Gražina Mareckaitė. „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų: veidai ir vaizdai“
Dar viena knyga iš vis gausėjančios memuaristikos apie Vilnių. Parašyta labai literatūriškai, gražiai, meniškai, asmeniškai. Autorė įvade kažkodėl (ir man tai perskaičius knygą liko neaišku) savo knygą pristato kaip antipodą L. Briedžio „Vilnius: savas ir svetimas“ (tiksliau – Vilnius: a city of strangers), ir tarsi užsibrėžia sau tikslą papasakoti apie lietuvišką tarpukario Vilnių, kurį matė čia augdama. Bet knyga nėra nuoseklus pasakojimas – tai biografinių ir impresionistinių(?) esė ar apybraižų rinkinys. Kiek suprantu, dalis jų buvo spausdinta kultūrinėje spaudoje. Vieni pasakojimai skirti vaikystei, jos žaidimams, giminėms ir sutiktiems žmonėms (pvz., „Gyvo žalio“ – tokio žaidimo mes jau nebeturėjome), kiti – asmenybėms (pvz., Antanui Vivulskiui, Pranui Žižmarui), treti – varpams, kaštonams, bažnyčioms. Tad, viena vertus, ja galima džiaugtis kaip tradicine jausminga lietuviška literatūra, bet man, žinoma, buvo įdomiau visokios smulkmenos apie Vilnių, nors daugiausia tokių smulkmenų galėjau ištraukti iš gausių fotografijų.
Ir savo gėdai turiu pripažinti, kad apie Prano Žižmaro dvikovą su endeku Chom Chomskiu man nebuvo tekę girdėti, o juk tai turėjo būti viena paskutinių dvikovų mūsuose! (Trumpai: Chom Chomskis 1938 m., kai Lenkija Lietuvai skelbė ultimatumą, išdėjo į šuns dienas lietuvius, tada lietuvis, skautas (lietuviškai skautai Vilniuje veikė lyg ir nelegaliai), priėjo prie oratoriaus restorane, skėlė jam antausį, metė piršinę ir įteikė vizitinę kortelę, t.y. – iškvietė į dvikovą, ir ją laimėjo. Liūdna, bet tuo metu tai buvo viskas, ką galėjo Lietuva padaryti – pasidžiaugti dvikova).
