“Nine” (rež. Rob Marshall). Cha cha, štai man, miuziklo šiokiam tokiam mėgėjui, mazgotė per nosį – nežinojau apie šios filmos egzistavimą iki „Auksinio balso“ ir ten išgirsto „Be Italian“. Suklusau – kaip kaip?! Ajajai, nagi kokį reikalą būsiu pražiopsojęs! Pasirodo, amerikėnai, kuriems nešventas net Fellinis, jo „81/2“ siužetą pervarė per miuziklą. Ir, pasakysiu, gerai pervarė – viena vertus, moterų įvairumo ne mažiau nei „8 moteryse“, antra, visos tikros, nežaislinės žvaigždės, trečia, nėra skysta. Žodžiu, jeigu mėgstate gerą modernų miuziklą – vejate vaikus nuo ekrano ir žiūrite. Beje, Danielio Day Lewiso net nepažinau!
„Star Trek Into Darkness“. Hm… Visada galvojau, kad „Star Trek“ – tai rimtesnė mokslinė fantastika, o ne space opera. Bent jau taip atrodė kažkada, kai dar sukosi videakai. Čia gi – aišku, kodėl J.J.Abramsas daro naujus „Star Wars“, nes iš Treko jis būtent tai ir padarė. Didžiausias filmos privalumas, žinoma, Sherlockas Kahno vaidmenyje. Visa kita – turbūt mėgėjui, arba paaugliui, o kadangi nepriklausau nei vienam, nei kitam, tai truputį lėkšta, truputį per marga, truputį per seklu, ir truputį per daug muštynių.
„Grand Budapest Hotel“. Wes Andersons vėl smogia ir vėl pataiko. Pusantros valandos nevalingo kikenimo, žavėjimosi didesniais ir mažesniais grandų vaidmenimis (hm, kaip aš sugebėjau Liamą Neesoną su Ralphu Fiennesu sumaišyti, a?), smagi ironija, fantasmagorija, išsityčiojimas iš klišių ir egzistencinių smigtelėjimų. Labai patiko. Beveik taip pat gerai kaip ir „Royal Tenenbaums“. Rekomenduoju.
