Grybų karas ir taika

Kartais imu ir prisimenu, kad jau metai kaip vaikai nebuvo teatre. Ir tada pasidaro gėda, kad auginu juos taip nekultūringai (nes kokios čia pramogos – daužyti ledą ant upelio, žaisti Growtopia ar piešti komiksus?), tada bėgu ieškotis spektaklio, kad vaikai vėl prisimintų, kas gi daroma tose tamsiose salėse…

Šįsyk pasitaikė Keistuolių teatro „Grybų karas ir taika“, 50 min. muzikinis spektaklis, kuriame Aidas Giniotis iš Justino Marcinkevičiaus poemėlės išlaužia tokią socialinę satyrą, kad, brolau (ir sese), laikykis. Kaip visada – minimalistiškai, kaip visada su daug muzikos, trupučiu interaktyvumo, nebuko anekdotiškumo. Tiesą sakant, aš net stebėjausi, kad spektaklis patiko vaikams, nors jie negalėjo suvokti įvairiausių nuorodų į, pvz., „Evitą“, politikos ir rinkimų niuansus (pajutau, kad net Vyriausioji rinkimų komisija buvo parodyta :D), ir dar visko. Ir aš net nežinau, kas vaikams patiko (aišku, labiausiai patiko petarda!), bet – patiko. Ir juokėmės visi, nors ir iš skirtingų dalykų. Vaidino ir vyresnieji, ir jaunesnieji keistuoliai, vaikams net buvo sunku patikėti, kad Lepšis – tai tas pats Geležinis medkiryts (D. Auželis). Bet kaip kitaip suprasi teatro stebuklą? Juolab, persikūnijimų būta tikrai daug.

Nurodyta, kad spektaklis – vaikams nuo šešerių. Jaunesnių vestis tikrai neverta, nors salėje būta ir visiškų lėliukų, bet man regis, kad jeigu Marcinkevičiaus poemėlę paverstume proza, spektaklis tuoj pat taptų suaugusiems. Ir vietomis juoktumeisi pro ašaras. Ir ašaros tos kristų ne iš juoko.

Grybų Respublikos rinkimų stebėtojai (prižiūrėtojai) – pušys