Jau tuomet, 2002 m., kai šis filmas sukosi kino teatruose, aš girdėjau, kad jis geras. Bet, kaip visada, ne viską, kas gera gali pamatyti, paliesti, pajausti. Pamačiau jį tik dabar. Kitų režisieriaus Spike Lee filmų nesu matęs, bet šią klaidą taisysiu, nes „25-oji valanda“ man iškrėtė neįtikėtiną pokštą. Baigiau žiūrėti vėlai vakare, ir paskui filmas sklandžiai, gražiai ir su visomis komplikacijomis ir manimi kaip pagrindiniu veikėju persikėlė į sapną. Nepamenu, kada man paskutinį kartą taip būtų nutikę. Ryte kėliausi lyg pritrenktas, vis neatsikratydamas vaizdinių ir svarstymų. Tad sukrėtė mane jis. Ir net už lango šviečiančios pilnaties neina apkaltinti.
Filmas – psichologinė drama. Gal ir nėra labai sunki, juolab, pasakojimu nesistengiame žiūrovo smukdyti, kaip, pvz., L. von Triero filmuose. Filmas, beje, sukurtas pagal Davido Benioff‘o (čia jau suklūsta visi „Game of Thrones“ TV serialo gerbėjai) romaną ir pagal jo scenarijų. Tai – pasakojimas apie paskutinę vyruko, turinčio sėsti septyneriems metams į kalėjimą už narkotikų platinimą, paskutinę dieną laisvėje. Ir tuo pačiu apie jo tikruosius draugus, mylimąją, tėvus ir bloguosius draugus, kurių lengvo gyvenimo pasiūlymais susigundęs jis pateko į ten, kur yra. Tačiau tai anaiptol ne koks moralizavimas – vaikai, netapkite narkodileriais.
Tai tiesiog faktas – Montis buvo narkodileris, ir už tą gerą gyvenimą turi sumokėti. O mokėti jis nenorėtų, mokėti jis bijo – jis dailus liesokas jaunuolis, be išvystytų raumenų ir, panašu, nelabai tvirto būdo. Jis žino, kad kalėjime jį sulaužys ir išprievartaus – ir fiziškai, ir dvasiškai, ir jam labai baisu. Tą supranta ir jo draugai – nerangus mokytojas Džeikobas ir nervingas sėkmingas brokeris Francis. Draugai kartu nuo trejų metų, bet dabar jų keliai skiriasi – Džeikobas, gyvenantis labiau savo teoriniame pasaulyje, įsivaizduoja, kad po septynerių metų viskas sugrįš kaip buvę. Francis – ciniškas ir realistiškas – nemėgina apgaudinėti nei savęs, nei kitų. Dar Montis turi šunį, kurį išgelbėjo vykdamas į kažkokį svarbų susitikimą ir net pavėluodamas pas „rimtus žmones“ – ir dabar jis supranta, kad suvažinėto šuns išgelbėjimas – turbūt vienintelis jo geras darbas per gyvenimą. O apie jo mylimąją – neįprastu vardu Naturelle – vis kas nors užmeta, kad tai ji paskundė Montį policijai. Todėl sunki toji paskutinė diena – dar ir tėvas, kadaise išsikapstęs iš butelio dugno, vos nelūžta iš sielvarto, matydamas vienintelio sūnaus tragediją. Tad Montis klaidžioja po Niujorką, mėgina sudėlioti paskutinius taškus ant i, pasirūpinti, kuo privalo, pasakyti, ką turi, apžioti neapžiojamą, išspręsti neišsprendžiamą. Ir be šviesos tunelio gale – tiksliau, regint traukinį. Kaip bebūtų keista, filmas pasakoja ne tik apie patį Montį. Labai stipri ir jo draugo Džeikobo šalutinė linija – galinti būti netgi atskira novele: vienišius, ir, matyt, nelabai populiarus tarp merginų, gundomas septyniolikmetės studentės; tas atvejis, kai labai norisi, bet niekaip niekaip negalima.
Vaidyba – nuostabi. Kad Edwardas Nortonas yra vienas talentingiausių aktorių turbūt visi žino. Jo Montis – užspausto į kampą žmogaus kvintesencija, vaidinama labai taupiai ir subtiliai, dažnai vien akimis. Bet šiame filme kiekvienas aktorius, gavęs daugiau ekrano laiko, jo nešvaisto. Suglumusį, susimaunantį, nerišliai lemianantį Džeikobą kuriantis Phillip Seymour Hoffmanas, kaip netikėtai pasirodo, daugiausia dėl draugo išgyvenantį ir jo tragediją suprantantį Francį – Barry‘is Pepperis. Ši trijulė – kažkas neįtikėtino. Ir, kaip rašė ir Rogeris Eberetas, yra daug filmų, kuriuose geriama ir veikėjai – apsvaigę, bet nedaug, kuriuose tiesiog matai ir jauti alkoholio kiekį veiduose, kalbose ir būsenose. Man labiausiai įsiminė kelios scenos – tai kai Francis ugdomai vadovauja (liet. – koučina) Džeikobui savo namuose ir aiškina, kas atsitiko ir kur viskas ritasi; tai, žinoma, Džeikobas ir jo 17-metė bare, trijų scena po tiltu. Nors vėlgi, tos scenos išplaukia iš bendro sodraus konteksto. Spalvų gal kiek trūksta nebent Mončio mylimajai, ir bandziūgos atrodo tik kaip bandziūgos (nors ukrainietį duoti vaidinti italui – irgi įdomus sprendimas), net nelabai aišku, kodėl Montis taip juos dengia net prieš policininkus.
Režisieriaus manierą galbūt netgi galėtum pavadinti poetiška – tėkmė neskubi, planai dažnai stambūs, labai savotišką įspūdį sukelia kai kurių kadrų pakartojimas, vos įvykus scenai. Filmas gal tikrai kažkiek primena sapną – ne iš karto susigaudai, ar čia dabartis, ar praeitis, ar čia ateitis, ar tik svajonės. Spike‘as Lee sužaidžia dar ir pabaiga: vienu momentu viskas sukasi link beveik laimingos pabaigos, bet…
Rašau, ir suprantu, kad nelabai ką pavyksta pasakyti. Faktas – perrašinėti ir perpasakoti šedevrus sunku, gal net neįmanoma, gal net nereikia. Bet pažiūrėti labai siūlau. Nebūtinai jus sukrės ir patiks taip, kaip patiko man, bet netikiu, kad nuviltų.