Ch. Nolan’o „Diunkerkas“

Skirtingai nuo daugelio mano bičiulių ir šiaip gerbiamų žmonių, aš nesu Ch. Nolano fanas. Vienintelis jo filmas, kuris man patinka be išlygų – tai „Memento“. „Prestižas“ užmušė savo viską sugadinančia pabaiga, abu „Betmenai“ (trečio nematęs) – gerai, bet ne taip, kad lydyčiausi (net ir tas, su Džokeriu) „Inception“ – per daug snukdaužio, o „Interstellar“ – ištemptas ir žiojinčiomis nelyg kadaise Kauno gatvių duobės siužeto skylėmis (suprantu, kad dabar į mane nulėkė krūva akmenų, bet toks jau kritikų gyvenimas). Eidamas į „Diunkerką“ nežinojau net ko tikėtis ir net nebuvau skaitęs išsamių recenzijų, išskyrus vieno kito draugo tarstelėjimą, jog „gerai“, arba – blogiausias Nolano filmas!!!

Pritariu tiems, kurie sako, kad – gerai. Filmas minimalistinis (tarsi būtų filmavę lietuviai), ima ne mase (priešingai nei Spielbergo „Rajenas“, nors, nemeluosiu, kartais tos masės norėjosi, ypač filmuojant 400 tūkst. britų karių Diunkerko paplūdimiuose arba civilių ir kitų laivų flotilę, atskubėjusią jų išgabenti), o mažais, labai žmogiškais epizodais. Dialogų labai nedaug, pokšto – nei vieno, comic relief’o – jokio, viskas labai paprasta ir tikroviška: nežinia kodėl vien tik tylintis kareivukas, kontūziją patyręs ir nesusivaldantis Mr. Thomas Shelby (čia tas, iš „Peaky Blinders“ arba Cillian Murphy), senjoras britas – jachtos kapitonas, jo sūnus ir draugas, karininkai, nešūkaujantys patriotiškų frazių, keletas pilotų ore, besibaigiančiais kuro bakais. Gal tai – net ne filmas, gal tai – kino spektaklis ar mizanscenų rinkinys? Paskutinis „Spitfire“ skrydis virš paplūdimio, grupė kareivukų slepiasi laive, apšaudomame vokiečių, torpeda į jau besidžiaugiančių išsigelbėjimų kareivių pilną laivą, pilotas, nusileidęs į vandenį, užstrigusiu kabinos atsidarymu, Ju-87 (Štukos) pikiruojantis siluetas ir šimtai karių susigūžusių, bet nieko negalinčių padaryti – tik laukti, ar lemtis bus palanki. Paprasta mirtis, paprasta baimė, paprastas didvyriškumas, paprastas pareigos vykdymas, paprastas džiaugsmas išsigelbėjus.

Vienintelis dalykas, kuris man šiek tiek kliuvo – tai tas menamas lengvumas, su kuriuo Heinkeliai (čia bombonešio rūšis) skandino britų eskadrinius minininkus. Nebuvo taip, kad vienas bombonešis kelis nuskandintų, kad kiekviena ataka baigtųsi sėkmingai, specialiai paskui pasižiūrėjau statistiką – gal čia tiesiog norėta sudaryti įspūdį, kad ne kariuomenė daugiau evakavo, o būtent pašaukti ir tam savo laivus ir laivelius suteikę žmonės. Iš tiesų tai buvo visuotinė operacija – tuo ir nepaprastai įdomi bei įkvepianti, bet laivynas evakavo didžiąją dalį karių pats (arba rekvizavę žmonių laivus), nei gali susidaryti įspūdis iš filmo. Dar vienas įdomus faktas, kaip skyrėsi vokiečių požiūris Vakarų fronte – per Diunkerko operaciją vokiečiai nuskandino tik vieną laivą-ligoninę iš 9 veikusių (t.y. laivus, kurių pulti pagal karo teisę negalima iš viso). Rytų fronte vokiečiai taip nesismulkino (įskaitant ir Lenkiją), sužeistųjų, ligonių ir belaisvių gailimasi nebuvo.

Apibendrinu – netipinis filmas apie žmogų kare: lėtas, ramus, įžvalgus, mažas vaizdu, gilus turiniu.

Paskelbta temoje Ginkluotas konfliktas, Istorija, Karas, kinas | Parašykite komentarą

Dainos, kurias dainuojame

Publikuota žurnale „Verslo klasė“, 2014 02

Viskas prasidėjo nuo giminės baliaus. Jis nebuvo grandiozinis – stalas nuklotas šaltais, gresiantis gausus karštas, nebloga linksminančių gėrimų atsarga, ir, žinoma, baliaus muzikantas. Ir štai muzikantas užtraukia: „Kviečiame visus prie stalo… Užkąst ir padainuot“ Šios „kvietimo“ dainos nebuvau girdėjęs jau seniai, nors ir klausyti nelabai buvo ką: muzikantas dainavo ne itin jam patogioje tonacijoje, bylojo, kad ant stalo – degtinė ir užkandžiai… Tik staiga mano mintys pašėlo. Ne, ne dėl to, kad laukė pilvo džiaugsmai – tiesiog galvoje kažkas dzingsėjo – klaksėjo, jungėsi nenuspėjami neuronų ryšiai. Apstulbęs supratau, kad iš atminties gelmių pagal šią melodiją traukiu visiškai kitus žodžius…

[INFO: tekstas: „Kviečiame visus prie stalo, kviečiame visus prie stalo, kviečiame visus prie stalo užkąst ir padainuot. [Pr.:] Prie stalo, prie stalo, prie stalo, prie stalo mielieji svečiai, seniai jūsų laukia alutis, degtinė ir užkandžiai]

Pirmiausia, priedainio „prie stalo, prie stalo, prie stalo mielieji svečiai“ vietoje kažkodėl dainavosi… rusiškai: „vse vyše, vyše i vyše“ (lt. vis aukščiau, aukščiau ir aukščiau), o vietoje uždainio – angliškai: „glory, glory, hallelujah“ (lt. šlovė, šlovė, aleliuja!). Nieko keisto, kad sausokos vištienos krūtinėlės kąsnis strigo gerklėje, mėginant apčiuopti šios „dainos“ melodijos kilmę. Joje slypėjo kažkas nesuprantamo, kažkas prieštaringo. Iš kur gi rusiškas motyvas? Ir iš kur – angliškas?!

Grįžęs namo, panirau į pasaulinio žiniatinklio gelmes, ir jose radau patvirtinimą savo įtarimams. Taip ir yra! Ši „teminė“ užstalės daina sukurta iš dviejų, visiškai skirtingų dainų melodijų, iš skirtingų pasaulio pakraščių su skirtingais likimais.

Uždainis („kviečiame visus prie stalo“) – tai iš JAV atėjęs „Respublikos kovos himnas“. Jo melodiją dar 1856 m. parašė William‘as Steffe, ji pakeitė keletą tekstų, kol Julia Ward Howe 1861 m. sukūrė himno tekstą, dainuojamą iki šiol. Turinys – apie tai, kad Dievas eina kartu su kariais (JAV, žinoma). Priedainio („prie stalo, prie stalo, prie stalo brangieji svečiai“) istorija – ne mažiau neįtikėtina. Taip, jis iš rusiško, ir taip pat himno! Tik šįsyk – pilotų himno, sukurto dar Lenino laikais (1923 m., muzika – Julijaus Chajto, žodžiai – Pavlo Germano). Kurį laiką tai buvo SSRS karinių oro pajėgų himnas – apie tai, kaip sovietiniai pilotai kyla vis aukščiau, ir dėl to SSRS sienos vis saugesnės. Vėliau šį himną iš SSRS „pasiskolino“ ir perdarė naciai. Beveik neabejotina – Antrojo pasaulinio karo apkasuose jis skambėjo abiejų pusių kareivių lūpose.

Tad prie gausaus lietuviško vaišių stalo du kariniai himnai virto užstalės daina, kurią moka turbūt kiekvienas iš mūsų. Štai taip: nei Rytams, nei Vakarams, lietuviškas stalas – Lietuvos vaikams. (Amerikiečių ir rusų vietoje, aš už tokį pasityčiojimą į teismą paduočiau visus vestuvių muzikantus). Šis atvejis, tiesa, turbūt fantastiškiausias ir paradoksaliausias iš mano rastų, eilinį kartą nustebino, kokia jėga slypi melodijose. Tai ką, jos gali keisti turinį ir formą nelyg koks žvėrlakys?

Po šio „tyrimo“ vėl prisiminiau man seniai nedavusią ramybės temą – medžioti „lietuviškas“ dainas „nelietuviškomis“ melodijomis. Vaikystėje, važiuodamas su tėveliais į kaimą pas senelius, visa jėga traukdavau „Kur lygūs laukai šiapus Nėrio“. Bet iš Keistuolių teatro TV filmo „Tamangai“ sužinojau, kad jos melodija – rusiško romanso „Po laukines Užbaikalės stepes“. Sąjūdžio mitinguose reikalavau: „Paduok, sesule, kardą!“, gi pasirodo, ši melodija lėkdavo per Ukrainos tolius, kai dainuodavo „Vaikšto po stepę jaunas kazokas“, tarptautinėje stovykloje norėjau pamokyti žaidimą „Užėjau karčiamėlėn žalio vyno išgert, išgirdau gegutėlę sukukuojant vienkart“ – ir tuoj pat atliepė austrai, irgi pasakojantys kažką apie kneipe ir kuckuck (gerai jau gerai, vokiškai nemokėjau, tikrųjų žodžių neatsimenu).

Tai kas gi čia vyksta? Gal lietuviškų melodijų praėjusio amžiaus dainose iš viso nebėra? Ir kas galėtų man rimčiau atsakyti į šį klausimą, nemeluosiu, sudavusiu smūgį mano tikėjimui išgryninta tautine tapatybe?

Bičiuliai patarė, kad atsakymo reiktų ieškoti… Lietuvių kalbos ir tautosakos institute. Ten, kur dirba žmonės, dainose matantys ne tik melodiją, ne tik tekstą – jie seka visą dainos kelią, jie gali paaiškinti, kodėl viena daina tapo tokia, o ne kitokia, ir, pagaliau, kodėl gi dainuojame patriotines dainas pagal priešų sukurtas melodijas?

Mano baisų susidomėjimą dainų keliais sutiko patenkinti dvi mokslininkės: Aušra Žičkienė ir Vita Ivanauskaitė – Šeibutienė, dirbančios prie lietuvių liaudies dainų dainyno – daugiatomės knygų serijos, kur rasime ir darbo, ir vaikų, ir karo, ir vaišių dainas, ir kitokias dainas, kurias traukė visokiausi lietuviai. Tad, įsiprašęs į dar brolių Vileišių laikus menantį kabinetą, pasiruošiau klausinėti ir klausyti. Nors pradžioje lyg ir galvojau kalbėtis būtent apie tas – užstalės, arba vaišių dainas – nuo kurių viskas prasidėjo, bet pokalbis pasuko į daug platesnes lankas.

Iš kur ateina liaudies daina

Pradėjau nuo paprasto klausimo – tai vis dėlto, kas gi yra toji liaudies daina? Tai yra – nuo kada mokslininkai ima vertinti tam tikrą kūrinį kaip liaudies dainą? Niekas turbūt nesiginčys, kad senosios sutartinės – tai liaudies dainos, bet, pavyzdžiui, „3 milijonai“ arba gitaros-prie-laužo klasika „Svajoklis“ – jau liaudies, ar dar ne? Abi pašnekovės patikino, kad labai tikslių kriterijų čia nėra, galima kalbėti tik apie tam tikrus dėsnius, būdingus folklorui kaip reiškiniui. Ir, turbūt teisingai supratau, pirmiausia yra svarbus ne šiaip dainos paplitimas, ne jos pamėgimas, o tai, kad ji turėtų daug atlikimo variantų. Kitaip sakant, folklorinis kūrinys kiekvieną kartą jį atliekant sukuriamas iš naujo, ir net tas pats dainuotojas tą pačią dainą kiekvieną kartą sudainuos skirtingai, net jeigu jis ir turi ją užsirašęs į sąsiuvinį. Pavyzdžiui, „Visi bajorai į Rygą jojo“ – turbūt daugiausia kartų užrašyta karo daina, tūkstančiai(!) jos variantų, skirtingos pradžios, stulpelių eiliškumas. Vienos, „tikrosios“, kieno nors autentifikuotos versijos – nerasite. (Paradoksas: rašydamas šį straipsnį rausiausi youtube dainų skrynelėje. Ir – sunku patikėti – šios dainos taip ir neradau, kol nesužinojau, kad kitas jos variantas vadinasi „Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“!) Taip pat labai gausi variantų jau ir internetui žinoma „Alaus, alaus“, bet, kaip dievą myliu, tikrai nebūčiau įtaręs, kad tai – viena iš labiausiai paplitusių liaudies dainų. Ir, Aušros manymu, „3 milijonai“ turi prielaidų tapti liaudies daina. Be to – ne paslaptis – ne viena autorinė/literatūrinė daina yra tapusi liaudies daina ir „pametusi“ autorių. Anot pašnekovių, autorius gali būti pamestas labai, labai greitai (kiek iš jūsų žinote, kad „Svajoklis – yra Romo Lileikio daina, o ne kniaukiančios Gintarės Tinklinės-Kojinės?). Kai kurie kūrėjai ir mano, kad kūriniui nusimesti autorių ir nuplaukti į folklorą – tai didžiausia palaima. Justinas Marcinkevičiaus kadaise baisiai susigraudino, kai mokyklos vakare jo eilėmis sukurta „Oi, užkilokit vartelius“ buvo pristatyta kaip „liaudies daina“. Liudas Gira, pasakojo Vita, labai prakaitavo, kad jo folkloriniu stiliumi rašomas eiles pasigautų dainingieji – bet jam beveik nepavyko. Gal iš tos nuoskaudos vėliau jis ėmė rašyti apie vyrus, žengiančius Stalino keliais, bet ir tos nepasigavo… Gi pats Romas Lileikis, kiek teko girdėti, nėra itin patenkintas, kad jo kūriniai plinta „folkloriniais variantais“, tolstančiais nuo pradinio teksto ar muzikos, nors aš jo dainas jau mokiausi kaip liaudies (studentai – juk taip pat liaudis, ar ne?)… Apie dainas, nusimetančias autorius, Aušra papasakojo dar vieną naują trendą – dabar kieta kiekvienai bendruomenei susikurti sau po himną (arba „prisiskirti“ – pamenate, kaip „Žemėj Lietuvos“ virto Tėvynės Sąjungos himnu?). Tą daro patys įvairiausi sambūriai, o pirmiausia – himnų nori mokyklos. Ir tokie himnai tučtuojau netenka autorystės. Kūrinys paprastai skelbiamas per internetą, ne visada užrašomas autoriaus. Tad gal ta karta, kai himnas buvo sukurtas, dar autorių žinos, o kiti – jau ne. Ir toliau himnas jau gyvuoja kaip ritualinis kūrinys, jis pradedamas varijuoti ir virsta liaudies daina, folkloru. O folkloras mūsų kraujyje taip giliai, kad mes jo apraiškų net nereflektuojame, neapmąstome. Mes pasiduodame jo tėkmei ir ji mus nuneša.

Bet tada man parūpo: tai dainos, kilusios tiesiog „iš liaudies“ ir „literatūrinės“ – beveik tas pats, kai jas įsuka „folklorizavimo malūnas“? Anot pašnekovių, galiausiai lieka tik vienas skirtumas: grynoje liaudies dainoje tu visiškai negali surasti pradinio, tikrojo varianto. Literatūrinėje – tu turi aiškią pradžią, iš kurios išeina visos rodyklės. Ir čia suvokiau, kokie antifolkloriniai būdavo mano ir sesės ginčai, kai, dainuojant pakeliui į jau minėtą kaimą, aš nuolat ją taisydavau – tai ji ne tą žodį padainavo, tai ne taip melodiją nuvingiavo. Pasirodo, stovėjau folkloro kelyje it koks Kauno HESas ant Nemuno bėgimo, nors juk Maironis sakė, kad taip lengvai neužtvenksi…

Slinktis per epochą

Ir visgi, kol kas mažai šnekėta apie melodiją, o juk atklydau į Institutą būtent sudomintas melodijų… Ir čia manęs laukė nauji nustebimai. Aušra, sužibusiomis akimis (mat ji – muzikologė), puolė pasakoti, kad teksto ir melodijos istoriniai grafikai dažniausiai nesutampa, paprastai jie turi skirtingas istorijas. Tekstui būdinga tam tikrą laikotarpiui aktuali prasmė, kai laikas keičiasi – tekstas yra priderinamas. Tad dainos tekstą valdome mes patys, o melodija… Melodija valdo mus! Dažniau melodija ateina pas (prie?) tekstą, o ne mes pasirenkame. Ir tekstų visada yra daugiau nei melodijų. Pavyzdžiui, partizanų dainų istorijos liudija, kad dainos atsirasdavo per vieną naktį – ar sukursi per vieną naktį ir melodiją? Ne, dainos buvo guldomos ant mokėtų melodijų. Juolab, tarpukariu mėgta leisti „dainynėlius“, ir prie kai kurių tekstų rašydavo: „dainuoti kaip…“ Savavalės melodijos visada velkasi iš paskos maždaug per vieną epochą. Dabar dainuojamos dar XIX – XX a. melodijos, bet kartu su dabar aktualiais tekstais. Tačiau kodėl? Pašnekovės aiškino, kad taip yra dėl to, kad dainos melodijos perdavimas iki šiol gyvuoja klasikiniu folkloro perdavimo būdu – iš gerklės į ausį. Skirtingai nuo tekstų, melodijos nėra plačiai užrašinėjamos (tai daro tik folkloro tyrinėtojai ar jas harmonizuojantys kompozitoriai), melodijos tiesiog išmokstamos. Muzikinio rašto kultūra, melodijos užrašymas, taip ir liko profesionalų rankose net kai XIX a. įvyko rašto „sprogimas“, lėmęs dainų tekstų užrašymus. Reikalai kinta tik dabar, kai naujosios galimybės melodiją leidžia ne tik tuoj pat išsaugoti, bet ir nesunkiai susirasti originalą ar kokį nors variantą.

Melodija, kad ją pasigautų „folklorizavimo mechanizmas“ turi susigulėti, turi įeiti į sąmonę, žmogus ją turi atsiminti iš savo tėvų, iš savo patirties, kad galėtų pritaikyti jai žodžius. Ir – vėl mano komiška patirtis – šią vasarą nedideliame Žemaitijos miestuke išgirdau vaišių talalušką pagal… Ricchi e Poveri (italopop grupė) dainą „Piccolo amore“. Lietuviškai buvo dainuojama net fonetiškai tuo pačiu skambesiu: „Įkalam, įkalam, įkalam – jei nori!“ (plg. „Piccolo, piccolo, piccolo amore“!) Lietuvą ši daina pasiekė kokiais 1980… Tada man iš karto parūpo – kodėl, kodėl nėra nei vienos „vėlyvosios“ liaudies dainos tango ritmu (na, nebent „Paskutinį sekmadienį“), juk tango buvo toks populiarus anoje epochoje? Į tai man buvo atsakyta, kad tikrai neatmestina galimybė, kad po kažkiek metų tango taip pat gali išlįsti – tie dainų melodijų keliai sunkiai supaisomi. Štai kad ir viena iš melodijos istorijų, tiesą sakant, perspjovusį net maniškį karinių himnų užstalės kentaurą.

XIX a. pirmoje pusėje, Londone buvo pastatyta lengvoji opera „Clari, arba Milano mergelė“, kurioje būta dainos (ar arijos) „Home sweet home“ („Namai namučiai“). Melodiją jai parašė Seras Henry Bishopas, o tekstą – Johnas Howardas Payne‘as. Kūrinys tiek išpopuliarėjo, kad ją nusigriebė ir kompozitoriai, ir žmonės. Daina, nukeliavusi į JAV, guodė abiejų pusių kareivius per Pilietinį karą. Tuo tarpu patekusi į Vokietiją ir Austriją įgijo kitą tekstą – tapo liuteroniška religine giesme. Vėliau liuteronišką giesmę išsivertė lenkai, perdarė į katalikišką. Ir dabar, šiuo metu, kai tu, mielasis skaitytojau, skaitai šią istoriją, ši melodija kuriame nors Lietuvos kampelyje yra giedama kaip… laidotuvių giesmė (ar ne lietuviška, a?)!

Melodija gali lengvai pakelti teksto kaitą, kai pastarajam tenka lenktis politinėms aktualijoms. Dar viena istorija: turbūt girdėjote dainą: „Prie ginklų, prie ginklų, prie ginklų – prie ginklų, aukštaičiai, prie ginklų, žemaičiai, prie ginklų visa Lietuva!“ – tai buvo maršas tarpukariu. Atėjo okupacijos, dainuoti apie ginklus grėsė Sibiru, tad daina… tapo užstalės valsu: „Išgerkim, išgerkim, išgerkim!“ O dabar, pasirodo, kažkokio miestelio poetė šios melodijos pagrindu sukūrė miestelio himną. Būna ir taip, kad melodija su liaudišku tekstu pasigauna ir literatūrinį. Radijo klausytojams ausis turbūt buvo išūžęs „Armonikos“ ansamblis – gal pamenate: „O pavasari malonus, o pavasari gražus…“ ir visą tą istoriją apie gėlę atlape, sužalotą žilvitį (gerai, kad nepamatė gamtos inspektoriai!) ir kitas Joninių kančias? O buvo taip: tarpukariu po Lietuvą klaidžiojo romansas „O pavasari malonus“. Kažkuriuo metu pasirodė J. Keliuočio eilėraštis „Tu neklausk, kam aš nešioju“ („Buvo naktys švento Jono“) – ir štai kažkurią akimirką, galbūt net per tą pačią Šv. Jono naktį, tam, neradusiam paparčio žiedo arba ne tą, apie kurį svajojo, romansas ir eilėraštis ėmė ir susijungė po ta pačia melodija. Dabar tai jau dainuojama kaip vientisas kūrinys.

Tad mano atradimai apie JAV ir sovietų maršus, susijungusius prie vaišių stalo, mokslininkių nenustebino – pasirodo, tai – tiesiog dėsningumas. Taip veikia „folklorizavimo mechanizmas“, tokia yra liaudies dainos prigimtis ir jos kelias.

Ir čia tenka tildyti dainas gimtoje Dzūkijoj, nes žurnalas – ne guminis, o redaktorius, švilpaudamas „La donna e mobile“ (arba „Širdys mergelių“), jau priekaištingai žiūri. Nors tai – tik nedidelė dalelė, ką spėjau išsiklausti, ką išgirdau. Ir kol kas už eilučių liko daug įdomybių: apie karo dainas tarpukariu (ir kovas su „svetimu elementu“ jose), apie vaišių dainas ir stiklelio ritinimą, apie..! Kitam kartui. Bet ir vėl supratau vieną nedžiuginantį dalyką: Lietuvos mokslo įstaigos pilnos žmonių, darančių nepaprastai įdomius tyrinėjimus – net ir, regis, tokioje kasdienėje srityje, kaip dainos. Bet apie juos mes tiesiog nežinome.

 

 

 

Paskelbta temoje tinklaraštis | Komentarų: 1

Apie Pietinia Kronikas (kurias parašė Rimantas Kmita)

pietinia-kronikas-1

Karoče, autorius tipo pristato kaip „popromanas“, nors nifiga čia ne joks popromanas. Čia gan aiškus Bildungsromanas (jeigu taip rašosi, tingiu guglint – bet tai reiškia, kad maždaug romanas apie tai, kaip formuojasi bachūrs), jauno bachūro istorija apie ankstyvąją Nepriklausomybę, regbį, savęs ir panų paieškas. Paaiškėja, kad bachūriukas viduje ne tik ne marozas (nors pradžioje stumdo visokį fuflo), bet dar ir biškį inteligentas neformalas. Parašyta viskas gražia šiaulietiška tarme ir žargonu, iš serijos „žmonės kalba“, skaityti malonu, miela, prisiminimai tų laikų glosto širdį, meilė ir erotika irgi tokia graži, paprasta, juokinga ir be kvailų vykruntasų, sudomina netgi regbiu, tik biškį subiesina, kai gale ta Monika dingsta, ir fsio, ir tada herojus filosofuoja, filosofuoja. Puikus paminkliukas laikotarpiui, Šiauliams ir jaunam žmogui. Nuo kokių 16-os, sakyčiau, galėtų būti privalomas skaitinys. Ir dar labai keista ją skaityti pramaišiui su žiūrimu „Westworld“‘u, viskas ima pintis, Pietinis su Sweetwateriu, Monika su Dolores, karoče…

Ir dar labai juokingas, gerokai juokingesnis už Katlerį žmonėse.

„Kaip konkrečiai man liūdna? Ką aš žinau. Nu maždaug taip, kaip per Guns N’ Roses „November Rain“.

Paskelbta temoje tinklaraštis | Komentarų: 1

Sausio 13-osios naktis vaikams

Vienas bičiulis ieškojo, kur vaikams paskaityti apie Sausio 13-ąją. Nemirdamas iš kuklumo pasiūlysiu: mano apysakoje vyresniems vaikams ir paaugliams „Mano Vilnius mano“ yra toks skyrelis – „Sausio naktis“. Jis būtent ir skirtas Sausio 13-osios nakčiai, į kurią trumpam persikelia knygos veikėjai – Aistė ir Simas. O jeigu norite šviesesnės iliustracijos – tuomet jums reikia ieškoti Ernesto Parulskio knygelės „Žiemos atostogų tankas“ (Aukso žuvys, 2015).

PDF’as – štai čia. sausio_naktis

0mvm_virselis

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Leonardo Coheno poezijos vertimai

The_Book_of_LongingLeonardas Cohenas, prieš tapdamas dainų autoriumi ir atlikėju, jau buvo pripažintas poetas. Poeziją rašė ir vėliau. Paskutinis jo poezijos rinkinys – 2006 m. pasirodžiusi rinktinė „Book of Longing“ (McClelland and Stewart, 2006). Ją sudarė įvairiais metais rašyti eilėraščiai, taip pat ir kai kurių dainų, pasirodžiusių albumuose „Ten New Songs“ (2001), „Dear Heather“ (2004), „Old Ideas“ (2012), „Popular Problems“ (2014), ir netgi paskutiniame – „You Want It Darker“ (2016)  tekstai ar jų pradiniai variantai.

Pastaruoju metu savo malonumui verčiu* kai kuriuos eilėraščius ir publikuoju čia, taigi, puslapis bus vis papildomas.

* – jeigu nenurodyta kitaip.


Sutrikęs šįryt

Ak, tai!
Štai dėl ko sutrikau
šį rytą:
Grįžo aistra
ir aš vėl tavęs noriu.
Man buvo taip gerai,
Man buvo nebesvarbu.
Vaikinai ir merginos – nuostabios,
O aš – senis, mylintis visus.
Ir dabar vėl tavęs trokštu,
Trokštu viso tavo dėmesio,
tavo skubiai nusmauktų kelnaičių,
tebekabančių ant pėdos,
ir nieko daugiau mintyse –
tik būti tavyje
vienintelėje vietoje
kur nėra
nei vidaus,
nei išorės.


 

Palinkėk man sėkmės

naujas voratinklis
plazda
tarsi spinakeris*
atvirame lange
ir štai jis
mažasis viešpats
plaukiąs
pieno siūlu
palinkėk man sėkmės
admirole
aš jau senokai
nieko neužbaigiu.

* spinakeris – didelė trikampė burė.


 

Apsimetėlis

Ji mano, kad aš
Šauniai apsimetinėju
Mylėdamasis.
Ir parodo man tai
Kas rodoma
Tik apsimetėliui.


 

Jo Viešpaties balsas

Paklausęs Mocarto
(dažnai klausydavausi)
Aš visada
Nešiodavausi pianiną
Baldžio* kalnu –
Aukštyn, žemyn.
Ne, ne sintezatorių,
Tikrą fortepijoną
Didžiulį,
Betoninį.
Dabar, mirdamas,
Nesigailiu
Nei vieno to žingsnio.

* Mt. Baldy – kalnas prie Los Andželo, ant kurio esančiame budistų vienuolyne Cohenas gindavosi nuo depresijos ir beprotiškos gyvenimo skubos.


 

Tavo širdis

Aš sakiau tiesą –
Ir štai kur atsidūriau.
O reikėjo rašyti
Apie slaptas upes
Po Torontu
Ir išbandymus
Fakulteto klube.
Bet ne –
Aš išplėšiau širdį
Iš krūtinės,
Ir rodžiau visiems
Ant jos iškaltą
Dievo vardą.
Atleisk – tai buvo
Tavo širdis
Ne mano.
Aš neturiu širdies, vertos perskaityti,
Bet aš turiu peilį
Ir šventyklą.
O, mano meile,
Nejaugi nežinai, kad mes – nužudyti
Ir mirėm kartu.


 

Mano mama užmigo

Menu savo mamą
Atėnų teatre
Prieš trisdešimt
Ar trisdešimt penkerius metus
Theodorakio muzika
Puikios dainos
Ji užmigo
Kėdėjė, šalia
Lauko teatre
Ji atvyko tądien
Iš Monrealio
Pjesė prasidėjo
Beveik vidurnaktį
Ir ji miegojo
Kol skambėjo mandolinos
Pynėsi dermės
Aidėjo dainos
Aš buvau jaunas
Neturėjau vaikų
Neįsivaizdavau
Kaip toli gali keliauti meilė
Nežinojau
Kad gali taip pavargti.


 

Viskas

Viskas
Aš neisiu paskui tave,
Aš prigulsiu pusvalandžiui
Viskas
Aš nežadinsiu
Tavo atminties
Nesitrinsiu į ją veidu
Aš žiovausiu
Aš rąžysiuos
Aš pasiimsiu siuvimo adatą
Ir išsibadysiu smegenis pro nosį
Aš nenoriu tavęs mylėti
Visą likusį gyvenimą
Aš noriu, kad tavo oda
Nubyrėtų nuo mano odos
Aš noriu, kad mano spaustuvai
Paleistų tavo spaustuvus
Aš nenoriu gyventi
Su iškištu liežuviu
Ir dar viena vulgaria daina
Vietoj mano beisbolo lazdos
Viskas
Aš dabar eisiu miegoti, mieloji,
Nemėgink manęs sustabdyti
Aš eisiu miegoti
Mano veidas bus lygus
Ir aš snūduriuosiu,
Aš užmigsiu
Myli mane, ar ne.
Viskas –
Tai yra Naujoji pasaulio tvarka
Raukšlių ir blogo burnos kvapo
Nebebus, kaip buvo –
Skanauti tave
Užmerkus akis,
Tikintis, kad tu nesikelsi
Nepabėgsi
Bus kitaip
Blogiau
Kvailiau
Panašiai
Tik trumpiau.


 

Tada vakarėlis ir baigės

Sulaukęs penkiolikos
paskui nuostabią merginą nusekiau
iki Kanados komunistų partijos.
Ten vyko slapti susirinkimai,
tave aprėkdavo,
jei pavėluodavai minutę.
Studijavome McCarrano aktą,
priimtą Vašingtono padugnių,
ir Padlocko įstatymą,
priimtą jų liokajų Kvebeke,
tie komunistai šlykščiai dergė
mano šeimą –
kad ji prakuto, užsidirbo pinigų.
Jie norėjo sugriauti šalį,
kurią mylėjau
(jai tarnavau jūrų skautu).
Nekentė net padorių žmonių,
troškusių permainų
vadino juos socialfašistais.
Rezgė planus, ką darys su nusikaltėliais,
tokiais, kaip mano dėdės ir tetos,
net planavo, ko susilauks
mano vargšė mama
pasprukusi iš Lietuvos
su dviem sušalusiais obuoliais
ir skarele, pilna monopolio pinigų.
Jie neprileido manęs prie merginos,
ir pati mergina neprileido manęs prie merginos.
Ji vis gražėjo ir gražėjo,
galop ištekėjo už teisininko,
ir tapo socialfašiste, bei,
regis, tokia pat nusikaltėle.
Bet aš žavėjausi komunistais
jų bukagalvišku atsidavimu
absoliučiam blogiui.
Praėjo daug metų, kol radau panašių į save:
prisijungiau prie zelotų grupelės plieniniais žandikauliais,
kurie manė esą
dvasinio pasaulio jūrų pėstininkai. Dabar tik laiko klausimas:
mes išsilaipinsime su plaustais
kitame krante,
mes užimsime tą pliažą
kitame krante.

Iš anglų kalbos vertė J. Ž. ir Gytis Norvilas

Paskelbta temoje poezija | Pažymėta , | Parašykite komentarą

Dūšelės: Jūratė ir Kastytis žengia pro Vilko vartus.

14680635_10154571712684449_8020141325785700229_n

(Nuotr. „Dūšelių“ atlikimas Karmazinų pilkapyne)

“Skylė” visada baksnojo konceptualiai – mitologinė drama “Dūšelės”, kurta pastaruosius trejus metus ir, įvairiais pavidalais, jau parodyta ne taip mažai kartų, bet vis dar laukianti didžiosios perklausos Šv. Jonų bažnyčioje (11.12), tik dar kartą tai patvirtina. Koks šis kūrinys?

Aš irgi ilgai galvojau – koks arba – kas tai? Juk pavadinimas “mitologinė drama” niekaip neapibūdina muzikinės dalies. Taigi – folkroko opera? Gamtatikiškas miuziklas? Oratorija Roko ir vokalinei grupei? Taip, tai vientisas kūrinys, kiek suprantu, iš karto taip ir sumanytas, su veikėjais, temomis, jų atsikartojimu, variacijomis ir pan. Tačiau iki operos – netempia trukmė ir apimtis, iki miuziklo – nėra judesio, taigi, kažkas mažesnio, tad tebūnie – oratorija. Folkroko oratorija.

Žvelgiant į kūrinį “Skylės” gausaus kūrybinio palikimo kontekste – tai nuosekli vėlyvosios (ar dabartinės) “Skylės” tąsa – tautinių, liaudies pajautų padiktuotos temos (nors šįsyk tema pasiūlyta muzikologės Aušros Žičkienės), gamtatikiški įvaizdžiai, liaudies kūrybos (taip, kai kurių dainų tekstai – autentiški liaudies tekstai, kuriems melodijas sukūrė Rokas Radzevičus) interpretavimas roko muzikos kanonais ir priemonėmis.

Kuo “Dūšelės” skirtingos nuo kitų “Skylės” programų? Nekalbėsiu apie temą – taip, dainuoti apie mirtį, pomirtinį (ar anapusinį) pasaulį – retokai imamasi (nebent death metalo grupės), kita vertus, ta pati “Mėnesiena” iš “Vilko vartų” ar “Devynios baltos upės” – ar tik ne tos pačios temos interpretacijos? Muzikos požiūriu “Dūšelės” ypatingos tik vienu aspektu – tai didelis vokalinės grupės vaidmuo, iš esmės – antikinis dramos choras, dalyvaujantis istorijoje aktyviai. Visa kita – te nesupyksta kompozitorius – tematiškai girdėta, ir girdėta ne tik “Vilko vartuose” ar “Broliuose”, ne kartą save gaudžiau, kad kažkas primena ir “Jūratę ir Kastyti”. Ne, nuo savęs, kūrėjau, nepabėgsi. Tačiau, man regis, “Dūšelės” turi ir dar vieną ypatybę – tai vieną (na, gal du) labai stiprius gabalus, kurie užgožia visą kitą medžiagą. Pirmiausia tai pasakytina apie turbūt vieną geriausių, galingiausių kada nors girdėtų “Skylės” darbų – “Pilkapių sniegą”. Bet, kaip sakiau, nėra to gero, kas nepavirstų akmenėliu po vežimo ratu: šis kūrinys taip smarkiai išsiskiria tarp visų kitų, kad grasina pasiglemžti visas “Dūšeles”. Ir taip jau nutinka, kad visos dramos eigoje jis yra pirmo trečdalio pabaigoje, tačiau sukelia vos ne kulminacijos jausmą, ir viskas, kas vyksta po jo – nublanksta, nes neprilygsta. Ir nors lauki kūrinio (viso) kulminacijos, jos taip ir nesulauki – nėra ir post scriptum, kokiu “Broliuose” buvo “Aitvarai” (nors bendrai “Broliai” – labai lygiaverčių kūrinių albumas). “Nėr kur dūšelei dėtis” – įsimena, bet neturi tiek svorio, neturi tiek jėgos. O visa kita – labai susilieja. Galbūt įspūdis pasikeistų perklausius 4-5 kartus, bet kol kas – įspūdis toks. Ilgai galvojau ir apie tai, kad jeigu “Dūšeles” papildžius keliomis dainomis iš “Vilko vartų”, suteikus joms daugiau įvairovės – gal būtų geriau?

Tad – jeigu mėgstate vėlyvąją “Aistę Smilgevičiūtę ir grupę “Skylė””, jums turėtų patikti. Ir dar labiau turėtų patikti, jeigu norite kuo daugiau elektrinių gitarų – štai jų kiekis ir vaidmuo auga, kartais net pagalvoji, kad artėjama prie „tautinių pinkfloydų” su ilgais ir reikšmingais solo. O jeigu pasiilgote pankuojančios “Skylės” – ne, ji negrįžo.

Paskelbta temoje Muzika | Pažymėta , , , , | Parašykite komentarą

#TeisėKiekvienam

(Ką planavau tiksliai šnekėti Studfeste‘2016, nors negaliu prisiekti, kad pasakiau visus čia surašytus žodžius)

studfestas

Sveiki, bičiuliai. Aš esu Justinas Žilinskas, teisininkas ir rašytojas, dėstytojauju Mykolo Romerio universitete, ir man žiauriai smagu būti čia, Studfeste!

Bet tuo pačiu… Man baisu kalbėti prieš tokio dydžio auditoriją, nors auskarų ir neturiu (matote, organizatoriai įspėjo auskarų nesisegti, kad netrukdytų mikrofonui, tad teko skubiai išsisegti), bet pirmoji baimė, kuri visada ištinka atsistojus prieš auditoriją – tai baimė, kad auditorija negirdės. Tiksliau – neišgirs. Nematyti auditorijos – labai skirtinga nuo to, ką darau gyvenime, tai yra – bendrauju, gyvai bendrauju su studentų auditorija, kuri būtinai tave mato (ir tu ją matai, o aš jūsų – šiuo momentu nematau)*.

* – šitas gabaliukas buvo suplanuotas, kad auditorija manęs nematys. Bet auditoriją mačiau, todėl kalbėjau kažką kitą… Berods, sakiau, kad Andrius Užkalnis kadaise mane troliavo, jog jo parašytą komentarą palaikins daugiau žmonių, nei kada nors apsilankys  mano dainuojamosios poezijos koncerte, o dabar aš jam galėsiu sakyti, kad kalbėjau daugiau žmonių (5, 6 tūkstančiai?), nei prie jo straipsnių rašo neapykantos sklidinus komentarus.

Aha… SVEIKI dar kartą! Ir – žinot – man regis, kad teisininkui labai svarbu matyti matyti, su kuo jis kalba. Ir tam, kuris kalba svarbu matyti, kaip gi jo tas teisininkas atrodo. Žinote gi – 75 procentai informacijos – neverbalinė. Štai ir dabar aš sklaidysiuos prieš jus verbaliai ir neverbaliai, kojos paremia žemės rutulį, galva įremta į saulės kamuolį, teisininkas, žmogus!

Nes teisė – tai pirmiausia santykis tarp žmonių. Ne tarp žmogaus ir kompiuterio, kuris, prisipažinkime, neretai irgi tampa geriausiu draugu, su kuriuo ir kalbėtis tenka, ir iškeikti kartais, ir patapšnoti, bet visgi – tarp žmonių – iš kūno, kraujo, prakaito, šlapimo, emocijų, žodžių – ir viso kito. Nes pati teisė – labai žmogiškas dalykas, reiškinys, išradimas – ar kaip bepavadinsim. Taip, dabar sakoma, kad kompiuteriai atims iš teisininkų darbą, ir žinau, kad JAV studentas sukūrė kompiuterinę programą, kuri bylinėjasi dėl paskirtų automobilio stovėjimo baudų, bet tai dar labai toli iki, kaip dainuoja jums turbūt jau negirdėta, bet kadaise žymi roko grupė “ELO” – “Ten Eurotechnicians were today sentenced by the justice computer to be banished for life to the prison satellite Penal One…

Screenshot 2016-10-16 15.18.56

Gal aš jau senamadiškas, bet man atrodo, kad žmonės vis tiek dar ilgai nepasitikės mašinomis, ir, juolab, nepasitikės jų teisingumu. Žinote, kodėl? Nes jos – ne žmonės (ne žmonės, Deivai!) Net jeigu programas ir rašo žmonės. Pažvelkime, kad ir į šiuos rinkimus. Kas galbūt atskleidė rinkėjų duomenis? Programa. O kas kaltas? Kaip visi sako – Vyriausioji rinkimų komisija ir jos pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Kompiuterio niekas neapkaltino. Ir būtų kvaila, ar ne?

Čia ir prasideda teisės įdomybės – tik pagalvokite, teisėje mes pirmiausia ieškome objektyvumo, kalbame, kad įstatymas vienodas visiems, kad visi turi tas pačias teises ir pareigas, pykstame, jeigu yra kitaip, visaip bandome atsieti teisę nuo emocijų ir jausmų. Čia ypač garsūs vokiečiai – jų kodeksai – milžiniški, siekiantys sureguliuoti viską, vos ne kaip popieriniai kompiuteriai: pateikei užduotį ir gavai tikslų atsakymą.

Bet geriau pagalvojus, turbūt labiau norėtumėme, kad mus teistų teisėjas – žmogus, nei teisėjas – robotas? Čia panašiai, kaip su Paskutinės dienos teismu – jeigu jis vyktų, turbūt norėtumėme, kad Aukščiausiasis ne tik banaliai sudėtų ant svarstyklių mūsų gerus ir blogus darbus, bet taip pat dar ir atsižvelgtų į tai, kad tądien, kai padarėme kažką blogo, buvome pervargę nuo darbų, išsekę, persimokę, nemiegoję… Čia netgi kažkas panašaus su Jamesu Bondu paskutiniame filme – “Spectre” – pamenate tą momentą, kai naujas žvalgybos vadas išdidžiai pareiškia, kad jis pasitiki dronais, kuriems duoda leidimą žudyti ir jie tikrai garantuotai nurodymą įvykdys, o ne kažkokiais pasenusiais agentais. Tuo tarpu agentas jam atkerta, kad leidimas žudyti taip pat reiškia ir leidimą nepaspausti nuleistuko, pažiūrėjus žmogui į akis. Surašyk taisyklių kiek nori, bet galiausiai sprendimą priima žmogus žmogui. Gali būti ir kitas kraštutinumas – JAV atsiradusi “realistinė teisės mokykla”,  kuri apskritai mano, kad teisė tam tikrais atvejais gali būti supaprastinta iki biologijos, nes teisėjo skiriamas nuosprendis gali priklausyti ir nuo to, ką teisėjas valgė pusryčiams ir ar jam pasisekė tuos pusryčius suvirškinti… Jeigu viskas buvo gerai – kaltinamasis gaus švelnesnę bausmę, o jeigu teisėjui blogai – tai ir kaltinamajam nepavydėkim…

Taigi, teisė – tai labai, labai žmogiška. Pagalvokite patys – kada pirmą kartą pajutote teisės poreikį? Ar tik ne tada, kai brolis, sesuo, o gal draugas paėmė jūsų saldainį. Jūsų saldainį! Tą, kurį geroji teta ar dėdė parvežė jums lauktuvių! Tas saldainis buvo jums, buvo jūsų ir niekieno kito! Ir tai buvo neteisinga, neteisinga, buvo žiauriai neteisinga! Ne veltui sakoma, kad teisingumo jausmas mums – įgimtas. Ir, beje, kiekvienas, kiekvienas nori jaustis teisus, net ir patys didžiausi nusikaltėliai – nuo Escobaro iki Putino – nori jaustis teisūs, nori pasiteisinti, nori įsiteisinti. Štai kokia begalinė teisės jėga mūsų prigimtyje! Nėra visuomenės be teisės, nėra žmogaus be teisingumo jausmo!

O žinote tokį posakį – “Nomen Est Omen”? Kadangi čia susirinkę – turbūt geriausi, tai net neversiu į lietuvių kalbą. Ar išversti? Tebūnie: “Vardas yra ženklas”.

the.omen_.140519

Tad pažiūrėkime į patį “teisė” žodį.  Ir padarykime eksperimentą – sukeiskime i ir e vietomis. Ką turime? Ogi tiesė. Kas yra tiesė? Tiesi linija tarp dviejų taškų, ar ne, miela mano geometrijos mokytoja, ačiū! Nuo tiesės – jau netoli tiesa, kitaip tariant, mes, lietuviai, teisę labai aiškiai siejame su tiesumu, nors posakis “tiesus žmogus” tikrai ne visada yra komplimentas, bet mums tas tiesumas – matyt svarbu. Gal dėl to, kad esame tauta iš miškų, o geras medis medis auga kaip? Teisingai, tiesiai. Iš kreivo medžio – mažai naudos – nei lentų išsipjausi, nei strėlių…

Ir tai vėlgi yra labai įdomu, nes, pvz., rusai, anglai, prancūzai teisę sieja su… dešine! Ne, tai ne kokia nors rinkimų agitacija – bet tiesiog jų kalbose teisė kažkodėl nusakoma žodžiu, kuris reiškia dešinę: pravo, right, droit. Kodėl taip yra? Neturiu žalio supratimo, gal dėl to, kad dauguma žmonių – dešiniarankiai ir dešinė ilgą laiką simbolizavo normalumą, įprastumą?

Kaip ir mūsų žodis “įstatymas“. Aš ir jūsų klausiu – o čia kas kam ką “įstatė”? Valdžiažmogiai tautai? Ir apskritai – kodėl čia “statymas”, kodėl “statyba”? Turiu tam tikrą teoriją – ar tik ne dėl to, kad teisė – tai yra tam tikras cementas, surišantis mūsų bendrų namų – visuomenės – plytas? Jūs galite nemėgti teisės ir teisininkų (nebūsite tokie pirmi), prisigalvoti apie juos visokiausių dalykų, bet be teisės… Juk turbūt žinote, graikai labai aiškiai skyrė chaosą, kur tvyro netvarka, beprotiška gyvenimo skuba, brauno dalelių judėjimas ir visos kitos blogybės nuo kosmoso – kur planetos juda aiškiai nulemtomis orbitomis, kur saulė pateka rytuose ir leidžiasi vakaruose, kur po žiemos ateina pavasaris, na, ir taip toliau. Ir – tikrai nesiginčiju – kartais žiauriai smagu pabūti chaose, o kai kam chaosas netgi yra kopėčios, bet – ar ilgai ten ištversi?

Screenshot 2016-10-16 15.22.35

Vis tiek reikia kosmoso, vis tiek reikia tvarkos nuspėjamumo, reikia prigesinti per stiprų, užtikrinti sąlygas silpnesniam, ir taip toliau, reikia teisės. Reikia susitarimo susitarimo, kaip gi gyvensim, kaip suderinsim aibę ne taip lengvai suderinamų dalykų? Zoon politicon yra žmogus, visuomeninis gyvūnas, ir be teisės – kiek toli nuvažiuosi Štai Niujorke sutikau taksistą iš buvusios SSRS, Uzbekistano, Taškento, kuris baisiai piktinosi, kad jeigu jis apskaičiuoja klientą, ir šis – pasiskundžia, iš karto teismas, iš karto – bauda, ir jis, taksistas kenčia finansiškai, ir stipriai! Mafija, jis sako, taip, kaip Rusijoje, baisu! Ne, tiesiog toji visuomenė susitarusi, kad sukčiauti – blogai, ir už sukčiavimą – rūpesčiai, dideli rūpesčiai. Ir nesvarbu, iš kur teisę kildintume – iš visuomenės susitarimo, iš aukštesnės, transcendentinės būtybės (dievo), iš valdovo ar valdančios partijos valios – teisė visur yra tam tikrų ribų nubraižymas, kad milijonai interesų nesikirstų taip smarkiai (dabar nekalbėkime apie interesų primetimą), kad chaosas transformuotųsi į kosmosą.

Ir, tikiuosi, visi pripažįstame, kad reikia ne totalitarinės, ne autoritarinės, reikia teisinės valstybės. Ir ne šiaip valstybės, kuri tiesiog paremta įstatymu, įstatymų prirašyti galima visokių – ir tokių, kaip Šiaurės Korėjoje, bet reikia valstybės, kuri paremta teisės viešpatavimu viešpatavimu – visi prieš įstatymą lygūs, visi turi nekaltumo prezumpciją, visi turi teisę į gynybą, viską nusprendžia teisininkai… Ne ne, juokauju, teisininkai – vieni iš tokios valstybės piliečių, atliekantys savo funkciją: kaip vyndariai, filosofai ar asenizatoriai. Bet teisės viešpatavimas juk daug kam nėra savaime suprantami dalykai, pasaulyje pilna valstybių, kur to nerasite. Ir tokiose, gerose valstybėse kaip mes gyvenantys žmonės, kartais atrodo kaip iš kito pasaulio – ar žinote, ką vienas amerikietis paklausė lietuvio, kuris jam pasakojo apie sovietinius trėmimus? Ogi – “kodėl jūs nekvietėte teisininko?”

better-call-saul-netflix

Taip, valstybėse, kuriose teisė – viešpatauja, tokius dalykus net suprasti sunku! Laiminga ir sėkminga toji valstybė, kur teisę kuria visa bendruomenė, ir taip pat kur toji bendruomenė pasirengusi gyventi pagal teisės nubrėžtas taisykles. Pabūsiu kaip Ostapas, kurį neša nevaldoma mintis, bet – tos valstybės, kurios turėjo modernias, vykusias teisės sistemas, visada buvo sėkmingos. Jos vystė prekybą, jos statė miestus, jos kūrė civilizaciją. Juk žinote, ant ko laikosi Vakarų civilizacija? Graikų filosofijos – platonai ir aristoteliai, žydų monoteizmo religijos – vienas Dievas tėvas, o jeigu sūnus – tai jis taip pat kaip ir Dievas, ir dar šventoji dvasia, ir Romos teisės tradicijos – čia gal jums mažai ką sakys, bet yra tokia vardai Justinianas, Ulpinianas, ir tai, patikėkite, ne komiksų herojai, jie teisės ieškojo!

Be abejo, teisė – žiauriai galingas įrankis. Blogose rankose – ypač. Todėl reikia, kad teisė į blogas rankas nepatektų. Beje, vienas iš pirmųjų bet kurio totalitarinio ar autoritarinio režimo žingsnių – paimti į rankas  teisę. Tokie režimai žvelgia į teisę tik vienu aspektu – ne kaip susitarimo, o kaip primetimo, kaip valdymo įrankį. Tokias užmačias pamatyti labai nesunku – apsidairykite po gretimas valstybes ir pamatysite, kur taikomasi paimti teisę, ir, beje, pirmiausia – teisę. Nes “ėmikai” puikiai supranta, kad teisė – tai pagrindas, nuo kurio galima plėsti ėmimą toliau.

Todėl teisę reikia ginti. Netiesa, kai sako – teisininkų – per daug. Teisininkų nebus per daug, o gerų teisininkų visada trūks.

better-call-saul-chuck

Bet – kuo daugiau visuomenė žinos, išmanys teisę – tuo bus visiems geriau. Kuo daugiau visuomenė naudosis teisės suteikiamomis galimybės – tuo bus geriau. Kuo daugiau išmanysite ir ginsite savo teises – tuo bus geriau. Ginti savo teises – vienintelis kelias, kaip galima įveikti blogų valdininkų ar kitų blogų žmonių savivalę ir piktnaudžiavimą. Ir tai sakau visiškai rimtai, supraskite tokį dalyką, kad mano tėvų ir gal net iš dalies mano karta yra užaugusi teisės baimėje. Teisė simbolizavo jėgą, represiją, bet ne susitarimą. Tuo tarpu dabar teisės nereikia bijoti, teisę reikia pažinti!

O dažnas turbūt retai susimąsto, kiek daug teisės yra aplinkui aplinkui. Vairuoji – teisė – kelių eismo taisyklės, valgai – teisė, maisto produktų saugumas, sportuoji – teisė. Netgi gyveni: tavo asmens dokumentas – teisė, tavo namas turi turėti leidimą statybai – teisė,  eini į banką – aibės sutarčių – teisė… Nuo teisės niekur nepabėgsi. Ji – kaip oras – kvėpuoji, bet nematai. O pamatyti – verta!

Norite pačiupinėti teisę? Pilna galimybių! Galit nueiti pažiūrėti, kas dedasi teisme. Dauguma teismo posėdžių – vieši. Nes teisė negali būti slapta, nebent reikia apsaugoti žmogaus privatumą, o teisė į privatumą – irgi teisė! Jeigu į tikrą teismą eiti nelabai norisi, galite apsilankyti literatūriniame teisme (kaip tik organizuojame netrukus ir teisime Žemaitės “Marti” veikėjus. Baisus apsakymas, ar ne? Reiktų jo veikėjams atsakyti pagal nuopelnus?) Mėgsti protmušius ir intelektinius žaidimus, galvoji, kad esi gudresnis už kitus? Pamėginkit nacionalinę teisės žinių viktoriną #TeisėKiekvienam. Kiekvienais metais ji organizuojama pas mus, Mykolo Romerio universitete, ir vis daugiau žmonių, ypač moksleivių, ją išbando. Sako, kad visai smagu!

Galite skaityti Konstituciją. Tai – beveik super teisė, pagrindinė mūsų valstybės visuomeninė sutartis, pamatysit, kiek įdomaus atrasite! Verta ir perskaityti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kad žinotumėte, kokia tarptautines teisės turi, kurios ginamos ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu! O rimčiausiai nusiteikę, galite ateiti į Jaunojo teisininko akademiją – čia jau sužinosite, kas yra toji komercinė teisė, kam priklauso pabėgusios bitės, kodėl girtumas yra sunkinanti, o ne lengvinanti aplinkybė…

Ir, žinoma, galiausiai gali studijuoti teisę. Tik nemanyk, kad bus lengva – kai pamatysi knygų kalną, kurį reikia perskaityti, akys lips iš orbitų. Bet juk negalima ant durniaus elgtis su tokiu svarbiu dalyku kaip teisė?

Na, ir pabaigai – tai kiek reikia teisininkų vienai lemputei pakeisti? Nuvilsiu – užtenka ir vieno. Nes būti teisininku nereiškia, kad nemokėsi kitų darbų.  Bet tikrai – pasijuokime… Ateina du teisininkai į kavinę ir išsitraukia po sumuštinį. Pribėga padavėja – “Čia SAVO maisto valgyti negalima!” Teisininkai susižvalgo, apsikeičia sumuštiniais ir ramiai valgo toliau.  bet nedarykite to, kol nesate teisininkais! Ir teisininkais būdami to nedarykite, nes čia – jau piktnaudžiavimas teise! Štai kodėl verta teisę išmanyti, štai kodėl teisė reikalinga kiekvienam!

AČIŪ!

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Dvi filmos su Ryanu Goslingu

The Nice Guys (2016) – juodoji kriminalinė komedija, su labai gerais personažais ir aktoriais (Ryanas Goslingas, bet, svarbiausia – Russel Crowe ir net Kim Bassinger grįžta į L.A. (pamenat „L.A. Confidential“?) ir neįtikėtina jaunoji Angouri Rice, žavinti kiekvienoje scenoje, tobuli dukros ir tėvo santykiai). Senokai buvau tiek kvatojęs (vien scena ant laiptų su „mirusiais“ protestuotojais ko verta), ir tiems, kam patinka Q. Tarrantino, ankstyvasis G. Ritchie ar broliukai Cohenai, turėtų mėgautis. Tagline: Ir kas galėtų pagalvoti, kad pornoverslas galėtų būti taip socialiai atsakingas?

The Notebook (2004) – netyčia išsirinktas, ir vėl su Ryanu Goslingu. Ir visiška priešingybė „The Nice Guys“. Romantiška istorija, paremta romantiška istorija, pradėta romantiškai, išplėtota romantiškai, ir užsibaigianti ypatingai romantiškai. Visi žmonės gražūs, geri, supratingi, nei vieno niekšo, savanaudžio, šmikio. Gražūs aktoriai, vaizdai, peizažai, kūnai, automobiliai, graži karo metų JAV ir net mirtis mūšyje – graži. Tinkamas žiūrėti, kai pasaulis atrodo kupinas blogybių, o eteris – „Patriotų“ ir „24 valandų“. Kaip taikliai mestelėjo Jamesas Bernardinellis „Filmas puikiai veikia emocijas, bet tik ne intelektą“. Jeigu aš būčiau režisavęs, pabaigą būčiau palikęs atvirą, nes tokia graži buvo mintis su „grįžimui 5 minutėms“. Tagline: „Gerų žmonių meilė stipresnė už mirtį“.

Paskelbta temoje kinas | Parašykite komentarą

Pasaulio pabaigą – jau šį šeštadienį, bet nesijaudinkite

Terry Pratchett, Neil Gaiman “Gera lemiantys ženklai” (Bonus Animus, 2016)

Blogai būti skolininku. Ypač, jeigu esi skolingas greitųjų kreditų bendrovei, bet, ačiū Dievui, esu skolingas tik šios knygos leidėjams. Tik skola – ne rona, neužgis – knygą gavau ir perskaičiau netrukus po Knygų mugės, bet vis neprisėsdavau apžvelgti. O apžvelgti juk tikrai verta, ir įsigyti, ir perskaityti! Nedažnai prie kūrinio sėda du meistrai, ne visada dviems meistrams pavyksta. Šįsyk viskas puikiai: didysis humoristas ir humanistas, deja, jau a.a. Teris ir viena ryškiausių ir kokybiškiausių lengvesnės literatūros žvaigždžių Nilas, kurio šedevrą “Amerikos dievus” netrukus išvysime ir serialo pavidalu.

ger-lemiantys-zenklai_z1

“Gera lemiantys ženklai” (“Good Omens”) – jau sena knyga, bet nei kiek nepasenusi. Knyga apie senas temas – pasaulio pabaigą, Antikristą, angelus, velnius, bet nei kiek nepasenusi. Knyga apie senas problemas – žmogiškumą, meilės jėgą ir valią pasirinkti, bet nei kiek nepasenusi. Knyga, parašyta firminiu šių autorių stiliumi – su kalnu ironijos, krosnimi šilumos, nuolatiniu mitų apvertinėjimu aukštyn kojomis. Knyga, kurią skaitai šypsodamasis, mėgaudamasis, knyga, kurią palydi Semo iš “Žiedų valdovo” žodžiais: “Bet juk  pasaulyje yra tiek daug gėrio!”

Žodžiu, Antikristas turėjo gimti ir turėjo ateiti. Bet kažkas įvyko ne taip, ir kai kas ne visai norėjo, kad prasidėtų Dangaus ir Pragaro mūšis, nušluosiantis žmoniją. Ar tik ne tie, kurie turėjo prižiūrėti, kad Antikristas gimtų, užaugtų tinkamai, bet kiek per daug susižavėję žmonių tobulumu ir netobulumu, kad to nepanorėtų, ir tiesiog, na, laiku nepasirūpinę, kad viskas būtų pagal Dieviškąjį Planą?

“O čia tu klysti, – pasakė Adomas. – Tai ne velnias. Tai kažkoks kitas dievas ar dar kas kitas. Su ragais.
– Velnias, – pasakė Brajenas.
– Ne, – kantriai atkirto Adomas. – Tiktai žmonės juos painioja, nes abu turi panašius ragus. Jis vardu Panas. Yra pusiau ožys.
– Kuria puse? – pasiteiravo Venzlideilas.
Adomas susimąstė.”

Norite gero vakaro su knyga – griebkite. Vertimas (Adas Macevičius, Elena Macevičiūtė), ypač atsižvelgiant į tai, kaip sudėtinga buvo versti, geras.

Paskelbta temoje Knygos, Literatūra | Pažymėta , , | Parašykite komentarą

Paneriais

Kai mano vaikų mokytoja paprašė vaikams padaryti žygį po Panerius, daug negalvojau, ir žinojau, ką ten vertėtų apžiūrėti, nors, prisipažinsiu, pats nebuvau buvęs, tad įnikau ieškoti tikslių duomenų. Ir – kaip bebūtų keista – nors internete galima šiek tiek rasti apie Panieriuose esančias lankytinas vietas, tačiau mažai informacijos, kur jos tiksliai yra ir kaip ten nukeliauti. Pavyzdžiui, kaip tiksliai rasti senąjį Vilniaus – Kauno kelią – lengvai nesuprasi, kur tiksliai yra senasis tunelis – irgi. Panirau į žemėlapius, išsinagrinėjau palydovines nuotraukas, susižymėjau kelionės taškus maps.me ir rugsėjo 2-osios rytą pajudėjome. Mano planas buvo paprastas: senuoju Vilniaus – Kauno keliu užlipti į Panerių kalvas, ten apžiūrėti Panerių kapines ir 1831 m. Panerių mūšiui pastatytą paminklą, tada judėsime ieškoti senojo Panerių tunelio ir pabaigai aplankysime Panerių memorialą, žymintį turbūt pačią baisiausią vietą Lietuvoje.

Kadangi startavome nuo Gerosios vilties stotelės Savanorių pr., 4 troleibusu pavažiavome iki Titnago gatvės Savanorių pr. pabaigoje (ačiū vairuotojui, palaukusiam visos mūsų atbėgusios kompanijos). Tuomet nuėjome Titnago gatve pro labai gražius gluosnius apie puskilometrį, kol kairėje pamatėme žalią Senojo kelio ženklą. Beje, kol nepamatai pačio kelio ir ženklo, tol jokių nuorodų link jo nėra.

Radome kelią

Deja, tai, kas rašoma ant ženklo, kad kelias “saugomas visuomenės ir valstybės”) – nėra teisybė, visas kelias nesaugomas, ir tai tikrai liūdina, bet pačiu keliu kopti – labai smagu. Jis neblogai išsilaikęs, nemažai vietų, kur grindinys visiškai tvarkingas, ir netrukus net pamiršti, kad vis dar esi mieste, ir gali įsivaizduoti vežimus, lėtai slenkančius aukštyn, besikeikiančius vežikus, kai reikia prasilenkti (beveik neįmanoma!), žirgais jojančius pašto kurjerius ar bajorus su savo palydomis, suvargusią, nusibaigusią Napoleono kariuomenę, ir netgi senus automobilius – juk šis kelias baigtas eksploatuoti vos prieš 60 metų, o jo istorija – šimtmetinė. Statūs šlaitai primena, kad reikėjo būti labai atsargiems – nusiversi nuo tokio, ne tik prekes – ir sprandą palydėsi, o gūdūs miškai – kad gali patykoti ir plėšikai. Bet apie šiuos dalykus galite pasiskaityti paieškoję žinių apie kelią ir jo legendas.

Mūsų plėšikai nepatykojo, netrukus išvydome kapinių koplyčios bokštą. Koplyčia, deja, užrakinta, bet pačias kapines (jos – veikiančios) aplankėme. Daug senų, įdomių paminklų, suradome ir carinės armijos štabo kapitono, žuvusio Panerių mūšyje, paminklą – jis tikrai išsiskiria niūriu kariškumu (didelis juodas kubas su stačiatikių kryžiumi), tuomet ėmiau aiškintis, kur gi monumentas sukilėliams? (Nuorodų ir vėl – jokių). Kapinėje dirbantys vyrai, supratę (ar norėję suprasti) tik rusų – lenkų kalbos mišinį lenkiškai paaiškino, kad dar 100 metrų tiesiai palei tą kapinių pakraštį, kuriame koplytėlė – ir tada kairėje.

IMG_3821


Taip ir nutiko – tiesa, dar dešinėje liko matyti buvusių užvažiuojamųjų namų likučiai, nors ir perstatyti, bet galima pažinti, kad tai nėra paprastas pastatas, matyt, jis kažkuriuo istorinio materializmo laiku buvo perdarytas į “komunalkę”. Su vaikais pajuokavome, kad smuklėje užvalgai, koplytėlėje – pasimeldi, ir tada tikiesi Gerąją viltį pasiekti sveikas ir gyvas.

IMG_3821 IMG_3822

Ir, pasirodo, Panerių mūšio paminklas stovi beveik prie pat autostrados, šalia EMSI degalinės (jeigu važiuojate nuo Vilniaus link Kauno, tai reikia sukti į Trakų kelią, bet dar neužlipus ant viaduko, ir net neprivažiavus posūkio į VU institutus, iš karto sukti į dešinę, į vieškeliuką), bet, vėlgi, nėra jokių nuorodų ir ženklų. Paminklas paprastas, santūrus – paguldytas juodo granito gryžius su sukilimo užrašu abiejų valstybių kalbomis – lietuvių ir lenkų. Truputį pasikalbėję apie sukilimą, susėdome priešpiečiauti, paskui dar apšlavėme prieigas – berniūkščiams paaiškinau, kad šluotą galima pasidaryti iš čia pat augančių šakelių, vieno pavyzdys užkrėtė kitus.

Toliau ėjome palei judrų posūkį į Trakus, čia jau tikrai reikėjo ryškių liemenių, o kai viaduku perėjome autostradą ir (Galvės gatvė), nepamatę už šimto metrų perėjos, tvarkingai persikėlėme į kitą gatvės pusę (liemenes turime!), pasukome gilyn į Panerių mišką vieškeliu, kuriuo, nors ir padarėme nedidelį lanką, užtat išvengėme judresnių gatvių, ir išlindome prie kažkokios geležinkelio korvinių iškrovimo aikštelės (Kibirkšties g.), ir, paėję palei ją, pažiūrėję, kokios ten technikos, pasukome dešinėn Vilijos gatve, kuri atvedė iki Panerių geležinkelio mazgo viaduko. Oho, koks viadukas! Aukštas, didžiulis, na, ir geležinkelynas nuo jo atsiveria – ohoho! Ant viaduko sutiktas vyras ėmė ir kažkodėl paklausė rusiškai: “Jūs kur čia vaikus vedate, dirbti?” Man nusistebėjus, paaiškino “Ten gi pilna šiukšlių!” Nustebęs, bet truputį pasvarstęs jo žodžius, supratau, kad greičiausiai kalbėjo apie Panerių memorialą. Ką gi, pagaliau pirmoji aiški nuoroda perėjus viaduką, na, bent tai, bent šią vietą surasti lengva. Visgi, dabar mes einame ne į tą tragišką vietą, mes ieškome senojo tunelio. Apie jį tenka išsiklausinėti ir vis pakeliui pasitikslinti – mane ypač neramina, kad, pagal žemėlapius, reikia kirsti bėgius, o bėgių kirtimas su 23 mokinukais – ne itin žavi užduotis, kai aplink zuite zuja įvairūs geležinkelio darbininkai. Jie paklausti apie tunelį pasako, kad rasime, bet – ten gi užversta, nieko įdomaus…

Kiek atsikvėpę, einame toliau palei geležinkelį žvyrkeliu, geležinkeliečių automobiliai vis panardina į dulkių debesis, bet, pasukus kiek dešiniau ir kirtus porą geležinkelio atšakų, nueinančių į kažkokią aptvertą teritoriją (Aptarnavimo punktas?) miškelio gilumoje pamatome tunelio žiotis. Pagaliau! Mano baimės nepagrįstos – prie tunelio galima prieiti saugiai!

IMG_3849

Tunelis, deja, palieka liūdnoką įspūdį – byra ne tik apdaila, bet ir skliauto plytos, tuneliu rūpinamasi tik tiek, kad betono blokais ir spygliuota viela užtvertas praėjimas į gilumą, kur yra šikšnosparnių žiemojimo vietos, ir toliau matosi smėlio kalnas, matyt, kad entuziastams nekiltų noras rioglintis per vielas. O visgi – noras kyla, spygliuota viela vienoje pusėje nukabinta ir nustumta. Matyti, kad tunelį kartais aplanko grafitininkai, kažkas kūrenasi laužus… Išklausę truputį istorijos, prie tunelio vaikai aptinka, kad yra varnalėšų. Na, ir prasideda… Po to ne tik mergaitėms ir mokytojoms iš plaukų rankiojami “kibukai”, bet kai kurie berniukai stūgauja, kaip žiauriai niežti, peršti po to, kai varnalėšos pateko už apykaklių. Vos ne vos pavyksta išsirikiuoti bendrai nuotraukai, o ją pasidarę dar užlipame ir ant tunelio – bet ten reikia būti atsargiems, nes aukštis – nemažas. Pasiūlymas pereiti mišku iki kito tunelio galo atmetamas – visgi, miškas, erkės, daug kas – trumpomis kelnėmis, gal kitą kartą?

Pasukame link stoties – pagal keliautojų nuotaikas ir nuovargį akivaizdu, kad iki memorialo šiandien neisim. Visgi, tai vietai reikia ir nusiteikti, ir apie ją pagalvoti – geriau bus kada nors nuvykti specialiai. Kai ką pradžiugina prie stoties esantis lauko tualetas, bet tik tol, kol į jį įlendama – matyt, kvapas toks, kad jau geriau pakentėti… Traukinio sulaukiame po penkiolikos minučių, sėkmingai sulipame, bilietų pirkimas moderniais LG darbuotojo aparatais užtrunka vos ne visą 15 minučių kelionę… Štai ir pabaiga! Stotyje jau išsiskirstome savais keliais – kas į mokyklą, kas – namo.

IMG_3861

Apibendrinu: maršrutas tikrai smagus, nesudėtingas, pakankamo ilgio (apie 8 km) ir įdomus, siūlau juo pasinaudoti, kol dar orai draugiški, tik nepamirškite ryškių liemenių gatvėms ir patogios avalynės.

Planas

 

(Mėlyna spalva žymi maps.lt siūlymą, o raudona – (apytiksliai) kaip mes ėjome).

Paskelbta temoje įvairenybės, tinklaraštis | Pažymėta , , | Komentarų: 3