Paneriais

Kai mano vaikų mokytoja paprašė vaikams padaryti žygį po Panerius, daug negalvojau, ir žinojau, ką ten vertėtų apžiūrėti, nors, prisipažinsiu, pats nebuvau buvęs, tad įnikau ieškoti tikslių duomenų. Ir – kaip bebūtų keista – nors internete galima šiek tiek rasti apie Panieriuose esančias lankytinas vietas, tačiau mažai informacijos, kur jos tiksliai yra ir kaip ten nukeliauti. Pavyzdžiui, kaip tiksliai rasti senąjį Vilniaus – Kauno kelią – lengvai nesuprasi, kur tiksliai yra senasis tunelis – irgi. Panirau į žemėlapius, išsinagrinėjau palydovines nuotraukas, susižymėjau kelionės taškus maps.me ir rugsėjo 2-osios rytą pajudėjome. Mano planas buvo paprastas: senuoju Vilniaus – Kauno keliu užlipti į Panerių kalvas, ten apžiūrėti Panerių kapines ir 1831 m. Panerių mūšiui pastatytą paminklą, tada judėsime ieškoti senojo Panerių tunelio ir pabaigai aplankysime Panerių memorialą, žymintį turbūt pačią baisiausią vietą Lietuvoje.

Kadangi startavome nuo Gerosios vilties stotelės Savanorių pr., 4 troleibusu pavažiavome iki Titnago gatvės Savanorių pr. pabaigoje (ačiū vairuotojui, palaukusiam visos mūsų atbėgusios kompanijos). Tuomet nuėjome Titnago gatve pro labai gražius gluosnius apie puskilometrį, kol kairėje pamatėme žalią Senojo kelio ženklą. Beje, kol nepamatai pačio kelio ir ženklo, tol jokių nuorodų link jo nėra.

Radome kelią

Deja, tai, kas rašoma ant ženklo, kad kelias “saugomas visuomenės ir valstybės”) – nėra teisybė, visas kelias nesaugomas, ir tai tikrai liūdina, bet pačiu keliu kopti – labai smagu. Jis neblogai išsilaikęs, nemažai vietų, kur grindinys visiškai tvarkingas, ir netrukus net pamiršti, kad vis dar esi mieste, ir gali įsivaizduoti vežimus, lėtai slenkančius aukštyn, besikeikiančius vežikus, kai reikia prasilenkti (beveik neįmanoma!), žirgais jojančius pašto kurjerius ar bajorus su savo palydomis, suvargusią, nusibaigusią Napoleono kariuomenę, ir netgi senus automobilius – juk šis kelias baigtas eksploatuoti vos prieš 60 metų, o jo istorija – šimtmetinė. Statūs šlaitai primena, kad reikėjo būti labai atsargiems – nusiversi nuo tokio, ne tik prekes – ir sprandą palydėsi, o gūdūs miškai – kad gali patykoti ir plėšikai. Bet apie šiuos dalykus galite pasiskaityti paieškoję žinių apie kelią ir jo legendas.

Mūsų plėšikai nepatykojo, netrukus išvydome kapinių koplyčios bokštą. Koplyčia, deja, užrakinta, bet pačias kapines (jos – veikiančios) aplankėme. Daug senų, įdomių paminklų, suradome ir carinės armijos štabo kapitono, žuvusio Panerių mūšyje, paminklą – jis tikrai išsiskiria niūriu kariškumu (didelis juodas kubas su stačiatikių kryžiumi), tuomet ėmiau aiškintis, kur gi monumentas sukilėliams? (Nuorodų ir vėl – jokių). Kapinėje dirbantys vyrai, supratę (ar norėję suprasti) tik rusų – lenkų kalbos mišinį lenkiškai paaiškino, kad dar 100 metrų tiesiai palei tą kapinių pakraštį, kuriame koplytėlė – ir tada kairėje.

IMG_3821


Taip ir nutiko – tiesa, dar dešinėje liko matyti buvusių užvažiuojamųjų namų likučiai, nors ir perstatyti, bet galima pažinti, kad tai nėra paprastas pastatas, matyt, jis kažkuriuo istorinio materializmo laiku buvo perdarytas į “komunalkę”. Su vaikais pajuokavome, kad smuklėje užvalgai, koplytėlėje – pasimeldi, ir tada tikiesi Gerąją viltį pasiekti sveikas ir gyvas.

IMG_3821 IMG_3822

Ir, pasirodo, Panerių mūšio paminklas stovi beveik prie pat autostrados, šalia EMSI degalinės (jeigu važiuojate nuo Vilniaus link Kauno, tai reikia sukti į Trakų kelią, bet dar neužlipus ant viaduko, ir net neprivažiavus posūkio į VU institutus, iš karto sukti į dešinę, į vieškeliuką), bet, vėlgi, nėra jokių nuorodų ir ženklų. Paminklas paprastas, santūrus – paguldytas juodo granito gryžius su sukilimo užrašu abiejų valstybių kalbomis – lietuvių ir lenkų. Truputį pasikalbėję apie sukilimą, susėdome priešpiečiauti, paskui dar apšlavėme prieigas – berniūkščiams paaiškinau, kad šluotą galima pasidaryti iš čia pat augančių šakelių, vieno pavyzdys užkrėtė kitus.

Toliau ėjome palei judrų posūkį į Trakus, čia jau tikrai reikėjo ryškių liemenių, o kai viaduku perėjome autostradą ir (Galvės gatvė), nepamatę už šimto metrų perėjos, tvarkingai persikėlėme į kitą gatvės pusę (liemenes turime!), pasukome gilyn į Panerių mišką vieškeliu, kuriuo, nors ir padarėme nedidelį lanką, užtat išvengėme judresnių gatvių, ir išlindome prie kažkokios geležinkelio korvinių iškrovimo aikštelės (Kibirkšties g.), ir, paėję palei ją, pažiūrėję, kokios ten technikos, pasukome dešinėn Vilijos gatve, kuri atvedė iki Panerių geležinkelio mazgo viaduko. Oho, koks viadukas! Aukštas, didžiulis, na, ir geležinkelynas nuo jo atsiveria – ohoho! Ant viaduko sutiktas vyras ėmė ir kažkodėl paklausė rusiškai: “Jūs kur čia vaikus vedate, dirbti?” Man nusistebėjus, paaiškino “Ten gi pilna šiukšlių!” Nustebęs, bet truputį pasvarstęs jo žodžius, supratau, kad greičiausiai kalbėjo apie Panerių memorialą. Ką gi, pagaliau pirmoji aiški nuoroda perėjus viaduką, na, bent tai, bent šią vietą surasti lengva. Visgi, dabar mes einame ne į tą tragišką vietą, mes ieškome senojo tunelio. Apie jį tenka išsiklausinėti ir vis pakeliui pasitikslinti – mane ypač neramina, kad, pagal žemėlapius, reikia kirsti bėgius, o bėgių kirtimas su 23 mokinukais – ne itin žavi užduotis, kai aplink zuite zuja įvairūs geležinkelio darbininkai. Jie paklausti apie tunelį pasako, kad rasime, bet – ten gi užversta, nieko įdomaus…

Kiek atsikvėpę, einame toliau palei geležinkelį žvyrkeliu, geležinkeliečių automobiliai vis panardina į dulkių debesis, bet, pasukus kiek dešiniau ir kirtus porą geležinkelio atšakų, nueinančių į kažkokią aptvertą teritoriją (Aptarnavimo punktas?) miškelio gilumoje pamatome tunelio žiotis. Pagaliau! Mano baimės nepagrįstos – prie tunelio galima prieiti saugiai!

IMG_3849

Tunelis, deja, palieka liūdnoką įspūdį – byra ne tik apdaila, bet ir skliauto plytos, tuneliu rūpinamasi tik tiek, kad betono blokais ir spygliuota viela užtvertas praėjimas į gilumą, kur yra šikšnosparnių žiemojimo vietos, ir toliau matosi smėlio kalnas, matyt, kad entuziastams nekiltų noras rioglintis per vielas. O visgi – noras kyla, spygliuota viela vienoje pusėje nukabinta ir nustumta. Matyti, kad tunelį kartais aplanko grafitininkai, kažkas kūrenasi laužus… Išklausę truputį istorijos, prie tunelio vaikai aptinka, kad yra varnalėšų. Na, ir prasideda… Po to ne tik mergaitėms ir mokytojoms iš plaukų rankiojami “kibukai”, bet kai kurie berniukai stūgauja, kaip žiauriai niežti, peršti po to, kai varnalėšos pateko už apykaklių. Vos ne vos pavyksta išsirikiuoti bendrai nuotraukai, o ją pasidarę dar užlipame ir ant tunelio – bet ten reikia būti atsargiems, nes aukštis – nemažas. Pasiūlymas pereiti mišku iki kito tunelio galo atmetamas – visgi, miškas, erkės, daug kas – trumpomis kelnėmis, gal kitą kartą?

Pasukame link stoties – pagal keliautojų nuotaikas ir nuovargį akivaizdu, kad iki memorialo šiandien neisim. Visgi, tai vietai reikia ir nusiteikti, ir apie ją pagalvoti – geriau bus kada nors nuvykti specialiai. Kai ką pradžiugina prie stoties esantis lauko tualetas, bet tik tol, kol į jį įlendama – matyt, kvapas toks, kad jau geriau pakentėti… Traukinio sulaukiame po penkiolikos minučių, sėkmingai sulipame, bilietų pirkimas moderniais LG darbuotojo aparatais užtrunka vos ne visą 15 minučių kelionę… Štai ir pabaiga! Stotyje jau išsiskirstome savais keliais – kas į mokyklą, kas – namo.

IMG_3861

Apibendrinu: maršrutas tikrai smagus, nesudėtingas, pakankamo ilgio (apie 8 km) ir įdomus, siūlau juo pasinaudoti, kol dar orai draugiški, tik nepamirškite ryškių liemenių gatvėms ir patogios avalynės.

Planas

 

(Mėlyna spalva žymi maps.lt siūlymą, o raudona – (apytiksliai) kaip mes ėjome).

Įrašas paskelbtas temoje įvairenybės, tinklaraštis ir pažymėtas , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

3 komentarai

  1. Chemiker sakė:

    Kažkada pavasarį aš su vaikais irgi prisiruošiau tą kelio į Kauną atkarpą aplankyti, man irgi labai patiko. Reikės ateityje pakartoti su daugiau pavingiavimų po mišką, o jei bus daugiau jėgų, tai gal ir pereiti per gatvę tunelio paieškoti.

    Tik man atrodo, kad tekste yra nesklandumas, nes ten Savanorių prospekte nėra VU institutų, yra tik Fizikos institutas, kuris VU nepriklauso.

  2. Chemiker sakė:

    Čia visiška nuotemė, bet.. 🙂 Bio- institutus visus prijungė, o kas ten su tais fizikais darosi, tai ne man suprast, nes turbūt jie patys nieko nesupranta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *