Ar Troja švęstų Trojos arklio įvežimą?

Publikuota bernardinai.lt

Mielai rašyčiau apie Troją. Apie tai, kad kadaise Mažojoje Azijoje stūksojo didis miestas, kuris krito dėl moters ir jos nepasidalinusių dviejų vyriškių. Nors, kaip ir dažnai karuose, moteris, matyt, tebuvo geras pretekstas, elegantiškas casus belli.

Visi žino, kaip krito Troja – achajų didvyris Odisėjas panaudojo klastą: į didžiulį medinį žirgą, neva skirtą Atėnei pagerbti, sulindo su savo kariais. Ir kai trojėnai švęsdami pergalę prieš achajus jį įsivežė į miestą, šventė truko tik iki nakties. O naktį Odisėjo kariai padarė savo juodą darbą – išpjovė sargybas, atvėrė vartus, ir dešimtį metų nepaimti Trojos mūrai paskendo ugnyje. Tačiau rašysiu ne apie Troją, o apie gimtąją Lietuvą. Ir jos sostinę – Vilnių.

Lietuvos istorijoje daug svarbių ir garbingų datų. Tai – ir Žalgirio mūšio pergalė 1410 m., ir gal net „Žalgirio“ pergalės (ypač toji legendinė – prieš CASK 1985 m.). Tačiau visiškai nesuprantu, kaip galima švęsti datą, kurią jau kelintus metus sugalvojo švęsti Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga – 72-ąsias Vilniaus atgavimo metines. Ir kalba net ne apie šūkius, tokius kaip „Vilnius mūsų nuo senovės, žinokit, „panovės““, ne apie prašymą neštis deglus (nors deglų eisenos civilizuotame pasaulyje dažniausiai suprantamos kaip tiesioginis fašistų ir nacistų simbolis, išpopuliarintas Musolinio ir Hitlerio, o mūsų kai kurie „tautininkai“, išskyrus savo kartais nesužiūrėtus Facebook profilius, viešai aiškina, kad su neonaciais neturi nieko bendro).

Kalbėsiu labiau apie tai, kad Vilniaus „atgavimas“ 1939 m. yra viena iš liūdniausių, apmaudžiausių ir skaudžiausių Lietuvos istorijos datų. Tauta (kurios balsu vis baudžiasi kalbėti „tautininkai“) tą datą įvertino genialiai paprasta sentencija: „Vilnius – mūsų, o mes – rusų“.

Ir man be galo keista: nejaugi LTJS nei trupučio neišmano istorijos? Nejaugi nežino, kad Vilnių Lietuvai „padovanojo“ SSRS diktatorius Stalinas, netrukus tapęs didžiausiu lietuvių tautos žudiku (ir dar „padovanojo“ ne viską, ką buvo prižadėjęs 1920 m., o tik ketvirtadalį)? Nejaugi nesuprantama, kad švęsdami „Vilniaus atgavimą“ mes švenčiame milžiniškas netektis. Ir nejaugi vadovaujamasi mėgstamu stalinistų šūkiu „negali iškepti kiaušinienės nesudaužęs kelių kiaušinių“? Atgavome Vilnių. O praradome valstybę ir ištisą inteligentijos bei ūkininkų kartą.

Apmaudžiausia – 1939 m. „Vilniaus atgavime“ nebūta nė trupučio heroizmo. Maža to – nei lietuviai, nei tuometinis „tautos vadas“ A. Smetona prie jo niekuo neprisidėjo. Buvo tik „Žygio į Vilnių“ spektaklis, skirtas užmaskuoti tikrąją grėsmę, tikrąjį skaudulį – trečiąją Lietuvos kapituliaciją per dvejus metus. Priminsiu – Lietuva, išsigandusi Lenkijos ultimatumo, 1938 m. užmezgė su ja diplomatinius santykius ir paskyrė Vilniui konsulą, kas reiškė faktinį Vilniaus pripažinimą Lenkijai. 20 metų ginklų aštrinimo, kvietimo vaduoti Vilnių, žygio į Vilnių svajonių, „o jis vis negrįžta nuo Nėrio“ – net lozungus nurodyta užmiršti. Net „Sąjunga Vilniui vaduoti“ išformuota. Lietuva nusprendė, kad karo su Lenkija nepakels. Nors tai ir buvo silpniausias iš įmanomų agresorių tuo metu. (Žinoma, dar būtų galima kalbėti apie tai, kad 1919 m. kilus konfliktui dėl Vilniaus Lietuva negalėjo pasiremti ir vilniečiais (skirtingai nuo lenkų, kurie formavo ir savigynos būrius prieš bolševikus), nes Vilnius lietuviams jau buvo prarastas keletą amžių. 1938 m. situacija buvo dar liūdnesnė. 1939 m. Vokietija pasiima sau Klaipėdą. Vėlgi – be šūvio. Tik beprotis priešintųsi Vokietijai, neseniai suvirškinusiai ir Austriją, ir Čekoslovakiją. Lietuviai – ne bepročiai. Juolab grafas Joachimas von Ribbentropas, dar sužaisiantis vieną partiją su statymu „Lietuva“, pasakė gana aiškiai: jeigu lietuviai ko nors imsis, vokiečių kariuomenė nežinia, kur sustos. Taigi, A. Smetonos valdžia ir vėl kapituliuoja. Galiausiai – 1939 m. rugsėjo mėnuo. Apie slaptus Molotovo – Ribbentropo pakto protokolus dar nežinoma. Didžiausias Lietuvos priešas – Lenkija – sutalžomas ir sudorojamas per mėnesį iš karto ir nacių Vokietijos, ir stalinistinės SSRS. Ir vieni, ir kiti žaidžia Vilniaus korta. Naciai siūlo žygiuoti kartu nach Wilna. Lietuva neišdrįsta net du kartus nedviprasmiškai paraginta – juolab, ji paskelbusi neutralitetą. Ir elgiasi labai padoriai – priima 20 tūkst. Lenkijos karių, pabėgančių į Lietuvą. Pagal SSRS – Vokietijos susitarimus, Vilnių vėl užima Raudonoji armija. Beje, baltarusių komunistai skelbia, kad Vilnius bus jų (nes baltrusiai lygiai taip pat pretenduoja į Vilnių, kaip ir lietuviai ar lenkai). Bet Stalinas turi geresnį (ir gudresnį – apskritai, jis buvo gudresnis politikas už Hitlerį) planą.

Vilnius padedamas ant lėkštutės. Kaip kyšis, kaip Trojos arklys, kurį gudriai besišypsantis Rytų Odisėjas įteikia Lietuvai. Imkit savo „tikrąją“ sostinę ir įsileiskite 20 tūkst. sovietinių kareivių bazes. Lietuva sutrikusi. Tik visiškas kvailys gali nesuprasti, kad 20 000 kontingentas yra klaikus pavojus valstybei. Bet Vilnius taip masina – juolab, tiek kartų žadėtas tautai, nors niekada „neatvaduotas“, ir – o galbūt – sovietai elgsis padoriai? Suomiai, beje, net nepagalvojo, kad sovietai gali elgtis padoriai. Turbūt pamenate, ką pasakė suomiai, kai Stalinas jiems pasiūlė teritorijos netektis, kurias Suomija patirtų dėl priverstinės „draugystės“ pastūmus sieną, kompensuoti kitomis teritorijomis? Suomiai pasakė „ne“. Lietuva pasakė „taip“. Nes A. Smetonai desperatiškai reikėjo Vilniaus, desperatiškai reikėjo įrodyti, kad jis, bejėgis, jau nusenęs „tautos vadas“ dar kažką gali – nors galėjo nedaug, tik slopinti jam prieštaraujančius kitus tautiečius. Ar nurodyti cenzūruoti Lietuvos spaudą, kad toji nebekalbėtų nedraugiškai apie SSRS.

Tad ir buvo demonstratyvus žygis į Vilnių, buvo garsios kalbos ir „Aušros vartų valdovės“ pasveikinimas blizgančiais kardais. Aš jau nekalbėsiu, kad atėjusi lietuvių administracija Vilniuje elgėsi, švelniai tariant, bjaurokai – tarsi miesto gyventojai būtų kalti dėl to, kad jie čia gyveno ir kalbėjo kitomis kalbomis. Bet tokios jau keršto taisyklės, ypač kai kerštauja buvęs bejėgis. Aš jau nekalbėsiu, kad sovietai per tą trumpą laiką, kol „perdavė“ Vilnių Lietuvai, spėjo jį kaip reikiant apiplėšti. Lietuva dėl to irgi netarė nė žodžio. Stalinas jau žinojo, kad valstybėlės vardu „Lietuva“ tuoj neliks. Ir, matyt, jautėsi pasitikrinęs – nesipriešino vieną kartą, nesipriešins ir kitą. Jis neapsiriko. Lietuva Tautų Sąjungoje net susilaikė, kai balsuota dėl SSRS išmetimo iš šios organizacijos už Suomijos užpuolimą! A. Smetona tik vieną kartą pamėgino išsaugoti savo ir Lietuvos orumą – jau beviltiškai per vėlai, 1940 m. vasarą priimant SSRS ultimatumą, jis balsavo už pasipriešinimą. Ir tai ne iki galo, mat nusileido daugumos nuomonei, kad priešintis neįmanoma. Ir net J. Urbšio parengtas griežtesnis atsakymo į SSRS ultimatumą tekstas, su protestu dėl SSRS veiksmų neteisėtumo, liko neišsiųstas. Net vyriausybė išeivijoje nebuvo suformuota.

Taigi, Vilnius atiteko Lietuvai ne dėl to, kad lietuvių būta genialių karvedžių ar politikų. Ne dėl to, kad lietuviai buvo didvyriai. Vilnius atiteko Lietuvai tik dėl to, kad vienas ūsuotas žmogžudys nusprendė apsimesti džentelmenu – kad gražiau atrodytų eidamas iki damos guolio. Vilniaus atidavimas ir sovietinių bazių įsileidimas buvo pirmasis Lietuvos išprievartavimo žingsnis, ir šių dviejų dalykų neįmanoma atskirti vienas nuo kito, ši kiaušinienė – iš mūsų tautos kiaušinių. Ir tai minėti, minėti kaip šventę, kitaip tariant, – švęsti?! Hmm… Man rodos, taip gali elgtis tik tauta, visiškai neturinti savigarbos. Žinau, tuoj pat bus mestas argumentas, kad jeigu nebūtume priėmę Vilniaus, vis tiek būtume okupuoti ir aneksuoti, kaip nutiko latviams ir estams. Taip, tikriausiai taip ir būtų buvę. Ir, visai galimas daiktas, Vilnius būtų likęs tokia pat svajone, kaip armėnams – Araratas. Bet mums taip pat būtų likusi kyšio nepriėmusio džigito garbė. Dabar gi švenčiame, kad pavyko tinkamu laiku prieš tinkamą niekšą atsiklaupti. Neabejotinas didvyriškumas, iš kurio turime semtis stiprybės.

Taip, Lietuvai ilgalaikėje perspektyvoje pasisekė, kad Stalinas taip sumąstė – gavome vieną gražiausių Europos miestų, nors prie jo grožio kūrimo kaip tauta sugrįžome labai pavėluotai, o dažnai ir iki šiol nemokame vertinti jo turtų. Tačiau apie „atgavimą“, man rodos, derėtų paprasčiausiai santūriai patylėti. Ir atminti jo farsą, atminti žiaurią jo sėkmės kainą, ne kviesti šūkauti „Vilnius mūsų nuo senovės“. Nes dabar jis „mūsų“ tik dėl vieno didžiausių žmonijos istorijoje žudiko užgaidos ar lemties žaismo, o ne dėl to, kad mes, lietuviai, buvome geresni ar gudresni. O lemtis – ji įnoringa. Vieną dieną ji – mums, kitą dieną – prieš mus.

Tad – suprasčiau, jeigu LTJS minėtų didžiojo lietuvybės entuziasto A. Vileišio ar „tautos patriarcho“ J. Basanavičiaus atvykimą į Vilnių. Šv. Mikalojaus bažnyčios gavimą lietuviškoms pamaldoms. Pirmojo lietuviško laikraščio „Vilniaus žinios“ pasirodymą. Trispalvės iškėlimą Gedimino bokšte. Pagaliau – Giedraičių kautynes, kai vienintelį kartą Lietuvos kariuomenė bent trumpam parodė „panovėms“, kad ji kai ką gali. Nes tai buvo būtent lietuvių sutelktumo, valios ir pastangų rezultatas.

Kiek žinau, Enėjas, iš kurio giminės kildinamas ir pirmasis lietuvių kunigaikštis Palemonas, Trojos arklio įvežimo niekada nešventė. Tad gal tautininkai norėtų švęsti ir šį įvykį – juk, žvelgiant į tolimą ateitį, tai buvo Lietuvos pradžia?