Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015
Pastaruoju metu mažai skaitau grožinės literatūros (dar vis nebaigtas “Stasys Šaltoka”), o vis įklimpstu į kokią non-fiction. “Nevienareikšmės situacijos” į mano rankas
pateko visiškai netikėtai (ai, įdomu!.., ačiū, Rimantas Kmita), ir netikėtai taip sudomino, kad perskaičiau viską: ir tyrimo straipsnius (nes tai yra tyrimo publikacija), ir – svarbiausia – autentiškus interviu su rašytojais, vertėjais, redaktoriais, bibliotekininkais ir t.t. apie tą sovietmečio literatūros lauką. Sakyčiau, visa ši medžiaga ypatingai gera tuo, kad ji puikiai iliustruoja sovietmečio situacijos kompleksiškumą – kad ir tai, kaip atskirai sukosi su režimu susitaikiusių, nors ir laikiusių špygą kišenėje, ir disidentų ratai, kokia buvo ideologijos jėga, koks buvo gyvenimo dvilypumas ir šizof
renija. Interviu gausu visokiausių literatūrinio gyvenimo įdomybių – pvz., kaip Maskvoje iš vidurinės Azijos tautų rašytojų gamindavo “tarybinius rašytojus” per rusiškus kūrybinius vertimus (kitaip tariant, kiekviena sovietinė respublika turėjo turėti žymų tarybinį rašytoją, o ten literatūra dar iš viso būdavo lopšyje, tad “centras” periferijos poetams ir surimuodavo, ir parašydavo, pastarieji netgi įprato reikalauti, kad juos “gerai išverstų”. Net Čingizo Aitmatovo literatūrinis kelias prasidėjo taip). Nepaprastai įdomus interviu su poetu Vladu Braziūnu ir jo žmona Alma, ir jų pačių gyvenimo istorija “brandžiu sovietmečiu”, ir tai, kaip knygos gyvendavo “specialiuose fonduose”, kaip jos buvo cenzūruojamos ir pan., interviu su kietojo disidento Antano Terlecko dukra, rašytoja, kurios slapyvardė Vilė Vėl, su buvusia “Vagos” redaktore, dabar vertėja Aušra Karsokiene. Interviu nerasite šlovinimo klestėjusiai “Ezopo kalba”, bet, pavyzdžiui, įdomi mintis (A. Karsokienės), kad neretai sovietiniai bonzos Lietuvai ką nors gero padarydavo iš noro įt
ikti tiems, laikantiems špygą kišenėje, nes būtent šiems įtikti buvo tikrasis prestižas, tikroji šlovė, o ne ideologinis įkarštis, kuris dažniau lemdavo tik aplinkinių menkai maskuojamą panieką. Skaudus interviu su Ramute Skučaite (vėlgi, nestebina žinant jos gyvenimo istoriją – tremtis vaikystėje), smarkiai išsiskiriąs visai kita nuotaika ir kitokiomis patirtimis, ir labai keistas su literatūros mokytoja, provincijos literatūros gyvenimo organizatore Reda Jėčiūte. Žinoma, ne visi interviu vienodai įdomūs, ir kartais interviuotojas, ir jo objektas skęsta paskęsta šalutinėse detalėse, bet ir iš jų pamažu susidarai įdomų paveikslą – tikrai nevienareikšmį, ir vargu ar besuvoktiną kartai, kuri nei trupučio neragavusi to “dvigubo gyvenimo”. Tačiau kai atsiverčiau tyrimo metriką, supratau, kad dar labai daug medžiagos su, bent jau man, labai įdomiais žmonėmis, nepublikuota. O man labai įdomu būtų paskaityti ir ką kalbėjo Vytautas Toleikis ar Gintarė Adomaitytė, bet kadangi publikacijai jau bus 3 metai, turbūt ir nesulauksiu, tiesa, publikuoti su keletupapildomų yra čia.
Tad kam rekomenduočiau? Pirmiausia, tiems, kam įdomi sovietmečio žmogaus istorija ir jausenos, sakytinės istorijos mėgėjams, memuarų ir biografijų skaitytojams. Šiai knyga puikiai tinka “Dviračio žynių” frazė – “Istorijos nesuklastosi” .
Vidas Poškus. Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros
Visokiausių atsiliepimų apie šį filmą girdėjau – kad visiškai nejuokingas (taip sakė rūstus vyras), kad išsityčiojo iš Petro Klimo (taip sakė mama), kad nei šis, nei tas (kažkur internetuose), kad bajeriukai nepakyla aukščiau stand-upo lygio, o ir tas 10 metų senumo (irgi internetuose), ir t.t. Ir vis tiek nusprendžiau pažiūrėti – pirmiausia gerbdamas 
