Apie Trispalvę

Šią gražią nuotrauką padarė whiskyinc.

Man Lietuvos vėliava, tautinė vėliava, trispalvė vėliava, labai graži. Ji tarsi priešingybė mūsų tautiniam, lietuviškam charakteriui. Bent jau tokiam, kaip jis apibūdinamas visokiausiose knygose ir kitur: verksmingas, introspektyvus, savidestrukcinis… O vėliava –  priešingai: ji spalvinga, ji vasariška, nors kiek mūsuose tos vasaros būna?.. Ir ypač man tautinė vėliava graži, kai laikomasi oficialiojo spalvų kolorito: ne vaiskiai citrinininė, o kiaušinio trynio, nokstančio javų lauko geltona. Per tokį lauką traukdavau žūklauti karosiukų. Ne elektrinė, ne salotinė, o sodri samanų ir žiemkenčių žaluma – viena gražiausių vėlyvo rudens pakelės spalvų. Ne rėkianti, ryški, kaip sakoma – seksuali, o santūri ir tvirta, net, sakyčiau, raumeninga raudona. Tiesiog prašyte prašosi perfrazuojami R. Stankevičiaus žodžiai, kad tokia vėliava – žmonių, tvirtų tartum medžiai.

Girdėjau, kad pagal heraldikos principus mūsų vėliava sukonstruota netinkamai – berods, geltona ne vietoje. Bet kas šiais laikais dar išmano heraldiką? Ir – vėlgi, gražu, kad vėliavoje tiek daug geltonos. Juk kadais tebuvo planuotas ruoželis tarp dviejų tamsių spalvų. O dabar – gal net likimo ironija – geltonas ruožas tarsi kalba: ei, pakelk akis į dangų, pažiūrėk – ten saulė, ir virš miškų, ir virš laukų, ten šviesu. Optimistinė vėliava!

Prieš porą metų buvo kilęs judėjimas, kad Lietuvai reiktų susigrąžinti istorinę vėliavą, vėliavą su Vytimi. Man regis – absurdiška idėja. Pirmiausia, mūsų trispalvė atspindi bendrą tautinių vėliavų tradiciją – joje susipina mūsų močiučių ir propromočiučių raštuose austos spalvos. Ir tai yra mūsų nuosavos spalvos. Tai vėliava, gimusi iš šios žemės ir jos žmonių pajautimo. Tai spalvos, kuriomis gali žaisti, kurias gali netgi teptis ant veido, jeigu labai norisi. Pagaliau, tai vėliava ir spalvos, kurią tu ir tavo vaikai gali lengvai nupiešti. O žinote, kiek vargo nupiešti vytį? Ir jį nupiešti dar reikia mokėti. Pamėginkite, ir pasižiūrėkite, kaip jūs sugebėsite nupiešti istorinę vėliavą – vėliau netgi baudą galite gauti už nacionalinio simbolio išniekinimą. Ir kokios tada liktų mūsų tautinės spalvos? Raudona ir balta, kaip brolių lenkų ar baltrusių, kol pastariesiems sovietinio herbo negrąžino A. Lukašenka? Aš net nekalbėsiu apie tai, kad trispalvė keliavo su tremtinių ešelonais į Sibirą, miškuose persisunkė partizanų krauju, mena milicijos bananus, kuriais buvo „vaišinami“ vėliavą kėlę disidentai ar tiesiog sovietinę sistemą erzinantys jaunuoliai. Ne, niekaip manęs neįtikinsite, kad viduramžiška Vyčio vėliava kažkuo geresnė. Pagaliau – kaip būtų nuobodu turėti tokį patį herbą ir vėliavą.

Kai ateina šventės, man vėliavą išsikelti be galo smagu. Ir gražu – ypač kai ji plaikstosi saulėje. Tada prisimenu, kaip pamačiau plevėsuojančias vėliavas pirmą kartą 1988 m. prie Katedros. Prisimenu, kaip ji vyniojosi nuo Vingio parko estrados viršaus. Prisimenu, kaip ją kėlė į Gedimino bokštą. Prisimenu, kaip ją siuvo mama iš kaspinų, o aš suradau nuostabų kotą – teleskopinę meškerę… Ir prisimenu, kaip mokykloje, jau jausdami būsimos laisvės vėją, paišydavome ant popieriaus tas spalvas, kurios, ilgai į jas pažiūrėjus ir nukreipus žvilgsnį į lubas, tapdavo geltona, žalia ir raudona. Gal dėl to man ji tokia miela – nes mačiau kaip sugrįžo, ir nenorėčiau jos vėl prarasti.

Ir dar galėtų būti tradicija – nuo vasario 16-osios ir kovo 11-osios plėvesuoja vėliavos. Kad kiekvienas galėtų pasidžiaugti, ir kad dažnas galėtų apie jų prasmę pagalvoti.