Dabar populiaru iššūkiauti. Tai ir aš, pradėdamas pilnakraujes atostogas, išsikėliau sau iššūkį: 8 knygos per 8 dienas! Bet specialaus parinkimo, tiesiog susipylęs skaityklėn kokią 20 ar net daugiau, bei nutverdamas padėtas ant stalo, jei popierinės. Žinoma, pliko laiko skaitymui buvo gerokai mažiau – juk reikėjo ir maudytis, ir valgyti, ir bendrauti, ir žvejoti… Galiausiai, prireikė ne 8, o 16 dienų, nes iššūkis nusitęsė į nebe tokias atostogas, kur prie kliuvinių dar prisidėjo namų darbai ir panašūs rūpesčiai. Bet užteks apie asmeniškumus, pereikime prie knygų.
#1
Nijolė Adamonytė. Jurijus Smoriginas: tarp Šančių ir Paryžiaus.
Apimtis: 328 p.
Kategorija: draugai užrodė
Niekada nebūčiau ėmęs į rankas šitos knygos, jeigu ne Ugnės Barauskaitės rekomendacija. Kaip ir nemaža dalis specialiai choreografija nesidominčių lietuvių apie J.S. pirmiausia sužinojau iš tv šokių komentarų, ir, turbūt nesistebėsite, buvau apie jį labai prastos nuomonės kaip apie stuobrį ir chamą. Ką gi – knyga tikrai nenuvylė, dar viena įdomi gyvenimo istorija, kai tikrai yra ką papasakoti, kai supranti, kad tv rodė tik kažkokią žmogaus iškamšą (nors tai irgi jo pasirinkimas, kokia iškamša apsimesti). Parašyta sklandžiai, smagiai, nenusaldinant, nenusiherojinant, nenusivulgarinant. Nors, ironiška, apie šokėjus man vis dar įdomiau skaityti nei stebėti. Rekomenduoju.
Skaitymo trukmė: 1 diena.
#2
Romain Gary „Moters šviesa“
116 p.
Kategorija: žmona pasiūlė.
Gary kaip Gary. Spalvinga, sodri, iš paprastumo laužiamas nepaprastumas. Visgi, kažko pritrūko, galbūt to, kas yra jo knygoje „Visas gyvenimas dar prieš akis“. Susidaro labiau kūrinio-eskizo nei išbaigto romano įspūdis. Bet Gary blogai tiesog nerašo. Spręskite patys.
Trukmė: 0,5 dienos.
#3
Viktor Pelevin „Generation P“
Kategorija: apsiskaitymo spragų likvidavimas
311 p.
Su Pelevinu man nesisekė – kai visi jį jau skaitė, aš pabandžau, ir neužkabino. Atėjo metas pabandyti iš naujo, ir iš karto nuo „kultinio“. Nors truputį reikėjo įsibėgėti, bet, nežiūrint to, kad knyga lyg ir apie Jelcino Rusijos laikus, ji visiškai nepasenusi ir net gi suaktualėjusi šiandien. Dabartinė Erefija turbūt net artimesnė tai distopijai, kurią sukuria Pelevinas – galvoje beskaitant tiesiog dzingsėjo skambučiai, gretinant su šiomis dienomis. Ne, Pelevinas turbūt netaps man kultiniu, bet perskaityti neabejotinai verta. Skaičiau rusų kalba, dėl lietuviško vertimo nieko pasakysi negaliu, nors, manau, išverčiamas dalykas. Beje, būtent iš ten bajeris, kad švęsdama Dostojevskio gimtadienį Erefija nuleido į vandenį povandeninį laivą „Idiotas“. Rekomenduoju.
Trukmė: 1,5 d.
#4
Alberto Angela „Romos imperija: kelionė paskui monetą“
Kategorija: numatyta
557 p.
Kai perskaičiau pirmąją A.A. knygą „Viena diena senovės Romoje“ mano lūkesčiai buvo kiek apvilti – mat ją vertęs Romos baisus mėgėjas A. Katkevičius sakė, kad oi, kas bus. Ir nebuvo – buvo gerai, bet nebuvo „oi!“. Tačiau štai apie antrą tomą – galima pasakyti BUVO. Labai labai smagi ir gera atkuriamoji archeologija, istorinė rekonstrukcija, labai įdomu, patrauklu, ir net tai, ką autorius prigalvoja (galbūt…) gali jam atleisti. Kai kurie epizodai – pvz., lenktynės Didžiąjame cirke, Chirurgijos operacija – apskritai sustabdo kvėpavimą. Tikrai labai rekomenduoju. Na, ir jau mėgaujuosi laukimu, kas bus, kai skaitysiu trečiąjį, pikantiškiausią serijos tomą. Rekomenduoju.
Trukmė: 2 d.
#5
Tom Clancy „Raudonojo spalio medžioklė“
Kategorija: seniai norėjau
588 p.
Politinio trilerio klasika. Literatūros nerasta, page-turneris visiškas. Atmetus lietuvį-rusą Marką Ramius (mūsų vertėjai dar sugebėjo išversti RAMIJUS, oh c’mon), jo vasaras Lietuvoje prie _Suomijos įlankos_ ir neįtikinamus rusų charakterius, pokalbius ir kt., skaitosi greitai ir įdomiai, daug techninių, karinių ir panašių detalių. Žinoma, šarmo prideda ir tai, kad Ramius knygos pradžioje sudoroja zampolitą (t.y. politinį karininką) Ivaną Putiną. Klasiką perskaityti dera. Rekomenduoju.
P.S. Turbūt visi žino, kad tikrąją SSRS povandeninę valtį nuvarė į Švediją kap. Jonas Pleškys. Čia gi laivas varomas į JAV.
Trukmė: 2 dienos
#6
Richard Yates „Nerimo dienos“ („Revolutionary road“)
Kategorija: netyčia atsiverčiau
288 p.
Iš tiesų, pirmiausia atsiverčiau W. Woolf „Į švyturį“, bet tokia šerelytiška depresūcha užgriuvo kriokliu, tad pagalvojau – gal Amerikos klasika bus šviesesnė. Oh boy… Pirmiausia, aš nežinau, kas sumokėjo vertėjoms (net 2), kad „Revolutionary road“ pavirstų „Nerimo dienomis“. Cimusas tas, kad šitas pavadinimas yra itin ironiškas knygos atžvilgiu: tai ir „Revoliucinis kelias“ kaip toponimas, tai ir metafora… Kitaip tariant: depresyvus, sarkastiškas, skaudus kūrinys, kažkuo gal primenantis Larso von Triero kūrybą. Ir nors jis apie konkretų JAV laikotarpį (10 metų po II PK pabaigos), bet tinka beveik bet kokiai visuomenei – kaip žmonės įkliūva į savo susikurtų ir visuomenės peršamų gerovės stereotipų spąstus, ir taip susidirba savo gyvenimus. Taip ir prisimeni pažįstamus, kurie daug ką darė „kaip pridera“… Tikrai rekomenduoju. A, dar vertėjos įvadiniame straipsnyje romaną pavadino „taip pat ir smagiu“. Na, kai kam ir „East is East“ smagi komedija… Rekomenduoju.
P.S. Pasirodo, knygos ekranizaciją darė Sam Mendes, t.y. „American Beauty“ autorius. Kam gi daugiau!..
Trukmė: 2 dienos
#7
Romain Gary „Aušros pažadas“
Kategorija: Rūta Elijošaitytė liepė (arba seniai planavau)
360 p.
Puiki knyga. Iki paskutinės dalies (karo) galvojau, kad vis tiek „Visas gyvenimas dar prieš akis“ – geresnė, po jos – sutinku, kad lygiavertė. Nežinia, kiek visos Gary pasakojamos istorijos yra tikrai nutikusios (nes pristatoma tai kaip beletristiniai memuarai), bet visos savaip žavingos. Na, ir žinoma laiškai iš Pohuliankos 16 savo šarmo suteikia, nors pačio Vilniaus knygoje nelabai ir yra. Užtat paskui, kai Romainas ir Janekas susitinka Varšuvoje ir beveik vėl „eina ant palangės“, tai koks epizodas!!! (nors žaidimo technologijos vis tiek nesupratau…). Daugiausia skaitydamas arba šypsaisi, arba balsu kvatoji, bet ne vieną kartą (ir dažnai – po didžiausio komizmo) knyga ir verte nuveria nesuvaidintu jausmingumu, humaniškumu, fatališkumu. Labai rekomenduoju. Ne, taip augintas būti nenorėčiau.
Trukmė: 3 dienos
#8
Jose Saramago „Aklumas“
Kategorija: girdėjau, kad rimta ir lygis
p. 258
Tris kartus tpfu. Na, ir pataikiau… Tvarka, knyga tikrai gera, bet krūvis oi krūvis. Jeigu „Revoliutionary road“ buvo depresyvus, tai šita tiesiog slegianti. Toks keistas variantas tarp alegorijos ir kas-būtų-jeigu-būtų. Taigi, kas būtų, jeigu prasidėtų staiga aklumo epidemija? Vieną variantą daug kas žino iš „Trifidų dienų“, bet ten bent išlieka grupės matančių, ir ten tikrai akcentas prie „kas būtų jeigu būtų“. Čia gi – vos viena matanti, ir, žinoma, tada nuo rekonstrukcijos nuslystama į alegoriją – ar čia tikrai aklumas, ar tiesiog nematymas, ar čia apie vagis ir prievartautojus, ar pagal Marksą, ar esi atsakingas už nužudymą, kai tik sudarai sąlygas mirti. Ir taip toliau. Žodžiu, norite kažko, kad trinkteltų per galvą – imkite, bet nesakykite, kad neįspėjau. Po jos jaučiuosi kaip po T. Snyderio „Bloodlands“. Rekomenduoju.
Trukmė: 3 dienos.
