Martyno Vainilaičio premija

Tai, kas buvo beveik pasakyta, knygai “Kaukas Gugis ir Kerų karas” gavus Martyno Vainilaičio premiją už pastarųjų dvejų metų geriausią mitologiniais motyvais parašytą kūrinį

Man ši premija ypatinga – keistu likimo įnoriu, Martynas Vainilaitis mane lydi visą gyvenimą. Ne tik dėl to, kad, kaip visi mano kartos vaikai, skaičiau jo eilėraščius, klausiau pagal juos sukurtų dainelių. Tai buvo pirmasis poetas, su kuriuo gyvai susipažinau, kai Lietuvos televizija filmavo laidą “Fantazijos šalyje”. Atsimenu baisokas nelabšių kaukes jo bute, didelį darbo stalą ir pasakojimą, kaip ant jo susirenka vakarais eilėraščių herojai ir reikalauja apdainavimo. Po to buvo atrasta “Bruknelė” – daininga, gili, epiška ir be galo graži mitologinė poema, kurią pirmą kartą ne perskaičiau, o išgirdau per vaidinimą. Nelabšiai vilkėjo juodais golfais, barzdukai – žydrais. Tai buvo poeto jubiliejaus minėjimas “Menininkų namuose” (dabar – Prezidentūra). Jo metu mes, Dvarionkės* mokiniai, berods kažką grojome birbynėmis. Pirmoje ar antroje klasėje išdrįsau poetui nusiųsti savo eilėraštį – “Genys”**, tiesiai į jo prižiūrimą vaikų žurnalą “Genys”. Ir – cha cha – jis atsirado žurnalo paskutiniame puslapyje.

* – Dvarionkė – B. Dvariono vardo muzikos mokykla
** – eilėraštį žiūrėti pačioje apačioje.

“Bruknelę” įskaitytą-įvaidintą plokštelėje (akt. Nijolė Geližinytė ir Tomas Vaiseta) išmokau beveik mintinai. O tada augau, keičiausi, barzdukus išstūmė vikingai kolumbai, dar po kiek laiko į rankas pakliuvo “Žiedų valdovas” ir iš karto kilo klausimas: pala, o lietuviškai kas nors panašaus yra? Ir supratau – yra. Toji pati “Bruknelė”, nors ir nusakoma kaip “mitologinė pasaka”, gali būti drąsiai laikoma ir fantasy, tik ją reikėtų perrašyti ne eilėmis, o proza. Čia ir mezaliansas, ir išdavystė, ir lošimas, ir bravūra, ir epinė kova, ir dievų įsikišimas. Turbūt dėl to, kai susikūriau savo interneto puslapį tais laikais, kai dar ne kiekvienas galėjo ir mokėjo turėti savo puslapį, iš karto panorau ten įdėti ir “Bruknelę” – ir gavau M. Vainilaičio leidimą tą padaryti. Spėju, kad tai buvo pirmoji poemos publikacija virtualioje erdvėje. Tuo pačiu augo ir begalinis noras ir savo visus jausmus lieti – išlieti eilėmis, o išgirdus vieną kitą draugų pagyrą – netgi išleisti knygutę. Nusiunčiau ją ir M. Vainilaičiui (nebuvo drąsu, juolab, gi ne vaikams tos eilės buvo skirtos) – gavau labai gražų atsakymą, kad jam sunku vertinti mano eiles, kad jos “modernios”***, kad jis džiaugiasi, jog rašau. Vienintelis iš visų, kam buvo siųsta, atsakė – surado laiko, perskaitė, parašė laišką.

*** – ne, nebuvo jos modernios.

Panašiu laiku atėjo ir kaukas Gugis. Tad kai manęs klausia – kaip aš jį prisikviečiau, esu įsitikinęs, kad jis visą laiką lakstė kažkur netoliese, kartu su Martyno Vainilaičio kaukais, maumuliais, nelabšiais, kupriukais muzikantais ir kitais padarėliais. Ir štai Gugis dabar skrenda ant nuostabios pasakų paukštės, kurią laikau savo rankose, o aš, nors skaičiais jau įžengęs į antrąją gyvenimo pusę, stoviu su tokiu pat vaikišku virpuliu ant Ežio dvaro žolės ir tyliai stebiuosi – kaip tai galėjo nutikti? Matau ir savo vaiką, kuris tiek išmano Gugio pasaulį, kad spėjo surasti didelę mano klaidą jau paskutinėje maketo stadijoje, tad jam taip pat ši premija priklauso.

Ir dar – ši premija, kad ir kaip įprastai tai skambėtų, man taip pat ir įpareigojimas: rūpintis mitologinių būtybių pasauliu, puoselėti, pasakoti jo istorijas vaikams, paaugliams ir net suaugusiems, rasti jų atspindį mūsų dienomis, šnekėti su jais apie mūsų visų bendrus rūpesčius, nerimus, baimes ir džiaugsmus.

Ačiū vertinimo komisijai, ačiū poniai Sofijai Vainilaitienei, ačiū Varėnos rajono savivaldybei, ir, žinoma, ačiū šviesios atminties Martynui Vanilaičiui.

Ežio dvaras, Vaitakarčmis, 2018 m. gegužės 12 d.

**
Genys

Tuku-tuku, tuku-tuku
Kas miške kalena?
Tai genys, tai genys
Kala medy drevę

Tuku-tuku nuo pat ryto
Tuku-tuku vis šile
Tuku-tuku nusirito
Dar šlapia žalia žole

Tuku-tuku visą dieną
Tuku-tuku per dienelę
Tik į vakarą pavargo
Mūsų gerasai genelis

Ir nuėjo jis miegoti
Į išskobtą savo drevę
Kitą rytą vėl išgirsim
Genio mylimą dainelę.

 

Įrašas paskelbtas temoje tinklaraštis. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *