(Aistė Smilgevičiūtė ir “Skylė”, “Vilko vartai” (VIA ARTIS, 2015)
Įspėjimas: nesitikėkite šioje apžvalgoje pono Objektyvumo, kai grupės kelią seki nuo pat pirmos skylės, norom nenorom pats truputį įplyšti. Visgi, kaip sakė Aristotelis, Skylė skyle, bet Plutonas – irgi beveik planeta. Taigi…
Net nežinau, ar kam nors dar bereikia pristatinėti “Skylę”, ir kokioje skylėje turėtų lindėti žmogus, kad nieko apie ją nežinotų. Juk po “Brolių”, didingo sumanymo, paminklo Lietuvos laisvės kovų broliams, už kurį pagrindiniai skylėnai – Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė (Radzevičienė) gavo net valstybinį apdovanojimą, tai – tiesiog neįmanoma. Bet apie “Brolius” jau rašyta daug*, tad neverta kartotis.
Prabėgo penkeri metai – per tą laiką grupė ne tik daug koncertavo. “Vilko vartuose” – net 15(17) dainų, kurių didesnioji dalis – “pobrolinės”. Tai – labai daug. Bet – reikia nepamiršti, kad lygiagrečiai dar buvo sukurta ir Vėlinių misterija “Dūšelės”, irgi stambus kūrinys (kol kas jis gyvai buvo rodytas du kartus, jeigu praleidote – laukite kitų Vėlinių). Be to, grupė savo skylėje porai metų buvo įtalpinusi netgi chorą. Tad užmojų trūkumo neprikiši.
Kaip sakiau, “Vilko vartai” – didžiulis albumas, kuriame “Skylė” ir toliau išlieka be galo rimta, gal net rūsti ir didinga, tuo albumas tęsia “Brolius”, pildo “Jūratę ir Kastytį”, tolsta net nuo “Povandeninių kronikų”. Daugiausia, ką sau leidžia kūrėjai, tai – lyrika, “Lukiškių pievos” ir ankstesnių kasečių šmaikštumas – jau gili praeitis. Net ir galbūt kiek humoristinė “Žvaigždė ir svirplys” skamba šekspyriškai rimtai. Toliau vagojama folkroko vaga – žemaičių, prūsų kalbos, Rimvydo Stankevičiaus tekstai. Akmuo Roko eilėraščiuose tampa toks pats dažnas kaip ir dangus pas Andrių ar Saulė pas Stanislovą. Skambesys stiprus – sodrios instrumentuotės, fūzas, choras – tikrai nebus per maža.
Neatsisakysiu malonumo perbėgti kiekvieną dainą – juk naujas albumas – ne kas mėnuo.
“Aš gaudau svajas” – Aistiška skylė, šviesi, pagauli, skambi. Albumo pristatymo daina, girdėjo daug kas. Neapdairiam klausytojui gali sudaryti neteisingą įspūdį apie albumo turinį.
https://www.youtube.com/watch?v=gyaGK1Jip1A
“Nuotaka žalčio” – sako, Rokas (ir, kaip byloja knygelė, Kęstutis (fleita)) dainą parašė dar 1991 metais, reiškia – pati “Skylės” pradžia. Galbūt dėl to, o gal dėl kažkokių techninių priežasčių, tekstą įraše išgirsti labai, labai sunku (išskyrus priedainį). Bet ritmas ir nuolatinė “Ž” veikia įdomiai. Neprasuku, bet išmokti bus sunku.
“Švelnumas” (m. – Rokas, ž. R. Stankevičius) – aha, čia – jau žadėta lyrika. Ką ten lyrika – erotika: švelni, subtili, išjausta, profesionaliai surimuota, tik išmok – ir niūniuok merginai į ausį, atsargiai artėdamas prie rūbo lukšto. O jeigu rimčiau – šiame albume erotinė skylės pusė sužydi, ir toji erotika – ne paaugliška, o brandi, jusli ir liečiama.
“Trečias brolis dangus” – tarsi atėjusi iš Roko kurtų miuziklų, gal dėl instrumentuotės – didinga, besisvaidanti drastiškais įvaizdžiais: “namai, kur nuo sienų teka medus…”, “du broliai vilkai” ir taip toliau. Gražu, AistRokas.
“Upelė” – neabejotinas albumo gintaro grynuolis. Žemaitiškai, visas Aistės balso grožis, gamta, šaknys, net ekologija. Pravirkdytų net plastmasę. Tobula. AistRokfolkas.
“Vilko vartai” – titulinė, aiškus “Brolių” periodas (beveik “Priesaikos” įžanga), jeigu nebūtų simbolistinio teksto (Aistė), tiktų Dainų šventėms. Stipru, nes, aišku, choras ir visa kita!
“Purpuro naktis” – tipiška vėlyvoji skylė, tipiškas Rokas, gal ir galėjo likti “C” pusei (apie puses – vėliau), dabar susidaro skirtuko įspūdis, kad ilgiau pasiliktų “Vilko vartų” ūkanos
“Mudu abudu” – peržaista viena iš atviresnių, gan neblogai žinomų vestuvinių liaudies dainų, tad – vėl erotika su jausmingais papildiniais. Labai gražu. Niekada nepamiršiu, kaip jos klausiau 12 valandą dienos “Knygų mugėje” ir galvojau, kad žiūrėti į tokią dainą dainuojančius mylinčius žmones yra viena iš dovanų, kurias gali teikti tik duetai.
“Mėnuo katino vyzdys” – “Vilko vartai”, II dalis. Struktūriškai, melodiškai, animalistiškai. Atsipažįsta Aistės tekstas.
“Dievdirbiai” – Rimvydo Stankevičiaus eilėraščio įhimninimas. Labai patiks tautinio gyvenimo būdo puoselėtojams, romuviečiams, kriviams, vaidilutėms. Man – truputį per saldu, pasiilgau smiltelės tarp dantų.
“Ukadebbaisis” – malda Perkūnui prūsiškai. Galinga.
“Devynios baltos upės” – grožis, trigubas grožis. Gal labiau įprastas nei “Upelė”, bet tobula lyrika, plauki ir nuplauki. Dieviška. Roko Aukštojas šiame albume.
https://www.youtube.com/watch?v=GQIuF0v7i1I
“Mėnesiena” – mano kuklia nuomone, stipriausias iš stipriųjų albumo gabalų. Drąsiai galėjo būti (o gal ir turėjo?) “Broliuose”, nes tema, tekstu, metaforomis, skambesiu – labai artima. Vėl Rimvydas Stankevičius eiliuoja, bet šįsyk su viskuo, ko reikia.
“Tolyja” – dar vienas folkroko himnas.
“Rasa krito” – muzikinė – poetinė kompozicija, turinti surišti iki tol buvusias dainas į vieningą pasakojimą. Gražu, ir Roko tekstas – puikus (“dovanojo mums bilietus vilko”), bet apie surišimą – netrukus.
“Skrisk, sesute” – “Lukiškių pievos” Skylė, bet jau nurimtusi. Smagu, kad vis dar prisimenamas tas laikotarpis, net jeigu ir vėl krenta akmenys.
“Žvaigždė ir svirplys” – jau sakiau, labai keistas reikalas. Turėtų būti kiek komiška, bet kai Stankevičius ir Radzevičius du stoja, net Aistės čiulbamas “bučiuot ir kandžiot” nepramuša rūsčios vyriškumo sienos – “iškeliausiu į dangų, po šimts Perkūnų!!!!” Patiko (išskyrus paskutinius choravimus), bet dramos – per daug, o erotikos – per mažai.
Štai ir perbėgom per visas dainas. Ir ką gi matome?
Kai klausiau interviu per “Laisvąją bangą”, Rokas minėjo, kad jiedu su Aiste labai ilgai dėliojo dainų seką, siekdami nuoseklaus pasakojimo. Atvirai kalbant, nuoseklus pasakojimo aš ieškojau, bet neradau. Ir, jeigu būčiau dainas dėliojęs aš (bet kas man leis…), būčiau taikęs “vinilo” principą, tai yra: A pusė, B pusė, nors čia dar reiktų ir C pusės, o gal net ir D. Į vieną pusę būčiau sudėjęs tą grynąjį folkroką ar neofolką – visus dievaičius, žemaičius, Tolijas ir taip toliau. Į kitą – jausminę lyriką. Į trečią – visa, kas liko. Mano galva, įvairovė albume tokia didelė, kad atskirti, kur čia – pagrindinė medžiaga, kur – “papildomos dainos” (o pagal kūrėjų sumanymą, papildomos – dvi paskutinės), nei temiškai, nei muzikos požiūriu – neįmanoma.
Apipavidalinimas? Kaip visada, puikus. Rūstus pagal nuotaiką, žvaigždiškas pagal kryptį. Beje, mano vienas kompiuteris atsisakė groti CD, nes jis, matyt, juodas. Gal kompiuteris nebuvo pakankamai rimtas.
Bendras įvertinimas – lygis išlaikytas, nežinau, ar albumas pridės naujų gerbėjų, nežinau, kaip jį sutiks daugiatūkstantinė “Brolių” gerbėju minia (spėju, kad neblogai), visgi, žaismės, kuria kažkada tokia žavinga buvo “Skylė”, imu pasiilgti.
O dabar – skubėkite išgirsti gyvai, su visa scenografija, šviesomis ir kitais sumanymais. Čia “Skylei” lygių – nedaug. Bilietai.lt – jūsų paslaugoms.
* – “Brolių” recenzija, kuria iki šiol didžiuojuosi: http://akivarai.popo.lt/…/12/rauda-sventoms-girioms-atminti/
