Dūšelės: Jūratė ir Kastytis žengia pro Vilko vartus.

14680635_10154571712684449_8020141325785700229_n

(Nuotr. „Dūšelių“ atlikimas Karmazinų pilkapyne)

“Skylė” visada baksnojo konceptualiai – mitologinė drama “Dūšelės”, kurta pastaruosius trejus metus ir, įvairiais pavidalais, jau parodyta ne taip mažai kartų, bet vis dar laukianti didžiosios perklausos Šv. Jonų bažnyčioje (11.12), tik dar kartą tai patvirtina. Koks šis kūrinys?

Aš irgi ilgai galvojau – koks arba – kas tai? Juk pavadinimas “mitologinė drama” niekaip neapibūdina muzikinės dalies. Taigi – folkroko opera? Gamtatikiškas miuziklas? Oratorija Roko ir vokalinei grupei? Taip, tai vientisas kūrinys, kiek suprantu, iš karto taip ir sumanytas, su veikėjais, temomis, jų atsikartojimu, variacijomis ir pan. Tačiau iki operos – netempia trukmė ir apimtis, iki miuziklo – nėra judesio, taigi, kažkas mažesnio, tad tebūnie – oratorija. Folkroko oratorija.

Žvelgiant į kūrinį “Skylės” gausaus kūrybinio palikimo kontekste – tai nuosekli vėlyvosios (ar dabartinės) “Skylės” tąsa – tautinių, liaudies pajautų padiktuotos temos (nors šįsyk tema pasiūlyta muzikologės Aušros Žičkienės), gamtatikiški įvaizdžiai, liaudies kūrybos (taip, kai kurių dainų tekstai – autentiški liaudies tekstai, kuriems melodijas sukūrė Rokas Radzevičus) interpretavimas roko muzikos kanonais ir priemonėmis.

Kuo “Dūšelės” skirtingos nuo kitų “Skylės” programų? Nekalbėsiu apie temą – taip, dainuoti apie mirtį, pomirtinį (ar anapusinį) pasaulį – retokai imamasi (nebent death metalo grupės), kita vertus, ta pati “Mėnesiena” iš “Vilko vartų” ar “Devynios baltos upės” – ar tik ne tos pačios temos interpretacijos? Muzikos požiūriu “Dūšelės” ypatingos tik vienu aspektu – tai didelis vokalinės grupės vaidmuo, iš esmės – antikinis dramos choras, dalyvaujantis istorijoje aktyviai. Visa kita – te nesupyksta kompozitorius – tematiškai girdėta, ir girdėta ne tik “Vilko vartuose” ar “Broliuose”, ne kartą save gaudžiau, kad kažkas primena ir “Jūratę ir Kastyti”. Ne, nuo savęs, kūrėjau, nepabėgsi. Tačiau, man regis, “Dūšelės” turi ir dar vieną ypatybę – tai vieną (na, gal du) labai stiprius gabalus, kurie užgožia visą kitą medžiagą. Pirmiausia tai pasakytina apie turbūt vieną geriausių, galingiausių kada nors girdėtų “Skylės” darbų – “Pilkapių sniegą”. Bet, kaip sakiau, nėra to gero, kas nepavirstų akmenėliu po vežimo ratu: šis kūrinys taip smarkiai išsiskiria tarp visų kitų, kad grasina pasiglemžti visas “Dūšeles”. Ir taip jau nutinka, kad visos dramos eigoje jis yra pirmo trečdalio pabaigoje, tačiau sukelia vos ne kulminacijos jausmą, ir viskas, kas vyksta po jo – nublanksta, nes neprilygsta. Ir nors lauki kūrinio (viso) kulminacijos, jos taip ir nesulauki – nėra ir post scriptum, kokiu “Broliuose” buvo “Aitvarai” (nors bendrai “Broliai” – labai lygiaverčių kūrinių albumas). “Nėr kur dūšelei dėtis” – įsimena, bet neturi tiek svorio, neturi tiek jėgos. O visa kita – labai susilieja. Galbūt įspūdis pasikeistų perklausius 4-5 kartus, bet kol kas – įspūdis toks. Ilgai galvojau ir apie tai, kad jeigu “Dūšeles” papildžius keliomis dainomis iš “Vilko vartų”, suteikus joms daugiau įvairovės – gal būtų geriau?

Tad – jeigu mėgstate vėlyvąją “Aistę Smilgevičiūtę ir grupę “Skylė””, jums turėtų patikti. Ir dar labiau turėtų patikti, jeigu norite kuo daugiau elektrinių gitarų – štai jų kiekis ir vaidmuo auga, kartais net pagalvoji, kad artėjama prie „tautinių pinkfloydų” su ilgais ir reikšmingais solo. O jeigu pasiilgote pankuojančios “Skylės” – ne, ji negrįžo.

Posted in Muzika | Tagged , , , , | Leave a comment

#TeisėKiekvienam

(Ką planavau tiksliai šnekėti Studfeste‘2016, nors negaliu prisiekti, kad pasakiau visus čia surašytus žodžius)

studfestas

Sveiki, bičiuliai. Aš esu Justinas Žilinskas, teisininkas ir rašytojas, dėstytojauju Mykolo Romerio universitete, ir man žiauriai smagu būti čia, Studfeste!

Bet tuo pačiu… Man baisu kalbėti prieš tokio dydžio auditoriją, nors auskarų ir neturiu (matote, organizatoriai įspėjo auskarų nesisegti, kad netrukdytų mikrofonui, tad teko skubiai išsisegti), bet pirmoji baimė, kuri visada ištinka atsistojus prieš auditoriją – tai baimė, kad auditorija negirdės. Tiksliau – neišgirs. Nematyti auditorijos – labai skirtinga nuo to, ką darau gyvenime, tai yra – bendrauju, gyvai bendrauju su studentų auditorija, kuri būtinai tave mato (ir tu ją matai, o aš jūsų – šiuo momentu nematau)*.

* – šitas gabaliukas buvo suplanuotas, kad auditorija manęs nematys. Bet auditoriją mačiau, todėl kalbėjau kažką kitą… Berods, sakiau, kad Andrius Užkalnis kadaise mane troliavo, jog jo parašytą komentarą palaikins daugiau žmonių, nei kada nors apsilankys  mano dainuojamosios poezijos koncerte, o dabar aš jam galėsiu sakyti, kad kalbėjau daugiau žmonių (5, 6 tūkstančiai?), nei prie jo straipsnių rašo neapykantos sklidinus komentarus.

Aha… SVEIKI dar kartą! Ir – žinot – man regis, kad teisininkui labai svarbu matyti matyti, su kuo jis kalba. Ir tam, kuris kalba svarbu matyti, kaip gi jo tas teisininkas atrodo. Žinote gi – 75 procentai informacijos – neverbalinė. Štai ir dabar aš sklaidysiuos prieš jus verbaliai ir neverbaliai, kojos paremia žemės rutulį, galva įremta į saulės kamuolį, teisininkas, žmogus!

Nes teisė – tai pirmiausia santykis tarp žmonių. Ne tarp žmogaus ir kompiuterio, kuris, prisipažinkime, neretai irgi tampa geriausiu draugu, su kuriuo ir kalbėtis tenka, ir iškeikti kartais, ir patapšnoti, bet visgi – tarp žmonių – iš kūno, kraujo, prakaito, šlapimo, emocijų, žodžių – ir viso kito. Nes pati teisė – labai žmogiškas dalykas, reiškinys, išradimas – ar kaip bepavadinsim. Taip, dabar sakoma, kad kompiuteriai atims iš teisininkų darbą, ir žinau, kad JAV studentas sukūrė kompiuterinę programą, kuri bylinėjasi dėl paskirtų automobilio stovėjimo baudų, bet tai dar labai toli iki, kaip dainuoja jums turbūt jau negirdėta, bet kadaise žymi roko grupė “ELO” – “Ten Eurotechnicians were today sentenced by the justice computer to be banished for life to the prison satellite Penal One…

Screenshot 2016-10-16 15.18.56

Gal aš jau senamadiškas, bet man atrodo, kad žmonės vis tiek dar ilgai nepasitikės mašinomis, ir, juolab, nepasitikės jų teisingumu. Žinote, kodėl? Nes jos – ne žmonės (ne žmonės, Deivai!) Net jeigu programas ir rašo žmonės. Pažvelkime, kad ir į šiuos rinkimus. Kas galbūt atskleidė rinkėjų duomenis? Programa. O kas kaltas? Kaip visi sako – Vyriausioji rinkimų komisija ir jos pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Kompiuterio niekas neapkaltino. Ir būtų kvaila, ar ne?

Čia ir prasideda teisės įdomybės – tik pagalvokite, teisėje mes pirmiausia ieškome objektyvumo, kalbame, kad įstatymas vienodas visiems, kad visi turi tas pačias teises ir pareigas, pykstame, jeigu yra kitaip, visaip bandome atsieti teisę nuo emocijų ir jausmų. Čia ypač garsūs vokiečiai – jų kodeksai – milžiniški, siekiantys sureguliuoti viską, vos ne kaip popieriniai kompiuteriai: pateikei užduotį ir gavai tikslų atsakymą.

Bet geriau pagalvojus, turbūt labiau norėtumėme, kad mus teistų teisėjas – žmogus, nei teisėjas – robotas? Čia panašiai, kaip su Paskutinės dienos teismu – jeigu jis vyktų, turbūt norėtumėme, kad Aukščiausiasis ne tik banaliai sudėtų ant svarstyklių mūsų gerus ir blogus darbus, bet taip pat dar ir atsižvelgtų į tai, kad tądien, kai padarėme kažką blogo, buvome pervargę nuo darbų, išsekę, persimokę, nemiegoję… Čia netgi kažkas panašaus su Jamesu Bondu paskutiniame filme – “Spectre” – pamenate tą momentą, kai naujas žvalgybos vadas išdidžiai pareiškia, kad jis pasitiki dronais, kuriems duoda leidimą žudyti ir jie tikrai garantuotai nurodymą įvykdys, o ne kažkokiais pasenusiais agentais. Tuo tarpu agentas jam atkerta, kad leidimas žudyti taip pat reiškia ir leidimą nepaspausti nuleistuko, pažiūrėjus žmogui į akis. Surašyk taisyklių kiek nori, bet galiausiai sprendimą priima žmogus žmogui. Gali būti ir kitas kraštutinumas – JAV atsiradusi “realistinė teisės mokykla”,  kuri apskritai mano, kad teisė tam tikrais atvejais gali būti supaprastinta iki biologijos, nes teisėjo skiriamas nuosprendis gali priklausyti ir nuo to, ką teisėjas valgė pusryčiams ir ar jam pasisekė tuos pusryčius suvirškinti… Jeigu viskas buvo gerai – kaltinamasis gaus švelnesnę bausmę, o jeigu teisėjui blogai – tai ir kaltinamajam nepavydėkim…

Taigi, teisė – tai labai, labai žmogiška. Pagalvokite patys – kada pirmą kartą pajutote teisės poreikį? Ar tik ne tada, kai brolis, sesuo, o gal draugas paėmė jūsų saldainį. Jūsų saldainį! Tą, kurį geroji teta ar dėdė parvežė jums lauktuvių! Tas saldainis buvo jums, buvo jūsų ir niekieno kito! Ir tai buvo neteisinga, neteisinga, buvo žiauriai neteisinga! Ne veltui sakoma, kad teisingumo jausmas mums – įgimtas. Ir, beje, kiekvienas, kiekvienas nori jaustis teisus, net ir patys didžiausi nusikaltėliai – nuo Escobaro iki Putino – nori jaustis teisūs, nori pasiteisinti, nori įsiteisinti. Štai kokia begalinė teisės jėga mūsų prigimtyje! Nėra visuomenės be teisės, nėra žmogaus be teisingumo jausmo!

O žinote tokį posakį – “Nomen Est Omen”? Kadangi čia susirinkę – turbūt geriausi, tai net neversiu į lietuvių kalbą. Ar išversti? Tebūnie: “Vardas yra ženklas”.

the.omen_.140519

Tad pažiūrėkime į patį “teisė” žodį.  Ir padarykime eksperimentą – sukeiskime i ir e vietomis. Ką turime? Ogi tiesė. Kas yra tiesė? Tiesi linija tarp dviejų taškų, ar ne, miela mano geometrijos mokytoja, ačiū! Nuo tiesės – jau netoli tiesa, kitaip tariant, mes, lietuviai, teisę labai aiškiai siejame su tiesumu, nors posakis “tiesus žmogus” tikrai ne visada yra komplimentas, bet mums tas tiesumas – matyt svarbu. Gal dėl to, kad esame tauta iš miškų, o geras medis medis auga kaip? Teisingai, tiesiai. Iš kreivo medžio – mažai naudos – nei lentų išsipjausi, nei strėlių…

Ir tai vėlgi yra labai įdomu, nes, pvz., rusai, anglai, prancūzai teisę sieja su… dešine! Ne, tai ne kokia nors rinkimų agitacija – bet tiesiog jų kalbose teisė kažkodėl nusakoma žodžiu, kuris reiškia dešinę: pravo, right, droit. Kodėl taip yra? Neturiu žalio supratimo, gal dėl to, kad dauguma žmonių – dešiniarankiai ir dešinė ilgą laiką simbolizavo normalumą, įprastumą?

Kaip ir mūsų žodis “įstatymas“. Aš ir jūsų klausiu – o čia kas kam ką “įstatė”? Valdžiažmogiai tautai? Ir apskritai – kodėl čia “statymas”, kodėl “statyba”? Turiu tam tikrą teoriją – ar tik ne dėl to, kad teisė – tai yra tam tikras cementas, surišantis mūsų bendrų namų – visuomenės – plytas? Jūs galite nemėgti teisės ir teisininkų (nebūsite tokie pirmi), prisigalvoti apie juos visokiausių dalykų, bet be teisės… Juk turbūt žinote, graikai labai aiškiai skyrė chaosą, kur tvyro netvarka, beprotiška gyvenimo skuba, brauno dalelių judėjimas ir visos kitos blogybės nuo kosmoso – kur planetos juda aiškiai nulemtomis orbitomis, kur saulė pateka rytuose ir leidžiasi vakaruose, kur po žiemos ateina pavasaris, na, ir taip toliau. Ir – tikrai nesiginčiju – kartais žiauriai smagu pabūti chaose, o kai kam chaosas netgi yra kopėčios, bet – ar ilgai ten ištversi?

Screenshot 2016-10-16 15.22.35

Vis tiek reikia kosmoso, vis tiek reikia tvarkos nuspėjamumo, reikia prigesinti per stiprų, užtikrinti sąlygas silpnesniam, ir taip toliau, reikia teisės. Reikia susitarimo susitarimo, kaip gi gyvensim, kaip suderinsim aibę ne taip lengvai suderinamų dalykų? Zoon politicon yra žmogus, visuomeninis gyvūnas, ir be teisės – kiek toli nuvažiuosi Štai Niujorke sutikau taksistą iš buvusios SSRS, Uzbekistano, Taškento, kuris baisiai piktinosi, kad jeigu jis apskaičiuoja klientą, ir šis – pasiskundžia, iš karto teismas, iš karto – bauda, ir jis, taksistas kenčia finansiškai, ir stipriai! Mafija, jis sako, taip, kaip Rusijoje, baisu! Ne, tiesiog toji visuomenė susitarusi, kad sukčiauti – blogai, ir už sukčiavimą – rūpesčiai, dideli rūpesčiai. Ir nesvarbu, iš kur teisę kildintume – iš visuomenės susitarimo, iš aukštesnės, transcendentinės būtybės (dievo), iš valdovo ar valdančios partijos valios – teisė visur yra tam tikrų ribų nubraižymas, kad milijonai interesų nesikirstų taip smarkiai (dabar nekalbėkime apie interesų primetimą), kad chaosas transformuotųsi į kosmosą.

Ir, tikiuosi, visi pripažįstame, kad reikia ne totalitarinės, ne autoritarinės, reikia teisinės valstybės. Ir ne šiaip valstybės, kuri tiesiog paremta įstatymu, įstatymų prirašyti galima visokių – ir tokių, kaip Šiaurės Korėjoje, bet reikia valstybės, kuri paremta teisės viešpatavimu viešpatavimu – visi prieš įstatymą lygūs, visi turi nekaltumo prezumpciją, visi turi teisę į gynybą, viską nusprendžia teisininkai… Ne ne, juokauju, teisininkai – vieni iš tokios valstybės piliečių, atliekantys savo funkciją: kaip vyndariai, filosofai ar asenizatoriai. Bet teisės viešpatavimas juk daug kam nėra savaime suprantami dalykai, pasaulyje pilna valstybių, kur to nerasite. Ir tokiose, gerose valstybėse kaip mes gyvenantys žmonės, kartais atrodo kaip iš kito pasaulio – ar žinote, ką vienas amerikietis paklausė lietuvio, kuris jam pasakojo apie sovietinius trėmimus? Ogi – “kodėl jūs nekvietėte teisininko?”

better-call-saul-netflix

Taip, valstybėse, kuriose teisė – viešpatauja, tokius dalykus net suprasti sunku! Laiminga ir sėkminga toji valstybė, kur teisę kuria visa bendruomenė, ir taip pat kur toji bendruomenė pasirengusi gyventi pagal teisės nubrėžtas taisykles. Pabūsiu kaip Ostapas, kurį neša nevaldoma mintis, bet – tos valstybės, kurios turėjo modernias, vykusias teisės sistemas, visada buvo sėkmingos. Jos vystė prekybą, jos statė miestus, jos kūrė civilizaciją. Juk žinote, ant ko laikosi Vakarų civilizacija? Graikų filosofijos – platonai ir aristoteliai, žydų monoteizmo religijos – vienas Dievas tėvas, o jeigu sūnus – tai jis taip pat kaip ir Dievas, ir dar šventoji dvasia, ir Romos teisės tradicijos – čia gal jums mažai ką sakys, bet yra tokia vardai Justinianas, Ulpinianas, ir tai, patikėkite, ne komiksų herojai, jie teisės ieškojo!

Be abejo, teisė – žiauriai galingas įrankis. Blogose rankose – ypač. Todėl reikia, kad teisė į blogas rankas nepatektų. Beje, vienas iš pirmųjų bet kurio totalitarinio ar autoritarinio režimo žingsnių – paimti į rankas  teisę. Tokie režimai žvelgia į teisę tik vienu aspektu – ne kaip susitarimo, o kaip primetimo, kaip valdymo įrankį. Tokias užmačias pamatyti labai nesunku – apsidairykite po gretimas valstybes ir pamatysite, kur taikomasi paimti teisę, ir, beje, pirmiausia – teisę. Nes “ėmikai” puikiai supranta, kad teisė – tai pagrindas, nuo kurio galima plėsti ėmimą toliau.

Todėl teisę reikia ginti. Netiesa, kai sako – teisininkų – per daug. Teisininkų nebus per daug, o gerų teisininkų visada trūks.

better-call-saul-chuck

Bet – kuo daugiau visuomenė žinos, išmanys teisę – tuo bus visiems geriau. Kuo daugiau visuomenė naudosis teisės suteikiamomis galimybės – tuo bus geriau. Kuo daugiau išmanysite ir ginsite savo teises – tuo bus geriau. Ginti savo teises – vienintelis kelias, kaip galima įveikti blogų valdininkų ar kitų blogų žmonių savivalę ir piktnaudžiavimą. Ir tai sakau visiškai rimtai, supraskite tokį dalyką, kad mano tėvų ir gal net iš dalies mano karta yra užaugusi teisės baimėje. Teisė simbolizavo jėgą, represiją, bet ne susitarimą. Tuo tarpu dabar teisės nereikia bijoti, teisę reikia pažinti!

O dažnas turbūt retai susimąsto, kiek daug teisės yra aplinkui aplinkui. Vairuoji – teisė – kelių eismo taisyklės, valgai – teisė, maisto produktų saugumas, sportuoji – teisė. Netgi gyveni: tavo asmens dokumentas – teisė, tavo namas turi turėti leidimą statybai – teisė,  eini į banką – aibės sutarčių – teisė… Nuo teisės niekur nepabėgsi. Ji – kaip oras – kvėpuoji, bet nematai. O pamatyti – verta!

Norite pačiupinėti teisę? Pilna galimybių! Galit nueiti pažiūrėti, kas dedasi teisme. Dauguma teismo posėdžių – vieši. Nes teisė negali būti slapta, nebent reikia apsaugoti žmogaus privatumą, o teisė į privatumą – irgi teisė! Jeigu į tikrą teismą eiti nelabai norisi, galite apsilankyti literatūriniame teisme (kaip tik organizuojame netrukus ir teisime Žemaitės “Marti” veikėjus. Baisus apsakymas, ar ne? Reiktų jo veikėjams atsakyti pagal nuopelnus?) Mėgsti protmušius ir intelektinius žaidimus, galvoji, kad esi gudresnis už kitus? Pamėginkit nacionalinę teisės žinių viktoriną #TeisėKiekvienam. Kiekvienais metais ji organizuojama pas mus, Mykolo Romerio universitete, ir vis daugiau žmonių, ypač moksleivių, ją išbando. Sako, kad visai smagu!

Galite skaityti Konstituciją. Tai – beveik super teisė, pagrindinė mūsų valstybės visuomeninė sutartis, pamatysit, kiek įdomaus atrasite! Verta ir perskaityti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kad žinotumėte, kokia tarptautines teisės turi, kurios ginamos ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu! O rimčiausiai nusiteikę, galite ateiti į Jaunojo teisininko akademiją – čia jau sužinosite, kas yra toji komercinė teisė, kam priklauso pabėgusios bitės, kodėl girtumas yra sunkinanti, o ne lengvinanti aplinkybė…

Ir, žinoma, galiausiai gali studijuoti teisę. Tik nemanyk, kad bus lengva – kai pamatysi knygų kalną, kurį reikia perskaityti, akys lips iš orbitų. Bet juk negalima ant durniaus elgtis su tokiu svarbiu dalyku kaip teisė?

Na, ir pabaigai – tai kiek reikia teisininkų vienai lemputei pakeisti? Nuvilsiu – užtenka ir vieno. Nes būti teisininku nereiškia, kad nemokėsi kitų darbų.  Bet tikrai – pasijuokime… Ateina du teisininkai į kavinę ir išsitraukia po sumuštinį. Pribėga padavėja – “Čia SAVO maisto valgyti negalima!” Teisininkai susižvalgo, apsikeičia sumuštiniais ir ramiai valgo toliau.  bet nedarykite to, kol nesate teisininkais! Ir teisininkais būdami to nedarykite, nes čia – jau piktnaudžiavimas teise! Štai kodėl verta teisę išmanyti, štai kodėl teisė reikalinga kiekvienam!

AČIŪ!

Posted in tinklaraštis | Leave a comment

Dvi filmos su Ryanu Goslingu

The Nice Guys (2016) – juodoji kriminalinė komedija, su labai gerais personažais ir aktoriais (Ryanas Goslingas, bet, svarbiausia – Russel Crowe ir net Kim Bassinger grįžta į L.A. (pamenat „L.A. Confidential“?) ir neįtikėtina jaunoji Angouri Rice, žavinti kiekvienoje scenoje, tobuli dukros ir tėvo santykiai). Senokai buvau tiek kvatojęs (vien scena ant laiptų su „mirusiais“ protestuotojais ko verta), ir tiems, kam patinka Q. Tarrantino, ankstyvasis G. Ritchie ar broliukai Cohenai, turėtų mėgautis. Tagline: Ir kas galėtų pagalvoti, kad pornoverslas galėtų būti taip socialiai atsakingas?

The Notebook (2004) – netyčia išsirinktas, ir vėl su Ryanu Goslingu. Ir visiška priešingybė „The Nice Guys“. Romantiška istorija, paremta romantiška istorija, pradėta romantiškai, išplėtota romantiškai, ir užsibaigianti ypatingai romantiškai. Visi žmonės gražūs, geri, supratingi, nei vieno niekšo, savanaudžio, šmikio. Gražūs aktoriai, vaizdai, peizažai, kūnai, automobiliai, graži karo metų JAV ir net mirtis mūšyje – graži. Tinkamas žiūrėti, kai pasaulis atrodo kupinas blogybių, o eteris – „Patriotų“ ir „24 valandų“. Kaip taikliai mestelėjo Jamesas Bernardinellis „Filmas puikiai veikia emocijas, bet tik ne intelektą“. Jeigu aš būčiau režisavęs, pabaigą būčiau palikęs atvirą, nes tokia graži buvo mintis su „grįžimui 5 minutėms“. Tagline: „Gerų žmonių meilė stipresnė už mirtį“.

Posted in kinas | Leave a comment

Pasaulio pabaigą – jau šį šeštadienį, bet nesijaudinkite

Terry Pratchett, Neil Gaiman “Gera lemiantys ženklai” (Bonus Animus, 2016)

Blogai būti skolininku. Ypač, jeigu esi skolingas greitųjų kreditų bendrovei, bet, ačiū Dievui, esu skolingas tik šios knygos leidėjams. Tik skola – ne rona, neužgis – knygą gavau ir perskaičiau netrukus po Knygų mugės, bet vis neprisėsdavau apžvelgti. O apžvelgti juk tikrai verta, ir įsigyti, ir perskaityti! Nedažnai prie kūrinio sėda du meistrai, ne visada dviems meistrams pavyksta. Šįsyk viskas puikiai: didysis humoristas ir humanistas, deja, jau a.a. Teris ir viena ryškiausių ir kokybiškiausių lengvesnės literatūros žvaigždžių Nilas, kurio šedevrą “Amerikos dievus” netrukus išvysime ir serialo pavidalu.

ger-lemiantys-zenklai_z1

“Gera lemiantys ženklai” (“Good Omens”) – jau sena knyga, bet nei kiek nepasenusi. Knyga apie senas temas – pasaulio pabaigą, Antikristą, angelus, velnius, bet nei kiek nepasenusi. Knyga apie senas problemas – žmogiškumą, meilės jėgą ir valią pasirinkti, bet nei kiek nepasenusi. Knyga, parašyta firminiu šių autorių stiliumi – su kalnu ironijos, krosnimi šilumos, nuolatiniu mitų apvertinėjimu aukštyn kojomis. Knyga, kurią skaitai šypsodamasis, mėgaudamasis, knyga, kurią palydi Semo iš “Žiedų valdovo” žodžiais: “Bet juk  pasaulyje yra tiek daug gėrio!”

Žodžiu, Antikristas turėjo gimti ir turėjo ateiti. Bet kažkas įvyko ne taip, ir kai kas ne visai norėjo, kad prasidėtų Dangaus ir Pragaro mūšis, nušluosiantis žmoniją. Ar tik ne tie, kurie turėjo prižiūrėti, kad Antikristas gimtų, užaugtų tinkamai, bet kiek per daug susižavėję žmonių tobulumu ir netobulumu, kad to nepanorėtų, ir tiesiog, na, laiku nepasirūpinę, kad viskas būtų pagal Dieviškąjį Planą?

“O čia tu klysti, – pasakė Adomas. – Tai ne velnias. Tai kažkoks kitas dievas ar dar kas kitas. Su ragais.
– Velnias, – pasakė Brajenas.
– Ne, – kantriai atkirto Adomas. – Tiktai žmonės juos painioja, nes abu turi panašius ragus. Jis vardu Panas. Yra pusiau ožys.
– Kuria puse? – pasiteiravo Venzlideilas.
Adomas susimąstė.”

Norite gero vakaro su knyga – griebkite. Vertimas (Adas Macevičius, Elena Macevičiūtė), ypač atsižvelgiant į tai, kaip sudėtinga buvo versti, geras.

Posted in Knygos, Literatūra | Tagged , , | Leave a comment

Paneriais

Kai mano vaikų mokytoja paprašė vaikams padaryti žygį po Panerius, daug negalvojau, ir žinojau, ką ten vertėtų apžiūrėti, nors, prisipažinsiu, pats nebuvau buvęs, tad įnikau ieškoti tikslių duomenų. Ir – kaip bebūtų keista – nors internete galima šiek tiek rasti apie Panieriuose esančias lankytinas vietas, tačiau mažai informacijos, kur jos tiksliai yra ir kaip ten nukeliauti. Pavyzdžiui, kaip tiksliai rasti senąjį Vilniaus – Kauno kelią – lengvai nesuprasi, kur tiksliai yra senasis tunelis – irgi. Panirau į žemėlapius, išsinagrinėjau palydovines nuotraukas, susižymėjau kelionės taškus maps.me ir rugsėjo 2-osios rytą pajudėjome. Mano planas buvo paprastas: senuoju Vilniaus – Kauno keliu užlipti į Panerių kalvas, ten apžiūrėti Panerių kapines ir 1831 m. Panerių mūšiui pastatytą paminklą, tada judėsime ieškoti senojo Panerių tunelio ir pabaigai aplankysime Panerių memorialą, žymintį turbūt pačią baisiausią vietą Lietuvoje.

Kadangi startavome nuo Gerosios vilties stotelės Savanorių pr., 4 troleibusu pavažiavome iki Titnago gatvės Savanorių pr. pabaigoje (ačiū vairuotojui, palaukusiam visos mūsų atbėgusios kompanijos). Tuomet nuėjome Titnago gatve pro labai gražius gluosnius apie puskilometrį, kol kairėje pamatėme žalią Senojo kelio ženklą. Beje, kol nepamatai pačio kelio ir ženklo, tol jokių nuorodų link jo nėra.

Radome kelią

Deja, tai, kas rašoma ant ženklo, kad kelias “saugomas visuomenės ir valstybės”) – nėra teisybė, visas kelias nesaugomas, ir tai tikrai liūdina, bet pačiu keliu kopti – labai smagu. Jis neblogai išsilaikęs, nemažai vietų, kur grindinys visiškai tvarkingas, ir netrukus net pamiršti, kad vis dar esi mieste, ir gali įsivaizduoti vežimus, lėtai slenkančius aukštyn, besikeikiančius vežikus, kai reikia prasilenkti (beveik neįmanoma!), žirgais jojančius pašto kurjerius ar bajorus su savo palydomis, suvargusią, nusibaigusią Napoleono kariuomenę, ir netgi senus automobilius – juk šis kelias baigtas eksploatuoti vos prieš 60 metų, o jo istorija – šimtmetinė. Statūs šlaitai primena, kad reikėjo būti labai atsargiems – nusiversi nuo tokio, ne tik prekes – ir sprandą palydėsi, o gūdūs miškai – kad gali patykoti ir plėšikai. Bet apie šiuos dalykus galite pasiskaityti paieškoję žinių apie kelią ir jo legendas.

Mūsų plėšikai nepatykojo, netrukus išvydome kapinių koplyčios bokštą. Koplyčia, deja, užrakinta, bet pačias kapines (jos – veikiančios) aplankėme. Daug senų, įdomių paminklų, suradome ir carinės armijos štabo kapitono, žuvusio Panerių mūšyje, paminklą – jis tikrai išsiskiria niūriu kariškumu (didelis juodas kubas su stačiatikių kryžiumi), tuomet ėmiau aiškintis, kur gi monumentas sukilėliams? (Nuorodų ir vėl – jokių). Kapinėje dirbantys vyrai, supratę (ar norėję suprasti) tik rusų – lenkų kalbos mišinį lenkiškai paaiškino, kad dar 100 metrų tiesiai palei tą kapinių pakraštį, kuriame koplytėlė – ir tada kairėje.

IMG_3821


Taip ir nutiko – tiesa, dar dešinėje liko matyti buvusių užvažiuojamųjų namų likučiai, nors ir perstatyti, bet galima pažinti, kad tai nėra paprastas pastatas, matyt, jis kažkuriuo istorinio materializmo laiku buvo perdarytas į “komunalkę”. Su vaikais pajuokavome, kad smuklėje užvalgai, koplytėlėje – pasimeldi, ir tada tikiesi Gerąją viltį pasiekti sveikas ir gyvas.

IMG_3821 IMG_3822

Ir, pasirodo, Panerių mūšio paminklas stovi beveik prie pat autostrados, šalia EMSI degalinės (jeigu važiuojate nuo Vilniaus link Kauno, tai reikia sukti į Trakų kelią, bet dar neužlipus ant viaduko, ir net neprivažiavus posūkio į VU institutus, iš karto sukti į dešinę, į vieškeliuką), bet, vėlgi, nėra jokių nuorodų ir ženklų. Paminklas paprastas, santūrus – paguldytas juodo granito gryžius su sukilimo užrašu abiejų valstybių kalbomis – lietuvių ir lenkų. Truputį pasikalbėję apie sukilimą, susėdome priešpiečiauti, paskui dar apšlavėme prieigas – berniūkščiams paaiškinau, kad šluotą galima pasidaryti iš čia pat augančių šakelių, vieno pavyzdys užkrėtė kitus.

Toliau ėjome palei judrų posūkį į Trakus, čia jau tikrai reikėjo ryškių liemenių, o kai viaduku perėjome autostradą ir (Galvės gatvė), nepamatę už šimto metrų perėjos, tvarkingai persikėlėme į kitą gatvės pusę (liemenes turime!), pasukome gilyn į Panerių mišką vieškeliu, kuriuo, nors ir padarėme nedidelį lanką, užtat išvengėme judresnių gatvių, ir išlindome prie kažkokios geležinkelio korvinių iškrovimo aikštelės (Kibirkšties g.), ir, paėję palei ją, pažiūrėję, kokios ten technikos, pasukome dešinėn Vilijos gatve, kuri atvedė iki Panerių geležinkelio mazgo viaduko. Oho, koks viadukas! Aukštas, didžiulis, na, ir geležinkelynas nuo jo atsiveria – ohoho! Ant viaduko sutiktas vyras ėmė ir kažkodėl paklausė rusiškai: “Jūs kur čia vaikus vedate, dirbti?” Man nusistebėjus, paaiškino “Ten gi pilna šiukšlių!” Nustebęs, bet truputį pasvarstęs jo žodžius, supratau, kad greičiausiai kalbėjo apie Panerių memorialą. Ką gi, pagaliau pirmoji aiški nuoroda perėjus viaduką, na, bent tai, bent šią vietą surasti lengva. Visgi, dabar mes einame ne į tą tragišką vietą, mes ieškome senojo tunelio. Apie jį tenka išsiklausinėti ir vis pakeliui pasitikslinti – mane ypač neramina, kad, pagal žemėlapius, reikia kirsti bėgius, o bėgių kirtimas su 23 mokinukais – ne itin žavi užduotis, kai aplink zuite zuja įvairūs geležinkelio darbininkai. Jie paklausti apie tunelį pasako, kad rasime, bet – ten gi užversta, nieko įdomaus…

Kiek atsikvėpę, einame toliau palei geležinkelį žvyrkeliu, geležinkeliečių automobiliai vis panardina į dulkių debesis, bet, pasukus kiek dešiniau ir kirtus porą geležinkelio atšakų, nueinančių į kažkokią aptvertą teritoriją (Aptarnavimo punktas?) miškelio gilumoje pamatome tunelio žiotis. Pagaliau! Mano baimės nepagrįstos – prie tunelio galima prieiti saugiai!

IMG_3849

Tunelis, deja, palieka liūdnoką įspūdį – byra ne tik apdaila, bet ir skliauto plytos, tuneliu rūpinamasi tik tiek, kad betono blokais ir spygliuota viela užtvertas praėjimas į gilumą, kur yra šikšnosparnių žiemojimo vietos, ir toliau matosi smėlio kalnas, matyt, kad entuziastams nekiltų noras rioglintis per vielas. O visgi – noras kyla, spygliuota viela vienoje pusėje nukabinta ir nustumta. Matyti, kad tunelį kartais aplanko grafitininkai, kažkas kūrenasi laužus… Išklausę truputį istorijos, prie tunelio vaikai aptinka, kad yra varnalėšų. Na, ir prasideda… Po to ne tik mergaitėms ir mokytojoms iš plaukų rankiojami “kibukai”, bet kai kurie berniukai stūgauja, kaip žiauriai niežti, peršti po to, kai varnalėšos pateko už apykaklių. Vos ne vos pavyksta išsirikiuoti bendrai nuotraukai, o ją pasidarę dar užlipame ir ant tunelio – bet ten reikia būti atsargiems, nes aukštis – nemažas. Pasiūlymas pereiti mišku iki kito tunelio galo atmetamas – visgi, miškas, erkės, daug kas – trumpomis kelnėmis, gal kitą kartą?

Pasukame link stoties – pagal keliautojų nuotaikas ir nuovargį akivaizdu, kad iki memorialo šiandien neisim. Visgi, tai vietai reikia ir nusiteikti, ir apie ją pagalvoti – geriau bus kada nors nuvykti specialiai. Kai ką pradžiugina prie stoties esantis lauko tualetas, bet tik tol, kol į jį įlendama – matyt, kvapas toks, kad jau geriau pakentėti… Traukinio sulaukiame po penkiolikos minučių, sėkmingai sulipame, bilietų pirkimas moderniais LG darbuotojo aparatais užtrunka vos ne visą 15 minučių kelionę… Štai ir pabaiga! Stotyje jau išsiskirstome savais keliais – kas į mokyklą, kas – namo.

IMG_3861

Apibendrinu: maršrutas tikrai smagus, nesudėtingas, pakankamo ilgio (apie 8 km) ir įdomus, siūlau juo pasinaudoti, kol dar orai draugiški, tik nepamirškite ryškių liemenių gatvėms ir patogios avalynės.

Planas

 

(Mėlyna spalva žymi maps.lt siūlymą, o raudona – (apytiksliai) kaip mes ėjome).

Posted in įvairenybės, tinklaraštis | Tagged , , | 3 Comments

Didžiosios nemeilės metas

Kai tik sutems, ne pagal dėsnius,
Anksčiau, nei turėtų nutikt,
Išjungęs šviesą, lyg šuva bevietis
Iššliaušiu tavęs pasitikt.
Manęs nebijoki vakarą tamsų
Tik vardą ištarki tu.
Susitikimai be galo svarbūs
Didžiosios nemeilės metu.

Tikrai nereikia tiek stengtis, vargti,
Ir rodyt, kad skiria mus toliai,
Tu pavargai visus vaikyti,
Bet aš – ne klientas, o brolis.
Pasiūlysiu tau, ir, tikiuosi, sutiksi
Išgert ir papliurpti kartu,
Niekas nenori be šilumos likti
Didžiosios nemeilės metu.

Tu vis dar galvoji, kad aš tavęs noriu,
Na, ką gi – manyk, jei ramiau,
Bet tavo ledai jau aižėja, tirpsta,
Ir man truputėlį šilčiau.
O visa, kas buvo, turės savo prasmę,
Kiekvienas eis savo keliu.
Visi milijardai paklydusių gatvėse
Didžiosios nemeilės metu.

Andrej Makarevič

Когда стемнеет не по закону
До срока и до поры,
Я выключу свет, и псом бездомным
Выползу из конуры.
Не бойся меня в этот сумрачный вечер,
Имя своё назови –
Я очень ценю случайные встречи
В эпоху большой нелюбви.

Тебе совсем не надо стараться
Держать неприступный взгляд –
Ты тоже устала от всех отбиваться,
А я не клиент, а брат.
Надеюсь, ты примешь моё предложенье –
Мы выпьем и поговорим,
Я очень ценю тепло отношений
В эпоху большой нелюбви.

Ты все ещё думаешь – я тебя клею,
Но это – твои дела.
Поверь, что мне уже стало теплее,
Похоже, и ты ожила.
А всё, что было, зачтётся однажды,
Каждый получит свои –
Все семь миллиардов растерянных граждан
Эпохи большой нелюбви.

 

Posted in vertimai | 1 Comment

Trys skirtingi

Trys skirtingi

Crouching Tiger, Hidden Dragon: the Sword of Destiny. Netflixas, džiuginantis ir Lietuvos žiūrovus, pamėgino pratęsti legendinį Ango Lee šedevrą. Žodžiai “pamėgino pratęsti” ir yra įvertinimas. Pažiūrėti galima, bet poskonis – kaip vietoj “After Eight” suvalgius “Mėtinį” saldainį: istorija išskydusi ir pigi (kažkokių klanų karai), kovos – tik specialiųjų efektų šėlsmas, iš senosios įgulos – tik Michele Yeoh, nuostabi, bet jos – nepakanka. Ir turbūt geriausia scena – kaip ji treniruoja savo mokinę. 6/10, ypač palyginus su originalu, daugiau nelabai ką yra pridurti.

Pixels – “visai šeimai”. Tinka vaikų supažindimui apie tokius žaidimus kaip “Asteroids”, “Space Invaders”, “Pacman”, “Donkey Kong” bei žaidimų automatai. Suaugusiems – tik kvaila kaip Adamas Sandleris meilės linija ir truputį Peterio Dinklage bei Seano Beano, kuris… NEŽŪSTA! Vaikams – patiko, man – na, būna ir blogesnių. 5/10.

North By Northwest (rež. Alfred Hitchcock) – trilerio klasika. Išsilavinimo spragų likvidavimas, sakoma, vienas geriausių visų laikų filmų. Su pastaruoju apibūdinimu – ginčyčiausi, nes iki galo istorija taip ir nepatikėjau ir scenaristui turėčiau ne vieną klausimą. Bet žiūrisi maloniai, labai patiks tų laikų gerbėjams, kai vyras buvo kaip Bondas, o didžiausias moters galimas pasiekimas po tobulų pietų – femme fatale rolė. Bet su klasika – nesiginčijama. Taip pat sužinojau, iš kur kilo terminas “pageris” – ogi iki mobilių laikų “paginti” reiškė išsikviesti žmogų per lapelį. 8/10.

Posted in kinas | Leave a comment

Bliuzmeno mergaitė

Mergaitė, kurios bijojo dievas (pjesės aut. Gintaras Grajauskas, rež. Jonas Vaitkus, Klaipėdos dramos teatras)

Ėjau į spektaklį dėl to, kad tai – G. Grajausko pjesė. O G. Grajauskas man pirmiausia – žmogus, kuris kuria lietuvišką bliuzą*. Tikrą bliuzą lietuviškai. Bliuzo lietuviškai nėra daug, tiksliau – jo mažai. Taip pat G. Grajauskas – poetas, kultūrininkas, kuris pats upgreidinasi savo kompiuterių geležis. Tokių poetų ir bliuzmenų irgi mažai.

* – Negirdėjote grupės „Kontrabanda“? Daug praradote. Pasimėgaukite, bet geriausia – ištaikykite gyvai, kartais jie pagroja.

Apie spektaklį nežinojau nieko, visiškai – kodėl gi nenusiteikti netikėtumui? Tol, kol nebuvu priverstas pasidomėti – ar jis nėra labai sunkus ir slegiantis. Tada sužinojau, kad spektaklis ir jo autoriai bei aktoriai gavo 3 Auksinius scenos kryžius, o režisavo – Jonas Vaitkus. Kitaip tariant, rekomendacijų – visa puokštė. 

Ir dabar galiu visiškai ramia sąžine sakyti – kai bliuzmenas rašo dramą, viskas gerai. Kai bliuzmenas rašo tragikomišką dramą – dar geriau. Kai tas bliuzmenas skiriasi nuo tavęs vos dešimtmečiu – tiesiog tobula. Nes supranti ne tik bendrą siužetą, bet ir daugumą užuominų, nuorodų. Jaunesniems jau bus sunkiau ar net neįmanoma (Keturi tankistai ir šuo?), bet man – pats tas.

Tai, kad spektaklis – savotiška Lietuvos istorija, man buvo visiškai siurprizas. Kai išgirdau Antano Gustaičio vardą – siurprizas padvigubėjo. Pasiekus „verslininkų“ laikotarpį, išvydus kompiuterinius žaidimus ir veikėjai prabilus vokoduotu balsu, siurprizas trigubėjo. Istorija užkabinama mažiausiai per tris klodus: pasakojimo, asmeninį, vertybinį ir net santvarkinį (t.y. kaip santvarkos situacija keičia istorijos pasakojimą). Taip pat – nors ir apie rimtus dalykus, spektaklis visą laiką išlaiko padaužiškos, rokenrolinės nuotaikos kibirkštėles, išlendančią visai netikėtai net ir rimčiausiame dialoge. Jis nėra slegiantis – nors geba ir įmąstytint, ir sugraudint.

Man taip pat labai patiko scenografija – neįkyriai moderni, šviesi, neužgožianti veiksmo. Aktoriais taip pat tikėjau – ypač Vytautu Anužiu, demonstruojančiu persikūnijimo stebuklus.

Tad – turbūt jau supratote – turėsite progą, būtinai pažiūrėkite.

293_361 652__569998 1314612877kub_5912

Posted in tinklaraštis | Leave a comment

Per mažai, per daug ir velnias žino kas

Kaip jau sakiau, knygų mugė nepraėjo tuščiai – o ypač nepavyko tuščiam išeiti iš „Muzikos salės“. Tarp pundelio albumų, iš ten parsinešiau ir du, įspūdžius apie kuriuos išguldysiu. Tai – Domanto Razausko „Tarp juodų ir baltų debesų“ bei „Ieva Narkutė sutinka Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą“. Kodėl jie greta? Nes abu toje pačioje gelmėje užgimę, yra dainarašiai (arba, kaip sakoma kitose šalyse – singeriai/songwriteriai), abu pradėjo kaip dainuojamosios poezijos atlikėjai (arba, kaip sakoma kitose šalyse, folk atlikėjai (nemaišyti su folkloru)). O kas tas velnias žino? Tegul truputį palaukia savo eilės.

1456742803-10659.jpeg

Nors damoms turėtų būti pirmenybė, pradėsiu nuo Domanto Razausko. Naujo albumo laukta jau ilgokai, o prieš kelerius metus pasirodęs albumas „Rodyklės“ man labai patiko (būtent kaip albumas – kad Domantas turi nemažai puikių dainų – jokia čia paslaptis). Be to, „Rodyklėse“ buvo ir daugiau instrumentų, ir įvairovės. „Tarp juodų ir baltų debesų“, matyt, įrašytas kaip archyvas – labai jau tradicinis DR/Dėdės Semo duetas, labai viskas įprasta ir girdėta.  Gerų dainų yra, man bene labiausiai patikusi „Sapnuojamas drugelio“, „Keturi mėnesiai“, iš seniau girdėta „Katinas žiūri į saulę“. Bet, po galais, aš gi žinau, kad Domantas yra neįtikėtinas muzikos eruditas (paskaitykite jo rengiamas albumų apžvalgas Bernardinai.lt), ir šiame diske aš tos erudicijos nematau, o gal, nebūdamas toks eruditas, jos neužčiuopiu, bet čia man visko per mažai, išskyrus abu autorius. Ką gi, tuoj tuoj pasirodys „Domanto Razausko ir grupės“ albumas, gal tada mano lūkesčiai išsipildys? Na, bent šiek tiek fūzo?! Gali netgi tokio subtilaus apipavidalinimo nereikia, bet duokit, duokit dar „Rodyklių“!

25309857071_3cbf59b913Su Ievos Narkutės simfonine avantiūra – viskas atvirkščiai. Ieva rašo puikias dainas, jos „Švelnesnis žvėris“ – puikus, taip pat ir lyginant su debiutiniu (vėlgi, sąlyginiu) „Vienas“. Bet, mano kuklia nuomone, nereikia jos dainoms nei per gausių ritmo grupės, nei, tiesą sakant, simfoninių aranžuočių. Per subtili medžiaga, per gilūs tekstai, per daug intymu. Orkestras duoda tiek masės, kad ir atlikėja, ir dainos po ja sugniūžta, neišsiskleidžia, paskęsta. Gal ir gerai, kad albume nėra naujos medžiagos, o vien tik simfonizuotas live’as. Galbūt gyvai pasiklausius būtų kitaip, bet įrašas palieka tokį įspūdį, lyg kažkas bandytų Ievos Narkutės dainoms suteikti estradinį skambesį, tarsi kokiai Miščiukaitei, tik štai nei Ieva – Miščiukaitė, nei dainas jai rašė Gorbulskis. Bet štai, radau atsiliepimą, kuris kaip tik – oi, tik duokite Ievos simfonijų. Rinktis jums.

Ir paskutinis atsiliepimas – apie albumą – netikėtumą. Taip, čia tas – velnias žino. Ir neparsinešiau jo iš „Muzikos salės“, internetai davė!

1458304189-24155.jpeg„Solo Ansamblis“ – dar viena iš „dainuojančių aktorių“ grupių. Mes įpratę girdėti arba „barduojančius“ aktorius („Aktorių trio“, G. Storpirštis, kt.) arba kvailiojančius aktorius („Liūdni slibinai“, „Stipriai kitaip“).  Bet aktorių – elektronščikų, kurie sugalvotų prasmingą („aktorinį“) tekstą sujungti su savotišku bumčiku – ne, to dar nebuvo. Net Vidas Bareikis taip nedarė (o jis gi darė beveik viską). Ir štai taip atsiranda „Roboxai„, keistokas, netikėtas, bet įdomus ir maloniai klausomas albumas. Patys sakosi, kad jų stilius yra „post-punk/electronic/sad dance“, dėl manęs – gali būti nors ir post-grunge ar weird-disco, svarbiausia, kad liptų prie ausų. Ir tikrai limpa! „Įstriži žiburiai“, „Moteris“, „Monotonija“ – patys pabandykite, pagerbkite autorius, tokių dainuojančių aktorių jūs negirdėję!

Posted in Muzika | Leave a comment

Karo liūdesys be grožio


#Knygos

Perskaityti Peterio Eglundo knygą „Karo liūdesys ir grožis“ buvau nusitaikęs jau tada, kai prieš metus ar porą apie ją perskaičiau „The New York Times“, ir paskui nustebau, kad lietuviai greitai išleido. Išleido „Obuolys“ (vertė Virginija Jurgaitytė), ir, net maloniai nustebau, išversta be didesnių kliurkų.

cdb-9786094034923-Karo-liudesys-ir-grozis-z1-600x315Kuo ypating ši knyga tarp kitų, apie Pirmąjį, ar bet kurį kitą karą? Ji tiesiog kitaip sugalvota: istorikas Peteris Eglundas paėmė 19 šiame kare dalyvavusių žmonių prisiminimus, dienoraščius, ir jais remdamasis pasakoja Pirmo pasaulinio karo istoriją. Bet pasakoja labai fragmentiškai, ir pasirinkto žmogaus akimis (nors ne pirmuoju asmeniu), tai taip pat nėra dienoraščių rinkinys – jie cituojami, bet pasakojama trečiuoju asmeniu (pvz., Edvardas Miuslis sėdi forte). Taigi, visos veikėjų pajautos, viena vertus, perpasakotos, bet – autentiškos.

Autentiškumas ir yra didžiausia vertybė – viskas arti, ir tuo pačiu viskas labai kasdieniška, paprasta – nuostaba, pasibjaurėjimas, nuovargis (labai, labai daug nuovargio), neviltis. Čia nėra beletristikos, čia nėra specialiai akcentuojamų emocijų, tiesiog labai daug karo kasdienybės: ant rankų miršta vaikas iš prieglaudos, nes nebeturėjo jo kuo maitinti (Vokietija), avantiūristas – samdinys joja pro kalną, nuklotą armėnų lavonais vakarieniauti inteligentiško turko – gubernatoriaus, visa tai prižiūrėjusio, viloje (Osmanų imperija), ANZACo kariai laipinasi Galipolyje, medicinos sesuo ieško detalių automobiliui (Serbija), sušaudo panikierių (Austrija), pilotas kyla į oro mūšį (Belgija), politikas klauso, ką kalba žmonės apie karą (Prancūzija)… Kaip jau supratote, knyga keliauja per visus karo teatrus, ir net visas pajėgų rūšis – juk dažnai pamirštama, kad karas vyko ne tik ten, Vakarų fronte. Driekėsi Rytų frontas, Afrikos frontas, mūšiai jūrose…

O grožio, nors jis ir žadamas pavadinime, čia nėra. Aš netgi mėginau jo specialiai ieškoti ir dažnai savęs klausiau – kur, kur tas grožis, kas čia gali būti gražaus? Neradau. Bet nesakau, kad knyga – depresyvi, ne. Ji – tikroviška.

Tikrai įdomus skaitinys. Nesakau, kad sužavėjo, bet rašymo sumanymas įdomus. Rekomenduoju.

Posted in tinklaraštis | Leave a comment