(Koncerto apžvalga)
Kiekvieną kartą garsiai ištaręs ir apmąstęs pavadinimą “Skylė” susiraukiu – neskamba. Ir šiaip – kas gero gali būti skylėje? Ką vadiname “skylėmis” gal net nepradėsiu vardinti. Todėl tas kognityvinis disonansas tarp pavadinimo ir to, ką daro “Skylė”, yra nuolatinis. Jeigu būčiau grupės vadas, tikrai keisčiau pavadinimą. Ne, tikrai ne į “Skylutė” (nors jų dainų knygelę “Karalaitė Garbanėlė” ir parėmė supermama.lt), bet gal į “Zylė”, pavyzdžiui – skambesys juk panašus? Ar grupė nuo to prarastų gerbėjų? Nemanau. “Skylė” skambėjo gerai kažkokiam bard-pank-folk kolektyvui, dabar gi galima būtų ką nors solidesnio, ar ne? Na, bent jau “Gili tuštuma” ar “Tarpeklis”. Ir tam yra priežasčių.
Paklausęs ir pažiūrėjęs jų paskutinį koncertą – programą “Miraklis”, vėl ir vėl įsitikinau – Lietuvoje mažai turime panašaus, kas šitaip užsimojusiai, šitaip nuosekliai ir godžiai dirbtų su pasirodymais ir muzika. Taip, aš neseku elektroninės scenos, tad galbūt ir daug ko nežinau, bet “Skylės” žingsniai beveik visada pritrenkia. Ir dar – kiekvieną kartą, kai nueinu į “Skylės” koncertą, netikėtai sau pasakau – “bet jie dar niekada taip gerai neskambėjo”! Ir tik apsvarstęs šią mintį suprantu jos neįtikėtinumą – juk natūralu, kad būna ir kad turi būti geresnių, blogesnių pasirodymų. Bet tas nuolatinis gebėjimas lipti į kalną man lieka paslaptimi. Visada geras garsas (net jeigu tai – Radviliškio kultūros rūmai), visada priderinta šviesa, visada kokybiškas atlikimas. Be to, man nepaprastai patinka su “Broliais” atėjęs skambesys: ypatingai tvirtas, pamatinis bosinės gitaros ir būgnų pagrindas (Gediminas / Salvijus), ant kurio improvizacijas ir talentus gali dėti kiti nariai. Tada iškyla jau ne bakūžė, ne trobelė, ne žeminė ir net ne namas – iškyla pilys ir rūmai.
Vakar “Tamstoje” taip ir nutiko. Šis koncertas buvo skirtas atminti režisierei, aplinkos teatro “Miraklis” įkūrėjai Vegai Vaičiūnaitei, tad pirmoje dalyje skambėjo dainos iš “Miraklio” spektaklių. Muziką jiems kūrė Rokas Radzevičius, atlikdavo per spektaklius ją gyvai su “Skyle”. Dainos ne tik skambėjo – dainos regėjosi per kaukes, scenografiją, šešėlių ir šviesos šokį. Ir net “Tamsta”, kuri vargu ar tinkama erdvė tokiam užmojui, negalėjo sugadinti įspūdžio, kai Kęstučio fleita švilpia nelyg vėjas apgriuvusio namo griuvėsiuose. Ją lydi pamėkliškas Aistės balsas, netikėtai perkūniškas – Roko, atsargios Jono soluotės, peraugančios į beveik heavy metal rifus, aidinčios Gedimino kanklės, gūdūs Manto vargonai… Lierisi… Si tra forižer – kartoju šiandien visą dieną, nors nežinau, ar teisingai užrašau tą vėlių kalbą, kuri vis nuskamba viename ar kitame kūrinyje. Nors laikiau save geru “Skylės” kūrybos žinovu, vakar supratau, kad spektaklių dainos – spraga. Ir, pasirodo, būta dar ir latviško spektaklio! Stebint šį dvasių šėlsmą – išdaviška mintis: čia juk mūsų “Pink Floyd”! Duokit jiems “Siemensą” ar “Žalgirį”, ką jie tokioje erdvėje sugebėtų, baisu net tikėtis. Tik štai ar tokiam užmojui atsirastų pasirengusių žiūrovų?
Kaip jau supratote, pirmoji koncerto dalis man taip patiko, kad net nepaleidau “iš stiklinės” į netoliese sėdinčią ir plepančią kompaniją. O ir jie užtilo, kai ant audeklo užvirė makabriškas kaukių šešėlių dūksmas. Tikiuosi, kad nei vienas neužspringo (bent jau trankymo per nugarą negirdėjau), bet gal bent apsilaistė ir susimąstė, kad “Skylės” pasirodymas ir valgymas, barškinimas indais, pliurpimas – nesuderinama.
Pirmoji dalis nutrūko beveik netikėtai. O aš buvau pasiruošęs ja mėgautis ir mėgautis, kodėl taip trumpai?! Bet, pasirodo, prabėgo net valanda. Nepastebimai.
Antroji dalis – naujų dainų parodymas. Nauji kūriniai, panašu, toliau rita “Povandeninių kronikų” bangą – daug panašumo ir melodikoje, ir temose, bet, kaip jau ir sakiau, skambesys dar geresnis, dar tvirtesnis. Labiausiai patinkančios neišsirinkau, bet nujaučiu, kurios pavyks: neabejotina sėkme taps “Švelnumas” (o, kad Rimvydas Stankevičius mažiau žurnalistautų, o imtų rašyti dainų tekstus visiems Lietuvos atlikėjams), gera ir toji žemaitiška, ir kur apie vilką, ir dar per kažkurią mušiau kaip pašėlęs ritmą – bet užsirašiau tik “apie vaikus”, tad nežinia, toji ar ne. Naujo albumo bus verta laukti, nors vargu ar jis pasirodys greitai.
Pabaigą užklostė tobula aistrokinė baladė – “Baltas brolis” ir klasikinė „Lukiškių pieva“, o bisas… Per bisą sėdėjau niūrus kaip šis lapkričio dangus: ne, ne, ne, nepatinka man “Jūratės ir Kąstyčio meilės duetas”. Ne-pa-tin-ka. Ir visiškai dzin, kad klausytojai dainuoja iš paskos. Nes iš ten pat yra “Atsisveikinimas”, yra iki pirštų pagalvėlių jutimo goslus “Sugrįžimas”… Bet ne, duoklė publikai – kaip be jos… Cha, bet per bisą mano garbinamieji netgi suklydo, tad – taip jiems ir reikia. Žinos kaip popsuoti.
Tauzijau apie pavadinimo keitimą, ar ne? Persigalvojau – prisiminiau Leonardo Coheno “Anthem” žodžius: “There is a crack, a crack in everything – that’s how the light gets in” (“Visur kažkas įtrūkę – taip prasiskverbia šviesa”). Tebūnie toji “Skylė”. Kad tik šviesa pro ją skverbtųsi. Sako, Kaune šią programą rodys “Romuvoje”, ne klube. Ir dar girdėjau, kad “skylėnai” svarsto pirmąją dalį toliau plėtoti, dar labiau “spektaklinti”. Sėkmės jiems ir Dievo(-ų) pagalbos.
P.S. Privalau prisipažinti – į šį koncertą buvau pakviestas. Pirmą kartą gyvenime už tai, kad kartais rašau apie man patinkančią muziką. Tad už šį tekstą man sumokėta: vakardienos emocijomis ir šiandienos nuotaika. Si tra forižer.
Dalyviai:
Aistė Smilgevičiūtė – vokalas
Rokas Radzevičius – vokalas, gitara
Mantvydas Kodis – akordeonas, klavišiniai
Kęstutis Drazdauskas – fleita, vokalas
Jonas Krivickas – elektrinė gitara, vokalas
Gediminas Žilys – bosinė gitara, kanklės
Salvijus Žeimys – mušamieji
Valdas Karpuška – garso režisierius
Marius Selevičius – šviesų dailininkas
