Rokenrolo pasiuntinys neritmiškoje šalyje

Artėjančio 2011 m. koncerto proga.

Iš: Justinas Žilinskas. “Rokenrolas šalyje be ritmo”. „Verslo klasė“, 2009 11. Speciali interaktyvi versija. Po visomis nuorodomis slepiasi muzika ar kita svarbi informacija.

[INFO Pažyma apie BG]

Vardas ir pavardė: Boris(as) Borisovič(ius) Grebenščikov(as), a.k.a Bobas, Boria, BG, Grebnius.

Gimė: 1953 11 27, Leningrade (dab. Sankt Peterburgas)

Tautybė: rusas

Partinė priklausomybė: nepartinis, neprijaučiantis

Tikėjimas: įvairus, bet labiausiai budizmas

Šeiminė padėtis: vedęs 3 kartus, 4 nuosavi ir įsivaikinti vaikai

Išsilavinimas: taikomosios matematikos studijos

Darbinė veikla: rusų roko legenda, grupės „Akvarium“ siela

Išvaizda: besikeičianti kas pusę metų

Lankosi Lietuvoje: kasmet

„Aš inžinierius už šimtą rublių / Ir daugiau negausiu / Man 25-eri ir aš lig šiol / Nežinau, ko noriu / Atrodo, nėra jokio pagrindo / Didžiuotis savo likimu / Bet jeigu tektų rinktis save / Aš vėl tapčiau toks.“ Ką galėjo reikšti šios eilutės: jaunatvišką maksimalizmą, saviguodą ar misijos nuojautą?

Gyvenimas jas parašiusiam žmogui buvo dosnus: teko pabūti ir išguitam iš visuomenės, ir vėliau tos pačios visuomenės pašlovintam. Bet jis visą laiką ėjo savo keliu ir visą tą kelią apdainavo. Dokumentuose buvo įrašyta Boris Grebenščikov, bet draugams ir kitiems dažniausiai užtekdavo Bobo, Borios arba tiesiog – BG.

Iš pradžių buvo žodis

Gal ką ir nustebins, kad „Verslo klasėje“ atsiranda pasakojimas apie kažkokį rusų roko muzikantą, o ne, pvz., apie Bobą Dylaną ar Jimmą Morrisoną. Juk – iš tiesų – rusų atlikėjai gali pasigirti tik didžiuliu populiarumu posovietinėje erdvėje ir tarp emigrantų iš buvusios SSRS (T.A.T.U ar Dimos Bilano sėkmes priskirčiau ne atlikėjams, o prodiuseriams).

Tačiau apsidairykite koncertuose, kai į Lietuvą atvyksta Borisas Grebenščikovas su savo grupe „Akvarium“. Štai ten pakampepraners Andrius Mamontovas, kažkur prisės Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė (“Skylė“). Štai ir veidai iš „Airijos“, o ten – visų laikų Lietuvos garsiausias melomanas Dovydas Bluvšteinas, kažkur – lyg ir Viktoro Diawaros ševeliūra. Vargu ar šiuos žmones galima įtarti sovietine nostalgija ar didele rusofilija. Esu įsitikinęs – jų nepamatysite kokio nors Filipo Kirkorovo ar Olego Gazmanovo koncertuose. Reveransų „Akvariumui“ padarys ir Virgis Stakėnas, ir Marijonas Mikutavičius, ir, spėju, Algirdas Kaušpėdas, grojęs toje pačioje festivalių „Lituanika“ scenoje. Ką jau kalbėti apie akivaizdžius sekėjus, pvz., talentingą bardą Domantą Razauską. Be to, „Akvarium“ koncertuose lankosi ne tik muzikantai – ten pilna šviesių ir tik šiai publikai būdingų veidų.

Ilgai mane stebino vienas dalykas: „Akvarium“ koncertų auditorijos daugumą sudaro vis dėlto lietuviai. Ir tik pati jauniausia publika – vien rusakalbiai (tai dėsninga, juk lietuvių jaunimas rusų kalbos beveik nebemoka, duok Dieve, kad gerai mokėtų kokią kitą). Kai paties BG per vieną radijo laidą paklausiau, ar jo nestebina tokia lietuviškos auditorijos gausa, atsakymas buvo paprastas: „Ne. Juk muzikai nesvarbu kalba.“ Ir vis dėlto, tai – ne visai tikslu.

1970–1990 metais Rusijoje buvo ištobulintas žanras, kuris kartais vadinamas roko poezija. Taip jau nutiko, kad rusams nepavyko sukurti originalios roko muzikos ir muzikiniu požiūriu jie kartojo Vakarų kolegų atradimus (tas pats buvo ir Lietuvoje). Tačiau teksto gilumo požiūriu jie pasiekė tai, kas Vakaruose pavyko nedaugeliui. Tai, matyt, lėmė gaji poetinė kultūra, autorinės dainos fenomenas (Bulatas Okudžava, Vladimiras Vysockis) ir, be abejo, pačios rusų kalbos fonetika bei morfologija, stipriai besiskirianti nuo anglų kalbos. Rusijoje neatsirado lygiaverčių Carlosui Santanai, Ericui Claptonui ar Jimmy Hendrixui, tačiau turbūt galima teigti, kad buvo lygių Bobui Dylanui ar Leonardui Cohenui. Bet tik suprasdamas Boriso Grebenščikovo, Konstantino Kinčevo, Aleksandro Bašlačiovo, Iljos Kormilcevo ar Jurijaus Ševčiuko dainų tekstus gali įvertinti rusų roko poezijos reiškinio mastą ir turtus. Vienas iš pirmųjų BG žingsnių, išskyrusių jį iš aštuntojo dešimtmečio pradžioje Leningrade gitaras brazdinančių jaunuolių kompanijų ir staugiančių kažką iš „Beatles“ ar „T-Rex“, buvo sąmoningas apsisprendimas pradėti rašyti dainas gimtąja kalba, apdainuojant savas patirtis, savo miestą ir jo vietas, savo draugus, savo požiūrį į pasaulį. Kurti rusišką bliuzą, rusišką rokenrolą. Jis parodė pavyzdį ir juo ėmė sekti kiti. Dar vienas svarbus dalykas – nors roko poezija užgimė valstybėje, vadintoje Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga, tai – rusiškas reiškinys. Okupuotos provincijos buvo labiau roko poetų „langas į Vakarus“, bet pačios reiškinio neveikė. Jų muzikantai bandė keliauti savo keliu, veikiami iš dviejų pusių – ir Vakarų, ir Rytų (mūsiškiai „Bix“ ar „Antis“ yra groję ne viename sovietiniame „roko festivalyje“).

Ilga kelionė į šviesą

„Sulaukęs penkiolikos, išgirdau „The Beatles“ ir supratau, kam gyvenu“, – paprastai prisipažino B. Grebenščikovas viename iš seniausių muzikinių samizdato* (savilaidos) tekstų „Tikroji „Akvarium“ autobiografija“. Atrodytų – tapti sekėju labai paprasta: mokykis iš Liverpulio ketvertuko, griebk gitarą, pirk galingą stiprintuvą – ir būsi roko žvaigždė. Deja, BG gimė, kaip pats sakė, „neritmingoje šalyje“, kurioje netgi muzikai buvo keliamas partiškumo kriterijus ir kurios režimas netoleravo ilgų plaukų, maištingų tekstų ir kitų asmens laisvės apraiškų. Egzistavo dvi muzikinės kultūros: oficialioji, blizgioji, bet banali ir nuobodi estrada, tokia kaip „Elektrėnų žiburiai“, ir nederančių gitarų, pogrindinių įrašų studijų ir vadybininkų, rizikuojančių dėl kiekvieno koncerto organizavimo: „tai, kas nuostabu, – šalia, bet – uždrausta“ (Vladimiras Vysockis). „Patys kultūringiausi pasaulyje kiemsargiai ir sargai gyveno šaltuose sodų nameliuose ir ankštuose komunaliniuose butuose, grojo pogrindiniuose koncertuose <…>, užsidirbdavo priduodami tuščią tarą <…> Su sovietų valdžia šie meno autsaideriai nesutarė tiesiog stilistiškai“, – rašė Aleksandras Kušniras.

Pogrindinė kultūra už laisvės žaidimus mokėjo nemenką mokestį: jiems trukdė, kartais – persekiojo, nors į lagerius jau nebesiuntė (kiti laikai). Juos visą laiką bandė sprausti į rėmus, o ir taip retą vienybę tarp kūrybos žmonių skaldė, kai kuriems pasiūlydavo saldesnės arbatos, kad šie kovotų su saviškiais. Tokia buvo Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) roko klubo istorija: dalį roko judėjimo KGB legalizavo po komjaunimo sparnu, kad kontroliuotų „neformalus“. Viešuose pasirodymuose atlikėjams leisdavo atlikti tik tas dainas, kurios buvo aprobuotos atitinkamo pareigūno. Muzikantų beveik neįleisdavo į „visasąjunginės“ firmos „Melodija“ įrašų studijas (viena įrašų firma – visai 1/5 sausumos!) iki pat „perestrojkos“. Darė viską, kad tokia kūryba negalėtų egzistuoti. O ji ne tik egzistavo – ji net suklestėjo.

Neįleisti į „Melodijos“ studijas, kuriose galėtų normaliai įrašyti plokšteles, jie savomis jėgomis įrašinėjo „magnetinius albumus“, o gelbstintys entuziastai (pvz., Andrejus Tropila) ilgainiui sukūrė pogrindines garso įrašų studijas. Beje, būtent B. Grebenščikovas su draugais pirmasis „Akvarium“ diską „Mėlynasis albumas“ padarė tokį, kaip ten – laisvajame pasaulyje. Su viršeliu, vidinėmis fotosesijų įklijomis ir pan. Na ir kas, kad ant „fabrikinių“ magnetinių juostų dėžučių viršelį turėdavo užklijuoti rankomis bei aplipdyti mėlynomis juostelėmis. Na ir kas, kad patys muzikantai paleido vos 20 egzempliorių tiražą. Toliau žodis ir muzika plisdavo jau Viešpačiui ir partijai nežinomais keliais. Tai buvo antrasis užkrečiamas pavyzdys.

Kadangi pasirodymai viešose salėse būdavo retenybė, dažniausiai vykdavo naminiai koncertai, rusiškai jie vadinti „kvartirniki“: pas vieną ar kitą žmogų, turintį daugiau erdvės, susirinkdavo pagal kvietimus ar pažintis tikėdamiesi, kad niekas neįduos „organams“. Neretai „kvartirnikai“ tapdavo ir protesto forma: kai „Akvarium“ buvo uždrausta oficialiai koncertuoti dėl eilinio skandalo, į kuriuos BG nevengdavo įsivelti, jie praėjo labai daug groti butuose. Atkaklūs „pogrindininkai“ turėjo net ir savo muzikinę spaudą, entuziastai kai ką perrašinėdavo patys tarsi kokie viduramžių vienuoliai. Vėlgi tokios spaudos atsiradimas labai glaudžiai susijęs su BG sumanymais. O juk iš esmės tie ilgaplaukiai vaikinai nieko ypatingo nedarė: nei jie kvietė prie barikadų ir ragino versti sovietų valdžią, nei garsiai abejojo Lenino idealais. Bet būti apkaltinam antisovietizmu galėjo užtekti ir paprasčiausio pokšto.

Borisas niekada nemėgo laikyti liežuvio už dantų, be to, turėjo (ir tebeturi) puikų humoro jausmą. Yra pasakojama tokia istorija: prasidėjus „vidiakų“ (vaizdo magnetofonų) erai, jis prisižiūrėjo Rytų kovų filmų ir gavo iš kažkur kimono, juo vilkėdavo ir per koncertus. Kadangi bet kuriame viešame koncerte pasitaikydavo bobulių cerberių, viena iš jų, pasipiktinusi jaunimo iškrypimais, atlikėjo paklausė: „Jūs kas – kinas?“, ir sulaukė atsakymo: „O jūs – nacionalistė?“ „Organams“ kliuvo viskas: kur tai matyta, kad komjaunuolis dainuotų apie pievą, upę, žolę? Tai gal jis dainuoja apie „tą žolę“ ? Arba – kaip vieno teksto lyrinė herojė galėtų norėti ištekėti už suomio?!

Viename pirmųjų roko festivalių SSRS – Tbilisio „Pavasario ritmuose“ (1980) – „Akvarium“, sugrojęs keistą ir bekompromisę programą(vien instrumentinė sudėtis ko verta: be gitaros ir mušamųjų – fleita, violončelė, fagotas), sukėlė didelį skandalą. BG tada žavėjosi pankroku ir scenoje elgėsi atitinkamai. Vienu metu vokalistas voliojosi ant grindų, o violončelininkas Seva Gakelis taikėsi jį nusmeigti stryku. „Jaunimo iškrypimu“ pasipiktinusi komisija paliko salę, buvo uždegtos šviesos, galiausiai – išjungta aparatūra. Po festivalio Borisas lėkė iš darbo, iš komjaunimo, grupė buvo išmesta iš repeticijų patalpų ir visi bijojo juos įsileisti. Vyrukai tiesiu taikymu lindo į tylų pogrindį: gyvenimui užsidirbti teko labai paprastomis profesijomis, pvz., dirbant kiemsargiu ar sargu (kur nors nedirbti SSRS buvo laikoma nusikaltimu – „veltėdžiavimu“). Vėliau šią patirtį, nors išstūmusią į užribį, bet davusią kūrėjui tokią būtiną laisvę, BG apdainavo ne vienoje dainoje: ir rimtose (“Kiemsargių ir sargų karta“), ir humoristinėse (“Sargas Sergejevas“). Beje, nesistemiškumas liko BG bruožas iki šiol. Nors prieš keletą metų ir priėmė iš tuomečio Rusijos prezidento Vladimiro Putino ordiną „Už nuopelnus tėvynei“, vos įleistas į Kremliaus koncertų salę, koncerte jis užtraukė kandžią dainelę „Komunistai berniūkštį pagavo“. Ir pakomentavo, kad jos tiesiog neatleistina nesudainuoti Kremliuje. Beje, nors koncertas buvo transliuojamas per nacionalinę Rusijos TV, daina buvo iškirpta – kaip „senais gerais“ laikais.

Aš paimsiu savo ten, kur matau savo

B. Grebenščikovas pats skaičiuoja, kad yra parašęs apie 600 dainų. Tai – labai labai daug. Jeigu viename albume būna apie 12–15 dainų, tai sudarytų maždaug 40 albumų. Tikrasis albumų sąrašas šiek tiek kuklesnis – bet kokia įvairovė! Ankstyvoji, labai stipriai George‘o Harrisono ir Bobo Dylano minčių paveikta akustika, „Creedence“, „T-Rex“ ir kitų spalvingojo roko atstovų elektriniai skambesiai, naujoji banga, „punk“, absurdeska, „folk“, netgi heavy metal atspindžiai. B. Grebenščikovą dažnai kaltindavo ir kaltina, kad jis – nenuilstantis plagiatorius, į savo dainų tekstus ir melodijas vežimais tempiantis citatas iš kitų kūrinių. Ir iš tiesų: štai čia, žiūrėk, keltiškos melodijos gabaliukas, ten – Davido Bowie aidas, šis priedainis – netoli Damienas Rice‘o, o taip gitara „pjausto“ „Blur“. BG dėl šių kaltinimų net nesikrato – jis seniai yra pasakęs, kad rokenrolas (plačiąja prasme) – tai šiuolaikinė liaudies muzika, priklausanti ne vienam žmogui. Beje, „Akvariumas“ yra viena iš grupių, kuri visiškai neriboja savo kūrybos plitimo grasindama autorių teisių vėzdu. Tačiau yra vienas skirtumas, palyginti su bet kokiu kitu plagiatoriumi: BG rankose tos citatos virsta nauja kokybe. Taip vienoje dainoje gali sugyventi sovietinė buitis ir tūkstančio metų senumo Lao Dzė išmintis, o kitur budistinės temos susipins su rusų folkloru. Šifruoti BG dainas – nepalankus užsiėmimas, tam reikia milžiniško kultūrinio išsilavinimo. Jų tekstai kažkokiu būdu sugebėjo pasiekti stebėtino universalumo lygį: nebuvo temų, apie kurias nebūtų dainuojama, ir dažnai teksto turinys yra toks, kad klausytojas gali laisvai įdėti savo mintis, viltis, svajas. BG labai nemėgsta aiškinti savo dainų, o vienoje dainoje netgi yra toks tekstas: „Ir visi nori žinoti – apie ką aš dainuoju? O aš vaikštau, dainuoju, o viskas aplinkui – Dievas, aš pats sau sufijus, pats sau jogas, širdyje – neišvengiamo grožio ženklas, o galvoje – Jangdzės ūkai.“ BG į klausytoją žiūri kaip į lygiavertį kūrėją, todėl vienam tekstas apie baltą žirgą atrodys apie mirties nuojautą, o kitam – apie laisvę. Beje, jis iki šiol nevengia ir taiklių, aiškių socialinių komentarų, kad ir apie dabartinę Rusiją: „Man sako, kad reikia dainuoti apie naftą – aš nesuprantu to džiaugsmo.“

BG ne tik pats kūrė ir skleidė savo kūrybą – jis taip pat padėjo ir kitiems bandantiems iš pogrindžio išlipti roko poetams, pirmiausia Viktorui Cojui, kurio grupės „Kino“ pirmuosius albumus BG ir prodiusavo, o „Akvarium“ muzikantai – padėjo įrašyti.

Pastaruosius keletą metų B. Grebenščikovas per radijo stotį „Radio Rossija“ veda autorinę muzikinę programą „Aerostatas“ (nuorodoje – visas laidų archyvas). Joje jis truputį komentuodamas su klausytojais dalinasi jam patinkančia muzika. Nuo įvairovės gali suktis galva: liaudies muzika, bažnytinė muzika, minimalizmas, šiuolaikiniai eksperimentai, naujausios muzikinio pasaulio tendencijos, klasika, roko klasika. Aš nepaprastai norėčiau, kad šią laidą nupirktų kokia nors mūsų radijo stotis ir tiesiog išverstų komentarus. Spėju, kad jie nustebintų ne vieną melomaną.

Laikytis šaknų

Atsivėrus sienoms, puikiai užsienio muziką išmanantis BG buvo pirmasis pretendentas rusų roko šuoliui į anglišką sceną. Šio bandymo prodiuseriu tapo ne bet kas, o „Eurythmics“ siela Dave‘as Stewartas. Filme „Ilgas kelias namo“ apie šio albumo kūrimą BG irzliai sakė: „Aš noriu skambėti kaip Iggy Popas“, o susiraukęs antrasis prodiuseris burbėjo: „bet jis NĖRA Iggy Popas“! Albumas furoro nesukėlė nei ten, nei SSRS. Eksperimentas iš esmės nepavyko – Amerika jam po kojomis nekrito, ir tai buvo labai dėsninga: kai savoje šalyje esi pranašas, nereikia norėti per daug, juolab kad vis dėlto anglų kalbos BG nesugebėjo taip palenkti sau, kaip įstengė rusų kalbą. Gal ir gerai – jeigu manysime, kad rokenrolas – tai liaudies muzika, liaudies muzika gali gimti tik iš tautai būdingo gyvenimo. Beje, tą patį yra sakęs ir lietuvių roko kompozitorius Kęstutis Antanėlis (“Meilė ir mirtis Veronoje“). BG visą laiką buvo savo gyvenimo dainius – ar savotiškame pogrindyje (“Iš miesto į miestą / svetimų draugų kambariuose“), ar – visų gerbiamas ir fotografuojamas (“Mes – televizoriuje / Mes – gerbtinas dalykas / Mus galima pastatyti ir ten, ir ten“), atsivertęs pravoslavas (“Priimk, Viešpatie, šią duoną ir vyną / Žiūrėk, Viešpatie, mes grimztam į dugną / Išmokyk mus kvėpuoti po vandeniu“), ironiškas budistas (“Aš sėdėjau olose, mėginau rasti taiką / klaidžiojau vamzdžiais lyg dušo vanduo“), tiesiog kenčiantis ar mylintis – „Bet jei tu galėtum mane girdėti / Dainuoti būtų lengviau“. Ir visa tai labai tikra ir pažįstama. Daug labiau pažįstama nei Bobo Dylano klajonės po Ameriką „66 keliu“.

Dinozaurų lemtis

Rusų rokas užgimė ir suklestėjo sovietiniame pogrindyje. Bet sutriko, parsidavė, išsikvėpė ir beveik nugeibo atėjus demokratijai ir „laukiniam kapitalizmui“. Kūrėjai, buvę vieni iš sovietizmo duobkasių, sunkiai prisitaikė naujoje sistemoje. Gal dėl to, kad sovietinėje sistemoje priešas buvo aiškus, daugiau mažiau vieningas, visur esantis ir įasmenintas nusenusių kompartijos centrinio komiteto veikėjų veiduose. O laisvės, yra sakęs Andrejus Makarevičius, „nevaikiškas, piktas veidas“. Beje, tas pats reiškinys būdingas ir Lietuvos rokui, kiek jo buvo. Bet Rusijoje dar liko nors vienas kitas nuolatos po scenas besiganantis roko dinozauras, o Lietuvoje ir tokių nebėra. Borisas Grebenščikovas vis dar groja ir kuria dainas, leidžia puikius albumus. Nors jis tikrai nebėra didžiausio ryškio žvaigždė, bet, panašu, dėl to skaudžiai neišgyvena – jam vis tiek atviros geriausios D. Britanijos studijos, jam noriai padeda žmonės, dirbantys su Vakarų muzikantais, ir, kaip visada, Rusijos talentai. O pinigai BG niekada per daug nerūpėjo, kaip ir vilos Malibu. Jis džiaugiasi dar spėjęs paspausti ranką vienam iš svarbiausių jo kūrybos įkvėpėjų – George‘ui Harrisonui (“The Beatles“), kartais prasitaria, kokia „Akvarium“ daina labiausiai patinka D. Bowie, šmėkšteli TV ekrane, ir, kaip sakiau, dažnai užsuka į Lietuvą.

Tad, grįžtant namo, mano kuklia nuomone, vienintelis Lietuvos dainų kūrėjas, kurio tekstus pagal gilumą ir žodingumą galima lyginti su B. Grebenščikovu, tai… Ne, ne Andrius Mamontovas (jis labiau primena Viktorą Cojų), o Marijonas Mikutavičius. Tiesa, vienas mano gerbiamas žmogus sako, kad prie atviro miestietiško Marijono nervo reiktų dar pridėti ramią gyvenimišką Romo Lileikio filosofiją – tada tikrai sukonstruotume lietuvišką „BG“.

Tesaugo jus Izidė.

INFO: Sovietizmų žodynėlis

Samizdat – savilaida. Reiškinys, kai tam tikra literatūra (paprastai disidentinio pobūdžio arba šiaip neįtikusi sovietiniams cenzoriams) plisdavo per žmones, perrašinėjama, kopijuojama jų pačių iniciatyva. Savilaida būdavo platinama daug kas – nuo Solženycino kūrinių iki Kamasutros.

Komjaunimas – visą SSRS apimanti jaunimo (nuo 15 metų) organizacija, pavaldi valdančiajai komunistų partijai, iš principo – jos jaunimo rezervas. Būti komjaunuoliu formaliai nebuvo privaloma, bet nestojimas į organizaciją vertinamas beveik kaip disidentizmas.

Kompartija – komunistų partija. Vienintelė partija, oficialiai galėjusi veikti SSRS, turėjusi absoliučią valdžią ir reguliavusi visus SSRS piliečių gyvenimo aspektus.

Perestrojka ( Pertvarka) – SSRS vadovo M. Gorbačiovo pradėta SSRS demokratinimo politika (1986 m.), galiausiai ji privedė prie SSRS subyrėjimo, o Baltijos valstybėms sudarė sąlygas atkurti Nepriklausomybę.

KGB (rus. Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti) – SSRS valstybinis saugumo komitetas, viena iš represinių SSRS struktūrų, kaip „saugumą“ įgyvendinusi represijas prieš milijonus žmonių.

P.S. Prie šio straipsnio portale vz.lt kažkoks komentatorius atkreipė dėmesį, kad lietuviškas rokas vis dėlto dar egzistuoja, pvz., „Flamingo“, „IR“, lyg ir „Freaks on Floor“, dar kažką paminėjo. Paklausiau. Matyt, aš esu beviltiškai sugedęs, bet man tai neatrodo lietuviškas rokas (kaip ir „Gravel“). Bent jau ta prasme, kad rokas – kaip liaudies muzika, apdainuojantis tavo, mano, mūsų gyvenimą. O toks apdainavimas galimas tik gimtąja kalba. Ir šiuo atveju Mamontovas yra labiau rokas (nors pastaruoju metu klaikiai nuobodus). Pažiūrėsim, ką ištupės 20metį švęsianti „Antis“.

P.P.S. „Antis“ ištupėjo „Zuikį Pleibojų“. Taip, tai lietuviškas rokas. Bet politinis, o ne buitinis. Konceptualu, bet naujo šedevro nebuvo.

P.P.S. Pasirodžiusiu albumu „Puškinskaja 10“ baigiasi „3-iosios sudėties“ „Akvariumo“ veikla. Ką gi, kiekviena pabaiga – kažko naujo pradžia. Lauksim.

P.P.P.S. Laukimo rezultatai vis dar neaiškūs.

P.P.PP.S. Na, ir visiškai pabaigai – keletas klipų:

Perestrojkės klasika – Poezd v ogne

Jis visada mėgo reggae – Slova rastamana

Šita daina paprastai pravirkdo visas merginas – Adelaida

Kaip bliuzas rusiškai? Ogi – Skorbec

Gorod Zolotoj

15 golyh bab

Zoom Zoom Zoom

Белая 

Бурлак – pats tikriausias pavasaris!