Nedingusio Vilniaus akupunktūros

Vidas Poškus. Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros

Tyto alba, 2016

Ši knyga – jau sena naujiena, žinoma. Bet brūkštelti keletą pastebėjimų apie ją noriu dėl poros priežasčių: pirma, ji to verta, antra, neseniai supratau, kad nebuvau jos pabaigęs!

Kai pirmą kartą išgirdau apie tokį projektą – skubėjau pasipiktinti. V. Drėmos “Dingęs Vilnius” man yra knygų knyga, ir kėsintis į tą pavadinimą – įžūlu, ir – ne, šios knygos tikrai nelygintinos. Mat V. Drėmos knyga yra veikalas, o V. Poškaus – būtent kaip jis pats ir apibūdina: tai nei antitezė, nei diskusija, nei tęsinys. Tai tiesiog gero vardo metamorfozinė apropriacija. Tebūnie, perskaitęs V. Poškaus knygą – nepykstu. Tik dar kartą liudiju laiką: kai kas, kas V. Poškaus knygoje dar “nedingę” – pvz., Sinodo namas reformatų skvero gilumoje (pastebite tokį?) – dabar jau dingęs. Ar bent užkonservuotas negyvai.

Taigi – dar viena knyga apie Vilnių, kuo ji išisiskiria iš kitų gausos? Turbūt lengviausia pasakyti, kuo ji nėra: a) beletristika; b) istorija; c) esė; d) kelionių vadovas. Tad kas joje? Ogi būtent miesto akupunktūros, parašytos menininko – menotyrininko. Todėl jus pasitiks daug terminų (orderis – ir orderių čia daugiau nei serialuose apie policiją, tik orderis – ne tas), voliutos, archivoltos, apsidės ir t.t.) ir daug būtent meno paminklų istorijų, nors kartais tai sužibs visiška kasdienybe: pavyzdžiui, Vilniaus gėlių darželiais prie daugiaaukščių ar senų langų puošyba. Knygoje nėra pasakojimo sistemos – vėlgi, akupuntūra: bedam adatėlę vienur, bedam kitur, visur teka gyvybinė energija, ar po Misionierių bažnyčios skliautais, ar vilniečių portretuose nuo Rasų antkapių. Parašyta lengvai (kai išsiaiškini terminus), įžvalgiai, gražiai, su daug įdomių detalių, negirdėtų smulkmenų ir stambmenų, iliustracijų.

Kas erzina? Ogi ta pati akupunktūra – kai kurie smigtelėjimai palieka tiek klausimų, o autorius paaiškinti nesiteikia. Matyt, dėl to ir buvau atidėjęs – nes tai knyga, kurią galima skaityti nuo bet kurios vietos, bet kur, ir bet kada.

Tad – Vilniaus mylėtojams, jo paslapčių narpliotojams.

Na, o pats Vidas Poškus dar ir turi tinklaraštį, taip pat pilną visokiausių įdomybių – imkit tik, skaitykit tik! http://hurdada.blogspot.lt/

Paskelbta temoje Istorija, įvairenybės, Knygos, Literatūra, Vilnius | Parašykite komentarą

Lede

Apysaka. Konkurso „Geriausia Lietuvos fantastika 2002“ trečioji vieta

Foto (c) Ilya Birman


Artimiausia žvaigždė, prie kurios aptiktos planetos, yra Lalandė 21185, M2 klasės raudonoji nykštukė, atstumas — 2,5 parsekų arba 7,5 šviesmečių. Ji turi dvi planetas, atitinkamai nutolusias per 2 ir 10 astronominių vienetų (Lalandė 21185 b ir Lalandė 21185 c). Šias planetas aptiko George Gatewood ir apie tai paskelbė 1996 m. birželį. Jis panaudojo metodą, paremtą žvaigždės padėties danguje tyrimu per 50 metų laikotarpį. Minutės dydžio žvaigždės pozicijos pokyčiai gali būti sukelti dviejų Jupiterio dydžio planetų, kurių apsisukimo apie žvaigždę periodai apytiksliai lygūs 6 ir 30 metų.

Iš astronomijos naujienų

Lalandė ekspedicija — antroji Tolimojo kosmoso isisavinimo programos, skirtos ištirti artimiausias Saulės sistemos tipo žvaigždžių sistemas, ekspedicija. Ekspedicijos tikslas — žvaigždės Lalandė 21185 planetinė sistema. Ekspedicijos erdvėlaivis — „Ieškotojas“, klasė TK3. Norėtumėte sužinoti daugiau?

Centrinis tolimojo kosmoso programos archyvas.

Vieša informacija.

  1. Dvyniai

Įrašas „Ieškotojo“ erdvėlaivio žurnale: 

Gruodžio 12 d.

Persikėlimas baigtas sėkmingai. Visos sistemos funkcionuoja normaliai. Atstumas iki Lalandė 21185 b — 3210 mln. km. B1 parengtis keičiama į B3. Kometoidų sfera kol kas nepastebėta.

  Skaitykite toliau

Paskelbta temoje Knygos, Literatūra | Parašykite komentarą

Filmai: „Grąžinti Nepriklausomybę“ – šiltas meilės laiškas Lietuvai

Visokiausių atsiliepimų apie šį filmą girdėjau – kad visiškai nejuokingas (taip sakė rūstus vyras), kad išsityčiojo iš Petro Klimo (taip sakė mama), kad nei šis, nei tas (kažkur internetuose), kad bajeriukai nepakyla aukščiau stand-upo lygio, o ir tas 10 metų senumo (irgi internetuose), ir t.t. Ir vis tiek nusprendžiau pažiūrėti – pirmiausia gerbdamas Oleg Surajev ir kitus filmo kūrėjus. Sugalvok tu man: susukti filmą ne tik be valstybės rėmimo, bet ir be didesnių garsių lėšų rinkimo akcijų, crowdfunding’o ir t.t. Iš kur babkės, vyrai (ir moterys?), padaryti viską tyliai – ir – babach – prieš valstybės atkūrimo šimtmetį – užimti kino teatrus!

Skaitykite toliau

Paskelbta temoje kinas | Parašykite komentarą

Knygos: Nevienareikšmės situacijos (sud. Rimantas Kmita)

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015

Pastaruoju metu mažai skaitau grožinės literatūros (dar vis nebaigtas “Stasys Šaltoka”), o vis įklimpstu į kokią non-fiction. “Nevienareikšmės situacijos” į mano rankas

pateko visiškai netikėtai (ai, įdomu!.., ačiū, Rimantas Kmita), ir netikėtai taip sudomino, kad perskaičiau viską: ir tyrimo straipsnius (nes tai yra tyrimo publikacija), ir – svarbiausia – autentiškus interviu su rašytojais, vertėjais, redaktoriais, bibliotekininkais ir t.t. apie tą sovietmečio literatūros lauką. Sakyčiau, visa ši medžiaga ypatingai gera tuo, kad ji puikiai iliustruoja sovietmečio situacijos kompleksiškumą – kad ir tai, kaip atskirai sukosi su režimu susitaikiusių, nors ir laikiusių špygą kišenėje, ir disidentų ratai, kokia buvo ideologijos jėga, koks buvo gyvenimo dvilypumas ir šizof

 

renija. Interviu gausu visokiausių literatūrinio gyvenimo įdomybių – pvz., kaip Maskvoje iš vidurinės Azijos tautų rašytojų gamindavo “tarybinius rašytojus” per rusiškus kūrybinius vertimus (kitaip tariant, kiekviena sovietinė respublika turėjo turėti žymų tarybinį rašytoją, o ten literatūra dar iš viso būdavo lopšyje, tad “centras” periferijos poetams ir surimuodavo, ir parašydavo, pastarieji netgi įprato reikalauti, kad juos “gerai išverstų”. Net Čingizo Aitmatovo literatūrinis kelias prasidėjo taip). Nepaprastai įdomus interviu su poetu Vladu Braziūnu ir jo žmona Alma, ir jų pačių gyvenimo istorija “brandžiu sovietmečiu”, ir tai, kaip knygos gyvendavo “specialiuose fonduose”, kaip jos buvo cenzūruojamos ir pan., interviu su kietojo disidento Antano Terlecko dukra, rašytoja, kurios slapyvardė Vilė Vėl, su buvusia “Vagos” redaktore, dabar vertėja Aušra Karsokiene. Interviu nerasite šlovinimo klestėjusiai “Ezopo kalba”, bet, pavyzdžiui, įdomi mintis (A. Karsokienės), kad neretai sovietiniai bonzos Lietuvai ką nors gero padarydavo iš noro įt

ikti tiems, laikantiems špygą kišenėje, nes būtent šiems įtikti buvo tikrasis prestižas, tikroji šlovė, o ne ideologinis įkarštis, kuris dažniau lemdavo tik aplinkinių menkai maskuojamą panieką. Skaudus interviu su Ramute Skučaite (vėlgi, nestebina žinant jos gyvenimo istoriją – tremtis vaikystėje), smarkiai išsiskiriąs visai kita nuotaika ir kitokiomis patirtimis, ir labai keistas su literatūros mokytoja, provincijos literatūros gyvenimo organizatore Reda Jėčiūte. Žinoma, ne visi interviu vienodai įdomūs, ir kartais interviuotojas, ir jo objektas skęsta paskęsta šalutinėse detalėse, bet ir iš jų pamažu susidarai įdomų paveikslą – tikrai nevienareikšmį, ir vargu ar besuvoktiną kartai, kuri nei trupučio neragavusi to “dvigubo gyvenimo”. Tačiau kai atsiverčiau tyrimo metriką, supratau, kad dar labai daug medžiagos su, bent jau man, labai įdomiais žmonėmis, nepublikuota. O man labai įdomu būtų paskaityti ir ką kalbėjo Vytautas Toleikis ar Gintarė Adomaitytė, bet kadangi publikacijai jau bus 3 metai, turbūt ir nesulauksiu, tiesa, publikuoti su keletupapildomų yra čia.

Tad kam rekomenduočiau? Pirmiausia, tiems, kam įdomi sovietmečio žmogaus istorija ir jausenos, sakytinės istorijos mėgėjams, memuarų ir biografijų skaitytojams. Šiai knyga puikiai tinka “Dviračio žynių” frazė – “Istorijos nesuklastosi” .

 

Paskelbta temoje Istorija, Knygos, Literatūra | Parašykite komentarą

Archyvas 2014: išleidus knygą

Nuotrauka matyta, ar ne? Ogi šiandien sueina lygiai metai, kai ne tiek virpančia, kiek džiugiai šokinėjančia širdimi iš spaustuvės išsinešiau „KGB vaikus“. Supakuoti po penkis, fantastišku viršeliu, prabėgus net septyneriems metams po „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ pasirodymo.

Kiekvieną kartą, kai kažką paleidi į pasaulį – knygą, dainą, dar ką nors, visada tarsi viskas iš naujo. Iš naujo laukimas, iš naujo nerimas, iš naujo džiaugsmas ir nusivylimas. Galvojau, kad čia tik man – pusrašytojui taip, bet, kiek dabar seku rašančius žmones, įskaitant ir tikrus rašytojus – regis, dažnam.

Skaitykite toliau

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Robbie Williams ir Erasure, Vingio parkas, 2017

Pirmiausia – nuoširdus palinkėjimas organizatoriams užstrigti kamštyje iš Palangos į Vilnių kokioms 5 valandoms mašinoje be kondicionieriaus, nes padaryti taip, kad, atėjęs beveik valanda iki pradžios, stovėtum eilėje prie security/bilietų tikrinimo valandą, prasidėtų koncertas, ir už tavęs dar driektųsi ilga ilga eilė yra taip sumautai lietuviška-postsovietiška-užkampiška (pataupėt ant pralaidos postų?), kad žmonės atvykę į koncertą iš tolėliau ar gretimų valstybių vargu ar čia grįš. Live nation, jūs esate šmikiai.

UPD: Pasirodo, per kitus įėjimus buvo įeinama greičiau. Bet, tuomet, jūs organizatoriai, turbūt turite ir savanorius – negi nematėte, jog susiformavo TOKIA eilė? Negi sunku buvo pasiųsti keletą žmonių paskatinti pereiti žmones į kitą eilę?

Erasure. Garsas – geras, setlistas – mano skoniui – nelabai, atlikimas – normalus, bet vaizdelis, nors Andy Bellas ir stengėsi būti autoironiškas, liūdnokas. Pasiekia žmonės tokį amžių, kai būti ir atrodyti scenoje turbūt reiktų kiek kitaip nei prieš 30 metų. Bet kadangi maždaug žinojau, ką gausiu, tai nėra ir didelio nusivylimo. Išskyrus nusivylimą organizatoriais, neleidusiais paklausyti „Love you to the sky“ ir „Oh, l’amour“ (Oh, l’amour, Karlai!)

Robbie. Man jis patinka – ir kaip fantastiškas šoumenas, ir kaip dainų autorius. Ir labai patinka, kad jis savo kūryboje sinkretizuoja ilgalaikę popmuzkos plačiąja prasme patirtį, su ja elgiasi pagarbiai, ant jos stato save. Aišku, kalnas ironijos ir autoironijos. Visas show techniškai – neįtikėtinas. Setlistas, mano skoniui, pusėtinas, grupė – pilna, įskaitant pučiamųjų sekciją. Bet kaip, kaip viskas atrodė (Karlai) – tikrai HEAVY entertainment show! Ir dar man patiko jo neskustos pažastys – nes vyras, kuris skutasi pažastis yra… per daug higieniškas 😀 Dėl „Party like a russian“ – stovėjau nuo scenos apie 200 metrų, šalia manęs buvo latvių pulkas, dar visokie žmonės, ir man irgi buvo įdomu, kaip šią dainą priims. Priėmė kaip ir bet kurią kitą dainą – jokio nuščiuvimo nepastebėjau, kaip ir bet kurią kitą mažiau žinomą dainą, pvz., „Rudebox“. Nes, žinoma, visos didžiosios reakcijos buvo skirtos dainoms, kurias visi moka mintinai. O tokių netrūko. Ir dar 15min parašė labai blogą straipsnį apie koncertą, o kitų klaikraščių neskaitau iš principo :}

Eičiau ir vėl.

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

David Gilmour. Live in Pompeii

#filmai
#muzika

The voice and guitar of Pink Floyd, regis, tai viskas, ką reikia žinoti. Kaip bebūtų keista, Gilmouro voice, lyginant su jo bendraamžių, beveik nenusėdęs, nors aukštų natų ir kiek vengia, o viduriniame registre skamba taip pat galingai ir šviežiai (gal dėl to, kad pasitaupė, nerengdamas nuolatinių turų), o ką sakyti apie gitaras – ir dar tas vaizdas, kai kamera pritraukia gitaras, subraižytu ar suskilinėjusiu laku, grotas, ne žaisliukus. Man Gilmouras visada labiau patiko už Watersą – anas buvo(yra) visas ideologinis, idėjinis, walking on water vaikinas, o Gilmouras – paprastas, tarsi koks bardas. Ir iki šiol jis, net ir pasenęs, atrodo kaip kaimynas iš gretimo kiemo – tvirtas, dirbantis ant scenos it jautis juodas, kruopštus, tikslus, išjaučiantis kiekvieną picko užkabinimą – dailidė ar servisiuko meistras. Pompėjai? Nedaug čia jų – tik amfiteatras, amfiteatras iš aukštai, amfiteatras iš toli, amfiteatras, o fone – Vezuvijus, nieko panašaus į senąją Pinkų psichodeliką, galingas koncertas sename amfiteatre. Tik vėl kyla noras peržiūrėti senąjį filmą.

Žinoma, jausmas kine – daug geresnis nei namie, kad ir kaip televizoriai išdidėję. Susikaupi, pasineri, vos nepradedi ploti, apsidairai – o gal iš publikos, kaip ir tos, ekrane, kas nors bando filmuoti? Ir dar norėtųsi, kad ekranas būtų 3 kartus didesnis į plotį, kad vaizdas tave suptų.

Ir visiškai šalutinė mintis – įgavę garso ir vaizdo įrašus, mes pasispendėme sau spąstus. Bet kokį kitų tų pačių kūrinių atlikimą mes visada lyginsime su „originaliu“ atlikimu, ir kraipysim galvas – ne, čia – ne originalas. Bethoveno gerbėjams tokių problemų, paskutiniam jį girdėjusį gyvai iškeliavus pas Aukščiausiąjį, tokių problemų nekildavo.

O vat Black Sabbath kine jaučiu nesižiūrėtų.

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Kai sutinki savo veikėjus

Įšoku į greitąjį autobusą (taip, tvarkau automobilį, bet jums nesakysiu, dėl ko, nes vėl niekus tauzysite), atsisėdu, išsitraukiu telefoną, pasirenku kelionės garso takelį („Elbow“, jeigu kam įdomu) ir atsipalaiduoju. Bet kažkuriuo momentu dėbteliu į bendrakeleivius – įstrižai priešais mane sėdi porelė: berniūkštis pusinio ežiuko šukuosena, ryškių rėmelių akiniais, ir ilgaplaukė – šviesiaplaukė, jaukių bruožų mergaitė, rankose laikanti smuiko dėklą. Abiems maždaug po 12. Abu nelenda į telefonus (ką daro 80 procentų kitų važiuotojų), o kažką intensyviai aptarinėja, aiškinasi, planuoja. Galvoju – kodėl man jie taip matyti?! Ir staiga topt į galvą – čia gi Simas ir Aistė iš Mano Vilnius mano! Bet kol spėju susigraibyti telefoną, kad paslapčia plekštelėčiau tokį mielą vaizdą, berniūkštis stojasi, atsisveikina ir dingsta pro duris. Nespėjau. Gal ir gerai – gi vis tiek nuotraukos neturiu teisės dėti, tad telieka ji man nufotografuota mintyse.

Paskelbta temoje Knygos | Parašykite komentarą

Knygos: Miloš Crnjanski. Kraustymaisi

 (Aukso žuvys, 2017. Vertė J. Gulbinovič).

Liūdna, sunki knyga, serbų literatūros klasika. Knyga, kurią labai sunku aprašyti – lengviausia matyt sakyti, kad ji apie du serbus brolius, XVIII a. pabaigos Serbijoje. Vienas iš jų – karys, Habsburgų monarchijos išsiunčiamas į karą, kitas – pirklys, likęs namuose su pirmojo žmona. Bet tai nėra nei įprastinė meilės istorija, nei koks nors istorinis epas kaip M. Waltario romanai, tai labiau klampios vizijos, kurias patiria tiek vienas, tik kitas veikėjas, blaškomi po kraustynes – tik vienas visą laiką kraustosi su kariuomene, o kitas – iš savęs. Beprasmis karas nežinia kokiose žemėse už nežinia kieno vėliavas, neviltis, skurdas, ligos, žiaurumai, tuštuma, beprotiška egzistencija trumpam patyrus aistrą, tapusi kančia, chaosas, neviltis, atstumianti Dunojaus slėnio drėgmė, purvas ir vėl – neviltis. Ir vis dėlto, knyga įtraukia, kaip įtraukia purvynė, ir kapanojiesi skyrius po skyriaus, ir kažko lauki, nors supranti, kad sulaukti kažko gero neteks, nebent nusikvatosi į pabaigą ištikusių Kusturitsiškų absurdų. Patiko „Stouneris“? Tuomet gali patikti ir ši.

Ir dar – keistokas vertimas, neįprastas. Gal juo mėginta perteikti daugiau originalo spalvų?

Paskelbta temoje tinklaraštis | Parašykite komentarą

Knygos: Neša tulpę pelikanas. Lietuvių poetai vaikams

(sud. Palmira Mikėnaitė, iliustr. Rimantas Rolia, Tyto alba, 2017)

Sakau iš karto – čia, nors ir su kačiukais, ir deminutyvais, yra gera poezija vaikams. Mat nėra nieko blogesnio nei nemokšiškai parašyta poezija vaikams, mat kažkodėl manoma, jog vaikams gali sueiti belekas – tik sudėk krūvą deminutyvų, būtinai ką nors apie mamytę, gėlytę, triušuką – ir turėsi vaikišką eilėraštuką, net labai rimuoti nebūtina stengtis, kad tik galūnės kaip nors sutaptų. O čia skaitai nesiraukydamas, kiekviename eilėraštyje ką nors rasdamas: vienur – mintį, kitur – formą, trečiur – lengvumą, ketvirtur – netikėtą požiūrio kampą. Prisimeni pamirštus vardus, randi naujų (ir netgi sužinai, kad Daiva Čepauskaitė visą knygą eilių vaikams išleidžia!), tiesiog mėgaujiesi. Kadangi rinkinys atspindi sudarytojos žvilgsnį, čia nerasite kai kurių garsių ar gana garsių vardų (pvz., E. Mieželaičio, J. Marcinkevičiaus, J. Degutytės), bet aptiksite galbūt jums nežinotų ar tiesiog primirštų, o gal ir pažįstamų eilėraščių, kurių niekada nesuvokėte kaip eilėraščio vaikams (Henriko Radausko „Žiemos pasaka“). Labiausiai gaila, kad knyga nedidelė – vos 50 eilėraščių. Tad – valandai. Ir daugeliui valandų, kai reikės migdyti jaunąją kartą, pažindinant ją su poezija.

(Na, ir šiomis dienomis sunku apeiti tą akmenį – kiekvieną kartą pamatęs Kosto Kubilinsko vardą ir pavardę, aš galvoju – kaip vaikams pristatyti šį niekšą ir nusikaltėlį, bet taip pat – talentingą, gal net talentingiausią vaikų poetą?)

Paskelbta temoje Knygos, Literatūra, tinklaraštis | Parašykite komentarą