Turinio išsigandus, formos pasigedus

Vietoj įžangos: Aš esu už santuoką. Aš pritariu, kad santuoka ir šeima yra gėris ir pripažįstu valstybės teisę ją skatinti (nors dabar iškabinti platakai troleibusų stotelėse man atrodo ne skatinimas, o pinigų išmetimas). Bet aš niekada nepritarsiu, kad valstybė imtų kištis ir nurodinėti žmogui prievartinėmis priemonėmis, kaip jis turėtų tvarkyti savo gyvenimą, ir kad gyvenantys kartu būtų skirstomi į geresnius (susituokusius) ir prastesnius (nesusituokusius), tai tiesiog ne valstybės reikalas. Ir niekada nepatikėsiu, kad „antspaudas“ pagerins šeimą. Ir visada užjausiu vienišas motinas, kurios paprastai nuo tokių „patobulinimų“ ir nukenčia, kaip ir jų vaikus. Neturėti vieno iš tėvų – jau ir taip liūdna, o jeigu ir valstybė dar tokio liūdnumo prideda, paversdama juos „antrarūšiais“ – tai iš viso baisu.

—–

Publikuota: Verslo klasė, 2011 10, Nr. 188.

Kai pasirodys šis rašinys, nuo Konstitucinio Teismo nutarimo, teigiančio, kad prieš porą metų priimta Valstybinė šeimos koncepcija keliais punktais prieštarauja Konstitucijai, jau bus prabėgę kiek laiko. Gal net stebėtiną karštakošiškumą pademonstravęs Seimo narys Mantas Adomėnas ar kunigas Oskaras Volskis (panašu, pretenduojantis į Ričardo Čekučio „Lietuvių tautinio centro“ kapelionus), turės laiko atidžiau įvertinti savo žodžius.

Nuomonių škvalas, iš kurių didesnė dalis Konstitucinį Teismą malė į miltus, kaltino gėjų sąmokslo įgyvendinimu, raudojo dėl laidojamos tradicinės šeimos ir žūvančios Lietuvos, bus aprimęs.

Nors – ką gali žinoti, gal kaip tik jau bus renkami parašai dėl referendumo, kad tauta pati pasakytų, ar ji mato šeimą be santuokos, kai žmonės, kaip įprasta sakyti, gyvena susimetę  – nepalaiminti bažnyčios, neantspauduoti  pareigūnų. Tik nežinia, ką tas referendumas atneštų. Patinka tai mums ar nepatinka – susimetimas jau tapo visuotiniu reiškiniu. Žinoma, tokių porų partnerystę apibūdinantis žodis „sugyventinis(-ė)“ nėra itin mielas (nebent ironiškai kalbama apie save). Mat dažniausiai jis išlenda kriminalinėse kronikose, kai koks nors sugyventinis ką nors padaro bloga kitam sugyventiniui. Nors, kai kalbama apie tariamas ar tikras įžymybes, paprastai sakoma – „gyvenimo draugas(-ė)“ (tarytum kiti draugai – tai ne gyvenimo, o… šachmatų? apsipirkimo? keturračių mėgėjų?)

Bet nenukrypkim – „sugyvenimui“ pagal tyrimus, kuriais remiasi supeiktos koncepcijos autoriai, pritaria 44 procentai apklaustųjų. Nors nežinau pradinės imties anei apklaustųjų demografinio profilio, duomenys įspūdingi. Juolab krašte, kuris vis dar atkakliai vadinamas katalikišku ir kuriame Bažnyčios hierarchai nevengia stoti į politinės jėgos pusę, o jų mokymas gali sklisti ne tik iš sakyklų, bet ir iš spaudos, radijo ir televizijos. Kita vertus, bet jau mano kartos (ką jau ten turbūt kalbėti apie jaunesnes) klausimas „susituokę ar nesusituokę?“ apskritai laikomas gana įžūliu kišimusi į asmeninius reikalus  ar bent mažiausiai – netaktišku elgesiu. Atrodo, toli, labai toli nutolta nuo laikų, kai susimetimu buvo baisimasi.

Santuokos „priemonė“

Matyt, mažai kas ginčysis, jeigu pasakysiu, kad santuoka – tai pirmiausia visuomeninis institutas, kuris vargu ar slypi mūsų biologinėje prigimtyje. Nors, pvz., britų antropologas Desmondas Morrisas samprotauja, kad monogaminė santuoka yra labai svarbi palikuonių auginimui ir turi evoliucinę reikšmę (jam nepritaria biochemikas Rolandas Maskoliūnas, jis teigia, kad vyrui evoliuciškai neskirta būti monogamu). Jeigu jau užsiminiau apie monogamiją, turiu patikslinti, kad santuokos forma yra tam tikro laikotarpio tam tikros visuomenės reiškinys. Juk musulmonai nemato problemų dėl poligamijos (tik svarbu, kad vyras gebėtų išlaikyti tiek žmonų, kiek prisiėmė), kaip ir, pvz., mormonai JAV. O ką jau sakyti apie munistus, kurių sekėjai tuokiasi… stadionais (čia ne hiperbolė). Ir nors labai dažnai kilniai kalbame apie santuoką kaip akimirką, nuo kurios prisiimame tam tikrus pasižadėjimus sutuoktinio atžvilgiu, kad jam kuo nors įsipareigojame (ir tikimės to paties), pabrėžiama, kad santuoka – pirmiausia dviejų žmonių reikalas, tačiau ar tikrai? Juk kunigas tuokdamas mus įpareigoja auginti vaikus „pagal bažnyčios mokymą“, o valstybė – „auginti gerais piliečiais?“ Ir kaip dar sakoma? Atrodo – vestuvės yra šventė ne jaunavedžiams, o jų giminei? Prisiminkite save ir atsakykite.

Taigi, istorijos sūkuriuose santuoka turėjo daug funkcijų. Ir – taip – paprastai ji reikšdavo pareigas, tik tos pareigos mažai ką turėjo bendra su asmeniškumu, su jausmais, netgi su meile. Daug kas turbūt atsimins ir Karlo Marxo „rėmėjo“ Friedricho Engelso brošiūrą „Šeimos ir privačios nuosavybės kilmė“ (kurios turinys paprasčiau nusakomas Justino Marcinkevičiaus eilute „Ir apvesdinę vaikus ruošėsi sujungt laukus“), kitur aptiksime santuoką kaip luominį, kastos ar net rasinį grynumą garantuojantį institutą. Juk kiek eilių sudėta, kiek romanų prirašyta apie negalimą vargšo ir kilmingos merginos (arba atvirkščiai) santuoką. Iki XX a. antros pusės santuokoje mažai būta asmeninio indėlio ar net – meilės, ji kaip tik pirmiausia veikė kaip visuomeninė daugybinės paskirties priemonė, kuriuo valstybė ar visuomenė kontroliavo gyventojus.

Turinys be formos, forma be turinio

Bet ne visi gyventojai mėgsta būti kontroliuojami. Kai kurie dėl to, kad laisvė – svarbiau už viską, o kai kurie dėl to, kad savo laisve jie gali pakilti virš visuomenės, o gal net sumindyti jos normas. Todėl man buvo ypač keistas (o gal – simptomiškas) Konstitucinio Teismo (KT) sprendimų kritikų pažertas pasipiktinimas dėl to, kad KT akcentavo emocinį ir psichologinį ryšį kaip vieną iš svarbiausių šeimos dalių (KT žodžiais: „Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“). Poetiškai žvelgiant – kas gali būti gražiau nei toks šeimos apibrėžimas? Jo taršymas labai aiškiai parodė, kad kritikams mažiausiai rūpi šeima ir santuoka kaip dviejų žmonių reikalas, jiems reikia santuokos ir šeimos kaip funkcijos. Vienas iš kritikų teiravosi – o kas dabar tuos „emocinius ryšius“ registruos? Kaip jie bus nustatomi? Tik čia tuoj pat kyla klausimas: o ar valstybės reikalas juos nustatyti? O gal valstybei užtektų juos pripažinti žmonių pareiškimu – formaliu ar faktiniu? O ir nustatyti – nieko sudėtingo. Kad ir kaip būtų keista, dar sovietiniame civiliniame kodekse būta normų, leidžiančių nustatyti, kad asmenys „veda bendrą ūkį“ ir kokias prievoles tai sukelia. Juk paprastai nustatymo problemos iškyla būtent žlungant emociniam ryšiui. Tikėtis, kad popierius ir/arba palaiminimas tą ryšį sutvirtins – naivoka, o tvirtinti jį per kokią nors ekonominę naudą (turiu galvoje kritinį atvejį – pavyzdžiui, nesiskirti dėl to, kad ekonomiškai neapsimoka), netgi, sakyčiau,  ciniška (aišku, lygiai taip pat ciniška nesituokti dėl to, kad labiau apsimoka būti vieniša motina, – bet čia jau sąžinės ir valstybės įžvalgumo reikalas). Ir – kad ir ką kalbėtume apie sugyvenimą (o sugyvenimas sugyvenimui irgi nelygu) – neretai būtent tie nesantuokiniai vaisiai, perėję turbūt bent keletą visuomeninio pragaro ratų, tapdavo didžiais žmonėmis.

Žmonės nemėgsta būti varžomi. Kartais tai visuomenei į naudą, kartais – ne, vieniems patinka ordnung, kitiems – anarchija. Atsiminiau vieną įdomią mintį, pareikštą visai ne šeimos, o istorijos reiškinių kontekste. Istorikas Bernardas Gailius rašė, kad Lietuvos komunistai net ir prasidėjus Sąjūdžiui vis dar matė savo kaip „dėsningos“ istorinės jėgos vaidmenį, todėl suskubo būti su visuomene, kad toji visuomenė nenukryptų blogais keliais. B. Gailiui tai buvo dar vienas totalitarinio mąstymo įrodymas. Jeigu teisingai supratau, jo manymu, visuomenė vystosi spontaniškai ir tuo totalitarizmas skiriasi nuo demokratijos, kad demokratija yra visuomenės raida, o totalitarizmas – visuomenės inžinerija. Mano eretiška projekcija – o juk garsioji šeimos koncepcija irgi to paties  lizdo paukštis. Pavadinkime juos šitaip – tradicionalistai siekia užtvenkti upės bėgimą, nes jie tarsi geriau žino, ko visuomenei reikia, kokia visuomenė turi būti. Ir tada santuokinės šeimos silpnėjimui galima prirašyti ir išaugusį skyrybų skaičių, ir asocialių asmenų problemas, ir kitus rūpesčius (pavyzdžiui, kad tuokiamasi vyresnio amžiaus), o galiausiai – net Seimo nario Rimanto Dagio pateiktą kaltinimą, kad koncepcijos pripažinimas antikonstitucine prisidės prie vaikų savižudybių augimo.

Taip, esame keista, nerami, didžiulių dramatiškų lūžių suformuota visuomenė, kurios nemenka dalis vis dar yra patyrusi sąlygiškai saugią sovietinės sistemos būtį (darbo yra, maisto yra, gerovės šiek tiek yra, anekdotus virtuvėje galima pasakoti), bet paskui buvo įmesta į neramius dešimtojo dešimtmečio Nepriklausomybės atkūrimo vandenis, galiausiai, į pasaulį, kuriame – o siaube – paaiškėjo, kad už save, savo šeimą ir gyvenimą esi pirmiausia atsakingas pats. Vieniems sienų nebuvimas reiškė „viskas įmanoma“ ir jie stačia galva nėrė į laisvės vandenynus, kiti – nelyg mitologiniai girių lietuviai – stovėjo laisvės jūros pakrantėje ir bjaurėjosi, kad bangos išmeta ne tik gintarą, bet ir tai, kas atrodo lyg šiukšlės. Ir dabar viešumoje vis dažniau kartojamas dar iš žečpospolitiškos Sarmatijos ideologijos atsineštas Antemuralem (arba „Priešpilio“) mitas apie tai, kad laisvūnų bajorų valstybė gynė Europą nuo Rytų ordų. Tik dabar vienintelės „doros“ valstybės – Lietuva, Lenkija ir kiti neseniai buvę SSRS palydovai. Čia yra „tikroji Europa“ (A. Patacko žodžiais) – neiškrypusi, katalikiška, ir, žinoma, vertinanti santuoką. Tik kad ne kartą teko susidurti su pagarbiu, bet labai jau veidmainišku požiūriu į šeimą. Pamenu, kartą vienas iš viršininkų, matyt, auklėdamas mane, kaip jauną žmogų, apie vieno žymaus kultūros veikėjo istoriją, kai pastarasis paliko žmoną ir susidėjo (vėliau, atrodo, ir susituokė) su gerokai jaunesne gražuole, pasakė: „Nesuprantu tokių, ardančių šeimą. Na, gerai, jeigu labai nori – tai nueik į kairę, bet kam šeimą griauti?“ Dabar kažkaip šis pasakymas net surezonavo su Sauliaus Stomos fiasko merginantis žurnalistei provokatorei. Šis politikas irgi skelbė rašinius apie šeimos idealą, bet viliojamai merginai pareiškė, kad su žmona jį besieja tik… bažnytinė santuoka. Kiek suprantu, jam neatrodė, kad tai – didelis trukdys naujiems ryšiams.

Visi (ne)lygūs

Taigi, galima manyti, kad šeimos koncepcija buvo sumanyta kaip socialinės inžinerijos kūrinys. Viskas būtų neblogai – juk retas iš mūsų ginčysis, kad santuoka grįsta šeima yra gerai, ypač jeigu ta santuoka graži, tvirta. Bet, matyt, didžiausia koncepcijos problema tapo tai, kad ja buvo užsimota prieš nesusituokusius, tai yra numatyta ne tik skatinti santuoką, bet kartu ir sudaryti sutuoktiniams geresnes sąlygas nei kitiems. Politikai to ir neslėpė, koncepcijos rengėjai sąmoningai pasirinko apibrėžimą, jog šeima – tik sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), jeigu jų yra. Kitaip tariant, šeimą būtinai susiejo su santuoka. Na, o motiną su vaiku koncepcija prilygino šeimai (nepilna šeima) tik tokiu atveju, jeigu „santuoka pasibaigusi“. Taigi, koncepcija labai aiškiai užsimojo prieš egzistuojančią tikrovę ar jos dalį. Ir nors koncepcijoje buvo įtvirtinta, kad ir santuokoje, ir ne santuokoje gimusių vaikų teisės lygios, tačiau giliau pažvelgus tai priminė figos lapą. Juridinė teisių lygybė būtų atsimušusi į koncepcijos nuostatas teikti paramą santuokinei šeimai, taigi, vaikas, augantis nesantuokinėje šeimoje būtų diskriminuojamas netiesiogiai – jo tėvai negautų šeimos paramos. Teisininkams iškart iškilo ir labai formalus klausimas: ar gali koncepcijoje, kuri buvo patvirtinta Seimo nutarimu (tai yra – įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu) būti nurodyta, kad „Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis“, kitaip tariant, kad net įstatymai turėtų būti derinami su Seimo nutarimu? Būtent dėl to ir virė mūšis Konstituciniame Teisme. Būtent apie tai galiausiai jis ir pasisakė, o tą pasisakymą galima suvesti į dvi pagrindines tezes: 1) koncepcija, patvirtina Seimo nutarimu, negali įpareigoti, kad Seimo leidžiami įstatymai ar Vyriausybės nutarimai su ja būtų derinami, nes taip pažeidžiama teisės aktų hierarchija ir kartu – teisinės valstybės principas; 2) Konstitucijos analizė rodo, kad šeimos samprata, įtvirtinta Konstitucijoje, neapsiriboja santuoka (šeimos sampratą pagal KT jau citavau aukščiau), svarbiau santykių turinys, o ne jų įtvirtinimo forma.

Gerai tai, ar blogai – spręsti kiekvienam. Sulaukėme ir kol kas gana reto reiškinio, kai Konstitucinio Teismo teisėja Ramutė Ruškytė pateikė atskirąją nuomonę, nes nesutiko su KT išaiškinimu. Ir nesutikti yra dėl ko – juk žvelgiant istoriškai tauta, kuri priėmė Konstituciją 1992 metais, greičiausiai mąstė tik apie santuokinę šeimą. Kita vertus – ar Konstitucija turėtų būti tokia, kokia ji buvo priimta kadaise, ar vis dėlto tai – gyvas ir besimainantis šaltinis, įgyjantis naują turinį? Pirmuoju atveju – Dieve, saugok JAV ir kitas Konstitucijų senoles…

Pirmiausia – žmogus?

Man labai patiko, kad Konstitucinis Teismas šiuo sprendimu parodė, mano supratimu, pirmiausia pagarbą žmogui, žmogaus apsisprendimui būti kartu – jį akcentuodamas kaip pagrindinį šeimos elementą. Skaudi istorinė mūsų krašto patirtis, bent jau mano nuomone, turėtų mus pasaugoti nuo valstybei suteikimo „vaikų darželio policininko“, o kartais – ir gerokai rimtesnio policininko ar net smurtautojo funkcijų. Skirtingai nuo koncepcijos kūrėjų, aš netikiu, kad asocialai taps socialūs dėl skatinamos santuokos. Visuomenė yra daug sudėtingesnis mechanizmas nei svertas, ir paspaudus į tašką A ne visada taškas B pakyla. Ir niekaip negaliu pritarti šauksmui, kad Konstitucinis Teismas taip sugriovė „natūralią šeimą“ (O. Volskis), t. y. – šeimą, kylančią iš santuokos. Santuokinei šeimai Konstitucinis Teismas nepadarė nieko – ji ir toliau egzistuos, ji gal net klestės (ir aš norėčiau, kad ji klestėtų), bet KT neleido jai suteikti pirmenybės įstatymais. Per daug gerai pažįstu savo visuomenę, per daug skaičiau jos klasikinės literatūros (įskaitant Žemaitės vedybinio siaubo apsakymus), kad nežinočiau, ką jai atneša dirbtinis ribų statymas ir moralizavimas (kaip manote, kokiais žodžiais buvo išvadinta daugiavaikė mama, parašiusi į delfi.lt straipsnį apie motinystę, bet pasirašiusi mergautine pavarde? Patikėkite, tikrai ne „kokia šauni mama!“). O kad jis būtų dirbtinis,  ir leidžia teigti tie patys 44 procentai, nematantys gyvenime susimetus nieko smerktino. Man atrodo, kad mūsų valstybės valdžia ir taip per daug bijo savo piliečių nuomonės, ir gal jai netgi patinka, kai visuomenės galimybė turėti balsą ribota (tokio ribojimo pavyzdys – sudėtingas referendumo reguliavimas, su tuo susidurs ir kovotojai už santuokinę šeimą ), patinka visuomenę laikyti nuolatine nebrendyla. Bet jeigu toks požiūris bus visada, jeigu bus manoma, kad valstybė turi nurodinėti viską, brandi visuomenė ir neišaugs. Ir vargas valstybei su nebrandžia visuomene, jeigu jai iškiltų rimtų pavojų.