Nieko man nereik

Truputį daugiau nei prieš mėnesį mirė lietuvių kompozitorius, roko muzikantas Kęstutis Antanėlis. Mėginau susirasti internete jo dainų tekstus – nepavyko. Tad nusprendžiau juos suvesti pats.

Nieko man nereik

Tu paklydai, mano mielas
Ne tuo keliu patraukei
Tu paklydai mano mielas
Tavęs ten nieks nelaukia
(2 k.)

Nieko man nereik
Man ir taip gerai
Ir tavęs taip pat
Man nereikia, bet…

Gal tu žinai
Kodėl vieversiai
Skraido taip aukštai
O aš taip žemai?

Tu paklydai… (1 k.)

Kodėl, kodėl, kodėl
Tu palikai mane vienų
Kodėl, kodėl, kodėl
Tu palikai mane vienų

Tu tiktai nepyk
Kad jau taip išėjo
Vėjas mane nešė
Debesys išsėjo

Upės mano sesės
Medžiai mano broliai
Medžiuos paukščiai tupi
Plauko žuvys upėj

Ir aš beveik kaip medis
Ir aš pusiau kaip vėjas
Tik prašau nepyk
Kad jau taip išėjo

Tu paklydai… (1 k.)

Kodėl… (1 k.)

Nieko man nereik
Man ir taip gerai
Ir tavęs taip pat
Man nereikia, bet…

Tu paklydai… (fine)

Senoji versija:

Tau nemeluoti negaliu
Kaip gaila
Daugiau tavęs nebemyliu… (3 k, fine)

 

Šaltinis: albumas „Kaip tu jautiesi?“, https://www.pakartot.lt/album/kaip-tu-jautiesi)

Senasis atlikimas: https://www.youtube.com/watch?v=xBryEXpmh2I

Paskelbta temoje įvairenybės | Pažymėta , , , | Parašykite komentarą

Andrzej Sapkowski „Raganiaus“ ciklo knygos

Kadangi žmonės vis atranda šį autorių ir knygas, ar per pažįstamus, ar žaisdami žaidimus, ar, neabejotina, dar daugiau atranda pasirodžius „Netflix“ serialui „The Witcher“, labai dažnas klausimas: tai KOKIA ciklo knygų seka?

Atsakymas į šį klausimą paprastas arba sudėtingas. Pradėkime nuo paprastos kanoninės sekos: ji prasideda dviem apsakymų rinkiniais ir tęsiasi „Saga apie Geraltą ir Ciri“ – 5 romanais, iš viso – 7 knygos.

1 knyga Paskutinis noras (1 ir 2 knygos „Eridano“ leidime buvo išleistos viename tome, pavadintame „Raganius„, „Alma littera“ leidime jos atskirtos)

2 knyga: Likimo kalavijas (1 ir 2 knygos „Eridano“ leidime buvo išleistos viename tome, pavadintame „Raganius„, „Alma littera“ leidime jos atskirtos. „Likimo kalavijas“ taip pat 1997 m. buvo išleistas „Dagono“ leidykloje)

3 knyga Elfų kraujas (romanų ciklo pradžia, išleista ir Eridano, ir Alma litteros)

4 knyga Paniekos metas (išleista ir Eridano, ir Alma litteros)

5 knyga Krikštas ugnimi (išleista ir Eridano, ir Alma litteros)

6 knyga Kregždės bokštas (išleista ir Eridano, ir Alma litteros)

7 knyga Ežero valdovė (išleista ir Eridano, ir Alma litteros)

Paskutinė knyga, jau 8, kuri pasirodė prieš keletą metų „Audrų sezonas“ (lietuviškai dar neišleista) veiksmu įsiterpia tarp 1 knygos apsakymų, bet nieko labai svarbaus ciklui neprideda. Todėl nerekomenduoju pradėti skaityti nuo „Audrų sezono“, jis labiau lieka kaip malonus sugrįžimas į Raganiaus pasaulį.

Beje, dar sugrįžti į Raganiaus pasaulį galima dviem apsakymais: „Kažkas baigiasi, kažkas prasideda“ (lietuviškai nėra) bei pačiu ankstyviausiu – „Kelias negrįžti“ (arba „Kelias, kuriuo negrįžtama“) (lietuviškai seniai seniai publikuotas žurnale „Fantastika ir detektyvai“, tad, galima sakyti, irgi rasti beveik neįmanoma).

Taip pat pirmojo apsakymo pasirodymo proga Sapwkowskio leidykla SuperNOWA išleido kitų autorių apsakymų antologiją Raganiaus pasaulyje „SZPONY I KŁY“ („Nagai ir iltys“). Atsliepimai neblogi. Kol kas galima perskaityti lenkiškai arba jau yra ir rusiškas vertimas.

Na, bet jeigu atsiras (o tokių visada atsiranda), norinčių kuo tikslesnės chronologijos, tai tada tiesiog kniskitės internete ir dėliokitės 🙂

Paskelbta temoje Knygos, Literatūra, tinklaraštis | Parašykite komentarą

Martyno Vainilaičio premija

Tai, kas buvo beveik pasakyta, knygai “Kaukas Gugis ir Kerų karas” gavus Martyno Vainilaičio premiją už pastarųjų dvejų metų geriausią mitologiniais motyvais parašytą kūrinį

Man ši premija ypatinga – keistu likimo įnoriu, Martynas Vainilaitis mane lydi visą gyvenimą. Ne tik dėl to, kad, kaip visi mano kartos vaikai, skaičiau jo eilėraščius, klausiau pagal juos sukurtų dainelių. Tai buvo pirmasis poetas, su kuriuo gyvai susipažinau, kai Lietuvos televizija filmavo laidą “Fantazijos šalyje”. Atsimenu baisokas nelabšių kaukes jo bute, didelį darbo stalą ir pasakojimą, kaip ant jo susirenka vakarais eilėraščių herojai ir reikalauja apdainavimo. Po to buvo atrasta “Bruknelė” – daininga, gili, epiška ir be galo graži mitologinė poema, kurią pirmą kartą ne perskaičiau, o išgirdau per vaidinimą. Nelabšiai vilkėjo juodais golfais, barzdukai – žydrais. Tai buvo poeto jubiliejaus minėjimas “Menininkų namuose” (dabar – Prezidentūra). Jo metu mes, Dvarionkės* mokiniai, berods kažką grojome birbynėmis. Pirmoje ar antroje klasėje išdrįsau poetui nusiųsti savo eilėraštį – “Genys”**, tiesiai į jo prižiūrimą vaikų žurnalą “Genys”. Ir – cha cha – jis atsirado žurnalo paskutiniame puslapyje.

* – Dvarionkė – B. Dvariono vardo muzikos mokykla
** – eilėraštį žiūrėti pačioje apačioje.

Skaitykite toliau

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Nepasakyta kalba

Nepasakyta padėkos kalba* knygai “Kaukas Gugis ir Kerų karas” gavus Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus “Antrąją premiją”, kaip geriausiai 2017 m. knygai paaugliams.

* – ir gerai, kad nepasakyta, nes labai ilga

Ši premija mane labai nustebino – pirmiausia turbūt dėl to, kad antruoju Gugio nuotykių tomu tikėjau gerokai mažiau negu pirmuoju. Su pirmąja knyga aš galvojau verčiąs pasaulį, aš tikėjau, kad kuriu kažką originalaus lietuvių jaunimo literatūroje, ko iki tol nelabai buvo (mitologinė fantasy, įžūlokas mitologijos ir istorijos peržaidimas), ir nors ji nemažai pasiekė (tos pačios IBBY debiuto premija*, patekimas į “Metų knygų” penketuką – tiesa, atkakliomis interneto pastangomis), susilaukė pagyrų ir ištikimų draugų, bet to man buvo dar per maža (taip, aš godus). Juk tai buvo viena iš pirmųjų knygų turėjusi, ir tebeturinti savo interneto svetainę (gugis.lt) (ačiū LunaticLT (Emilis Dambauskas), Kliaksai, Klaustux (Eimantas Va), Gediminui ir visiems kitiems), plakatus (ačiū Egle Zioma), reklaminę kampaniją, kurią pats ir dariau (su draugų pagalba), ir kuri ne tik džiugino, bet ir erzino žmones (nebuvo dar ant jų Tapino, nebuvo). Tai buvo (ir yra) puiki knyga, patikėkite, tai – tiesa!

Skaitykite toliau

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Vytautas Toleikis. Pasakojimai prabudus (atsiminimai)

Labai keista knyga. Asocijuojasi su dviem dalykais iš karto: pirmiausia, tai Facebook personažo(?) Vacio Maslionkos rašiniais (t.y. kolūkinis kaimas, kuriame visi geria ir pi***i, pi***i ir geria, o tada labai viskas juokinga, kaip agitbrigadose, tik juokingiau), antra – Rimanto Kmitos „Pietinia kronikos“. Tik jeigu „Pietinia…“ visgi yra grožinė, tai čia – tikra vaikio iš kaimo istorija, kuris tarp tų, kurie geria (geria ir vaikis) ir pi***i (tą tik stebi, mat yra drovus), ima kolekcionuoti knygas, galiausiai netgi iškeliauja iš kaimo, ir, metęs elektriko darbą, ima studijuoti lietuvių literatūrą.

Knygą galima skaityti ir kaip sovietinių laikų kaimo ar miestelio etnografijos liudijimą – su papročių kaita (motina žemaitė dar šika po serbentais, o tėvas nuo Memelando rubežiaus jau tualetą pastato netgi trobos viduje); alkoholinį marą (vaikas pirmą kartą nugirdomas jau penkerių, 11 klasėje jau ir į mokyklą ateina girtas – netyčia nuo ryto pasigėrė, profteche geria su draugeliu duše, su tėvu maloniai varo samagoną; seksualinių papročių kroniką (įspūdingas skyrelis apie šokius, ir kaip elgtis, jeigu šokių metu ištinka erekcija, ar šiurpus epizodas apie kaimo girtuoklių (o girtauja ten beveik visi) išnaudojamą (t.y. dulkinamą) psichiškai neįgalią moterį); zootechnikos ir fermų priežiūros pradmenis (čia tas, ką karvė supras). Ir visame tame juodume – viena kita kibirkštėlė: knygos, saulėtekiai, vienatvė, noras išsiveržti kitur. Galiausiai pavykęs.

Šiai knygai tikrai tinka žodžiai šokiruojantis atvirumas. Net nežinau, ar rekomenduočiau. O gal? Juk taip irgi gyventa, ir gal dabar panašiai gyvena dalis provincijos žmonių . Tik labai jau stiprus pojūtis, kad pabraidžiau po mėšlą, o perlų ten – vos vienas kitas. Tad – spręskite patys.

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Nedingusio Vilniaus akupunktūros

Vidas Poškus. Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros

Tyto alba, 2016

Ši knyga – jau sena naujiena, žinoma. Bet brūkštelti keletą pastebėjimų apie ją noriu dėl poros priežasčių: pirma, ji to verta, antra, neseniai supratau, kad nebuvau jos pabaigęs!

Kai pirmą kartą išgirdau apie tokį projektą – skubėjau pasipiktinti. V. Drėmos “Dingęs Vilnius” man yra knygų knyga, ir kėsintis į tą pavadinimą – įžūlu, ir – ne, šios knygos tikrai nelygintinos. Mat V. Drėmos knyga yra veikalas, o V. Poškaus – būtent kaip jis pats ir apibūdina: tai nei antitezė, nei diskusija, nei tęsinys. Tai tiesiog gero vardo metamorfozinė apropriacija. Tebūnie, perskaitęs V. Poškaus knygą – nepykstu. Tik dar kartą liudiju laiką: kai kas, kas V. Poškaus knygoje dar “nedingę” – pvz., Sinodo namas reformatų skvero gilumoje (pastebite tokį?) – dabar jau dingęs. Ar bent užkonservuotas negyvai.

Taigi – dar viena knyga apie Vilnių, kuo ji išisiskiria iš kitų gausos? Turbūt lengviausia pasakyti, kuo ji nėra: a) beletristika; b) istorija; c) esė; d) kelionių vadovas. Tad kas joje? Ogi būtent miesto akupunktūros, parašytos menininko – menotyrininko. Todėl jus pasitiks daug terminų (orderis – ir orderių čia daugiau nei serialuose apie policiją, tik orderis – ne tas), voliutos, archivoltos, apsidės ir t.t.) ir daug būtent meno paminklų istorijų, nors kartais tai sužibs visiška kasdienybe: pavyzdžiui, Vilniaus gėlių darželiais prie daugiaaukščių ar senų langų puošyba. Knygoje nėra pasakojimo sistemos – vėlgi, akupuntūra: bedam adatėlę vienur, bedam kitur, visur teka gyvybinė energija, ar po Misionierių bažnyčios skliautais, ar vilniečių portretuose nuo Rasų antkapių. Parašyta lengvai (kai išsiaiškini terminus), įžvalgiai, gražiai, su daug įdomių detalių, negirdėtų smulkmenų ir stambmenų, iliustracijų.

Kas erzina? Ogi ta pati akupunktūra – kai kurie smigtelėjimai palieka tiek klausimų, o autorius paaiškinti nesiteikia. Matyt, dėl to ir buvau atidėjęs – nes tai knyga, kurią galima skaityti nuo bet kurios vietos, bet kur, ir bet kada.

Tad – Vilniaus mylėtojams, jo paslapčių narpliotojams.

Na, o pats Vidas Poškus dar ir turi tinklaraštį, taip pat pilną visokiausių įdomybių – imkit tik, skaitykit tik! http://hurdada.blogspot.lt/

Paskelbta temoje Istorija, įvairenybės, Knygos, Literatūra, Vilnius | Parašykite komentarą

Lede

Apysaka. Konkurso „Geriausia Lietuvos fantastika 2002“ trečioji vieta

Foto (c) Ilya Birman


Artimiausia žvaigždė, prie kurios aptiktos planetos, yra Lalandė 21185, M2 klasės raudonoji nykštukė, atstumas — 2,5 parsekų arba 7,5 šviesmečių. Ji turi dvi planetas, atitinkamai nutolusias per 2 ir 10 astronominių vienetų (Lalandė 21185 b ir Lalandė 21185 c). Šias planetas aptiko George Gatewood ir apie tai paskelbė 1996 m. birželį. Jis panaudojo metodą, paremtą žvaigždės padėties danguje tyrimu per 50 metų laikotarpį. Minutės dydžio žvaigždės pozicijos pokyčiai gali būti sukelti dviejų Jupiterio dydžio planetų, kurių apsisukimo apie žvaigždę periodai apytiksliai lygūs 6 ir 30 metų.

Iš astronomijos naujienų

Lalandė ekspedicija — antroji Tolimojo kosmoso isisavinimo programos, skirtos ištirti artimiausias Saulės sistemos tipo žvaigždžių sistemas, ekspedicija. Ekspedicijos tikslas — žvaigždės Lalandė 21185 planetinė sistema. Ekspedicijos erdvėlaivis — „Ieškotojas“, klasė TK3. Norėtumėte sužinoti daugiau?

Centrinis tolimojo kosmoso programos archyvas.

Vieša informacija.

  1. Dvyniai

Įrašas „Ieškotojo“ erdvėlaivio žurnale: 

Gruodžio 12 d.

Persikėlimas baigtas sėkmingai. Visos sistemos funkcionuoja normaliai. Atstumas iki Lalandė 21185 b — 3210 mln. km. B1 parengtis keičiama į B3. Kometoidų sfera kol kas nepastebėta.

  Skaitykite toliau

Paskelbta temoje Knygos, Literatūra | Parašykite komentarą

Filmai: „Grąžinti Nepriklausomybę“ – šiltas meilės laiškas Lietuvai

Visokiausių atsiliepimų apie šį filmą girdėjau – kad visiškai nejuokingas (taip sakė rūstus vyras), kad išsityčiojo iš Petro Klimo (taip sakė mama), kad nei šis, nei tas (kažkur internetuose), kad bajeriukai nepakyla aukščiau stand-upo lygio, o ir tas 10 metų senumo (irgi internetuose), ir t.t. Ir vis tiek nusprendžiau pažiūrėti – pirmiausia gerbdamas Oleg Surajev ir kitus filmo kūrėjus. Sugalvok tu man: susukti filmą ne tik be valstybės rėmimo, bet ir be didesnių garsių lėšų rinkimo akcijų, crowdfunding’o ir t.t. Iš kur babkės, vyrai (ir moterys?), padaryti viską tyliai – ir – babach – prieš valstybės atkūrimo šimtmetį – užimti kino teatrus!

Skaitykite toliau

Paskelbta temoje kinas | Parašykite komentarą

Knygos: Nevienareikšmės situacijos (sud. Rimantas Kmita)

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015

Pastaruoju metu mažai skaitau grožinės literatūros (dar vis nebaigtas “Stasys Šaltoka”), o vis įklimpstu į kokią non-fiction. “Nevienareikšmės situacijos” į mano rankas

pateko visiškai netikėtai (ai, įdomu!.., ačiū, Rimantas Kmita), ir netikėtai taip sudomino, kad perskaičiau viską: ir tyrimo straipsnius (nes tai yra tyrimo publikacija), ir – svarbiausia – autentiškus interviu su rašytojais, vertėjais, redaktoriais, bibliotekininkais ir t.t. apie tą sovietmečio literatūros lauką. Sakyčiau, visa ši medžiaga ypatingai gera tuo, kad ji puikiai iliustruoja sovietmečio situacijos kompleksiškumą – kad ir tai, kaip atskirai sukosi su režimu susitaikiusių, nors ir laikiusių špygą kišenėje, ir disidentų ratai, kokia buvo ideologijos jėga, koks buvo gyvenimo dvilypumas ir šizof

 

renija. Interviu gausu visokiausių literatūrinio gyvenimo įdomybių – pvz., kaip Maskvoje iš vidurinės Azijos tautų rašytojų gamindavo “tarybinius rašytojus” per rusiškus kūrybinius vertimus (kitaip tariant, kiekviena sovietinė respublika turėjo turėti žymų tarybinį rašytoją, o ten literatūra dar iš viso būdavo lopšyje, tad “centras” periferijos poetams ir surimuodavo, ir parašydavo, pastarieji netgi įprato reikalauti, kad juos “gerai išverstų”. Net Čingizo Aitmatovo literatūrinis kelias prasidėjo taip). Nepaprastai įdomus interviu su poetu Vladu Braziūnu ir jo žmona Alma, ir jų pačių gyvenimo istorija “brandžiu sovietmečiu”, ir tai, kaip knygos gyvendavo “specialiuose fonduose”, kaip jos buvo cenzūruojamos ir pan., interviu su kietojo disidento Antano Terlecko dukra, rašytoja, kurios slapyvardė Vilė Vėl, su buvusia “Vagos” redaktore, dabar vertėja Aušra Karsokiene. Interviu nerasite šlovinimo klestėjusiai “Ezopo kalba”, bet, pavyzdžiui, įdomi mintis (A. Karsokienės), kad neretai sovietiniai bonzos Lietuvai ką nors gero padarydavo iš noro įt

ikti tiems, laikantiems špygą kišenėje, nes būtent šiems įtikti buvo tikrasis prestižas, tikroji šlovė, o ne ideologinis įkarštis, kuris dažniau lemdavo tik aplinkinių menkai maskuojamą panieką. Skaudus interviu su Ramute Skučaite (vėlgi, nestebina žinant jos gyvenimo istoriją – tremtis vaikystėje), smarkiai išsiskiriąs visai kita nuotaika ir kitokiomis patirtimis, ir labai keistas su literatūros mokytoja, provincijos literatūros gyvenimo organizatore Reda Jėčiūte. Žinoma, ne visi interviu vienodai įdomūs, ir kartais interviuotojas, ir jo objektas skęsta paskęsta šalutinėse detalėse, bet ir iš jų pamažu susidarai įdomų paveikslą – tikrai nevienareikšmį, ir vargu ar besuvoktiną kartai, kuri nei trupučio neragavusi to “dvigubo gyvenimo”. Tačiau kai atsiverčiau tyrimo metriką, supratau, kad dar labai daug medžiagos su, bent jau man, labai įdomiais žmonėmis, nepublikuota. O man labai įdomu būtų paskaityti ir ką kalbėjo Vytautas Toleikis ar Gintarė Adomaitytė, bet kadangi publikacijai jau bus 3 metai, turbūt ir nesulauksiu, tiesa, publikuoti su keletupapildomų yra čia.

Tad kam rekomenduočiau? Pirmiausia, tiems, kam įdomi sovietmečio žmogaus istorija ir jausenos, sakytinės istorijos mėgėjams, memuarų ir biografijų skaitytojams. Šiai knyga puikiai tinka “Dviračio žynių” frazė – “Istorijos nesuklastosi” .

 

Paskelbta temoje Istorija, Knygos, Literatūra | Parašykite komentarą

Archyvas 2014: išleidus knygą

Nuotrauka matyta, ar ne? Ogi šiandien sueina lygiai metai, kai ne tiek virpančia, kiek džiugiai šokinėjančia širdimi iš spaustuvės išsinešiau „KGB vaikus“. Supakuoti po penkis, fantastišku viršeliu, prabėgus net septyneriems metams po „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ pasirodymo.

Kiekvieną kartą, kai kažką paleidi į pasaulį – knygą, dainą, dar ką nors, visada tarsi viskas iš naujo. Iš naujo laukimas, iš naujo nerimas, iš naujo džiaugsmas ir nusivylimas. Galvojau, kad čia tik man – pusrašytojui taip, bet, kiek dabar seku rašančius žmones, įskaitant ir tikrus rašytojus – regis, dažnam.

Skaitykite toliau

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą