Tomas Vaiseta. „Paukščių miegas“
Pirmą kartą su Tomu susipažinau dar tada, kai pilnai gyvavo skaityta.lt, o jis pats labai žavėjosi Zolia (aš Zolia iki šiol neskaitęs, dar viena likviduotina spraga). Paskui jau išgirdau jį kaip istoriką, parašiusį disertaciją iš brežnevinio sovietmečio. Ir galiausiai, pakankamai netikėtai pamačiau kaip „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtoją. Ką ir besakyti, labai parūpo perskaityti. Perskaičiau.
Hm. Patiko. Jaučiasi pagrįsta pretenzija į giluminį rašymą, žodingumas, vaizdingumas. Patiko tie žaidimai su istorija – ypač „Avietė“, kurios konkrečių aplinkybių turbūt ne vienas ir nesupras, nes tam reikia truputį istorijos žinių. Kiek erzino tyčinis neišbaigtumas (pvz., kad ir pirmojo apsakymo – smagu, kad pateikos fotografijos, bet albumas, albumas kur?), kai siužetas užmezgamas, bet neišrišamas. Tik štai niekaip nesutinku, kad „Paukščių miegas“ yra tas apsakymas, kuriuo vertėjo pavadinti rinkinį. Mano galva, „Matas“ ar „Scherzo B-moll“ – stipresni.
Ir vis dėlto, nežinau, ko pritrūko, kad knyga sužavėtų – gal tai, kad nejaučiau unikalumo, kad nebuvo šūksnių „oi, kaip netikėta?!“ Betgi pati pradžia, bus dar laiko.
P.S. Knyga, beje, pretenduoja tapti „Metų knygą“. Labai džiaugiuosi dėl Tomo!
