Kai pirmą kartą RW užsuko į Baltijos šalis, Taliną, nebuvau. Užsienyje teko matyti tik du koncertus (shame on me, bet amžius daro savo). Vienas iš jų buvo gyvenimo koncertas – Leonard Cohen Live at Montreaux Jazz festival. O geriausias matytas show – štai šis, RW. Kodėl? Teiksiuosi paaiškinti.
Pirma, „Žalgirio arenoje“ buvo normalus garsas („Aerosmith“ garsas buvo tragiškas, „Red Hot Chilli Peppers“ – blogas, „Metallica“ – prastas, Eric Clapton – pakenčiamas). Arba man nuskilo atsistoti ten, kur buvo normalus garsas.
Antra, RW nepristatinėjo jokio naujo albumo. Nes, sutikim – ar mes lydytumėmės klausydami „Take the Crown“ ištisai? Juk Robbie’s geriausias dainas jau turėjo ties „Escapology“, ir tebeturi, nuo to laiko geresnių nebuvo – du priešpaskutiniai albumai gi iš viso susimovė, nežiūrint Pet Shop Boys prodiusavimo ir kito vargo. Bet ir ką? Juk ir į Andriaus Mamontovo koncertą mes neiname klausyti „Elektroninio dievo“ ar „Geltona.Žalia.Raudona“ albumų, iškenčiame tas kelias naujas dainas iškenčiame, ir tada – pirmyn į aukso fondą! O RW aukso fondas – pavydėtinas, nors dėl manęs – galėtų groti visą „Escapology“ su keletu swingo įkrapijimų, ir neturėčiau jokių priekaištų.
Trečia, gailiuosi, kad pasižiūrėjau setlistą iš anksto (čia buvo prevencija – o jeigu tai būtų „Rudebox“ ar „Take the Crown“ dainos?! Tam jau reiktų nusiteikimo…), todėl U2, Queen ir kiti skoliniai nutiko ne kaip fantastiškas netikėtumas, o kaip malonus tikėtinumas. Vat dainuoja šitas 40-metis bachūras „But I still haven’t found what I was looking for“ – ir jauti, kad tai – tikra.
Ketvirta, pats RW su publika bendravo tiek, kiek nėra bendravęs niekas – ir rankas spaudė, ir merginas kalbino, ir lakstė palei fanų zoną, ir dainuoti prašė. Tiek bovijimosi pamenu nebent pas Toto Cutugno 1999 m. Ir šiaip – matosi, kad RW labai, labai skraido nuo to, ką daro. Ir nežinia, kiek jo tame susižavėjime publika vaidybos, bet tuomet ir vaidina jis tiesiog puikiai. Tebūnie.
Penkta, muzikantai. Man patinka, kai scenoje pilnavertis band’as – vario sekcija, trys back’ai, jau nekalbant apie įprastinius muzikantus. O kai jie dar visi išėjo ir a capella pavarė dainą!
Šešta, projekcijos – na, to Lietuvoje dar nėra buvę. Dažnai pagalvodavai – o kur tada toliau? Nebent tik hologramos, ateinančios į publiką…
Septinta, publika. Kaip faina matyti koncerte tiek šviesių, laimingų veidų, dainuojančių kartu su atlikėju, ir vos vieną kitą budulį ar kiaunę – bent jau stovimajame sektoriuje. Logiška – RW tai visgi geriausia, ką gali pasiūlyti POP, kurį dar reikia ir klausyti – taip pat ir tekstus. Mes čia su mieliausiąja sutariam – tai toks britų Marijus Mikutavicius: truputis dievoieškos, savigraužos, norisi tikėti – nesuvaidinto nuoširdumo, ir kalnas autoironijos. Autoironija RW, beje, kelia į kokybiškai kitą lygį lyginant su kitais panašaus tipo atlikėjais – kiek jų sugebėtų turėti dainą „Nobody likes a fat pop star“ (vakar neskambėjo), juolab, kad dabar Robbie dažnai prikišama kompleksija? (Gerai, kad niekas vis dar neprisikabina prie neskustų pažastų :D)
Aštunta, šeimos vertybės. Tėvas scenoje, dainos vaikams (gaila, kad „Go Gentle“ buvo vos vienas posmelis) ir t.t. (In your face, tautaininis talibanas. Mokykitės, kaip reikia propaguoti šeimos vertybes).
Devinta, pagarba senajai mokyklai – svingas, Queen’ai, ir visa kita, kas kuria muzikos aristokratiją. Ar aš turėjau viltį išgirsti „Bohemian Rhapsody“ atliekamą gyvai?.. Tarkim taip – RW yra arčiausias showmenas Mercury’iui, kurį dabartiniai laikai gali pasiūlyti.
Dešimta, čia jau asmeniškumas – aš vat įtariau, kad „Millenium“ yra paremtas samplu iš „You Only Live Twice“ (vienas iš Bondianos takelių), ir kai pamačiau projekcijas supratau, kad mano nuojauta manęs neapgavo!
Ir vienintelis rimtesnis gailestis – irgi asmeniškumas – nepamačiau „Baskery“ (apšildančios grupės), nes užtrukau kalbėdamas su seniai nematytu draugu ir nemaniau, kad apšildymas prasidės tiksliai 20 val. Bet ir vėl – RW jas atsivedė į sceną kad sugrotų country-esque peraranžuotą „Road to Mandalay“.
(Dabar štai žiūriu „Live at Knebworth“ ir matau, kad „Live in Kaunas“ nebuvo itin prastesnis, tik band’as mažesnis, nėra go-go dancerių, Robbie mažiau šokinėja ir mažiau iš „Escapology“).
Žodžiu, No regrets.
Su viskuo sutinku.