Vietoj angelų klaidžioja artistai

(eilinis Akvariumo koncertas neeilinį 2012 pavasarį Vilniuje)

Seniai nerašiau apie Akvariumo koncertą. O jie gi vyksta – tvarkingai, kiekvieną gegužę, tam tikra žmonių dalis, nelyg į atlaidus renkasi pabendrauti, savęs parodyti, kitų pasižiūrėti, ir, žinoma, pasiklausyti, ką šiemet gero pagros/padainuos BG (Boria, Grebnius). Ir net po pernai tokio nei šiokio, nei tokio pasirodymo „Ūkio banko teatro arenoje“, „Forume Palace“ ir vėl pilnutėlis. O kitą dieną dar išlenda tai vienas, tai kitas, kartais ir ne visai tikėtas pažįstamas, apsilankęs atlaiduose. Žodžiu, čia, kaip visada, yra gerai.

Čia geri, kažkokie šiek tiek kitokie žmonės. Sutikau senus pažįstamus – dabar briuseliečius. Sakau – tai negi specialiai atvarėt? Sako – jo, mes pasistengiam suderinti kelionių datas. Štai taip! Ir čia tas keistas rusas, be kurio tam tikra lietuvių dalis tiesiog neįsivaizduoja savo gyvenimo. Kaip visa tai atrodo šiemet?
Fojė prekiauja diskais – bet nieko labai ypatingo. Perleistas „Vse bratja – siostry“ ir matyt suskaitmenizuotas kažkoks senas koncertas „Akvarium i Maik“ bei paskutinių albumų rinktinė „XXI vek“ (tiesa, rinktinė skoninga). Užtat prie stalelio ir klausimas: „o kas tas Maikas“? Na, bet gi neaiškinsi kiekvienam. O grupė…
Atnaujinta muzikantų sudėtis – trys jauni pūtikai, ir jaunas bembačius, energija nenusileidžiantis pačiam perkusininkui Šarui. Grupės amžiaus tiesė dabar bus nuo kokių 20 iki beveik 60, che. Pats BG toks pat kaip visada – jau įamžėjęs, vos nupilvęs, plikę paslėpęs po piratiška skarele, bet jau be ožio barzdos… Kaip ir toks pat, kaip visada B. Rubekinas (klavišai) (tiesa, fleita jam šįsyk grojosi šiek tiek geriau), tylusis S. Titovas (bosas), smuikininkas A. Surotdinovas ir multiinstrumentalistas, kuriuo negaliu atsižavėti – Igoris Timofejevas. Gaila, nebuvo Briano Finnegano (nerealus airių fleitininkas, grojęs su BG užpernai). Pradžia iš karto labai stipri – ir naujasis Atgal į Archangelską, ir man labai patinkantys Rastamano žodžiai… Skambesys kietai rokinis, stiprius kirčius prideda pūtikų sekcija. Nors šiaip man BG experiencas raeggyje visada atrodė menkiausia jo vertė, bet tie vėlyvieji regiai – ne atsibooodęs „Babilonas“, kažkuo visai patinka (nors visai neseniai supratau, kad pusė „Električestvo“ ir yra regiai! Tiesa, publikai reikia liūūūūūrikos – 8200 jai labai patinka, ir itin tradicinio skambesio, nors ir nauja Lietaus spalvos dangus. Per ją Titovas išsitraukia kažkokią kontraboso ir boso gitaros hibridą (kiba kaip midi smuikas?) Garsas neblogas, po kelių pirmų dainų visai susibalansuoja, nors kartais gitaros solo ir neišveda iki galo. Bet štai ką mėgstu per koncertus atspėjinėti (tuo tarsi susitvirtinu savo, kaip gilaus BG kūrybos žinovo reputaciją – dar viena nenaudingų žinių kertė) dainas iš pirmų akordų/triukšmų. Nes išgirdus žodžius gi aišku jau iš karto – nelygis. Tai va – atspėju iš toli pradėtą „Adelaida“, bet padarau išvadą, kad BG ją dainuoti jau per senas. Neatspėju „Aš – gyvatė“, ir pasipiktinu, kad per „Karališkąjį rytą“ niekaip nesuveda normaliai sintezatoriaus ir fleitos, dėl to subtili daina paskęsta techninėse problemose. Kažkas iš publikos terorizuoja BG, reikalaudamas „Burlako“. Čia kažkodėl gerb. guru ima kalbėti apie Latvijos hidronimus („Daugava“) ir nebesuprantu, ar jis žino, kur groja? Tada – dar keletas dainų iš „Archangelsko“ – visgi, visai neblogas albumas. O tada: „ideologines dainas baigėme, pradėsime amoralias“. Aha, naujoji versija „Iš spindinčios tuštumos“. Ir nelimpa man ta naujoji. Man nelimpa net studijinė iš „Kostroma Mon Amour“. Nes aš tiesiog negaliu gyventi be koncertinės versijos, kuri buvo grojama iki įstudijinimo. Ten diedas Vasilijus tokį gražų intro fleitike grodavo, kad man iki šiol pirmiausia yra tas, ir būtent tas intro, o ne jokie orkestrai, ir ne jokios viduramžių dainelės. Sorry, BG, kartais ir tu šedevrų nepastebi. „Kol neprasidėjo džiazas“ publika tiesiog nežino. „Geležinkelio vanduo“ gal pažįstamesnis, „Ji gali judint“ – net ir nežinant, gali tiesiog klausyk, šokinėk ir stauk, o tai iš esmės ir yra klausant BG neįdomu. Bet „Dangus vis arčiau“ skamba gerai. Beveik autentiškai, nors studijinei versijai man niekas neprilygs. Su ta daina ir gulta, ir kelta, ir – na, taip – verkta. Ne dėl dangaus – dėl kai kurių Žemės gyventojų… Na, ir esminė dalis, nuo kurios jau net pavargta – kažkaip gausu visko, sodru, galinga – baigiasi „Sakalu“. Jis – genialus. Vienas iš atvejų, kai trumpame tekste sudėta tiek, kad… Vis svajoju išversti, vis nepabaigiu. O ir nelengva. „Jei ilgai raudotum / prie apniaukto lango / sakalą išvysi / pakilusį į dangų / sakalą išvysi / virš debesio balto / ir tada svarbiausia – nepraleisti….“ Sakiau gi – nepabaigiau.
Plojam. Staiga – „laba diena, o žinote, aš jums spintą dariau!“ Whaaat?! O – iš tiesų – vyrukas, kuris labai neblogai padarė mums spintą, berods Aleksandras. Sako – „aš čia jau penkti metai“. Ramunė juokiasi – „O mes jau kokie penkiolikti“… Ir iš tiesų, su daina per gyvenimą tiesiog*. Grįžta… „Stiklinės“ – visi choru. „Provincijos Rastamanai“ – čia vat tas kvailas BG, kuris patinka, bet ir labiau erzina. „Maksimas Girininkas“ – na, yra gerų frazių, bet štai „Obuolių tėvas“, kažkada girdėtas dar Dramteatryje, tuose kažkodėl nepamirštamuose paskutinio XX a. dešimtmečio koncertuose… Štai jau grupė rengiasi nusilenkti, bet paskui vėl grįžta iki savo vietų ir – aha, „Džiaugsmo diena“. Kiek pakeistu tekstu, bet su ta pačia finaline fraze: „Dievas yra šviesa ir jame nėra nė trupučio tamsos“. Ir ji visada pramuša. Nes, kad ir kiek kaltintų BG pasikėlimu ir pan., jis visada tuo pačiu būna labai submissive kosmosui, dievui, dar kažkam. Ir jame visa tai kažkaip taip organiška, neerzina ir, svarbiausia, jis to niekam nesiūlo per prievartą, o tiesiog tu gali rinktis – imti, neimti, atmesti, priimti. Kaip su homeopatija (turbūt girdėjote tezę, kad jeigu ji veikia – gal tai velnio išmislas?)

Geras buvo koncertas. Gal kiek per ilgas – kažkaip nusivargo, ir maltis, ir net klausyti. Bet – stiprus, šviesus. Per paskutines dainas šalia atvarė beveik mano ūgio bičelis, bet per pečius gerokai platesnis – ir kad dės šokinėti. Nieko neužkliudydamas, bet aukštai 🙂 Geras tas jausmas, kad visada kažką išsineši, ir paskui dar kokią dieną ar porą vaikštai niūniuodamas ar atrasdamas vieną ar kitą nepastebėtą momentą. Beje, kas dar nežino – http://aquarium.kroogi.com – sukelti visi albumai. Klausyti, siųstis.

Dainų sąrašas:

Назад в Архангельск, Слова Растамана, Скорбец, 8200, Огонь Вавилона, Небо Цвета Дождя, Аделаида, Я Змея, Лошадь Белая, Королевское Утро, Танец Священных Коров, Капитан Белерофонт, Тайный Узбек, Из Сияющей Пустоты, Пока Не Начался Джаз, Железнодарожная Вода, Она Может Двигать, Небо Становиться Ближе, Сокол.

Стаканы, Растаманы Из Глубинки, Максим Лесник, Отец Яблок, День Радости.

*- Įdomiausia, kad neseniai apie tą Aleksandrą pagalvojau – žiūrėjau delfi.lt „Gegužės 9-os“ minėjimo nuotraukas Antakalnio kapinėse, ir prisiminiau, kaip jis tada, projektuodamas spintą ir rodydamas projektą, pasakojo, kad buvo ten. Pagalvojus – lietuvių ir rusų Antrojo pasaulinio karo supratimas (juk jiems jis palietė kiekvieną šeimą) visada skirsis. Ir skirsis žiauriai. Ir niekada dėl to nesusikalbėsim. Bet čia – ne šio rašinio tema.