Pakvietęs mane į choro “Bel Canto” koncertą sakė: “mes norime pralaužti tą stereotipą, kad choras – tai šaltos bažnyčios, pustuštės salės ir nabašninkų balsai”. Ir nors nesu tas, kuris pats pasižymi stereotipų laužymais (apie juos – pačioje pabaigoje), bet – negi atsisakyčiau tokio kvietimo?
Tad, vakar, sekmadienio vakarą, tarp kitų, mėlynais prožektoriais, matomais nuo pat Tymo turgelio slėnio, apšvitintų, pasipuošusių svečių, įgužėjau į Nacionalinę filharmoniją. Kad užsimota nelyg upes apsukti, buvo aišku vien iš scenos – ten jau simfoninio orkestro instrumentai, gilumoje stovėjo perkusijos įranga, žaižaravo garso operatorių pultai, o dar ir triukšmelis, kad premjera – pirmą kartą kūrinys orkestrui, chorui ir… mobiliajai programėlei – Erico Whitacre “Deep Field”! Pavartęs programos bukletą pamačiau, kad prieš tai dar bus ir Karlo Jenkinso “Adiemus” ciklo kūriniai. O šitą ciklą be galo mėgsta mano mieliausioji – tad vakaras regėjos puikus.
Koncertas sumanytas labai gudriai: pirmoji dalis, mano minėtasis “Adiemus” (kai ką iš šio ciklo tikrai girdėjote ir per “M1 plius”), turėjo įtikti visiems: tai – world muzika, mišinys klasikinės, etninės ir pop muzikos: aiškios melodijos, daug balsų, puikioji Neda Malūnavičiūtė, multišvilpikas Saulius Petreikis, griausminga Pavelo Giunterio perkusijos komanda. Šis ciklas – milžiniškas, koncertui atrinktos 9 dainos. Visos skirtingos – tai Afrika, tai Rytai, tai vokaliniai žaidimai (man ypač patiko “Song of Aeolus”). Gražu, skambu, šviesu. Tiesa, atidaryta buvo netipiškai – to paties autoriaus ištrauka iš mišių “Dies Irae” (pradžioje nepasižiūrėjęs autoriaus tikėjausi Mocarto, bet išgirdęs perkusiją supratau, kad apsirikau). Viktoras Gerulaitis Karlo Jenkinso kūrybą pristatė su lengva ir neslepiama ironija – maždaug, bus jums čia toks kokteiliukas – ir romantinės tradicijos, ir šlagerio, ir japonų klyksmo, nieko rimto, bet gražu – skanaukite.
Antroji dalis – trys Erico Whitacre opusai: “Sleep”, žadėtasis “Deep Field” ir “Godzilla ate Las Vegas”. Kaip sužinojom, ir vėl iš Viktoro Gerulaičio, Ericas Whitacre – šiuo metu vienas iš žymiausių kompozitorių, kadaise norėjęs būti roko žvaigžde, bet pagiedojęs Mozarto “Requiem” ir supratęs, kad jo kelias – kitur. Taip pat jis – eksperimentatorius, subūręs Jungtinių Tautų virtualų chorą, o “Deep Field” gimė tuomet, kai jis pažvelgė į teleskopo “Hubble” nufotografuotą Visatos pradžią…
Choras šįsyk išsirikiavo balkonuose, apačioje liko “tik” Lietuvos kamerinis orkestras, pastiprintas su daug vario ir perkusija. Čia jau pasinerta į muziką, kurią man apibūdinti sunku: “Sleep” – švelnus, subtilus, o “Deep Field”… Jeigu vėl eičiau į šią progamą – pirmiausia dėl “Deep Field”. Negaliu pasakyti, kad pats kūrinys kažkoks sukrečiantis, negaliu pasakyti, kad tai – genialu, štai ir dabar, perklausęs antrą kartą, tik – įrašytą atlikimą Londone (Vilniuje buvo trečiasis jo atlikimas pasaulyje), ir tik per youtube, bet jis labai, labai stiprus. Ir – gal nuskambės juokingai (aš nesu Gerulaitis ir net Kelmickaitė, t.y. muzikologai), bet man savo erdve, platumu, užmoju, jis kažkuo priminė… Čiurlionio “Jūrą”, Richardo Strausso “Taip kalbėjo Zaratustra”, ir dar kažką, ko nesugaudau per savo kuklias žinias. Visatos begalybė, bekraštybė, tas vario crescendo antrame trečdalyje – aš kažkur plaukiau ir jaučiausi kaip ta būtybė iš Arthuro C. Clarko “2001 metų kosminės Odisėjos”. Mobilios programėlės “įsijungimas” mane net atitraukė nuo potyrio ir paliko suglumusį.
Užbaigė viską taip pat premjerinė fejerija apie tai, kaip Godzilla sulamdo Las Vegasą. Spalvos, salvės, riksmai, chromatinės slinktys ant žinomų standartų: kūrinys pokštas yra kūrinys pokštas, ten tilps viskas – ir Sinatra, ir Tchaikovskis. Tilpo ir choro vadovas Artūras Dambrauskas, Elviu Presley pasirėdęs. Būtinai privalau paminėti ir tai, kad visą “Adiemus” peraranžavimą mišriam chorui atliko būtent jis.
Nenutylėsiu ir to, ką reiktų, gal net skubiai, taisyti: aš minėjau, kad koncertą vedė Viktoras Gerulaitis. Bet neminėjau, kad jam talkino Livija Gradauskienė. Ir, mano kuklia nuomone, jeigu jos nebūtų buvę, viskas būtų tik geriau. Gerulaitis pats yra pakankamai šmaikštus, o Gradauskienė, bent vakar, tiesiog pliurpė ir trukdė įsijausti, trukdė įsigilinti į poskonį, liekantį po kūrinio. Tokiu atveju aš renkuosi bažnyčios tylą, o ne “Tarp mūsų, mergaičių” klegesį. Antra, garso suvedimas – per “Adiemus” chorui trūksta girdimumo, orkestras jį gožia, o Nedos, vos jai patraukus mikrofoną tolėliau, vos pabandžius atlikti tuos triukus, kuriuos ji daro kaip džiazo vokalistė, balso iš viso salėje nelieka. Ir patį “Adiemus” tai pripjovė (žinoma, pats kaltas, kad per gerai žinau), nes Nedos pasažai ten labai svarbūs. Ir… mobilioji programėlė. Seniai nemačiau tiek sutrikusių žvilgsnių, kai žmonės įjungė programėlę, tikėdamiesi kokio nors išlendančio džino, kažko neįtikėtino, o pamatė vieną ekrano užsklandą ir net ne visi turbūt pastebėjo, kad telefonas dar ir kažkokį garsą skleidė (grįžęs iš koncerto specialiai perklausiau, ką jis groja – taip, tai kūrinio dalis, bet manau, to neįmanoma išgirsti net ir orkestrui grojant diminuendo).
Bet – palaukite – tai lyg ir turėjo būti choro, chorinės muzikos koncertas, ar ne? Turėjo. Bet choro būta ne tiek daug – žinoma, jis buvo svarbus, bet kūriniai – kompleksiški, tad choras dominavo vos keliuose, “Deep Field” jis giedojo gal kokias 4 minutes iš 20ies. Čia turbūt ir buvo man didysis siurprizas – aš ėjau į chorą, o atėjau į ištisą show.
Vakaras tikrai didingas. Ačiū “Bel Canto”, ačiū visiems, kurie jį parengė. Ar sulaužė stereotipus apie chorinę muziką? Ne, nes aš jų, tiesą sakant, neigiamų ir neturėjau. Man choras, net ir šaltose patalpose, yra labai gražu. Ir pačio “Bel Canto”, choro, man buvo per mažai. Tarkim, lūkesčių problema. Bet už “Deep Field” – ačiū, ypatingai.
…Ir čia atgrumi Post Scriptum. Mat koncerte buvau ne vienas, ir mano brangiausioji laikosi kitos nuomonės nei aš: jai geriausia dalis buvo “Adiemus”, o “Deep Field” – išbalansavo, sutrikdė, suglumino. Tad – negarantuoju, tikrai negarantuoju, kad išsinešite tokius pačius įspūdžius. Ir pretenzijų nepriimsiu ;).
