Išsilavinimo spragų likvidavimas
O viskas, viskas juk iš taupumo: na, prisisiurbi tų nemokamų el. knygų, o kas ten? Ten gi ištisinė klasika. Ir staiga suvoki, kad nesi skaitęs Bronte, Dickenso, Austin, Flobero… Nes mokykloje vertė skaityti Žemaitę, Biliūną ir Vienuolio „Paskenduolę“ (ne „Kryžkeles“, kurias mokėjau vos ne mintimai). Ir pasidaro gėda. Ir tada imi knebinėti tuos klasikų raštus, ir štai – „Moby Dicko“ dar nebaigiau, nors skaitau gabaliukais jau pora metų. Nėra ta knyga, kuri slystų kaip svietas, nors skaitosi ir savaip patinka, gal šią vasarą pribaigsiu. „Madam Bovary“ nebaigiau, nes liko sename telefone. Bet gal reiks grįžti? Kažko trūko. „Wuthering Heights“ („Vėtrų kalnas“) labai nepasiduoda dėl sudėtingas, senoviškesnės anglų kalbos.
Maniau, kad kažkas panašaus bus su Dickensu – paknebinėsiu, ir paliksiu laukti kokio oro uosto. Ėgi ne – „Pasakojimas apie du miestus“ užkabino, o kablys galiausiai baigėsi tuo, ko jau seniai nedariau – skaitymu per naktį! Taip, baigiau 3 valandą ryto.
Garbė žodis, niekada nemaniau, kad Dickensas rašė romanus – trilerius. Siužeto paslaptys gražiai supintos, ir išrišamos tik paskutinėje knygoje, pagal geriausias detektyvo ar panašias tradicijas (tai dėl to 3 ryto). Istorinis audinys – turtingas (ko norėti – Didžioji Prancūzijos revoliucija!), socialiniai ir etiniai klausimai – iškelti ir nemoralizuojančiai parodyti, veikėjai gal tik kiek vienpusiški, bet atleistina – Victorian classic. Dabar esu įsitikinęs, kad A. Valentinovas, rašydamas „Dezertyrą“, tikrai buvo skaitęs Dickensą.
Beje, nedidele istorine naujiena man tapo, kad vėliau sovietų ir nacių ištobulintą draudimą gedėti „liaudies/nacijos priešų“, reikalavimą išsižadėti vardan ideologijos net artimųjų, sugalvojo prancūzų revoliucionieriai.
Rekomenduoju. Jaučiuosi nugiljotinavęs vieną literatūrinio – istorinio išsilavinimo spragą.
