“Elektrikai” – taip meiliai “Electric Light Orchestra” arba “ELO” vadino lietuviai. Savu laiku jie buvo viena populiariausių grupių, sėkmingai išbandžiusi viską – nuo eksperimentinio roko, koncepcinių albumų iki disko ir pop. Įdomiausia klausinėti žmonių, kokie “Elektrikai” jums patinka – Lietuvoje daugelis sako, kad, na, ta “Soserious” arba “Calling America”, dar kas nors prisimena ir “Don’t Bring Me Down” ar “Rock’n’Roll is King”.
Man gi “Elektrikai” – ypatingi. Gal 10-oje, gal 11-oje klasėje atėjo nauja muzikos mokytoja – ji buvo tik ką baigusi konservatoriją (dabar – Muzikos akademija) ir visai nenorėjo vesti pamokų pagal “vadovėlius”. Ji leido mums neštis klausytis savo muziką, ji leido pasakoti apie savo mėgstamą muziką. Nepasakyčiau, kad tada “Elektrikai” man labai patiko, bet buvo taip nutikę, kad tuo metu veikė “M1 įrašų studija”, kuri įrašinėjo ne atlikėjus, o kasetes (t.y. perrašinėjo iš kompaktinių diskų arba juostų) – kitaip tariant, dalinosi muzikos šviesa su tautiečiais (kas, žinoma, dabar nelegalu, bet tada buvo visiškai padoru). Aš gi su “ELO” buvau pažįstamas tik iš dviejų jų 1981 m. albumo “Time” – popsinio, bet labai gražaus jų albumo – dainų. Įrašų studijos kataloge pamatęs “The Best of Electric Light Orchestra” nusprendžiau, kad čia visos dainos bus tokios, ir įsirašiau, visas 90 minučių, į juodą BASF Cr kasetę.
Deja, manęs laukė nusivylimas – visokios “Evil Woman”, “Strange Magic” nepasirodė tokios smagios, iš viso, tame “Best Ofe” iš “Time” nebuvo beveik nieko, netgi to pačio “Twilight”. Visgi – aš užsispyriau, imsiu ir pamėgsiu, mat tuo metu dar naiviai įsivaizdavau, kad “elektrikais” jie vadinasi dėl to, kad nenaudoja instrumentų, tik sintezatorius (tiek to supratimo apie muziką…). Ir štai, darau aš “Elektrikų” pristatymą klasei (visgi, ne visai beviltišką – aš jau įdėmiai buvau išklausęs, mačiau kai kurias įdomybes, kurias jie naudoja – kad ir morzės kodą, arba “Telephone Line” – daina – pokalbis telefonu. Beje, geresnis už Adele raudas), ir staiga suprantu – čia ne jokie sintezatoriai, aiškiai gitaros! Ir taip toliau… Vėliau, jau studijų metu susiradau ir albumą, kuris man yra pats geriausas – tai dvigubas genialusis “Out of the Blue”, ypatingai jo antroji dalis “Concerto for a Rainy Day”, 5 gabalų kompozicija, iš kurios ir garsusis “Mr. Blue Sky” (kuri man, keista, bet iki šiol nėra prie mėgstamiausių ). Vėliau mano “elektrinimasis” taip paūmėjo, kad net savo mergaitę netyčia įžeidžiau – ji man padovanojo ELO “Greatest Hits” CD (originalą!), o aš taip ėmiau ir leptelėjau, kad “ELO reikia klausyti albumais”! Ir iš tiesų – jeigu norite suprasti visą “ELO” įvairovę, reikia klausyti albumais.
Bet ir įsikalbėjau – o juk norėjau parašyti apie naujausią ELO albumą “Alone in the Universe”. Bet dar negaliu rašyti, nes reikia kelis dalykus pasakyti: pirmiausia, neverta nei savęs, nei kitų apgaudinėti. Iš tiesų nėra jokio “Electric Light Orchestra”, yra tik Jeff Lynne’as. Jis viską rašo, prodiusuoja, o pastaruoju metu netgi ir sugroja visas įrašų instrumentines partijas. Kiti buvo/yra tik muzikantai. Po to, kai 1986-aisiais, po nelabai sėkmingo ir bene popsiškiausio ELO albumo “Ballance of Power”, ELO projektas buvo nutrauktas, Jeffas prodiusavo tokius dinozaurus kaip George’as Harrisonas, Tom Petty, sukūrė supergrupę “Travelling Wilburies” (google, my young padavan, jeigu negirdėjai), iki pat karjeros viršūnės – Lynne’as prodiusavo paskutines dvi studijines “The Beatles” dainas, kurios, su jau amžinosios medžioklės plotuose grojančio Johno Lennono balsu, nuskambėjo kaip… ELO be styginių – taip, tai “Free as a Bird” ir “Real Love”. Lynne’as yra neabejotina muzikos legenda. Pasinėręs į prodiusavimą, Jeffas dainų beveik neberašė (ar bent jau neįrašinėjo) – iš to laikotarpio yra tik solinis albumas “Armchair Theatre”, beje, labai gerai vertinamas.
Visgi, ir tai dar būtų ne visa istorija – mat apie 1990-uosius keli senieji elektrikai, pirmiausia – būgnininkas Bev Bevanas, su kuriuo Jeffas po to nebesikalbėjo 30 metų (ir toliau nesikalba), sukūrė “Electric Light Orchestra Part II”, prie kurios prisijungė senosios ELO smuikininkas Mik Kaminski, styginių aranžuotojas ir dirigentas Louis Clarkas, Kelley Groucout’as (senosios ELO bosistas ir antrasis vokalistas), kiti dalyviai su senąja ELO (Eric Troyer, Phil Bates ir kt.) su ELO ryšių neturėjo. Grupė, nešdamasi ELO hitus, ne tik intensyviai gastroliavo, bet ir išleido porą originalių albumų, beje, tikrai neprastų – bet baisiaisiais 90-aisiais prasimušti su 70-ųjų muzika buvo beviltiška. Beje, “ELO Part II” du kartus grojo Lietuvoje, ir abu koncertai buvo tikrai geri, ypač Sporto rūmuose su simfoniniu orkestru. Galiausiai Bev Bevanas metė šitą reikalą, Kelley Groucout’as, deja, mirė, likę “antrininkai” važinėja su ELO dainomis iki šiol ir vadinasi “OrKestra”, bet į juos ir aš nebeičiau. O Lynne’s skundžiasi: “kiekvieną kartą, kai jie pasivadina “ELO”, aš turiu juos duoti į teismą”.
Pats Jeffas Lynne’as bandė atgimti 2001 m., vėl kaip “Electric Light Orchestra” išleidęs albumą “Zoom” – buvo kalbų net apie turą, bet klausytojai idėja nesusižavėjo (neišpirkti bilietai!..), ir pats albumas, nepaisant sentimentų, netapo sensacija nei komercine sėkme, nors į TOP-20 pateko beveik daug kur. Atrodė, kad ELO niekam nebereikia – nebent Rytų Europai, po kurią vis dar malėsi “OrKestra”.
Bet štai prieš porą metų ir vėl sužibo lemputės. Gana netikėtai Jeff Lynne’as išleido iš karto du albumus: “The Best of ELO”, bet – ir tai labai reta – pergrodamas ir iš naujo ir įrašydamas visus senuosius hitus! Ir klasikinių perdirbinių albumą “The Long Wave”, kuris atrodė tarsi nesusipratimas – nes visi tie gerai žinomi gabalai skambėjo maždaug kaip ELO ar George’as Harrisonas, bet ne visiems tai tiko (pvz., “Smile”). Kartais net nusibosta net ELO skambesys, nors prisijaukinti įmanoma – gražu, bet neįdomu. Bet pernai vasarą Jeffas Lynne’as buvo pakviestas tapti pagrindiniu svečiu BBC 2 radijo festivalyje Haid Parke, Londone. Ir šou pranoko lūkesčius – žmonių prilėkė tūkstančiai (ir net Andrius Mamontovas, kuris visada sakė, kad Jeff’as kaltas dėl to, kad jis muzikuoja!). Lynne’as subūrė vėl didžiulę grupę (iš senųjų “elektrikų” joje tegroja klavišininkas Richardas Tandy), ir publikos buvo priimtas taip, kad vos ne po kiekvienos dainos pats stebėjosi. Prasidėjo “ELO” atgimimas – tik pavadinimu, kad nekiltų abejonių: “Jeff Lynne’s Electric Light Orchestra”. O prieš savaitę senasis, gerasis Jeffas susilaukė naujo kūdikio – albumo. Tad pagaliau – apie jį.
Po “The Long Wave” aš truputėlį bijojau, kad, nepaisant atgimimo, gero albumo nebus. Perdirbiniuose Jeff’as atrodė pavargęs, kaip ir tas pats daininkas, skridęs į jo koncertą, bet net ir ten nepailsėjęs, negrįžęs su naujomis kūrybinėmis galiomis. Visgi, pirmasis “Alone in the Universe” singlas “When I was a boy” buvo ir ausiai mielas, ir labai gražiu klipu papuoštas. Kitos albumą pristatančios dainos – irgi neblogos, nors šiurpulių nevarė. Dinozauras išdidžiai žengė įprastiniu keliu, bet žemė nedrebėjo. Galiausiai albumas įkrito į iTunes, buvo galima bent truputį pasiklausyti – blogosios nuojautos ėmė teisintis, ir jų valdomas liūdėjai, kol normaliai neišgirdau viso (jau yra Apple Music).
O kai išgirdau visą, galiu pasakyti tik vieną – šitą šiltą, nenormalų lapkritį, tai yra vienas geriausių dalykų. Lynne’as yra visiškai formoje, jo muzikiniai muskulai ritinėjasi taip gražiai, kad net miela žiūrėti. Daina keičia daina nelyg mezginys, melodijos ir struktūros pažįstamos, bet jos visiškai neerzina, nes geba nuskambėti nostalgiškai, tačiau nenuobodžiai. Pora klausymų – ir jau niūniuoji. Albumas, nors ir pilnas vėlyvesniojo “ELO” garso (“When the night comes”), jaučia ir tą kelią, kuris nueitas nuo 1986 m. – girdi čia ir šiek tiek Orbisono (“Alone in the Universe”), Harrisono (“Love and Rain”), kai kas – tarsi iš “Travelling Willburies” klajonių (“Dirty to the Bone”), o kai kas – ir iš tų, “The Long Wave” originalų laikų (“I’m Leaving You”). Taip, nėra nieko kardinaliai naujo, bet šįsyk – tas atvejis, kai lengvai varijuotas senasis kanonas skamba puikiai. Tekstai?.. Lynne’as niekada nebuvo žodžio meistras – jo eilutės paprastos: “Don’t wanna work for milk or bread, just wanna play my guitar instead – when I was a boy I had a dream” – bet jos veikia, net jeigu tekste žioji logikos skylės (ir vėl “I’m Leaving You”). Albumas nei nukeliauja į “Out of the Blue” laikų grandeur (gaila*…), nei nuslysta į “Ballance of Power” popsį (valio**), stabilus vidurys, tarsi riedėtum Kosčiuškos gatve, bet išvengtum kanalizacijos dangčių. Labai norėdamas galėčiau sugaudyti, iš kurios dainos/laikų tiksliai ateina naujos dainos, bet tam nėra būtinybės – Lynne’as neįpareigotas kam nors ką nors įrodinėti, jam nebūtina pritrenkti šedevru, bet jis sugeba padovanoti 40 minučių gryno klausymo malonumo. Dėl visa ko dar kartą pakartosiu: visos dainos yra jo parašytos, sugrotos, įrašytos, prodiusuotos. Šiais 15 prodiuserių ant vienos Beyonce dainos skrynios laikais tai – fenomenalu.
Tad – viskas gerai. Atilsiui nelaikas, ir elektrinė šviesa mums tešviečia! Gal gi Jeffo “ELO” atklys nors šiek tiek arčiau Vilniaus – tai lėkčiau, tai skubėčiau!
* – nes paklausykit, paklausykit tikriausiai niekada jums negirdėtos “Big Wheels”. Koks užmojis!
** – nors ir ten būta stiprių gabalų, ne tik “kolingamerikos”, pvz., “Without Someone”.
