Mika Waltari. Johano jaunystė
Tik atsivertęs ir pradėjęs skaityti supratau, kaip buvau pasiilgęs Waltari – stiprios, vaizdingos, istorinės knygos visomis prasmėmis. Knyga pristatoma kaip „Mirties Angelo“ (arba – „Johano Angelo“) priešistorė, nors akivaizdu, kad tokią priešistorę galime paremti tik laiku, kadangi, nežiūrint anotacijos, net veikėjai Johanai yra skirtingi (apie dinastinę teisę pirmoje knygoje net neužsimenama). O visa kita – labai gerai: platus, gilus istorinis peizažas ir bent jau man plačiau nežinotas bandymas sujungti Rytų ir Vakarų bažnyčias XV a. pradžioje, ryškūs veikėjų – istorinių asmenybių ir išgalvotų – portretai, papročiai (net neįtariau, kad Konstantinopolyje moterys krikščionės turėjo dėvėti visą kūną (taip pat ir veidą) dengiančius rūbus), skirtybės, margumynai. Politika, graikų – lotynų – osmanų intrigos (ypač graikų – tas pats Grexit, tik kituose puslapiuose, be to, nebuvo tekę girdėti, kokia priežastimi pasirėmę kryžininkai kadaise buvo užpuolę ir apiplėšę Konstantinopolį). Aišku, kilo begalinis noras vėl perskaityti „Mirties angelą“. Tikiuosi, dar liko vasaros dienų tai padaryti.
Labai gerai, rekomenduoju.
