(Vieno atvejo svarstymai)
Prisipažinsiu – aš esu laimingas žmogus. Turiu puikius tėvus, o dabar – ir nuostabią savo šeimą. Man nepaprastai pavyko – nežinau, ar už kažką (dora, darna, karma?), ar tiesiog – taip gražiai susiklostė. Mano nuopelnų čia nedaug – gimdamas šeimos pasirinkti negalėjau. Žinoma, savo šeimą kūriau ant meilės, pasitikėjimo ir supratimo pamatų, bet ką jie būtų padėję, jeigu kokia nors nepataisoma nelaimė? Tarkime – netekčiau savo žmonos, arba ji – manęs. Juk mano vaikai šeimos irgi pasirinkti negalėjo. Tad jiems, būsiu nekuklus, irgi pasisekė. Kodėl gi čia aš vis apie sėkmę?
Prieš keletą metų buvo parengta „Šeimos koncepcija“.
Ji suformulavo tokias sąvokas kaip „pilna šeima“, „nepilna šeima“, „probleminė šeima“ ir pan. Šį dokumentą priėmė Seimas, jį gana greitai apskundė Konstituciniam teismui, ir pastarasis kai kuriuos strategijos punktus pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai, ypač dėl šeimos sampratos. Kilo didelė audra: vienas Seimo narys, pagarsėjęs kai kurių tėvų išvadinimu „bambaliais“ Konstitucinį teismą netgi apkaltino savižudybių skatinimu, kitas – išvadino visokiais žodžiais (puikiai parodančiais to Seimo nario, mėgstančio mąslius portretus su savimi, išsilavinimo Anglijoje paradoksus), bet buvo ir argumentuotų, etiškų diskusijų. Vieni jose rėmė Konstitucinio teismo sprendimą (aš – taip pat tarp jų), kiti – kritikavo (pvz., doc. dr. V. Vaičaitis). Vienas iš dalykų, į kurį atkreipiau dėmesį savo straipsnyje buvo šis: „Per daug gerai pažįstu savo visuomenę, per daug skaičiau jos klasikinės literatūros (įskaitant Žemaitės vedybinio siaubo apsakymus), kad nežinočiau, ką jai atneša dirbtinis ribų statymas ir moralizavimas (kaip manote, kokiais žodžiais buvo išvadinta daugiavaikė mama, parašiusi į delfi.lt straipsnį apie motinystę, bet pasirašiusi mergautine pavarde? Patikėkite, tikrai ne „kokia šauni mama!“).“
Vis dėlto, tikėjausi, kad mano baimės nepagrįstos. Kad darnios šeimos skatintojai mokės gražiai skatinti ir populiarinti šeimos vertybes – juk gražu, kai Seimo pirmininkė jaunuolius pakviečia vertinti santuoką. Gražu, kai tą daro kunigai. Kiekvienas mes turime teisę turėti pažiūras, skatinti tai, ką manome esant teisinga. Net kai prasidėjo, mano požiūriu, visiškai tuščia iniciatyva pakeisti Konstitucijos 38 straipsnį ir ten geležimi įdeginti šeimos sampratą, nors Lietuvoje pilna daug rimtesnių problemų nei deklaracinės nuostatos, aš vis dar turėjau vilties. Tačiau po to, ką sužinojau vakar, mano viltys ėmė sklaidytis lyg dūmas, neblaškomas vėjo.
Istorija štai kokia: viena pažįstama pasiguodė, kad atėjo namo vaikas ir pasakė, kad turės dainuoti kažkokioje „šeimų šventėje“, bet mama ten negalės ateiti – mat šventė skirta tik pilnoms šeimoms. O ši mama savo vaiką, likusį iš liūdnai žlugusios santuokos, augina viena (kodėl taip nutiko – ilga ir nemaloni istorija, niekam tokios nelinkiu). Pradžioje nenorėjau patikėti. Perklausiau. Išgirdau detales – kad Šeimos dienos proga organizuojamas kažkoks „kamerinis“ „pilnų šeimų“ konkursas, kuriam koncertuoja kiti vaikai (taip pat ir iš „nepilnų šeimų“), bet koncertuotojų tėvai nekviečiami. Ir, atrodo, buvo kažkokia „pilnų šeimų“ atranka, kurios galėjo konkurse dalyvauti. Apstulbau. Ir net jeigu visa tai tebuvo vaiko interpretacija, jo supratimas – vis tiek, man rodos, kiekvienas galite suprasti, kokia tai trauma vaikui. Jis ir jo mama, jo šeima, pasirodo, yra kitoks, nepageidautinas, „nepilnas“, dėl aplinkybių, kurios nuo jo net nepriklauso!
Pirmas dalykas, ką supratau privaląs padaryti, sužinojęs šią istoriją – tai pasirašyti peticiją dėl šeimų įvairovės, t.y. griežtą prieštaravimą Konstitucijos 38 straipsnio keitimui. Pasirodo, dar neturime pataisų, o šeimos jau sėkmingai separuojamos netgi valstybinėje, viešoje įstaigoje, tai yra – mokyklose, kuriose lygybės principas turėtų būti pamatinis ir kur turėtų dirbti šviesūs, išsilavinę žmonės, ugdantys mūsų vaikus! Įtariu, kad čia man atsiras prieštaraujančių – na, ir kas čia blogo, kad mokykloje suorganizuotas kamerinis renginys „pilnoms šeimoms“? Gal kaip tik gražu, kad pagerbė? Be abejo, gerbti pilnas šeimas gražu. Bet gal tuomet pagerbkime ir turtingas šeimas? O ką, aš mielai dalyvaučiau šeimų vakarėlyje, kurių pajamos yra bent 10 000 litų. Visų kitų prašau neleisti arba kitiems apie jį bent jau nepranešti – kad savo rūbais iš „Humanos“ negadintų oro, prikvėpinto brangiais kvepalais. Arba – kodėl nesuorganizavus uždaro vakarėlio lietuvių šeimoms, kuriems užkandžius nešiotų, pavyzdžiui, lenkų ir kitų tautinių mažumų šeimų atžalos. Kamerinio, žinoma. Tikrai lietuviškai šeimai skatinti.
Tai, kad renginys Simono Stanevičiaus mokykloje Vilniuje buvo kamerinis, kitos mokyklos šeimos apie jį neką težinojo, leidžia nujausti, kad organizatoriai suprato, ką daro. Ir nuo to jie atrodo dar liūdniau, gal net verti užuojautos. Pasirodo, štai kaip jie suprato tai, apie ką kalba Seimo nariai, vyskupų konferencija ar pati Seimo pirmininkė…
Nejaugi taip mes skatinsime „pilnų šeimų“ susidarymą? Juolab – valstybėje, kur smurtas šeimose paplitęs katastrofiškai (nors kai kuriems Seimo nariams tai vėlgi atrodo „nacionalinis paveldas“, įamžintas Žemaitės žodžiais: „mauč, boba, bo kitaip tuoj pat gauni į snukį“), joms ką – kentėti prievartą vardan „pilnos šeimos?“. O moterys, likusios vienos dėl ligų, nelaimių, atsitiktinumų – kaip joms jaustis? Juk nesinešios kiekviena savo istorijos „sutrumpintai“, kad galėtų parodyti kiekvienam „pilnos šeimos“ populiarintojui. Tai dar ne viskas. Lietuvoje moterų daugiau nei vyrų, ir Lietuvos moterys – geriau išsilavinusios (jau 15 metų dėstau universitete – puikiai matau, kiek tarp mano studentų merginų, kiek – vyrukų), joms lygių išsilavinimu vyrų – paprasčiausiai trūksta. Ir ką – vardan „pilnos šeimos“ tos moterys turės, atsiprašau, gultis po vyriškiais, manančiais, kad pediatrai – tai tie, su kuriais kovojo Kedys, nes kiti vyrai – arba jau pasirinkti, arba – užsienyje? Ką jau kalbėti apie niekinamus vaikus. Taip, niekinamus – nes žinia, kurią mano minimas vaikas parsinešė namo – tai jo panieka. Tai – bilietas į Šepečių kaimo patvorį. Deja, neretai mūsų visuomenėje žmonės, ypač tie žmonės, kurie net neturi daug galios, pagal geriausias Rytų despotijų tradicijas, linkę tą galią panaudoti kitam pažeminti bet kokia proga, nes tik taip pats pasijusi aukštesnis.
Labai tiesiai – nuo to siūlomo priverstinio šeimos reguliavimo, nuo jų skirstymo į „pilnas“, „nepilnas“ sklinda toks komunizmo statytojų manifesto tvaikas, kad net koktu (net jeigu tai daro vyskupai-antikomunistai, beje, jau užsiminę, kad turime dėkoti sovietinei okupacijai, kad mus apsaugojo nuo supuvusių Vakarų įtakos). Kaip ir koktu klausyti dar vieną Seimo narį, postringaujantį apie šeimos vertybes, nors ne taip seniai buvo pagauta žaliaakei viliokei siūlantis valstybinį darbą ir aiškinantis, kad jo vis dar nenutraukta santuoka „nieko nereiškia“. Garantuoju – jo parašą pamatysiu prie 38 straipsnio pataisos. Juk visi pamename poną Tartiufą, ar ne (jeigu nepamenate – internetas jūsų paslaugoms, nors čia vidurinės mokyklos kursas. Ypač vyrai – rūpinkitės išsilavinimu, nes bus nelengva sukurti „pilną šeimą“). Žinau tik viena – partija ir politikai, kurie toliau grūs Konstitucijos 38 straipsnio pataisą, mano palaikymo per artėjančius rinkimus negaus. Deja, pasirodo esame per mažai brandi visuomenė, kad gal net ir geri norai nevestų į paniekos pragarą.
Ne, pilnai neatmetu, galbūt iš tiesų tas renginys mokykloje buvo geras, gal jam buvo pagrindas, taip pat ir šeimų atrinkimui, jo uždarumui, gal tiesiog apie jį netinkamai informavo, gal vaikas kažką ne taip suprato. Bet, bent jau man rodos, kad ypatingai svarbu, kaip vaikas ir jo mama pasijautė. Nes bendrai – tokių sąvokų kaip „pilna“ ir „nepilna“ šeima naudojimas mokyklos žodyne, ypač bendraujant su vaikais, man yra labai nepriimtinas.
Apie šį įvykį dėl visa ko informavau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Bus įdomu, kokios paaiškės detalės. Ir labai tikiuosi, kad kalbantys apie „pilnas šeimas“ ir jų vertumą, pagalvos, įvertins, kokie įvairūs yra šeimų susikūrimo ir jų išsiskyrimo keliai – panašūs į Viešpaties, kurio, kaip žinome, keliai – nežinomi.
Papildymas: Rugilės Gaidukaitės – Audenienės straipsnis su mokyklos paaiškinimu.
Tokia „tik pilnų šeimų nuostata“ man primena nacistinę Vokietiją. O straipsnis tikrai labai geras. Pavyzdžių? Mes ir kai kurie mano bendraamžiai augome nepilnose šeimose. Ir ką….Įgijome išsilavinimą, esame dori, darbštūs žmonės. O nemažai vaikų iš pilnų šeimų iš kalėjimo neišeina.
Čia ne įstaymas kaltas ir nemanau, kad reikia keisti šeimos sampratą dėl to, kad kažkokia renginio organizatorė neleido berniuko Mamai ateiti. Ji turi teisę ateiti kaip Mama iš išsiskyrusios šeimos. Nematau problemos, bet mes neturime skatinti neatsakingai elgtis šeimas, kurios be atsakomybės kuria šeimas, be atsakomybės ir skiriasi. Aš už pilną šeimą, kurioje vaikai jaustųsi saugūs. Visais laikais buvo nesėkmių šeimose, bet mes negalime keisti ŠEIMOS SAMPRATOS dėl vienų kitų atvejų. Kviečiu diskusijai toliau.
šeima yra šeima – nesvarbu, kiek asmenų ją sudaro. Tik siaurapročiai gali skirstyti šeimas į pilnas ir nepilnas.
Kaip dėl įvaikintų vaikų? Kaip dėl vaikų, kurie neteko abiejų savo tėvų? Aš pats užaugintas tik mamos, bet tai nereiškia, kad tai nebuvo šeima. Ir ačiū dievui, kad tais laikais baudžiauninkų bukumas buvo dar giliai įspraustas į jų tuščias smegenines, nes kitaip tai neįsivaizduoju kas dabar iš manęs būtų išėję.
O ir šiaip – jei jau laikotės šitų „tradicinės“ šeimos apibrėžimų, tai gerbiamosios – užsidarykite namuose, ir visą vadžią perleiskite vyrui, kuris bus jūsų valdovas ir pilnateisis valstybės pilietis, ne taip kaip jūs 🙂
va savišvietai labai geras straipsniukas ta tema:
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/nvasiliauskaite-mes-uz-tradicines-seimos-vertybes-ar-tikrai.d?id=58688611
Ponia Daugiavaike Mama, spėju, kad jūs nekviečiate jokiai diskusijai. Tamstos teksto turinio greita transliacija į žmonėms suprantamą kalbą rodo tai labai aiškiai:
1. Teigiate, kad diskriminaciniai įstatymai negali būti kalti dėl diskriminacijos.
2. Teigiate, kad diskriminuojama mama galėjo ateiti, nors jai neleido ateiti.
3. Nematote problemos dėl diskriminacijos.
4. Manote, kad reikia neskatinti (t.y., diskriminuoti) tuos, kas jūsų manymu be atsakomybės (???) kuria šeimas.
5. Pateikiate atvirai deklaratyvų ir beprasmį šūkį „už pilną šeimą, kurioje vaikai jaustųsi saugūs“.
6. Problemų jūs nelaikote pakankama priežastimi problemų sprendimui.
7. Manote, kad su diskriminacija susijusių problemų sprendimas keičia šeimos sampratą.
Iš duotojo matome, kad tamstos pasisakymas yra atvirai deklaratyvus, vulgariai šabloniškas ir jokios diskusijos nesuponuojantis, nes diskriminacija, tamstos manymu, yra norma.
Šiuo pagrindu siūlau jus išbaninti.
Puikus straipsnis. Dar nesu girdėjusi gyvų tokios neapykantos pažvyzdžių, taigi šį perskaičiusi pasijutau šiek tiek distopiškai. Tikra tiesa, kad toks teisės normų kaitaliojimas įsminga giliai žmonėms į sąmonę ir leidžia kurti štai tokius atvejus. Manau, kad toks Konstitucijos keitimas yra milžiniškas žingsnis atgal į Žemaitės laikus, todėl tokie straipsniai, tokios argumentuotos ir gražios nuomonės kaip jūsų, turi neįkainojamą vertę.
Prašau ir kolegoms paplatinkite peticiją, šeimos nariams, menkai pažįstamiems žmonėms – visiems, jeigu to dar nepadarėte.
Peticiją pasirašyti galite čia: Laisva.lt
Eilinis peticijos puslapis, kuriame esančios peticijos neturi jokios galios?
Taip netikęs organizavimas ir sugadina viską. Darni šeima yra vertybė, kurią reikia puoselėti, nėr kalbos. Bet jei tai darai nemokšiškai (ypač kviesdamas vaikus, bet nekviesdamas jų tėvų, nors kiti tėvai – kviečiami), poveikis – atvirkštinis.
Daryčiau taip: sukurčiau neformalų „darnių šeimų klubą“ ir jame žmonės galėtų kalbėtis apie bendrus interesus, pvz., kaip sprendžia vienokius ar kitokius buitinius reikalus, kaip bendrauja tarpusavyje, su vaikais ir pan. Bet koncertai ir oficialus mokyklos dalyvavimas tai čia nelabai.
Aišku, antra pusė (organizatoriai) čia dorai ir neaptarta.
O ar tas dalykas tikras? Ar tikrai tas renginys įvyko? Ir prie ko čia Seime priiminėjama šeimos koncepcija? man panašiau į tai, kad arši feministė, šeimos koncepcijos priešininkė mokyklos direktorė nusprendė surengti provokaciją. Deja, Lietuvos įstatymais tokie segregaciniai susirinkimai yra draudžiami ir pirmas dalykas, kurį privalėjote padaryti, jeigu esate sąmoningas pilietis, tai parašyti skundą lygių galimybių kontrolieriams, nes drausdama kitų vaikų tėvams dalyvauti viešame renginyje, direktorė pažeidinėja įstatymus. O dar neįsigaliojusi šeimos koncepcija čia niekuo dėta.
Nesupratau pono komentatoriaus „vienuolio“, juk žmogus tame pačiame blogo įraše pažymėjo, kad jau kreipėsi į lygių galimybių kontrolierius.
Ačiū labai už tekstą. Aš, kaip nepilnos šeimos galva, labai suprantu jo aktualumą. Belieka pasakyti – aš taip ir maniau, kad ši šeimos ideologija išvirs į tokius atvejus. Nors, tiesą sakant, vistiek tyliai tikėjausi, kad ne…
O kas išduos pažymą, kad šeima darni? Kaimynystėje jau 30 metų-vyras laka ir žmona lupa, jų jau suaugęs sūnus su siaubu prisimena tokią „šeimą“. Bet jie darni šeima, nes turi popieruką lol. Šis įstatymas yra tiesiog gėdingas…Leidžiantis menkiems žmogeliams (normalus gi taip nesielgs), žeminti kitokius. Ar kokia našlė turi nuolat kaišiot visiems vyro mirties liudijimą, kad įrodytų jog jos vaikai ne „benkartai“?
Maloniai nuteikia straipsnis, bet nemaloniai nuteikia kai kurie komentatoriai. Nors ir labai negrazu bei neetiska, bet nuosirdziai – pirma saunanti mintis buna: „Nu ot, bukagalviai“. Kokia seimos koncepcija, kas per pilnos ir nepilnos seimos??? Apie tai apskritai nereikia kalbeti ir nereikia to priimineti / skirti! Taip, darykit socialines akcijas skatinancias zmones kurti seimas, atsakingai auginti vaikus, skirti jiems demesi ir t.t. Bet prie ko cia „nepilnos“ seimos? Kam reikia tos koncepcijos ar Konstitucijos keitimo (bent jau as – nuosirdziai nebegerbsiu savo salies, jei pakeitimas bus priimtas)? Situaciju yra milijonas, o jus ka, visa tai galit priskirti prie „neatsakingumo“? Come on! Beje, retorinis klausimas – nejaugi „nepilna“ seima yra geriau nei „pilna“ seima, kurioje vyras dauzo motina, kurioje vaikai palikti likimo valiai arba tiesiog – gimdytojai nuolat riejasi (paziurekit statistika – skiriasi dazniausiai auksciausia issilavinima ir auksciausias pajamas gaunantys zmones, nes supranta neisiskyrimo pasekmes, o visi kiti – nei supranta, nei tam pinigu turi)??? Kurioje is ju vaikai gauna geresni pavyzdi ir kurios seimos vaikai uzaugs labiau pasitikintys savimi, seima bei visuomene??
Man čia esminiu atrodo toks klausimas, kurį norėčiau, kad kažkas atsakytų: ar minimas faktas gali būti tiesiog pavienis, vieno pedagogo ar jų grupelės visiškos nekompetencijos ir netinkamumo užimamoms pareigoms atvejis, ar tam tikros tikslingai vykdomos segregacinės programos požymis?
Kadangi atvejis man pačiam atrodo visiškai užribinis, tai aš spėju, kad vargu, ar galėtų būti, jog be mokyklos vadovybės ir kitų valdyme dalyvaujančių pedagogų žinios šitai galėjo vykti. Kitaip tariant, ar atvejis negalėjo būti sisteminis?
Tuo atveju, jei šis faktas paaiškėtų besąs sisteminiu, turėtume klausti, ar yra normalu, kad mokykloje tikslingai vykdoma organizuota segregacinė programa?
Žinau atvejį, kai išsisyrusi pora pradėjo geriau sugyventi ir grižo darna į šeimą 🙂 Prieš skyrybas ir alkoholis, ir smurtas, ir visa kita buvo problema. Kai turtą atsidalino, tai vėl meilė prasidėjo!
Skaitydama prisiminiau, kaip antroje, regis, klasėje vienas klasiokas ištėškė man į veidą: „aš geresnis už tave, nes mano tėvai neišsiskyrę“. Pamenu, kaip ašaros bėgo upeliais, o šleikštulio po to dar ne vienerius metus negalėjau nusikratyti. O tuo metu dar tikrai nekvepėjo jokiomis šeimos koncepcijomis, aš mokiausiu ypač geros atmosferos privačioje mokykloje – žodžiu, aplinka buvo šiltnaminė.
Dar galvoju apie tolerancijos skatinimo plakatus (juodaodžio/baltojo/lietuvio/lenko širdis). Dar truputėlis ir reiks plakatų, kur bus lyginama „pilnos šeimos“ vaiko, našlaičio ir išsiskyrusių tėvų vaiko širdis.
Norėčiau tokių koncepcijų rengėjams įdėti į širdis nors dalį nuolatinio kaltės ir baimės jausmo, kokį nešiojasi dauguma išsiskyrusių tėvų vaikų.
Ponia Pėdute, tų koncepcijų rengėjai elementariai yra amoralūs. Būtent todėl jie ir rengia tas koncepcijas, kad bando taip savo amoralumą kompensuoti perdėtais, parodomaisiais pseudomoraliais veiksmais. Taip prasideda hiperkompensacija, išvirstanti į visiškai iracionalią, aplinkiniams kenksmingą elgseną. Liaudyje tai vadinama davatkizmu.
Pritariu ir palaikau autoriaus požiūrį.
Tačiau nepritariu nusišnekėjimui apie pediatrus. Jeigu Jums nepatinka tas žodis, kuriuo šnekamojoje kalboje liaudiškai vadinami homoseksualai, tai nereiškia kad galite į žmonių lūpas įdėti visiškai kitus panašiai skambančius žodžius.
Ir siūlau pasidomėti demografine statistika: moterų daugiau ne visose amžiaus grupėse, o labiau pensijiniame amžiuje. Amžiuje, kai „gulama po vyrais“, vyrų ir moterų daugmaž tiek pat. Iki 25-erių metų tai netgi vyrų daugiau.
Man atrodo nesupratote dalies apie pediatrus apskritai 🙂 Įsivaizduokite tokį pokalbį:
– Brangusis, aš vaiką ryt pas pediatrą nuvesiu.
– TU KĄ VISAI IŠDURNĖJAI BOBA?
Dėl amžiaus ir pan. Darote labai elementarią klaidą: moterys nebūtinai tuokiasi su savo amžiaus vyrais – dažniausiai kultūriškai pageidaujama vyresnio.
Aa, na jeigu esate girdėjęs panašų pokalbį, tuomet atsiprašau už savo grubų išsireiškimą. Man tokį pokalbį sunku įsivaizduoti, matyt nesusidūriau su tokiais žmonėmis, todėl net nekilo mintis kad rašote rimtai o ne specialiai pakeitėte žodį. Atsiprašau.
Dėl amžiaus ir vyrų bei moterų skaičiaus, tai manau kad visgi Jūs darote klaidą, o ne aš 🙂 Taip, argumentas dėl vyrų ir moterų skirtingo amžiaus šeimoje – logiškas. Tačiau skaičiai tą logiką pastato į savo vietas. Siūlau pasižiūrėti į skaičius ir aklai nebesiremti populiariu mitu „moterų daugiau“. Nes, kaip minėjau, tas moterų kiekis stipriai nulemtas būtent pensijinio amžiaus žmonių, todėl dažnai netinka konkrečiam kontekstui.
Pagal 2001 metų statistiką:
Lietuvoje vyrų 1629148 (46,8 proc), moterų 1854824 (53,2 proc) – taigi moterų išties šiek tiek daugiau. Tačiau:
0–15 metų vyrų 376917 (51,2 proc), moterų 359122 (48,8 proc)
Darbingo amžiaus vyrų 1030089 (50,4 proc), moterų 1013865 (49,6 proc)
Pensinio amžiaus vyrų 221966 (31,5 proc), moterų 481686 (68,5 proc)
Ne, tokio pokalbio nesu girdėjęs, bet lengvai įsivaizduoju tokį pokalbį tarp vienos pažįstamos poros, kur išsilavinimo skirtumas akivaizdus ir tam tikra prasme panašių situacijų tikrai buvo. Deja…
Dėl moterų-vyrų esu priverstas sutikti. Pats bandžiau tuos skaičius rasti, bet nepavyko 🙂 Gal truputi abejonių dar yra, bet tiek to – ne tai svarbiausia ir tai straipsnio esmės nekeičia, manau.
Aš, kaip davatka, apie šitą dalyką galvoju taip, kad visokios šeimos koncepcijos reikalingos nebent teisiškai. Pavyzdžiui, jei žmonės tik gyvena kartu, niekaip savo santykių neįregistravę, tačiau nori tokių pačių privilegijų (jei tokios ir yra) kaip ir susituokę, taip reikia nustatyt, koks iš tiesų jų statusas. Nes jei aš gyvenau bute, kur kitam kambary gyveno mergina, su kuria mus siejo TIK bendras adresas, ar jau mus galima teisiškai laikyti šeima? Manau kad ne…
Visiškai man nepriimtina yra kai tokios koncepcijos grūdamos visuomenei. Žmonės turi teisę vadinti šeima ką nori – nuo vieno žmogaus ir jo augintinio, iki visos parapijos… O jei kalbėt apie „nepilnas“ šeimas, tai visuomenė nuo seno kreivai į tokias situacijas žiūri. Kaip tai pakeist – neįsivaizduoju…
Sutinku su mintimis, kad jokios diskriminacijos šia jautria tema būti negali. Ir suprantu, kaip jaučiasi moterys, likusios vienos auginti ir auklėti savo vaikus. Bet vis tiek straipsnis parašytas į vienus vartus. O kas, jei iš tiesų tai vieno vaiko interpretacijos? Aš niekaip negaliu patikėti, kad mokytojos galėtų šitaip skirstyti šeimas. Juk ir jų tarpe gali būti iš „nepilnos“ šeimos arba pačios turėti tokia šeimą. O kas atsakys, jeigu jos šiuo straipsniu yra apšmeižtos? Straipsnio autorius? Nelaiminga, pikta, kompleksuota mamytė? Ar nebūtų buvę geriau prieš šventę nueiti mamytei pas mokytoją ir išsiaiškinti, kas ir kaip?
Pati turiu mokyklinio amžiaus vaikų ir dažnai tenka aiškintis, ar vaikai teisingai suprato mokytojos žodžius. Deja, dažnai vaikų interpretacijos nesutampa su tiesa.
Ir dar. Labai daug renginių mokyklose vyksta neskelbiant spaudoje, t.y. kitos mokyklos apie juos neprivalo žinoti ar juose dalyvauti.
Tema jautri, skaudi. Svarbiausia, kaip mes patys jaučiamės, taip jaučiasi ir mūsų vaikai. Jei mes jausimės nepilnaverčiai, tai ir vaikai taip jausis ir kiekvienas kito pasakytus žodžius savaip interpretuos. O nukentėti gali visiškai nekalti žmonės. Ir komentaruose kiek pykčio? Negražu. Neskanu….
Šiaip, ars memorativa. Prisiminiau tą laiką – prieš keletą metų, kai buvo priimta vad. Š. koncepcija. Putodamas net parašiau el. laišką vienai muzikologiją baigusiai seimūnei, kažkada rašiusiai straipsnius ŠA: kaip vienišas dviejų vaikų tėvas pareiškiau, kad mūsų šeima niekuo ne prastesnė etc. Atsakymas pribloškė: esą šitaip kovojama prieš galimybę įteisint tos pačios lyties asmenų šeimas… esą tai, šeimų laipsniavimas, mažasis blogis, kuris visiškai pateisinamas ir turėtų būt suprastas, nes kovojama su Didžiuoju.
Ačiū Justinui Žilinskui už jautrius ir taikliai parinktus žodžius. Manau, kad šis vieno atvejo svarstymas nusipelno didesnio viešumo. Nededu vilties, kad indoktrinuotiesiems smegenyse praskaidrėtų, tačiau gal bent priverstų užimti aiškesnę poziciją tuos, kurie tyli. Tokia jau problema su šiuo pasauliu, kad protingi žmonės viskuo abejoja ir dažnai nutyli,o kvailys visuomet tikras savo teisumu.
Atgalinis pranešimas: Istorijos su “pilnų šeimų” švente finalas | Akivarai