Iš: Justinas Žilinskas. Pasaulio pabaiga atidėta (bet lengva nebus) // Verslo klasė, 2010, Nr. 4.
Atsidarau nedidelę dėžutę ir grožiuosi: bet kokį vandenį gryninančios tabletės, nešlampantys degtukai, anestetikai, vielinis pjūklas, kuriuo galima pjauti medžius, o jeigu reikia – ir galūnę amputuoti… Kai gimtadienio proga iš draugų užsiprašiau „Kovinio išgyvenimo rinkinio“ (angl. Combat Survival Kit), jie kikeno ir klausinėjo: „Kam tau jis? Ar pasaulio pabaigai ruošiesi?“
Tačiau mano „pasirengimas“ – tik žaidimas. O štai juk yra žmonių, užsisakančių prabangius bunkerius, kad juose pasislėpę galėtų išgyventi 30 ar 50 metų! Su siaubu žvelgdami, kaip mažėja atsargos, o viršuje galbūt siautėja radioaktyvūs monstrai… Bet vargu ar pasaulio pabaiga bus tokia, kokią ją įsivaizduojame, ir vargu ar po jos liks bunkerių. Tačiau faktas, kad pasaulis neišvengiamai keisis, ir pikčiausia, kad nežinia, ką šie pokyčiai atneš ir kaip tuos pokyčius sutikti.
Taip, gyvename ramiais laikais. Neįtikėtinai ramiais. Paskutinį kartą čia žemė degė, net jeigu priskaičiuotume Lietuvos partizanų karą, jau prieš 60 metų. Bet kurio kito istorinio laikotarpio požiūriu – neįmanomai ilgas laikas. Ir gyvename neįtikėtinai ramioje vietoje. Čia nevyksta rimtų žemės drebėjimų, čia nebūna uraganų (beveik), žemės nuošliaužų, čia nesiveržia ugnikalniai. Tad kas gali nutikti tokio didelio, baisaus?
Valstybės pabaiga?
Tačiau net nereikia ko nors itin didelio ir labai baisaus. Mat yra vienas dalykas, be kurio daugelio iš mūsų gyvenimas stipriai keistųsi. Tai – valstybė. Žinoma, paprastai valstybę mes keikiame – mat ją apkėtę valdžiažmogiai, ji mums nieko gero neduoda, tik atima mokesčius, trukdo gyventi kvailai reguliuodama ir kitaip. Ir turbūt būtų neblogai, jeigu jos neliktų?
Tik pagalvokite – atlyginimas „ant popieriaus“ taptų atlyginimu „į rankas“! Jokios kelių policijos! O buvę Seimo nariai tarsi kokie kisos vorobjaninovai nusižeminę prašytų iš jūsų išmaldos arba valytų jums batus. Argi ne nuostabu? Juolab kad valstybė ta forma, kokia egzistuoja dabar, tai yra – centralizuota teritorinė bendros valdžios struktūra – atsirado ne taip ir seniai. Vos prieš keturis penkis šimtus metų kovinga, turtinga ar išradinga vietinė bendruomenė (pavyzdžiui, miestas) nesunkiai galėjo tapti savarankišku politiniu subjektu ir tvarkytis tik pagal savo taisykles. Dabar tokio dalyko neįsivaizduosi – pamėginkit, pavyzdžiui, savo mikrorajone suorganizuoti kokį savigynos būrį kovai su chuliganais. Tuoj prisistatys policija, pasiūlys tapti oficialiais policijos rėmėjais, o jeigu nepaklusite – dar įkals ikiteisminį tyrimą už savavaldžiavimą. Mat yra viešoji valdžia, viešasis gėris ir į jį, šiukštu, nedrįskite kėsintis. Saugumą prižiūri viešoji valdžia, o ne jūs. Be to, istorija vaizdžiai parodė, kiek abejotino gėrio atneša privačios kariuomenės ar žemės prie ežerų privatizavimas. Atrodytų, kad dabartinė valstybė – tai ilgo siekio kaip nors sugyventi drauge ir taip, kad visiems būtų daugiau ar mažiau gerai, rezultatas. Netobulas, bet užtikrinantis bent jau daugumos tam tikroje teritorijoje gyvenančių žmonių ramią egzistenciją.
Ir vis dėlto – akyli žmonės pastebi, kad valstybė silpnėja. Pasikeitusios aplinkybės nebeleidžia patikimai išlaikyti net svarbiausių „viešųjų“ svertų – jėgos monopolio. Tiesa, kol kas tai dedasi ne Lietuvoje. Tačiau, pvz., kalbant apie Meksiką, neretai vartojamas „neefektyvios valstybės“ (angl. hollow state, pažodžiui – tuščia valstybė) terminas. Jis reiškia, kad valstybė nesusitvarko su savo įprastinėmis funkcijomis. Meksika nesugeba suvaldyti narkotikų kartelių, kurie turi daugiau realios valdžios tam tikrose vietovėse nei valstybės pareigūnai. Libano ir Izraelio pasienį Libane valdo judėjimas „Hezbollah“, o ne Libano centrinė vyriausybė. Kraštutinis šių procesų rezultatas – tokie kraštai kaip Somalis tiesiog vadinami „žlugusiomis valstybėmis“. Ten centrinių vyriausybių nėra arba jos – visiškai dekoratyvios. Tačiau, žvilgtelėję giliau, galite pamatyti „išvalstybėjimo“ ženklų ir netoliese. Pavyzdžiui, sklando gandai, kad vienas prekybos tinklas su kai kuriais tiekėjais atsiskaito savo dovanų čekiais, o pastarieji jais moka algas savo darbuotojams. O dabar atsakykite, kokia vienintelė teisėta atsiskaitymo priemonė galioja Lietuvos Respublikoje pagal mūsų Konstituciją? Ir ar būtų tokio atsiskaitymo galimybė, jeigu kai kurie prekybos centrai nebūtų įgiję tiek įtakos ir galios? Tad valstybė nyksta ir ją, matyt, keis kitos visuomeninės struktūros. Juk žmonės – primatų būrio politiniai gyvūnai – vis tiek bursis į grupes, tik gal jau kitų ryšių pagrindu: pavyzdžiui, religijos, giminystės, profesijos, kriminalinės veiklos ir pan. Ir šios grupės stiprės, ryšiai jose taps pagrindiniais ryšiais, o ne šalutiniais, kaip dabar. Juolab kad kokiame nors Pakistane, Afganistane ar kituose kraštuose, kuriuose klasikinė valstybė egzistavo „viena koja“, kaip Vakarų civilizatorių primestas darinys, tai nieko nenustebins. Žinoma, be valstybės gyventi bus sunku – įsivaizduokite, nėra centralizuoto švietimo, sveikatos apsaugos, kelių priežiūros, gal net nėra Lietuvos krepšinio rinktinės.
Kita vertus, valstybinis gyvenimas žmogų išlepino. Saugumu rūpinasi valstybė. Sveikata – irgi. Švietimu – ji, brangioji. Pensiją – tegul ir apgailėtiną, bet vis geriau negu nieko, moka valstybė. O pašalpos? O įvairūs ryšių tinklai? Bet išlepino žmogų ne tik valstybė – išlepino ir technologijos. Į darbą keliaujame mašina. Perkame ir parduodame internete. Netgi jau neretas dirbame neišeidami iš namų… O kiek turime su savimi grynųjų pinigų?
Kaip minėjau straipsnyje apie kai kurias šiuolaikinio terorizmo sėkmės ypatybes „Sudraskyti tinklą“ ( „Verslo klasė“ 2008 m. Nr.8), valstybės ir įvairiausi jos sektoriai – tai milžiniški tinklai, tai struktūros, kuriose pakirtus vieną grandį gali griūti viskas. Ne veltui JAV analitikas Williamas S. Lindas viename iš savo straipsnių pastebėjęs, kad Lietuva privalo būti gera Rusijai (tai neišvengiama), taip pat pabrėžė, kad jeigu jau rengsimės karui, pirmiausia galvokime apie „Gazprom“ dujotiekius, o ne kokius nors grynai karinius objektus.
Taigi, technologijų tinklais suraizgyta valstybė, dėl kitokių technologijų prieinamumo motyvuotoms grupėms ar net individams tampa lengvai pažeidžiama. Lengvai pažeidžiami tampame ir mes – jų gyventojai, valstybėms atidavę daugumą mūsų gyvenimą tvarkančių galių. Ir tampame pažeidžiami ne tik teroristų (kurių bent čia, ačiū Dievui, dar nematyti), bet ir įvairių gamtos kaprizų. Vienas vulkanologas po Ejafjalajokudlio ugnikalnio prieš pusmetį sukeltos aviacijos krizės užklaustas, ar čia kas nors nenormalaus su tais ugnikalniais pasidarė, atsakė panašiai kaip JAV komikas a. a. George’s Carlinas: „Su planeta viskas gerai! Čia su žmonija problemos!“ Iš tiesų – žmonija stačiai apkėtojusi visą Žemės rutulį, dauginasi tarsi virusas – kaipgi jie netaps gamtinių katastrofų aukomis? Mūsų paprasčiausiai per daug, todėl ir ugnikalniai, ir audros, ir kiti natūralūs fenomenai staiga ima atrodyti tarsi pasiutę! Ir valstybės galios čia tampa labai, labai ribotos.
Sąmoningai, nesąmoningai, savanoriškai ar prievarta reikia nusiteikti – valstybė (-ės) nebėra ir nebebus visagalė. Ir kuo mūsų daugiau, tuo valstybei bus sunkiau. Ir kuo mes, pavieniai žmonės ar jų grupės, tampame stipresni, tuo valstybei sudėtingiau ir tuo mažiau ji bus reikalinga. Tad reikia ieškoti alternatyvių bendruomeninio gyvenimo formų ar stiprinti jas. Juolab kad itin atkakli valstybės globa kai kuriuos žmones ir tiesiog erzina, o kai kada valstybė ima spręsti už žmogų tiek, kad virsta ne valstybe, o totalitariniu prievartos ir keliolikos maniakų idėjų beprotišku įgyvendinimo mechanizmu.
Taigi, valstybė lyg ir atspindi tam tikrą žmonių susitarimą. Bet, žinoma, visą laiką atsiras tokių, kuriems šis susitarimas bus nepriimtinas. Tokie asmenys, viena vertus, gali tapti aktyvia opozicija valstybei ar bent jos valdžiai, kita vertus – tiesiog susirasti tam tikrą bendrabūvio su valstybe formą, pagal kurią valstybė taps tarsi nepastebima ir beveik nereikalinga. Jie sąmoningai atmes valstybės siūlomą ir palaikomą gyvenimo patogumą, jie pasuks ieškoti savo kelio norėdami tik vieno – kad valstybė jiems netrukdytų. Demokratinėse valstybėse tai buvo ir yra normalus dalykas – kad, pvz., tam tikros religinės bendruomenės turi didelę savivaldą ir tvarko savo gyvenimą taip, kaip joms reikia (žinoma, kol neperžengia tam tikrų ribų), pavyzdžiui, amišai JAV. Tačiau šiuo metu atsiranda tokių bendruomenių ir ne klasikiniu religiniu pagrindu, taip pat ir mūsuose. Pavyzdžiui, vadinamieji anastazininkai. Tai žmonės, pasekę rašytojo Vladimiro Megrė sukurta, sunku net įvardinti, bet turbūt – gyvenimo filosofija, akcentuojančia itin glaudžią darną su gamta, sakyčiau, vieną iš kraštutinių ekologizmo atmainų. Šie žmonės kuriasi bendruomenėmis, atsisako civilizacijos teikiamų patogumų dėl natūralumo ir buvimo gamtos dalimi. Atsisakydami civilizacijos patogumų, kartu jie išsivaduoja ir nuo priklausomybės nuo civilizacijos. Štai, pvz., jeigu man dingtų elektra – būtų labai blogai: nebūtų apšvietimo, ant ko virtis valgyti, sustotų vandens siurblys. Anastazininko tuo nepagąsdinsi – jis eis miegoti ir kelsis su saule, jam nebus poreikio grįžus namo pulti tikrinti pašto ar žiūrėti, ką dabar į šuns dienas išdėjo koks nors rašytojas. Jis, pagaliau, sugebės pasistatyti namą iš molio ir šiaudų. Ir, žinoma, maisto jis užsiaugins pats savo biodinaminiame darželyje. Taigi, toks žmogus gal net nepastebės, jeigu sprogtų tiltas per Bražuolę. Be abejo, tokia žmonių bendruomenė jau bus atspari daugeliui grėsmių, kurios gali nutikti šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau vargu ar tokie žmonės skubės į pagalbą (ir gebės ją suteikti), gal net nieko nežinos, jeigu nelaimė ištiktų tuos „kitus“, gyvenančius pagal kitą susitarimą.
Juodųjų gulbių įkaitai
Nors juodosios gulbės gamtoje gyvena, romėnai to nežinojo. Mat šių paukščių arealas – Australija. Būtent dėl to apibūdinti neįtikinamam dalykui jie sugalvojo „juodosios gulbės“ metaforą. O ne taip seniai Nassimas Nicholas Talebas išplėtojo koncepciją apie „juodųjų gulbių įvykius“, tai yra tokius įvykius, kurie visiškai netikėti, itin stipraus poveikio, bet vėliau – racionalizuojami ir taip sudaroma iliuzija, kad kas nors nepastebėjo ko nors, ką tikrai buvo galima pastebėti. „Juodųjų gulbių“ pavyzdžiai – Pirmasis pasaulinis karas ar Rugsėjo 11-osios teroro aktai. Teisininkai turi labai panašią sąvoką, kuri žinoma kaip force majeure (nenugalima jėga / nenumatytas įvykis). „Juodųjų gulbių įvykiai“ sukrečia visuomenę, paprastai tokio įvykio akivaizdoje ji sutrinka, o atramą turėjęs suteikti ramstis – valstybė – sutrinka labiausiai, nes yra lėta, nerangi, ribojama biurokratinių mechanizmų ir kt. Didžiausia problema yra ta, kad juodųjų gulbių numatyti negali net didžiausi išminčiai, vadinasi, tiksliai nuspėti, kokį kiaušinį ji padės, neįmanoma. Tad ką daryti?
Ogi tai, ką kažkada Prūsijos karo strategai dar su kavalerija ir geležinkeliais sumąstė, kurdami „Žaibiško karo“ (vok. Blitzkrieg) strategiją. Nuleisti sprendimo iniciatyvą iš strateginio lygio į taktinį. Tam tikrus tikrai svarbius sprendimus turi teisę priimti ne generolas štabe, o karininkas mūšio lauke. Būtent šia prasme valstybės vartoja „atsparių bendruomenių“ terminą – imtis priemonių, kad su įvairiais šokais kuo labiau gebėtų tvarkytis pačios bendruomenės. Pvz., JAV tuo tikslu daromi įvairūs tyrimai, leidžiami „vadovai“, kaip ugdyti tokias bendruomenes, aptariamos konkrečios situacijos – pavyzdžiui, uragano „Katrina“ sukelta katastrofa, ko ji išmokė, ką reikia stiprinti bendruomeniniu lygiu.
Bet yra ir radikalesnis, taip pat pasakyčiau – įdomesnis ir toliaregiškesnis požiūris. Ar gali valstybė „nuleisti žemyn“ tai, ką jau yra praradusi pati? Galbūt reiktų kalbėti ne apie „nuleidimą“, o apie pasiėmimą arba atgaivinimą, tik šįsyk ne centralizuotu, o bendruomenės lygiu tam tikrų svarbių galios svertų, užtikrinančių bendruomenės normalų gyvenimą? Tokie žmonės atsparias bendruomenes mato ne kaip valstybės sustiprinimo elementą, o kaip vienintelę įmanomą alternatyvą valstybei.
Anot šio požiūrio advokato Johno Robbo, yra keli svarbiausi elementai. Atspari bendruomenė turi tapti nepriklausoma nuo bendrų globalinių tinklų, kad netaptų jų žlugimo ar sutrikdymo aukomis, bent šiose sferose: a) energija, b) maistas, c) saugumas, d) ryšiai (komunikacijos), e) transportas. Kaip to pasiekti? Čia vėl į pagalbą ateina technologijos, kurios leidžia kuo labiau sustiprėti bendruomenei ir jos individams.
Energija – jos laisvę netrukus suteiks (o nagingesniems – jau ir suteikia net Lietuvoje) atsinaujinantys ištekliai, taip pat – ne taip seniai žiniasklaidą skelbė, kad bus pradėta gaminti tokių konteinerio dydžio branduolinių elektrinių, kurias galima užkasti kokiam sode, ir štai – elektra trisdešimčiai metų garantuota. Maistas – naujausios technologijos leidžia auginti ne tik rankoms mielame dirvožemyje, bet ir hidroponinėse fermose. O kur dar genų inžinerijos galimybės. Saugumas – ar šalia valstybinių institucijų, ar vietoj jų, bet bendruomenė saugumo problemas, bent jau saugumo nuo kriminalinių grėsmių, gali išspręsti pati. Savanorių milicijos arba samdomi saugumo profesionalai – puiki išeitis. Ryšiai – jie turi būti sukonstruoti peer-to-peer (iš anglų k. Žmogus žmogui), o ne centralizuotos sistemos principu, tokia sistema daug atsparesnė. Transportas – bendruomenė turi turėti alternatyvą, pvz., valstybinio viešojo transporto sistemai. Beje, Johnas Robbas ir kiti atsparių bendruomenių entuziastai net neabejoja, kad naujų gyvenimo formų modeliu turi tapti atvirojo kodo programavimo judėjimas, kai žiniomis yra plačiai dalinamasi ir vieną išradimą puola tobulinti šimtai kitų. Deja, atvirojo kodo principus dabar daugiau taiko teroristai, o ne normali visuomenė. Naujas nepriklausomybės galimybes atveria ir vadinamoji 3D spaudos technologija, netrukus ji įgalins spausdinti beveik viską: ir medžiagas, ir maistą. Tokios bendruomenės ne tik užtikrintų saugumą ir normalų gyvenimą savo nariams, taip pat jos galėtų tapti modeliais ar „saugumo salomis“ sudėtinguose regionuose.
Taigi, ar patiktų jums gyventi kaimelyje ar rajone, kuriam išorė iš principo beveik nereikalinga? Nebent visuotinio pavojaus akivaizdoje? Tik įdomu, o kaip būtų su tokių bendruomenių populiacija ir jos požiūriu? Ar, pvz., turtingos ir sklandžiai veikiančios kokios nors „oranžinės“ bendruomenės atstovai norėtų į savo bendruomenę priimti kokį nors „mėlynųjų“ atstovą? Ar nepadalins tai pasaulio į naujus getus, ar nenubrėš naujų linijų, ar neužprogramuos naujų kraujo praliejimų priežasčių? Juolab kad tokios bendruomenės turėtų ką nors panašaus į bendruomeninius pinigus, nepriklausomą bendruomeninį verslą ir pan.
Nepasakyčiau, kad prognozuojamas „atsparių bendruomenių“ pasaulis man atrodo mielas, o ir apmąstytas jis yra ne vienoje knygoje, tiesa, daugiau fantastinėje literatūroje. O gal – ir istorinėje. Juk, kad ir kaip žiūrėsi, bendruomenių margumynas nesunkiai primins viduramžius su kunigaikštystėmis, grafystėmis, laisvais ir nelaisvais miestais, natūriniu ūkiu… Tik, kaip dabar sakoma, „vienu leveliu aukščiau“. Tačiau rengtis pokyčiams turbūt reikia. Štai ir mano rūsyje yra dujinė plytelė ir ji pagelbsti dingus elektrai. O vandens galima pasisemti iš čia pat tekančio upelio. Agurką nusiskinti šiltnamyje… Ir išgyvenimo rinkinys stalčiuje. Kad ir kokia atspari būtų valstybė ar bendruomenė, vis tiek viskas prasideda nuo mažiausio vieneto – žmogaus, tai yra tavęs paties, skaitytojau, manęs ir mūsų draugų.
