Karoče, autorius tipo pristato kaip „popromanas“, nors nifiga čia ne joks popromanas. Čia gan aiškus Bildungsromanas (jeigu taip rašosi, tingiu guglint – bet tai reiškia, kad maždaug romanas apie tai, kaip formuojasi bachūrs), jauno bachūro istorija apie ankstyvąją Nepriklausomybę, regbį, savęs ir panų paieškas. Paaiškėja, kad bachūriukas viduje ne tik ne marozas (nors pradžioje stumdo visokį fuflo), bet dar ir biškį inteligentas neformalas. Parašyta viskas gražia šiaulietiška tarme ir žargonu, iš serijos „žmonės kalba“, skaityti malonu, miela, prisiminimai tų laikų glosto širdį, meilė ir erotika irgi tokia graži, paprasta, juokinga ir be kvailų vykruntasų, sudomina netgi regbiu, tik biškį subiesina, kai gale ta Monika dingsta, ir fsio, ir tada herojus filosofuoja, filosofuoja. Puikus paminkliukas laikotarpiui, Šiauliams ir jaunam žmogui. Nuo kokių 16-os, sakyčiau, galėtų būti privalomas skaitinys. Ir dar labai keista ją skaityti pramaišiui su žiūrimu „Westworld“‘u, viskas ima pintis, Pietinis su Sweetwateriu, Monika su Dolores, karoče…
Ir dar labai juokingas, gerokai juokingesnis už Katlerį žmonėse.
„Kaip konkrečiai man liūdna? Ką aš žinau. Nu maždaug taip, kaip per Guns N’ Roses „November Rain“.
Knyga man irgi labai patiko, o čia yra graži recenzija, bet labai spoileris vienoje vietoje…