Dainos, kurias dainuojame

Publikuota žurnale „Verslo klasė“, 2014 02

Viskas prasidėjo nuo giminės baliaus. Jis nebuvo grandiozinis – stalas nuklotas šaltais, gresiantis gausus karštas, nebloga linksminančių gėrimų atsarga, ir, žinoma, baliaus muzikantas. Ir štai muzikantas užtraukia: „Kviečiame visus prie stalo… Užkąst ir padainuot“ Šios „kvietimo“ dainos nebuvau girdėjęs jau seniai, nors ir klausyti nelabai buvo ką: muzikantas dainavo ne itin jam patogioje tonacijoje, bylojo, kad ant stalo – degtinė ir užkandžiai… Tik staiga mano mintys pašėlo. Ne, ne dėl to, kad laukė pilvo džiaugsmai – tiesiog galvoje kažkas dzingsėjo – klaksėjo, jungėsi nenuspėjami neuronų ryšiai. Apstulbęs supratau, kad iš atminties gelmių pagal šią melodiją traukiu visiškai kitus žodžius…

[INFO: tekstas: „Kviečiame visus prie stalo, kviečiame visus prie stalo, kviečiame visus prie stalo užkąst ir padainuot. [Pr.:] Prie stalo, prie stalo, prie stalo, prie stalo mielieji svečiai, seniai jūsų laukia alutis, degtinė ir užkandžiai]

Pirmiausia, priedainio „prie stalo, prie stalo, prie stalo mielieji svečiai“ vietoje kažkodėl dainavosi… rusiškai: „vse vyše, vyše i vyše“ (lt. vis aukščiau, aukščiau ir aukščiau), o vietoje uždainio – angliškai: „glory, glory, hallelujah“ (lt. šlovė, šlovė, aleliuja!). Nieko keisto, kad sausokos vištienos krūtinėlės kąsnis strigo gerklėje, mėginant apčiuopti šios „dainos“ melodijos kilmę. Joje slypėjo kažkas nesuprantamo, kažkas prieštaringo. Iš kur gi rusiškas motyvas? Ir iš kur – angliškas?!

Grįžęs namo, panirau į pasaulinio žiniatinklio gelmes, ir jose radau patvirtinimą savo įtarimams. Taip ir yra! Ši „teminė“ užstalės daina sukurta iš dviejų, visiškai skirtingų dainų melodijų, iš skirtingų pasaulio pakraščių su skirtingais likimais.

Uždainis („kviečiame visus prie stalo“) – tai iš JAV atėjęs „Respublikos kovos himnas“. Jo melodiją dar 1856 m. parašė William‘as Steffe, ji pakeitė keletą tekstų, kol Julia Ward Howe 1861 m. sukūrė himno tekstą, dainuojamą iki šiol. Turinys – apie tai, kad Dievas eina kartu su kariais (JAV, žinoma). Priedainio („prie stalo, prie stalo, prie stalo brangieji svečiai“) istorija – ne mažiau neįtikėtina. Taip, jis iš rusiško, ir taip pat himno! Tik šįsyk – pilotų himno, sukurto dar Lenino laikais (1923 m., muzika – Julijaus Chajto, žodžiai – Pavlo Germano). Kurį laiką tai buvo SSRS karinių oro pajėgų himnas – apie tai, kaip sovietiniai pilotai kyla vis aukščiau, ir dėl to SSRS sienos vis saugesnės. Vėliau šį himną iš SSRS „pasiskolino“ ir perdarė naciai. Beveik neabejotina – Antrojo pasaulinio karo apkasuose jis skambėjo abiejų pusių kareivių lūpose.

Tad prie gausaus lietuviško vaišių stalo du kariniai himnai virto užstalės daina, kurią moka turbūt kiekvienas iš mūsų. Štai taip: nei Rytams, nei Vakarams, lietuviškas stalas – Lietuvos vaikams. (Amerikiečių ir rusų vietoje, aš už tokį pasityčiojimą į teismą paduočiau visus vestuvių muzikantus). Šis atvejis, tiesa, turbūt fantastiškiausias ir paradoksaliausias iš mano rastų, eilinį kartą nustebino, kokia jėga slypi melodijose. Tai ką, jos gali keisti turinį ir formą nelyg koks žvėrlakys?

Po šio „tyrimo“ vėl prisiminiau man seniai nedavusią ramybės temą – medžioti „lietuviškas“ dainas „nelietuviškomis“ melodijomis. Vaikystėje, važiuodamas su tėveliais į kaimą pas senelius, visa jėga traukdavau „Kur lygūs laukai šiapus Nėrio“. Bet iš Keistuolių teatro TV filmo „Tamangai“ sužinojau, kad jos melodija – rusiško romanso „Po laukines Užbaikalės stepes“. Sąjūdžio mitinguose reikalavau: „Paduok, sesule, kardą!“, gi pasirodo, ši melodija lėkdavo per Ukrainos tolius, kai dainuodavo „Vaikšto po stepę jaunas kazokas“, tarptautinėje stovykloje norėjau pamokyti žaidimą „Užėjau karčiamėlėn žalio vyno išgert, išgirdau gegutėlę sukukuojant vienkart“ – ir tuoj pat atliepė austrai, irgi pasakojantys kažką apie kneipe ir kuckuck (gerai jau gerai, vokiškai nemokėjau, tikrųjų žodžių neatsimenu).

Tai kas gi čia vyksta? Gal lietuviškų melodijų praėjusio amžiaus dainose iš viso nebėra? Ir kas galėtų man rimčiau atsakyti į šį klausimą, nemeluosiu, sudavusiu smūgį mano tikėjimui išgryninta tautine tapatybe?

Bičiuliai patarė, kad atsakymo reiktų ieškoti… Lietuvių kalbos ir tautosakos institute. Ten, kur dirba žmonės, dainose matantys ne tik melodiją, ne tik tekstą – jie seka visą dainos kelią, jie gali paaiškinti, kodėl viena daina tapo tokia, o ne kitokia, ir, pagaliau, kodėl gi dainuojame patriotines dainas pagal priešų sukurtas melodijas?

Mano baisų susidomėjimą dainų keliais sutiko patenkinti dvi mokslininkės: Aušra Žičkienė ir Vita Ivanauskaitė – Šeibutienė, dirbančios prie lietuvių liaudies dainų dainyno – daugiatomės knygų serijos, kur rasime ir darbo, ir vaikų, ir karo, ir vaišių dainas, ir kitokias dainas, kurias traukė visokiausi lietuviai. Tad, įsiprašęs į dar brolių Vileišių laikus menantį kabinetą, pasiruošiau klausinėti ir klausyti. Nors pradžioje lyg ir galvojau kalbėtis būtent apie tas – užstalės, arba vaišių dainas – nuo kurių viskas prasidėjo, bet pokalbis pasuko į daug platesnes lankas.

Iš kur ateina liaudies daina

Pradėjau nuo paprasto klausimo – tai vis dėlto, kas gi yra toji liaudies daina? Tai yra – nuo kada mokslininkai ima vertinti tam tikrą kūrinį kaip liaudies dainą? Niekas turbūt nesiginčys, kad senosios sutartinės – tai liaudies dainos, bet, pavyzdžiui, „3 milijonai“ arba gitaros-prie-laužo klasika „Svajoklis“ – jau liaudies, ar dar ne? Abi pašnekovės patikino, kad labai tikslių kriterijų čia nėra, galima kalbėti tik apie tam tikrus dėsnius, būdingus folklorui kaip reiškiniui. Ir, turbūt teisingai supratau, pirmiausia yra svarbus ne šiaip dainos paplitimas, ne jos pamėgimas, o tai, kad ji turėtų daug atlikimo variantų. Kitaip sakant, folklorinis kūrinys kiekvieną kartą jį atliekant sukuriamas iš naujo, ir net tas pats dainuotojas tą pačią dainą kiekvieną kartą sudainuos skirtingai, net jeigu jis ir turi ją užsirašęs į sąsiuvinį. Pavyzdžiui, „Visi bajorai į Rygą jojo“ – turbūt daugiausia kartų užrašyta karo daina, tūkstančiai(!) jos variantų, skirtingos pradžios, stulpelių eiliškumas. Vienos, „tikrosios“, kieno nors autentifikuotos versijos – nerasite. (Paradoksas: rašydamas šį straipsnį rausiausi youtube dainų skrynelėje. Ir – sunku patikėti – šios dainos taip ir neradau, kol nesužinojau, kad kitas jos variantas vadinasi „Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“!) Taip pat labai gausi variantų jau ir internetui žinoma „Alaus, alaus“, bet, kaip dievą myliu, tikrai nebūčiau įtaręs, kad tai – viena iš labiausiai paplitusių liaudies dainų. Ir, Aušros manymu, „3 milijonai“ turi prielaidų tapti liaudies daina. Be to – ne paslaptis – ne viena autorinė/literatūrinė daina yra tapusi liaudies daina ir „pametusi“ autorių. Anot pašnekovių, autorius gali būti pamestas labai, labai greitai (kiek iš jūsų žinote, kad „Svajoklis – yra Romo Lileikio daina, o ne kniaukiančios Gintarės Tinklinės-Kojinės?). Kai kurie kūrėjai ir mano, kad kūriniui nusimesti autorių ir nuplaukti į folklorą – tai didžiausia palaima. Justinas Marcinkevičiaus kadaise baisiai susigraudino, kai mokyklos vakare jo eilėmis sukurta „Oi, užkilokit vartelius“ buvo pristatyta kaip „liaudies daina“. Liudas Gira, pasakojo Vita, labai prakaitavo, kad jo folkloriniu stiliumi rašomas eiles pasigautų dainingieji – bet jam beveik nepavyko. Gal iš tos nuoskaudos vėliau jis ėmė rašyti apie vyrus, žengiančius Stalino keliais, bet ir tos nepasigavo… Gi pats Romas Lileikis, kiek teko girdėti, nėra itin patenkintas, kad jo kūriniai plinta „folkloriniais variantais“, tolstančiais nuo pradinio teksto ar muzikos, nors aš jo dainas jau mokiausi kaip liaudies (studentai – juk taip pat liaudis, ar ne?)… Apie dainas, nusimetančias autorius, Aušra papasakojo dar vieną naują trendą – dabar kieta kiekvienai bendruomenei susikurti sau po himną (arba „prisiskirti“ – pamenate, kaip „Žemėj Lietuvos“ virto Tėvynės Sąjungos himnu?). Tą daro patys įvairiausi sambūriai, o pirmiausia – himnų nori mokyklos. Ir tokie himnai tučtuojau netenka autorystės. Kūrinys paprastai skelbiamas per internetą, ne visada užrašomas autoriaus. Tad gal ta karta, kai himnas buvo sukurtas, dar autorių žinos, o kiti – jau ne. Ir toliau himnas jau gyvuoja kaip ritualinis kūrinys, jis pradedamas varijuoti ir virsta liaudies daina, folkloru. O folkloras mūsų kraujyje taip giliai, kad mes jo apraiškų net nereflektuojame, neapmąstome. Mes pasiduodame jo tėkmei ir ji mus nuneša.

Bet tada man parūpo: tai dainos, kilusios tiesiog „iš liaudies“ ir „literatūrinės“ – beveik tas pats, kai jas įsuka „folklorizavimo malūnas“? Anot pašnekovių, galiausiai lieka tik vienas skirtumas: grynoje liaudies dainoje tu visiškai negali surasti pradinio, tikrojo varianto. Literatūrinėje – tu turi aiškią pradžią, iš kurios išeina visos rodyklės. Ir čia suvokiau, kokie antifolkloriniai būdavo mano ir sesės ginčai, kai, dainuojant pakeliui į jau minėtą kaimą, aš nuolat ją taisydavau – tai ji ne tą žodį padainavo, tai ne taip melodiją nuvingiavo. Pasirodo, stovėjau folkloro kelyje it koks Kauno HESas ant Nemuno bėgimo, nors juk Maironis sakė, kad taip lengvai neužtvenksi…

Slinktis per epochą

Ir visgi, kol kas mažai šnekėta apie melodiją, o juk atklydau į Institutą būtent sudomintas melodijų… Ir čia manęs laukė nauji nustebimai. Aušra, sužibusiomis akimis (mat ji – muzikologė), puolė pasakoti, kad teksto ir melodijos istoriniai grafikai dažniausiai nesutampa, paprastai jie turi skirtingas istorijas. Tekstui būdinga tam tikrą laikotarpiui aktuali prasmė, kai laikas keičiasi – tekstas yra priderinamas. Tad dainos tekstą valdome mes patys, o melodija… Melodija valdo mus! Dažniau melodija ateina pas (prie?) tekstą, o ne mes pasirenkame. Ir tekstų visada yra daugiau nei melodijų. Pavyzdžiui, partizanų dainų istorijos liudija, kad dainos atsirasdavo per vieną naktį – ar sukursi per vieną naktį ir melodiją? Ne, dainos buvo guldomos ant mokėtų melodijų. Juolab, tarpukariu mėgta leisti „dainynėlius“, ir prie kai kurių tekstų rašydavo: „dainuoti kaip…“ Savavalės melodijos visada velkasi iš paskos maždaug per vieną epochą. Dabar dainuojamos dar XIX – XX a. melodijos, bet kartu su dabar aktualiais tekstais. Tačiau kodėl? Pašnekovės aiškino, kad taip yra dėl to, kad dainos melodijos perdavimas iki šiol gyvuoja klasikiniu folkloro perdavimo būdu – iš gerklės į ausį. Skirtingai nuo tekstų, melodijos nėra plačiai užrašinėjamos (tai daro tik folkloro tyrinėtojai ar jas harmonizuojantys kompozitoriai), melodijos tiesiog išmokstamos. Muzikinio rašto kultūra, melodijos užrašymas, taip ir liko profesionalų rankose net kai XIX a. įvyko rašto „sprogimas“, lėmęs dainų tekstų užrašymus. Reikalai kinta tik dabar, kai naujosios galimybės melodiją leidžia ne tik tuoj pat išsaugoti, bet ir nesunkiai susirasti originalą ar kokį nors variantą.

Melodija, kad ją pasigautų „folklorizavimo mechanizmas“ turi susigulėti, turi įeiti į sąmonę, žmogus ją turi atsiminti iš savo tėvų, iš savo patirties, kad galėtų pritaikyti jai žodžius. Ir – vėl mano komiška patirtis – šią vasarą nedideliame Žemaitijos miestuke išgirdau vaišių talalušką pagal… Ricchi e Poveri (italopop grupė) dainą „Piccolo amore“. Lietuviškai buvo dainuojama net fonetiškai tuo pačiu skambesiu: „Įkalam, įkalam, įkalam – jei nori!“ (plg. „Piccolo, piccolo, piccolo amore“!) Lietuvą ši daina pasiekė kokiais 1980… Tada man iš karto parūpo – kodėl, kodėl nėra nei vienos „vėlyvosios“ liaudies dainos tango ritmu (na, nebent „Paskutinį sekmadienį“), juk tango buvo toks populiarus anoje epochoje? Į tai man buvo atsakyta, kad tikrai neatmestina galimybė, kad po kažkiek metų tango taip pat gali išlįsti – tie dainų melodijų keliai sunkiai supaisomi. Štai kad ir viena iš melodijos istorijų, tiesą sakant, perspjovusį net maniškį karinių himnų užstalės kentaurą.

XIX a. pirmoje pusėje, Londone buvo pastatyta lengvoji opera „Clari, arba Milano mergelė“, kurioje būta dainos (ar arijos) „Home sweet home“ („Namai namučiai“). Melodiją jai parašė Seras Henry Bishopas, o tekstą – Johnas Howardas Payne‘as. Kūrinys tiek išpopuliarėjo, kad ją nusigriebė ir kompozitoriai, ir žmonės. Daina, nukeliavusi į JAV, guodė abiejų pusių kareivius per Pilietinį karą. Tuo tarpu patekusi į Vokietiją ir Austriją įgijo kitą tekstą – tapo liuteroniška religine giesme. Vėliau liuteronišką giesmę išsivertė lenkai, perdarė į katalikišką. Ir dabar, šiuo metu, kai tu, mielasis skaitytojau, skaitai šią istoriją, ši melodija kuriame nors Lietuvos kampelyje yra giedama kaip… laidotuvių giesmė (ar ne lietuviška, a?)!

Melodija gali lengvai pakelti teksto kaitą, kai pastarajam tenka lenktis politinėms aktualijoms. Dar viena istorija: turbūt girdėjote dainą: „Prie ginklų, prie ginklų, prie ginklų – prie ginklų, aukštaičiai, prie ginklų, žemaičiai, prie ginklų visa Lietuva!“ – tai buvo maršas tarpukariu. Atėjo okupacijos, dainuoti apie ginklus grėsė Sibiru, tad daina… tapo užstalės valsu: „Išgerkim, išgerkim, išgerkim!“ O dabar, pasirodo, kažkokio miestelio poetė šios melodijos pagrindu sukūrė miestelio himną. Būna ir taip, kad melodija su liaudišku tekstu pasigauna ir literatūrinį. Radijo klausytojams ausis turbūt buvo išūžęs „Armonikos“ ansamblis – gal pamenate: „O pavasari malonus, o pavasari gražus…“ ir visą tą istoriją apie gėlę atlape, sužalotą žilvitį (gerai, kad nepamatė gamtos inspektoriai!) ir kitas Joninių kančias? O buvo taip: tarpukariu po Lietuvą klaidžiojo romansas „O pavasari malonus“. Kažkuriuo metu pasirodė J. Keliuočio eilėraštis „Tu neklausk, kam aš nešioju“ („Buvo naktys švento Jono“) – ir štai kažkurią akimirką, galbūt net per tą pačią Šv. Jono naktį, tam, neradusiam paparčio žiedo arba ne tą, apie kurį svajojo, romansas ir eilėraštis ėmė ir susijungė po ta pačia melodija. Dabar tai jau dainuojama kaip vientisas kūrinys.

Tad mano atradimai apie JAV ir sovietų maršus, susijungusius prie vaišių stalo, mokslininkių nenustebino – pasirodo, tai – tiesiog dėsningumas. Taip veikia „folklorizavimo mechanizmas“, tokia yra liaudies dainos prigimtis ir jos kelias.

Ir čia tenka tildyti dainas gimtoje Dzūkijoj, nes žurnalas – ne guminis, o redaktorius, švilpaudamas „La donna e mobile“ (arba „Širdys mergelių“), jau priekaištingai žiūri. Nors tai – tik nedidelė dalelė, ką spėjau išsiklausti, ką išgirdau. Ir kol kas už eilučių liko daug įdomybių: apie karo dainas tarpukariu (ir kovas su „svetimu elementu“ jose), apie vaišių dainas ir stiklelio ritinimą, apie..! Kitam kartui. Bet ir vėl supratau vieną nedžiuginantį dalyką: Lietuvos mokslo įstaigos pilnos žmonių, darančių nepaprastai įdomius tyrinėjimus – net ir, regis, tokioje kasdienėje srityje, kaip dainos. Bet apie juos mes tiesiog nežinome.

 

 

 

Įrašas paskelbtas temoje tinklaraštis. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

1 komentaras

  1. Aihara sakė:

    Ačiū už labai įdomų straispnį!

    Iš tiesų žinau, kad lietuviai laikomi daininga tauta, ir kad mūsų buvo dainuojanti revoliucija, ir prisimenu, kad per giminės balius būdavo dainuojama už stalo. Bet kažkuriuo momentu visai tai praėjo, užstalės dainų neprisimenu – gal tik kokias tris/keturias, susimaišiusias su Cicino ir Kučinsko dainomis. Ir mokykloje to nesimokėm. Tik gulbių pulkelį. Namuose muzikos irgi nekažką buvo: Eros Ramazotti, ABBA, kažkokie italorumuniški hitai. Tai visos istorijos apie visiems žinomas liaudies dainas man yra kažkoks kosmosas – tarsi aš kitoj planetoj užaugus būčiau.

    O bet tačiau. Nuemigravau į Daniją ir drįstu pasakyti, kad jie yra labai daininga tauta. Jie dainuoja įvairiausias dainas skolintomis melodijomis (žinau, nes kai kurias atpažįstu) jau daželyje ir jau seniausiai baigę mokyklą. Per Kalėdas eina aplink eglutę ir dainuoja. Ir turi nemažai savo kūrybos folkloro – Kalėdų, Užgavėnių, gimtadienio, vaikiškos dainos. Nieko panašaus į „we wish you a merry Christmas“ ar „Happy birthday to you“. Nuostabios dainos, norisi imti ir jas visas išversti. Ir jo, turbūt kiekvienuose namuose galima rasti po knygutę su dainų žodžiais, kurie dažnai prasideda „Melodija kaip…“ 🙂

    Blynai man ir blynai tau
    Blynai visą dieną
    Jeigu blynų man neduosi
    Gausi balaganą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *