Didžiosios nemeilės metas

Kai tik sutems, ne pagal dėsnius,
Anksčiau, nei turėtų nutikt,
Išjungęs šviesą, lyg šuva bevietis
Iššliaušiu tavęs pasitikt.
Manęs nebijoki vakarą tamsų
Tik vardą ištarki tu.
Susitikimai be galo svarbūs
Didžiosios nemeilės metu.

Tikrai nereikia tiek stengtis, vargti,
Ir rodyt, kad skiria mus toliai,
Tu pavargai visus vaikyti,
Bet aš – ne klientas, o brolis.
Pasiūlysiu tau, ir, tikiuosi, sutiksi
Išgert ir papliurpti kartu,
Niekas nenori be šilumos likti
Didžiosios nemeilės metu.

Tu vis dar galvoji, kad aš tavęs noriu,
Na, ką gi – manyk, jei ramiau,
Bet tavo ledai jau aižėja, tirpsta,
Ir man truputėlį šilčiau.
O visa, kas buvo, turės savo prasmę,
Kiekvienas eis savo keliu.
Visi milijardai paklydusių gatvėse
Didžiosios nemeilės metu.

Andrej Makarevič

Когда стемнеет не по закону
До срока и до поры,
Я выключу свет, и псом бездомным
Выползу из конуры.
Не бойся меня в этот сумрачный вечер,
Имя своё назови –
Я очень ценю случайные встречи
В эпоху большой нелюбви.

Тебе совсем не надо стараться
Держать неприступный взгляд –
Ты тоже устала от всех отбиваться,
А я не клиент, а брат.
Надеюсь, ты примешь моё предложенье –
Мы выпьем и поговорим,
Я очень ценю тепло отношений
В эпоху большой нелюбви.

Ты все ещё думаешь – я тебя клею,
Но это – твои дела.
Поверь, что мне уже стало теплее,
Похоже, и ты ожила.
А всё, что было, зачтётся однажды,
Каждый получит свои –
Все семь миллиардов растерянных граждан
Эпохи большой нелюбви.

 

Posted in vertimai | 1 Comment

Trys skirtingi

Trys skirtingi

Crouching Tiger, Hidden Dragon: the Sword of Destiny. Netflixas, džiuginantis ir Lietuvos žiūrovus, pamėgino pratęsti legendinį Ango Lee šedevrą. Žodžiai “pamėgino pratęsti” ir yra įvertinimas. Pažiūrėti galima, bet poskonis – kaip vietoj “After Eight” suvalgius “Mėtinį” saldainį: istorija išskydusi ir pigi (kažkokių klanų karai), kovos – tik specialiųjų efektų šėlsmas, iš senosios įgulos – tik Michele Yeoh, nuostabi, bet jos – nepakanka. Ir turbūt geriausia scena – kaip ji treniruoja savo mokinę. 6/10, ypač palyginus su originalu, daugiau nelabai ką yra pridurti.

Pixels – “visai šeimai”. Tinka vaikų supažindimui apie tokius žaidimus kaip “Asteroids”, “Space Invaders”, “Pacman”, “Donkey Kong” bei žaidimų automatai. Suaugusiems – tik kvaila kaip Adamas Sandleris meilės linija ir truputį Peterio Dinklage bei Seano Beano, kuris… NEŽŪSTA! Vaikams – patiko, man – na, būna ir blogesnių. 5/10.

North By Northwest (rež. Alfred Hitchcock) – trilerio klasika. Išsilavinimo spragų likvidavimas, sakoma, vienas geriausių visų laikų filmų. Su pastaruoju apibūdinimu – ginčyčiausi, nes iki galo istorija taip ir nepatikėjau ir scenaristui turėčiau ne vieną klausimą. Bet žiūrisi maloniai, labai patiks tų laikų gerbėjams, kai vyras buvo kaip Bondas, o didžiausias moters galimas pasiekimas po tobulų pietų – femme fatale rolė. Bet su klasika – nesiginčijama. Taip pat sužinojau, iš kur kilo terminas “pageris” – ogi iki mobilių laikų “paginti” reiškė išsikviesti žmogų per lapelį. 8/10.

Posted in kinas | Leave a comment

Bliuzmeno mergaitė

Mergaitė, kurios bijojo dievas (pjesės aut. Gintaras Grajauskas, rež. Jonas Vaitkus, Klaipėdos dramos teatras)

Ėjau į spektaklį dėl to, kad tai – G. Grajausko pjesė. O G. Grajauskas man pirmiausia – žmogus, kuris kuria lietuvišką bliuzą*. Tikrą bliuzą lietuviškai. Bliuzo lietuviškai nėra daug, tiksliau – jo mažai. Taip pat G. Grajauskas – poetas, kultūrininkas, kuris pats upgreidinasi savo kompiuterių geležis. Tokių poetų ir bliuzmenų irgi mažai.

* – Negirdėjote grupės „Kontrabanda“? Daug praradote. Pasimėgaukite, bet geriausia – ištaikykite gyvai, kartais jie pagroja.

Apie spektaklį nežinojau nieko, visiškai – kodėl gi nenusiteikti netikėtumui? Tol, kol nebuvu priverstas pasidomėti – ar jis nėra labai sunkus ir slegiantis. Tada sužinojau, kad spektaklis ir jo autoriai bei aktoriai gavo 3 Auksinius scenos kryžius, o režisavo – Jonas Vaitkus. Kitaip tariant, rekomendacijų – visa puokštė. 

Ir dabar galiu visiškai ramia sąžine sakyti – kai bliuzmenas rašo dramą, viskas gerai. Kai bliuzmenas rašo tragikomišką dramą – dar geriau. Kai tas bliuzmenas skiriasi nuo tavęs vos dešimtmečiu – tiesiog tobula. Nes supranti ne tik bendrą siužetą, bet ir daugumą užuominų, nuorodų. Jaunesniems jau bus sunkiau ar net neįmanoma (Keturi tankistai ir šuo?), bet man – pats tas.

Tai, kad spektaklis – savotiška Lietuvos istorija, man buvo visiškai siurprizas. Kai išgirdau Antano Gustaičio vardą – siurprizas padvigubėjo. Pasiekus „verslininkų“ laikotarpį, išvydus kompiuterinius žaidimus ir veikėjai prabilus vokoduotu balsu, siurprizas trigubėjo. Istorija užkabinama mažiausiai per tris klodus: pasakojimo, asmeninį, vertybinį ir net santvarkinį (t.y. kaip santvarkos situacija keičia istorijos pasakojimą). Taip pat – nors ir apie rimtus dalykus, spektaklis visą laiką išlaiko padaužiškos, rokenrolinės nuotaikos kibirkštėles, išlendančią visai netikėtai net ir rimčiausiame dialoge. Jis nėra slegiantis – nors geba ir įmąstytint, ir sugraudint.

Man taip pat labai patiko scenografija – neįkyriai moderni, šviesi, neužgožianti veiksmo. Aktoriais taip pat tikėjau – ypač Vytautu Anužiu, demonstruojančiu persikūnijimo stebuklus.

Tad – turbūt jau supratote – turėsite progą, būtinai pažiūrėkite.

293_361 652__569998 1314612877kub_5912

Posted in tinklaraštis | Leave a comment

Per mažai, per daug ir velnias žino kas

Kaip jau sakiau, knygų mugė nepraėjo tuščiai – o ypač nepavyko tuščiam išeiti iš „Muzikos salės“. Tarp pundelio albumų, iš ten parsinešiau ir du, įspūdžius apie kuriuos išguldysiu. Tai – Domanto Razausko „Tarp juodų ir baltų debesų“ bei „Ieva Narkutė sutinka Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą“. Kodėl jie greta? Nes abu toje pačioje gelmėje užgimę, yra dainarašiai (arba, kaip sakoma kitose šalyse – singeriai/songwriteriai), abu pradėjo kaip dainuojamosios poezijos atlikėjai (arba, kaip sakoma kitose šalyse, folk atlikėjai (nemaišyti su folkloru)). O kas tas velnias žino? Tegul truputį palaukia savo eilės.

1456742803-10659.jpeg

Nors damoms turėtų būti pirmenybė, pradėsiu nuo Domanto Razausko. Naujo albumo laukta jau ilgokai, o prieš kelerius metus pasirodęs albumas „Rodyklės“ man labai patiko (būtent kaip albumas – kad Domantas turi nemažai puikių dainų – jokia čia paslaptis). Be to, „Rodyklėse“ buvo ir daugiau instrumentų, ir įvairovės. „Tarp juodų ir baltų debesų“, matyt, įrašytas kaip archyvas – labai jau tradicinis DR/Dėdės Semo duetas, labai viskas įprasta ir girdėta.  Gerų dainų yra, man bene labiausiai patikusi „Sapnuojamas drugelio“, „Keturi mėnesiai“, iš seniau girdėta „Katinas žiūri į saulę“. Bet, po galais, aš gi žinau, kad Domantas yra neįtikėtinas muzikos eruditas (paskaitykite jo rengiamas albumų apžvalgas Bernardinai.lt), ir šiame diske aš tos erudicijos nematau, o gal, nebūdamas toks eruditas, jos neužčiuopiu, bet čia man visko per mažai, išskyrus abu autorius. Ką gi, tuoj tuoj pasirodys „Domanto Razausko ir grupės“ albumas, gal tada mano lūkesčiai išsipildys? Na, bent šiek tiek fūzo?! Gali netgi tokio subtilaus apipavidalinimo nereikia, bet duokit, duokit dar „Rodyklių“!

25309857071_3cbf59b913Su Ievos Narkutės simfonine avantiūra – viskas atvirkščiai. Ieva rašo puikias dainas, jos „Švelnesnis žvėris“ – puikus, taip pat ir lyginant su debiutiniu (vėlgi, sąlyginiu) „Vienas“. Bet, mano kuklia nuomone, nereikia jos dainoms nei per gausių ritmo grupės, nei, tiesą sakant, simfoninių aranžuočių. Per subtili medžiaga, per gilūs tekstai, per daug intymu. Orkestras duoda tiek masės, kad ir atlikėja, ir dainos po ja sugniūžta, neišsiskleidžia, paskęsta. Gal ir gerai, kad albume nėra naujos medžiagos, o vien tik simfonizuotas live’as. Galbūt gyvai pasiklausius būtų kitaip, bet įrašas palieka tokį įspūdį, lyg kažkas bandytų Ievos Narkutės dainoms suteikti estradinį skambesį, tarsi kokiai Miščiukaitei, tik štai nei Ieva – Miščiukaitė, nei dainas jai rašė Gorbulskis. Bet štai, radau atsiliepimą, kuris kaip tik – oi, tik duokite Ievos simfonijų. Rinktis jums.

Ir paskutinis atsiliepimas – apie albumą – netikėtumą. Taip, čia tas – velnias žino. Ir neparsinešiau jo iš „Muzikos salės“, internetai davė!

1458304189-24155.jpeg„Solo Ansamblis“ – dar viena iš „dainuojančių aktorių“ grupių. Mes įpratę girdėti arba „barduojančius“ aktorius („Aktorių trio“, G. Storpirštis, kt.) arba kvailiojančius aktorius („Liūdni slibinai“, „Stipriai kitaip“).  Bet aktorių – elektronščikų, kurie sugalvotų prasmingą („aktorinį“) tekstą sujungti su savotišku bumčiku – ne, to dar nebuvo. Net Vidas Bareikis taip nedarė (o jis gi darė beveik viską). Ir štai taip atsiranda „Roboxai„, keistokas, netikėtas, bet įdomus ir maloniai klausomas albumas. Patys sakosi, kad jų stilius yra „post-punk/electronic/sad dance“, dėl manęs – gali būti nors ir post-grunge ar weird-disco, svarbiausia, kad liptų prie ausų. Ir tikrai limpa! „Įstriži žiburiai“, „Moteris“, „Monotonija“ – patys pabandykite, pagerbkite autorius, tokių dainuojančių aktorių jūs negirdėję!

Posted in Muzika | Leave a comment

Karo liūdesys be grožio


#Knygos

Perskaityti Peterio Eglundo knygą „Karo liūdesys ir grožis“ buvau nusitaikęs jau tada, kai prieš metus ar porą apie ją perskaičiau „The New York Times“, ir paskui nustebau, kad lietuviai greitai išleido. Išleido „Obuolys“ (vertė Virginija Jurgaitytė), ir, net maloniai nustebau, išversta be didesnių kliurkų.

cdb-9786094034923-Karo-liudesys-ir-grozis-z1-600x315Kuo ypating ši knyga tarp kitų, apie Pirmąjį, ar bet kurį kitą karą? Ji tiesiog kitaip sugalvota: istorikas Peteris Eglundas paėmė 19 šiame kare dalyvavusių žmonių prisiminimus, dienoraščius, ir jais remdamasis pasakoja Pirmo pasaulinio karo istoriją. Bet pasakoja labai fragmentiškai, ir pasirinkto žmogaus akimis (nors ne pirmuoju asmeniu), tai taip pat nėra dienoraščių rinkinys – jie cituojami, bet pasakojama trečiuoju asmeniu (pvz., Edvardas Miuslis sėdi forte). Taigi, visos veikėjų pajautos, viena vertus, perpasakotos, bet – autentiškos.

Autentiškumas ir yra didžiausia vertybė – viskas arti, ir tuo pačiu viskas labai kasdieniška, paprasta – nuostaba, pasibjaurėjimas, nuovargis (labai, labai daug nuovargio), neviltis. Čia nėra beletristikos, čia nėra specialiai akcentuojamų emocijų, tiesiog labai daug karo kasdienybės: ant rankų miršta vaikas iš prieglaudos, nes nebeturėjo jo kuo maitinti (Vokietija), avantiūristas – samdinys joja pro kalną, nuklotą armėnų lavonais vakarieniauti inteligentiško turko – gubernatoriaus, visa tai prižiūrėjusio, viloje (Osmanų imperija), ANZACo kariai laipinasi Galipolyje, medicinos sesuo ieško detalių automobiliui (Serbija), sušaudo panikierių (Austrija), pilotas kyla į oro mūšį (Belgija), politikas klauso, ką kalba žmonės apie karą (Prancūzija)… Kaip jau supratote, knyga keliauja per visus karo teatrus, ir net visas pajėgų rūšis – juk dažnai pamirštama, kad karas vyko ne tik ten, Vakarų fronte. Driekėsi Rytų frontas, Afrikos frontas, mūšiai jūrose…

O grožio, nors jis ir žadamas pavadinime, čia nėra. Aš netgi mėginau jo specialiai ieškoti ir dažnai savęs klausiau – kur, kur tas grožis, kas čia gali būti gražaus? Neradau. Bet nesakau, kad knyga – depresyvi, ne. Ji – tikroviška.

Tikrai įdomus skaitinys. Nesakau, kad sužavėjo, bet rašymo sumanymas įdomus. Rekomenduoju.

Posted in tinklaraštis | Leave a comment

2015 metai su muzika (Gintariniai akiniai+)

(papildyta)

Kai Gintarinių akinių kolektyvas man pasiūlė parašyti apie “Geriausius 2015 metų albumus”, aš tariau: baikit, vyrai, praėjo tie laikai (o gal jų niekad nebuvo), kai galėjau sudarinėti topus, kai sekiau muziką nelyg merginą nuo troleibuso stotelės iki pat jos laiptinės, kad žinočiau, kur kitą kartą laukti.

Bet gi neatsojo – sako, tu tiesiog apie muziką parašyk, pasidalink. Dalintis – visada. Nes, gi žinome, sharing is caring, dalyba – naujosios ekonomikos pamatas, pagaliau, padalinus vieną Duginą į tris dalis, gausime maždaug 3 Laučius, oi, čia juk ne apie muziką! Beje, ar žinote, kad aš, aš parašiau ilgiausią “Gintariniuose akiniuose” publikuotą recenziją, net su išnašomis? Tad štai kas jūsų laukia, pasiryžus perskaityti šią rašliavą. Pradėsiu.

Muzika mumyse gyvena. Tai – jėga, jungianti visas gyvas būtybes, visą galaktiką į vieną visumą. Viduramžiais (ankstyvais) autoriui net nebuvo padoru pasirašinėti ant kūrinio – nes Dievas mumyse jį sukūrė, mes tik užrašėme. 2015 metais pamačiau “Brit Floyd” pasirodymą ir pagalvojau – kiek visko pakeitė muzikos įrašas, kaip jis efemerišką, midichlorijų lygio reiškinį pavertė fiksuotu, paminkliniu reiškiniu.

Įsivaizduokit, kaip būtų įdomu, jeigu Robbie Williamso dainas mes galėtume žinoti tik iš to, kaip jas dainuoja Mantas. Jeigu matytume tik “AC/DC” natas, tik partijas – štai čia gitara, čia bosas, čia – mušamieji, čia – vokalas, o dabar sėsk, atkurk, Noreika – “She’s got the Jaaaack!”

Kaip matote, 2015 metai mane nuteikinėjo filosofiškai. Ir visa tai tik iš to, kad aš neturiu, neturiu ką parašyti apie 2015 metų albumų topą! Nes ir tų albumų perklausyta – turbūt ant rankų suskaičiuosiu. Ir ne viskas 2015 matuojama – juk ir iki tol buvo visokių nepastebėtų dalykų, kuriuos džiaugeisi atradęs. Todėl – išduosiu – mano muzikinė paletė labai skurdi. Ir, tiesą sakant, nusišikt man ant tų 2015. Tai – tik metai, man svarbesnė pati muzika. Kuri lydi, kuri saugo. Taigi, ką aš klausiau 2015 m.?

NEIL FINN – DIZZY HEIGHTS. Naujosios Zelandijos / Australijos singinimo/songwritinimo (liet. Dainarašystės) pažiba, jeigu girdėjote “Crowded House” arba prisimenate iš Hobito “The Lonely Mountain song”, arba tikrai girdėjote “Don’t Dream its Over” – tai čia jis. Jo albumas kaip nutūpė į mano playlistus, taip ir niekur nesitraukia. Tai – tiesiog labai geros dainos grynąja prasme, čia net daugiau eksperimentų, nei Finnui būdinga. Beje, dainuoja netgi apie “Game of Thrones”. Ko dar daugiau reikia… Pasirodė 2013? Kaip greitai bėga laikas…

EDITORS – IN DREAM. Kaip paklydėlis, “Editorius” pažinau iš “The Weight of Your Love”. Buvo užvežę – bet štai vėl išvežė. Dainų albume nėra – nors “Marching Orders” žadėjo, kad bus gerai, bet buvo vangiai. 10 kartų persukau ir išplaylistinau.

JEFF LYNNE’S ELO – ALONE IN THE UNIVERSE. Apie albumą jau pasakiau savo ilgiausioje recenzijoje (su išnašomis ir įžanga) – tai vienas geriausių dalykų nutikęs šiemet. Išmokau mintinai, neprašykit, nedainuosiu, jūs tik džiaugsitės. O kaip norėtųsi… Beje, 2015!

BRUCE SPRINGSTEEN – HIGH HOPES, WRECKING BALL, LIVE IN NYC. Netikėtai užkibau ir vis dar užkibęs ant Boso, nors anksčiau į jį žvairavau. Tiesa, ryšys jau po truputį trūkinėja – ima atsibosti, tikrai daug jo kūryboje sviesto sviestuoto sviestu sviesto. Bet vis tiek, kartais supranti, kodėl stadioninis rokas kadaise valdė. Galėtų atvažiuoti, bet ne, Mariah Carey atveža, tarsi kas nors į ją eitų.

THE LIBERTINES. Šviežias atradimas, kad yra toks “Pulp” (oi, kaip aš juos mėgstu!!!) ir net “The Beatles” su dar kažkuo mišinys. Ir tas paskutinis albumas geras, tik dar mažai klausytas. Bet verta, tikrai verta. Kartu – “Chinawoman” – o, brolyti, patinka man toks truputį patamsintas stilius.

MUMFORD & SONS. O “Mumfordo su sūnumis” kaip nesudievinau su “Babeliu”, taip ir nesudievinu ir 2015 m. – užtat vėl prisiminiau, kad man ir bluegrass’as nemaišo gyventi. Netgi padeda kartais.

JOHNNY CASH. O! Kaimas! Johnny Cashas – ir sugalvok, kad 2015 m. staiga atrasiu tai, ką kiti jau seniai atradę. Toje pačioje aukštoje pakelėje – ir Kris Kristoffersenas, bet “Konvojaus” ančiukui toloka iki “Man in Black”. Keista – rodos, nei čia rimtų autostradų, nei motelių, nei svilinančios kaitros, o ta paprasta bastūnų muzika, from Kentucky coal mines to the California sun – veikia.

TANITA TIKARAM – CAN’T GO BACK. Ak, toks balsas, tokia atlikėja, bet naujoje kūryboje štai toks – dusto pojūtis. Geriausi metai kažkur praeityje, tik tas balsas, vis dar paslaptį žadantis, ir apmaunantis – drink the rainbow? Vangiai, nors vis dar maloniai, 2016 metais žada kažką naujo. Kas kita SUZAN VEGA – keturi diskai iš naujo pergrotų dainų (“Close-Up” Vol. 1-4), dainuojamoji poezija iš Niujorko, truputį ne Cohenas, bet vis tiek – prie puikumos. Beje, LEONARDAS COHENAS, ir irgi 2015 m. “I Can’t Forget” – Souvenir of the Grand Tour” – turbūt tik fanams, nes ar daug kam dar be mūsų įdomus 80metis, surengęs grandiozinį turą, ir kai kuriuos naujus gabalus, nepatekusius į studijinį, užfiksavęs tik albume? Bet čia su amžium, su amžium ateis.

BRYAN ADAMS – GET UP! Irgi 2015 m. Baisiai keistas reikalas, kuris dar kartą įrodo, kad kai genijus prisiliečia prie pusgenio, arba atsiranda nauja kokybė, arba genijaus kopija. Taip, tai ir vėl Jeff Lynne, suprodiusavęs groover from Vancouver, senokai neišstenantį nieko geresnio (nors tuo nesakau, kad anksčiau buvo kažkas labai gero). Ir – nu ou my gad, koks keistas rezultatas! Bryanas išlaikė savo balsą, bet Jeffas nukniso beveik visa kita (nors oficialiai koloboravo vos 1 dainoje). Ir visgi, yra vienas gabalas, kur Jeffas ir Bryanas sudaro santuoką: “We did it all”. Tai – albumo puošmena, visa kita… Lynnai, Lynnai, kodėl tavo įtaka tokia stipri?!

FLORENCE + THE MACHINE. Daug kas gyrė naują „Florence + the Machine“. Kadangi negirdėjau seno, klausiau iš karto naują. Negirsiu. Balsas geras, muzika – nekabina. Apskritai, šiemet (vajė), iš tų 2015tinių, neišgirdau nieko, kas taip paimtų už rankos ar kurios kitos vietos ir nusivestų: sėsk, klausyk. Nors ne –

ERIC WHITACRE. Išgirdau jį prieš kelias dienas, choro “Bel Canto” kalėdų šou. Ir visą kitą dieną gyvenau su jo opusais. Ne, tai – ne populiarioji muzika, ar bent jau populiarioji – rimtoji. “Deep Field” griežtai rekomenduoju perklausai. “Aleliuja” ir “Sleep” – taip pat. Nežinau, kiek čia 2015, kiek kiti – bet jau sakiau savo požiūrį? Nesikartosiu.

SUFJAN STEVENS – CARRIE & LOWELL. Labai visi išgyrė, puoliau šviestis. Tikrai gerai, tikrai gražu, tarp Cat Stevenso ir Paul Simono. Tuo pačiu prisiminiau ir DAMIEN RICE’ą, jo “My Favourite Faded Fantasy”, nors ir nepateko į topus, taip pat buvo labai, labai gražu, o žodžiais jis už Sufjaną – kietesnis.

KEITH RICHARDS – CROSSYED HEART (irgi 2015). Užrodė Domantas Razauskas, nes apie „The Rolling Stones“ legendinio gitaristo solinę kūrybą nebuvau itin daug girdėjęs, anei jos klausęs. Domantas paprastai prastų dalykų nerodo, tad tikrai labai mielas albumas, rodos, sukurtas vienu iškvėpimu, rokas, bliuzas, regis, rythm’n’blues,   country, visko ten rasite, viskas ten gerai sakyčiau, albumas tiesiog alsuoja klasikinio roko išmintimi. Vis labiau džiaugiuosi su kiekvienu nauju klausymu!

Dar vienas albumas, vėlgi, senesnis, bet labai mane lydėjęs 2015 metais – tai SON OF ROGUE’S GALLERY: PIRATE BALLADS, SEA SONGS AND CHANTEYS, arba – senovinės piratų, jūreivių dainos, perdainuotos visokiausių garsių vardų: Iggy Popo, Tomo Waitso, Macy Gray, Michael Stipe. Nuostabus rinkinys – tai dar kartą įrodo, kad roko šaknys – liaudies muzikoje, toje, išjaustoje tikrovėje, tarp darbų, rūpesčių ir velniavų. Net nežinau, kodėl mano, sausumos žiurkės sielai, šis albumas toks artimas?

(Matot, kaip viskas nuobodu ir girdėta. Bet įspėjau – o dar gali ir išnašos prasidėti).

Kas gi nešiojausi iš geltonai-žaliai-raudonos padangės? Ten kiek priblėso “Colours of Bubbles” žvaigždė, kai (ne)geras žmogus užrodė “Arctic Monkeys”. Bet vis tiek patinka – ir tas albumas geras. Ir naujas gal bus geras. Laukiam, tikimės.

“Garbanotas bosistas” – daug triukšmo aplink, gyventi netrukdo, ir nerėkia – aš vaikus irgi ant Bitlų auginu, bet jie vis tiek jau One Direction klauso. Visgi – kryptis gera, tik to įsimintinumo daugiau norėtųs.

Vidas Bareikis – tėėėti, paleisk. Vaikučiai mieli, jūs gi nesuprantate, kad “Klounai kartais verkia” yra visiškai nelinksma daina. Šalia Vido dar reikėtų paminėti ir vieną jauną dainuojamosios poezijos atlikėją, kuris šiais metais pats įrašė savo dainų albumą „Nestabilus dangus“, nežinau, platino jį kur nors, ar tik draugams. Dainuojamosios poezijos ar bardų scenos žinovams Juozapas nėra naujiena – tai malonaus balso vaikinas, rašantis tikrai geras dainas, svarbiausia – jį klausantis man visada patinka tai, kad aš negaliu taip lengvai atrinkti įtakų (pvz., newKernagis, antrasRazauskas). Bet štai suguldytos į albumą jos prarado pusę, gal net 2/3 energijos ir šviežumo, nežinau kodėl. Todėl, kad ir kaip mėgčiau Juozapo dainas klausyti gyvai, albumas kaip visuma nedžiugina.

Alina Orlova – “88”. Kodėl niekas neįstrigo? Per mažai, per trumpai? Užvakar supratau: per mažai dainų. Daug kompozicijų, bet dainų – nėra, O jos buvo tokios!!!

Andrius Mamonotvas – “Deg…”, atsiprašau, pamiršau ištrinti – taip blogai dar niekada nebuvo. Monika Linkytė „Walk With Me“ – tiesiog, radau, paklausiau. Lietuviškos dainos fe, pirmiausia – dėl beviltiško teksto, Monika, keisk speechwriterį. Angliškos – ai, na, tiesiog. Tarkim – ne mano muzika.

Tomas Sinickis – “Mylimas tėvas ir sūnus” – kažkas tarp susižavėjimo ir pagirių. Labai gerai klausėsi anksčiau, bet gan greitai įkyrėjo ir kažkaip nebesinori sugrįžti. Visgi, Tomas yra roko singeris-songraiteris Nr.2 ant populiarios Lietuvos. Labai gaila, kad per “MAMA” jam neleis dainuoti “Lūkesčių ir pasiekimų”, tikiuosi, kad bent karstą* į sceną įtempti galės?

Skylės “Vilko vartai”, irgi kaip rašiau, žavi užmoju ir nervina perkrautumu, bet viską galite paskaityti puikioje ((c) Gintariniai akiniai) recenzijoje.

* – bent viena išnaša juk turi būti. Kodėl prie karsto? Regintis – supras.

(Gal kol 2015 metai nesibaigė vis papildysiu, nes vis ką nors prisimenu :)

Posted in Muzika | Leave a comment

Bel Canto in the World. Ir gal net Visatoje

Pakvietęs mane į choro “Bel Canto” koncertą sakė: “mes norime pralaužti tą stereotipą, kad choras – tai šaltos bažnyčios, pustuštės salės ir nabašninkų balsai”. Ir nors nesu tas, kuris pats pasižymi stereotipų laužymais (apie juos – pačioje pabaigoje), bet – negi atsisakyčiau tokio kvietimo?

Tad, vakar, sekmadienio vakarą, tarp kitų, mėlynais prožektoriais, matomais nuo pat Tymo turgelio slėnio, apšvitintų, pasipuošusių svečių, įgužėjau į Nacionalinę filharmoniją. Kad užsimota nelyg upes apsukti, buvo aišku vien iš scenos – ten jau simfoninio orkestro instrumentai, gilumoje stovėjo perkusijos įranga, žaižaravo garso operatorių pultai, o dar ir triukšmelis, kad premjera – pirmą kartą kūrinys orkestrui, chorui ir… mobiliajai programėlei – Erico Whitacre “Deep Field”! Pavartęs programos bukletą pamačiau, kad prieš tai dar bus ir Karlo Jenkinso “Adiemus” ciklo kūriniai. O šitą ciklą be galo mėgsta mano mieliausioji – tad vakaras regėjos puikus.

Koncertas sumanytas labai gudriai: pirmoji dalis, mano minėtasis “Adiemus” (kai ką iš šio ciklo tikrai girdėjote ir per “M1 plius”), turėjo įtikti visiems: tai – world muzika, mišinys klasikinės, etninės ir pop muzikos: aiškios melodijos, daug balsų, puikioji Neda Malūnavičiūtė, multišvilpikas Saulius Petreikis, griausminga Pavelo Giunterio perkusijos komanda. Šis ciklas – milžiniškas, koncertui atrinktos 9 dainos. Visos skirtingos – tai Afrika, tai Rytai, tai vokaliniai žaidimai (man ypač patiko “Song of Aeolus”). Gražu, skambu, šviesu. Tiesa, atidaryta buvo netipiškai – to paties autoriaus ištrauka iš mišių “Dies Irae” (pradžioje nepasižiūrėjęs autoriaus tikėjausi Mocarto, bet išgirdęs perkusiją supratau, kad apsirikau). Viktoras Gerulaitis Karlo Jenkinso kūrybą pristatė su lengva ir neslepiama ironija – maždaug, bus jums čia toks kokteiliukas – ir romantinės tradicijos, ir šlagerio, ir japonų klyksmo, nieko rimto, bet gražu – skanaukite.

Antroji dalis – trys Erico Whitacre opusai: “Sleep”, žadėtasis “Deep Field” ir “Godzilla ate Las Vegas”. Kaip sužinojom, ir vėl iš Viktoro Gerulaičio, Ericas Whitacre – šiuo metu vienas iš žymiausių kompozitorių, kadaise norėjęs būti roko žvaigžde, bet pagiedojęs Mozarto “Requiem” ir supratęs, kad jo kelias – kitur. Taip pat jis – eksperimentatorius, subūręs Jungtinių Tautų virtualų chorą, o “Deep Field” gimė tuomet, kai jis pažvelgė į teleskopo “Hubble” nufotografuotą Visatos pradžią…

Choras šįsyk išsirikiavo balkonuose, apačioje liko “tik” Lietuvos kamerinis orkestras, pastiprintas su daug vario ir perkusija. Čia jau pasinerta į muziką, kurią man apibūdinti sunku: “Sleep” – švelnus, subtilus, o “Deep Field”… Jeigu vėl eičiau į šią progamą – pirmiausia dėl “Deep Field”. Negaliu pasakyti, kad pats kūrinys kažkoks sukrečiantis, negaliu pasakyti, kad tai – genialu, štai ir dabar, perklausęs antrą kartą, tik – įrašytą atlikimą Londone (Vilniuje buvo trečiasis jo atlikimas pasaulyje), ir tik per youtube, bet jis labai, labai stiprus. Ir – gal nuskambės juokingai (aš nesu Gerulaitis ir net Kelmickaitė, t.y. muzikologai), bet man savo erdve, platumu, užmoju, jis kažkuo priminė… Čiurlionio “Jūrą”, Richardo Strausso “Taip kalbėjo Zaratustra”, ir dar kažką, ko nesugaudau per savo kuklias žinias. Visatos begalybė, bekraštybė, tas vario crescendo antrame trečdalyje – aš kažkur plaukiau ir jaučiausi kaip ta būtybė iš Arthuro C. Clarko “2001 metų kosminės Odisėjos”. Mobilios programėlės “įsijungimas” mane net atitraukė nuo potyrio ir paliko suglumusį.

Užbaigė viską taip pat premjerinė fejerija apie tai, kaip Godzilla sulamdo Las Vegasą. Spalvos, salvės, riksmai, chromatinės slinktys ant žinomų standartų: kūrinys pokštas yra kūrinys pokštas, ten tilps viskas – ir Sinatra, ir Tchaikovskis. Tilpo ir choro vadovas Artūras Dambrauskas, Elviu Presley pasirėdęs. Būtinai privalau paminėti ir tai, kad visą “Adiemus” peraranžavimą mišriam chorui atliko būtent jis.

Nenutylėsiu ir to, ką reiktų, gal net skubiai, taisyti: aš minėjau, kad koncertą vedė Viktoras Gerulaitis. Bet neminėjau, kad jam talkino Livija Gradauskienė. Ir, mano kuklia nuomone, jeigu jos nebūtų buvę, viskas būtų tik geriau. Gerulaitis pats yra pakankamai šmaikštus, o Gradauskienė, bent vakar, tiesiog pliurpė ir trukdė įsijausti, trukdė įsigilinti į poskonį, liekantį po kūrinio. Tokiu atveju aš renkuosi bažnyčios tylą, o ne “Tarp mūsų, mergaičių” klegesį. Antra, garso suvedimas – per “Adiemus” chorui trūksta girdimumo, orkestras jį gožia, o Nedos, vos jai patraukus mikrofoną tolėliau, vos pabandžius atlikti tuos triukus, kuriuos ji daro kaip džiazo vokalistė, balso iš viso salėje nelieka. Ir patį “Adiemus” tai pripjovė (žinoma, pats kaltas, kad per gerai žinau), nes Nedos pasažai ten labai svarbūs. Ir… mobilioji programėlė. Seniai nemačiau tiek sutrikusių žvilgsnių, kai žmonės įjungė programėlę, tikėdamiesi kokio nors išlendančio džino, kažko neįtikėtino, o pamatė vieną ekrano užsklandą ir net ne visi turbūt pastebėjo, kad telefonas dar ir kažkokį garsą skleidė (grįžęs iš koncerto specialiai perklausiau, ką jis groja – taip, tai kūrinio dalis, bet manau, to neįmanoma išgirsti net ir orkestrui grojant diminuendo).

Bet – palaukite – tai lyg ir turėjo būti choro, chorinės muzikos koncertas, ar ne? Turėjo. Bet choro būta ne tiek daug – žinoma, jis buvo svarbus, bet kūriniai – kompleksiški, tad choras dominavo vos keliuose, “Deep Field” jis giedojo gal kokias 4 minutes iš 20ies. Čia turbūt ir buvo man didysis siurprizas – aš ėjau į chorą, o atėjau į ištisą show.

Vakaras tikrai didingas. Ačiū “Bel Canto”, ačiū visiems, kurie jį parengė. Ar sulaužė stereotipus apie chorinę muziką? Ne, nes aš jų, tiesą sakant, neigiamų ir neturėjau. Man choras, net ir šaltose patalpose, yra labai gražu. Ir pačio “Bel Canto”, choro, man buvo per mažai. Tarkim, lūkesčių problema. Bet už “Deep Field” – ačiū, ypatingai.

…Ir čia atgrumi Post Scriptum. Mat koncerte buvau ne vienas, ir mano brangiausioji laikosi kitos nuomonės nei aš: jai geriausia dalis buvo “Adiemus”, o “Deep Field” – išbalansavo, sutrikdė, suglumino. Tad – negarantuoju, tikrai negarantuoju, kad išsinešite tokius pačius įspūdžius. Ir pretenzijų nepriimsiu ;).

 

 

 

Posted in Muzika | Tagged , , , | Leave a comment

Archyvas 2015: Šiapus ir anapus Vilniaus vartų

‪#‎knygos‬

Gražina Mareckaitė. „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų: veidai ir vaizdai“

Dar viena knyga iš vis gausėjančios memuaristikos apie Vilnių. Parašyta labai literatūriškai, gražiai, meniškai, asmeniškai. Autorė įvade kažkodėl (ir man tai perskaičius knygą liko neaišku) savo knygą pristato kaip antipodą L. Briedžio „Vilnius: savas ir svetimas“ (tiksliau – Vilnius: a city of strangers), ir tarsi užsibrėžia sau tikslą papasakoti apie lietuvišką tarpukario Vilnių, kurį matė čia augdama. Bet knyga nėra nuoseklus pasakojimas – tai biografinių ir impresionistinių(?) esė ar apybraižų rinkinys. Kiek suprantu, dalis jų buvo spausdinta kultūrinėje spaudoje. Vieni pasakojimai skirti vaikystei, jos žaidimams, giminėms ir sutiktiems žmonėms (pvz., „Gyvo žalio“ – tokio žaidimo mes jau nebeturėjome), kiti – asmenybėms (pvz., Antanui Vivulskiui, Pranui Žižmarui), treti – varpams, kaštonams, bažnyčioms. Tad, viena vertus, ja galima džiaugtis kaip tradicine jausminga lietuviška literatūra, bet man, žinoma, buvo įdomiau visokios smulkmenos apie Vilnių, nors daugiausia tokių smulkmenų galėjau ištraukti iš gausių fotografijų. 

Ir savo gėdai turiu pripažinti, kad apie Prano Žižmaro dvikovą su endeku Chom Chomskiu man nebuvo tekę girdėti, o juk tai turėjo būti viena paskutinių dvikovų mūsuose! (Trumpai: Chom Chomskis 1938 m., kai Lenkija Lietuvai skelbė ultimatumą, išdėjo į šuns dienas lietuvius, tada lietuvis, skautas (lietuviškai skautai Vilniuje veikė lyg ir nelegaliai), priėjo prie oratoriaus restorane, skėlė jam antausį, metė piršinę ir įteikė vizitinę kortelę, t.y. – iškvietė į dvikovą, ir ją laimėjo. Liūdna, bet tuo metu tai buvo viskas, ką galėjo Lietuva padaryti – pasidžiaugti dvikova).

Posted in Knygos, Literatūra, Vilnius | Leave a comment

Archyvas 2015: Jie grįžta per pilnatį

‪#‎knygos‬

Kristina Gudonytė „Jie grįžta per pilnatį“

Oi, kaip smagu, kad rašydamas apie pažįstamo žmogaus knygą, gali ją daugiau girti nei peikti! Kad jūs žinotumėte, kaip yra nemalonu, kai reikia sakyti karčius žodžius įvairiems pažįstamiems autoriams… Be to, su Kristina Gudonyte mane sieja vienas kuklus ryšys: vaikystėje aš buvau trumpam patekęs į jos dramos būrelį „Pionierių rūmuose“, taigi ji man – ne šiaip autorė, ji man – dar ir vadovė. Iki šiol dar atsimenu to vienintelio spektaklio, kuriame suvaidinau, įvadinius žodžius: „Iš nepaprasto metalo padarytas mano kūnas / O laki vaikų vaizduotė davė vardą man – Žydrūnas. Davė man sparnus – ne juokas, aš turiu jų vertas būti / Kaip jūs manote, į žvaigždę ar galėčiau aš pakliūti?“ (V. Palčinskaitė, „Juodanosės“). Ir štai, aš atsiverčiu vadovės knygą. Ir, kad mane kur šešetas, knygą apie Vilnių. Negana to – knygą apie Vilnių paaugliams! Turbūt jau supratote – žinia, kad neprabėgus ir metams po Mano Vilnius mano pasirodymo pasirodžiusi nauja knyga paaugliams apie Vilnių, man turėjo sukelti šoką. Lengvą. 

Vos tik gavęs progą nučiupti knygą, žinoma, puoliau skaityti. Netrukus supratau, kad Kristinos Gudonytės užmojis nėra toks, kaip mūsų (t.y. visos „Mano Vilnius mano“ komandos*) – ji tiesiog parašė smagią nuotykinę istoriją, siejančią šiuos laikus ir renesansinį Vilnių, Žygimanto Augusto epochą. Veikėjai – pažįstami iš legendų (ir iš „Vilko valandos“ taip pat) – magas Tvardovskis, pats Žygimantas Augustas, Bona Sforza. Ir trys dabartiniai paaugliai – Berta, Žygis ir Augis. Žinoma, kelionė laiku, žinoma, Vilniaus legendos, žinoma, nuotykiai. Kristina Gudonytė rašo smagiai, gyvai, šmaikščiai, istorinių detalių taip pat žeria negailėdama, na, o senelis, vaišinantis paauglius naminiu vyneliu vertas atskiro paminėjimo – vai vai, tai kaip čia tie paaugliai dar liko neparūkę? Į antrą pusę knyga pilnai įsibėgėja ir virsta „puslapverčiu“**, man ypač patiko epilogas. Ypač.

Ko truputį pasigedau? Galbūt – labiau įtraukiančios pradžios (dukra štai pradėjo ir atidėjo, nors ir konkurecija buvo rimta – Haris Poteris) ir draminių momentų. Na, jeigu jau knyga pristatinėjama kaip „ypatingai šiurpi“, tai duokit to šiurpo. Jeigu jau veda kalinį kankinti – duokit kalinio baimės, panikos, juolab, kai jis iš šių laikų. Bonos šnipų intrigoje aš būčiau dėjęs daugiau apsiausto ir durklo, juolab, kad jis lyg ir buvo žadėtas. Ir dar, grynai techninė detalė – moteris arbaleto be specialaus įtempiklio neužtaisytų. Bet čia – jau berniukų daržas.

Ačiū!

* – mūsų tikslas buvo papasakoti visą Vilniaus istoriją.
** – angl. pageturner.

Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment

Niujorko respublika ir meilės teorija

Apie dvi knygas:

Akvilina Cicėnaitė. Niujorko respublika

Labai jauki, sklandi ir šviesi knyga. Nors laimėjo konkursą paaugliams, tačiau, mano galva, ji visiškai tinka ir vyresniesiems – nes tik jiems suvokiama visas turinys: ne tik pirmoji meilė, bet ir 90-ieji. Labai gražiai sužaista sesių istorija (ypač finalas), gailestingai – brolių, ir paaiškinta happyendas. Kartais to tikrai reikia.

Pretenduoja į „Metų knygą“‘2015 paaugliams. Norėčiau, kad ja taptų.

Remigijus Misiūnas. Sutrumpintas meilės terapijos kursas

Kita apysaka, išleista prieš šešetą metų, skirta sovietinių laikų paauglystei. Nuo Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublikos“ labiausiai skiriasi tuo, kad aptariamoji rašyta vaikinuko akimis ir daug daugiau grynai „memuaristinių“ intarpų, išmušančių iš siužeto eigos (o siužetas – tai kelionė į „pionierių stovyklą“ ir merginimas joje). Jungia daug kas: pirmosios meilės, pirmosios aistros, absurdiška sovietijos kasdienybė, bet – mažiau jausmų, daugiau – fiziologijos stebėsenos, taip pat – komiškumo. Bet, kaip ir „Respublikoje“, skaitydamas dažnai šypsaisi ir mintyse dainuoji „kadaise, kadaise tos dienos negrįš.“ Tik štai mokytojams nepasisekė nei vienoje iš šių knygų, ir man dėl to truputį net išdidu – o aš sutikau ir labai šaunių mokytojų, ne tik „esesininkių“ ar „gaidienių“.

Posted in Knygos, Literatūra | Leave a comment