Moteris, pakeitusi Argentiną

Iš: Justinas Žilinskas. Moteris, pakeitusi Argentiną. Verslo klasė, 2010, Nr. 5.

Parašyti tekstą apie Evą Perón apsiėmiau internete suradęs eilinę „įdomybę“. Pats sau juokauju, kad domėtis Argentina man priklauso pagal „kilmę“. Mat pamenu močiutės ir tėčio pasakojimus apie tai, kaip į Buenos Airių centrą lėkė tuometį Argentinos prezidentą Juaną Peróną pasiryžusių ginti kuo papuola ginkluotų darbininkų perkimšti autobusai.

Juos lydėjo virš galvų skutantys perversmininkų lėktuvai ir vėliau mėtė bombas į minią. Prisimenu pasakojimus apie Evitos karstą, kurį sostinės gatvėmis vežė ne automobiliai ir ne žirgai, o „bemarškiniai“ vyrai (isp. los descamisados – taip buvo vadinami darbininkai, simpatizuojantys peronizmui). Kita vertus, juk tai – ne įšventintojo žinios.

Labai tikėtina, kad didesnė dalis skaitytojų bent jau matę Alano Parkerio kino miuziklą „Evita“ (1996), pastatytą pagal Andrew L. Webberio ir Timo Rice‘o kūrinį (1976). O kaip kruopščiai Alanas Parkeris atkūrė dokumentuotus vaizdus! Tarsi būtų nuspalvintos kino kronikos, nors vietomis Buenos Aires ir „vaidino“ Budapeštas. Bet tada ką man daryti su straipsniu – negi perpasakoti jums ir taip žinomą istoriją?

Evita Peron

Kronikų peržiūra nuvijo į rašytinius šaltinius, biografinius filmukus, amžininkų prisiminimus bei internetines batalijas, užverdančias kaskart paminėjus Evitą. Ir tada man ėmė kilti abejonių dėl Webberio, Rice‘o ir Parkerio papasakotos istorijos. Pirmiausia – plika akimi matoma, kad ji yra nuosekliai „antievitiška“. A. Parkeris sakėsi tyrinėjęs šios moters gyvenimą 15 metų, bet juk sceninis miuziklas buvo pastatytas 20 metų iki filmo, vadinasi, tie tyrinėjimai buvo tušti? Antra, pagrindinis pasakotojas Che (iš isp. k. čia – kiekvienas ar bet kuris) tik kine nusikratė Che Guevaros įvaizdžio, miuziklo sceniniuose pastatymuose jis buvo (ir net yra) vaizduojamas būtent taip. O juk žinoma, kad kairiųjų požiūris į peronizmą, sugebėjusį paveržti menamą socialistinės revoliucijos bazę – profsąjungas, – taip pat buvo, švelniai tariant, ne teigiamas. Trečia, populiariojoje versijoje Juanas Perónas rodomas vos ne tūnantis po Evos padu (tai, beje, iš dalies ir dėl aktoriaus Jonathano Pryce‘o, kuris šiam vaidmeniui tiesiog kiek per smulkus ir per kuklios išvaizdos) – Perónas iš tiesų buvo puikus oratorius, įžvalgus ir išradingas politikas. Žinoma, Eva daug nuveikė (ir ypač skelbėsi veikianti) jo labui, tačiau vargu ar jis galėjo pirmas pasiūlyti atsisakyti „didžiojo obuolio“. Ir, mano supratimu, Evitos fenomeno aiškinti be peronizmo fenomeno [INFO] yra tiesiog neįmanoma. Ketvirta, rodyti, kad Evos Perón fondas tapo Argentinos ekonomikos griuvimo priežastimi – beveik juokinga. Na, ir penkta, o apie tai džentelmenams net nederėtų kalbėti, tai nuolatiniai kaltinimai, kad Eva Duarte tapo Perón dėl ypatingų gebėjimų įsitaisyti svarbių vyrų lovose. Net jeigu taip ir buvo – tie svarbūs vyrai patys be jokios sąžinės graužaties landžiojo į kitų moterų lovas ir už tai jų niekas nesmerkė ( ir nesmerkia). Taigi, dar vieną priežastį, kodėl Evitos istorija yra tokia daugiaprasmė, puikiai reziumuoja T. Rice‘o libreto eilutėje „Argentine men call the sexual shots / Someone has altered the rules“ (iš angl. k. „Tai Argentinos vyrai renkasi moteris, kas čia pakeitė taisykles?“). Juk ir mūsų patriarchalinė visuomenė tik dabar susitaikė (iš dalies!) su faktu, kad didžioji dalis svarbiausių valstybės postų priklauso moterims, bet ir tai – kiek joms kliūva „kritikos“ vien už tai, kad yra „bobos“. O Eva Perón metė iššūkį konservatyviai katalikiškai ir mačistinei Argentinos visuomenei XX a. viduryje. Kai į žmones žvelgta maždaug taip: gimei ne santuokoje – benkartas; moteris, pasirinkusi aktorės karjerą (ar net viešai dėvinti kelnes) ,– kekšė; aktorė, susiradusi įtakingą vyrą, – kekšė su pretenzijomis…

Ir vis dėlto nemanykite, kad toliau aš pasakosiu tik „Šventosios Evitos“ istoriją ar šlovinsiu peronizmą. Aš tiesiog nusiteiksiu, kad kai ką apie Evitą jūs jau žinote, bet turbūt rasite ir šį tą nauja.

[INFO: Peronizmas (Justicializmas).

Politinė Argentinos srovė, apibūdinama kaip trečiojo kelio judėjimas, tarpinis variantas tarp kapitalizmo ir socializmo, pasižymi aktyviu valstybės vaidmeniu ekonomikoje, daug dėmesio skiriama socialinei gerovei, nacionalinei nepriklausomybei ir stipriai centralizuotai valstybei. Istoriškai buvo būdingas autoritarizmas, siejamas su Juano Peróno asmenybe.]

Iš skurdo į spindesį


Maria Eva Duarte (g. 1919) nuo pat pirmųjų dienų pažymėta skurdo ženklu. Taip, ji gimė šalyje, kurioje šeimos vertybės itin vertinamos. Bet Evos tėvas – turtingas žemvaldys, be „vertybinės“ šeimos, kas pusmetį turėjo ir „nevertybinę“ – Evos motiną – ir su šia sugyveno 4 „nevertybinius“ vaikus. Argentinoje tokie dalykai buvo gana įprasti. Tiesa, tėvas leido nesantuokiniams vaikams nešioti savo pavardę. Kad išlaikytų šeimą, motina, ypač po tragiškos senjoro Duarte mirties, turėjo dirbti labai daug ir baisiai sunkiai. Tuo metu Holivude gimęs aktorių kultas skverbėsi ir į Argentiną. Nieko keista, kad mergaitė panoro tapti aktore ir jau mokykloje mėgo viešai skaityti poeziją, vaidino mėgėjiškuose spektakliuose. Tačiau vėlgi – tais laikais aktorės buvo laikomos tik gal vos vos geresnėmis už prostitutes. Todėl nieko keista, kad mitologizuota Evos „karjera“ prasideda nuo tango atlikėjo Augustino Magaldi sugundymo, o jis neva išsiveža (kita versija – jie kartu pabėga) penkiolikmetę merginą iš Chunino į Buenos Aires. Tiesa, rimtesni Evitos istorijos tyrinėtojai laiko šį epizodą išgalvotu – Magaldi gastrolių maršrutuose tokio miestelio nėra. Buenos Airėse Evos gyvenimas nėra lengvas, bet pamažu, po truputį, ji išsikovoja vis daugiau vietos po saule. Vaidina teatruose, dirba fotomodeliu, mezga pažintis: graži, ryžtinga ir labai ambicinga. Argentina ir Buenos Airės tuomet – galimybių šalis, plūste užplūsta emigrantų, bėgančių nuo Didžiosios depresijos, taip pat ir iš Lietuvos. Šis atvykėlių, pigios darbo jėgos ir kaimo darbininkų srautas šiurpina „baltąją“ Argentinos aristokratiją, maždaug 500 šeimų, tvirtai laikančių visus svarbiausius svertus savo rankose. Į miestą sugužėję iš provincijų darbininkai pravardžiuojami „tepaluočiais“ (isp. grasas), „bemarškiniais“ (isp. descamisados).

Kaip dauguma žino, Eva netapo rimta kino aktore. Ir aktoriniai jos gabumai nebuvo vertinami itin gerai, tačiau ji rado nišą radijuje. Tam puikiai tiko švelnus, malonus ir jausmingas balsas. O radijas tuo metu – bene svarbiausia žinių priemonė, pasiekianti beveik kiekvieną šeimą, per jį transliuojamos ne tik žinios, bet tiesiogiai vaidinamos ištisos muilo operos, nuolatos gyvai tango griežia orkestrai. Būtent dėl darbo radijuje Eva tampa vis žinomesnė. Ir sulaukusi 23-ejų jau yra geriausiai apmokama radijo aktorė. Tuo metu Argentinoje karinės uniformos tampa ne tik madingos, bet ir labai naudingos.

Argentinos pulkininko moteris


Tikroji (arba svarbioji) Evitos istorija prasideda nuo tada, kai ji sutinka Juaną Domingą Peróną (g. 1895 m.).  Čia jos „ėjimas per vyrus“ baigiasi. Kodėl? Nejaugi todėl, kad paimtas svarbiausias, kad toliau, aukščiau – nebegalima? Bet pažvelkime į patį J. Peróną tuo metu. Ar tikrai jis galėjo garantuoti vyrų medžiotojai tą šlovę, spindesį ir kitus gėrius? Taip, Juanas Perónas tuo metu buvo ne visai paprastas karininkas – vienas jauniausių Argentinos ginkluotųjų pajėgų pulkininkų, priklausantis neseniai sėkmingą pučą surengusiai chuntai GOU, tačiau – iš pažiūros tik nelabai svarbaus Darbo ir socialinės gerovės sekretoriato (ministerijos) vadovas. Ar tikrai ši žinyba – patraukliausia karjera perspektyviam karininkui? Tačiau jis randa bendrą kalbą su profesinėmis sąjungomis ir užsiima darbo įstatymų, gerinančių darbininkų gyvenimą, tobulinimu. 1944 m. Argentinos San Chuano miestą nuniokoja didžiulis žemės drebėjimas, ir J. Peróno institucija skiriama atsakinga už paramos rinkimą nukentėjusiems. Veikla vainikuojama didžiuliu labdaringu koncertu su visomis to meto Argentinos žvaigždėmis 1944 m. sausio 22-ąją. Būtent tą naktį ir susitinka šiek tiek žinoma radijo žvaigždutė (kurios radijo laidose kviečiama padėti nukentėjusiems) ir nevienareikšmiškai vertinamas karininkas. Jai – 25, jam – 48. Amžininkų atsiminimuose J. Perónas – išvaizdus vyras: aukštas, plačiapetis, jam šypsantis tvieksdavo baltų dantų eilė. Iš koncerto jie išvyksta kartu. Ir, žinoma, tas amžinas klausimas – meilė iš pirmo žvilgsnio ar sąjunga iš išskaičiavimo? J. Perónui nebuvo jokios naudos iš ryšių su Eva. Tik nauji keblumai dėl to, kad ji – aktorė, juolab kad dvi dienos iki koncerto jis tampa viceprezidentu. Evai? Atsižvelgiant į sparčiai besikeičiančias valdžias Argentinoje, jeigu ji ir rinkosi apgalvotai, tai statė ant „juodojo arkliuko“, o ne ant princo su baltu žirgu.

Netrukus jie jau gyvena kartu ir jis pradeda ją imti į svarbius susitikimus (net į vyriausybės posėdžius). Nežiūrint viso aristokratijos ir karininkijos pasipiktinimo, J. Peróno populiarumas sparčiai auga. Ne visiems tai patinka – tuometis Argentinos prezidentas, buvęs J. Peróno draugas, ir jo aplinka 1945 m. rudenį ne tik priverčia J. Peróną atsistatydinti iš kariuomenės, bet ir jį areštuoja. Tačiau savo darbo ministro stoja ginti profsąjungos – šimtatūkstantiniai mitingai išgąsdina valdžią ir J. Perónas paleidžiamas. Šis įvykis jo karjeroje – lemiamas. Netrukus, 1946 m., jis lengvai laimi naujus prezidento rinkimus, nors prieš jį susivienija beveik visos politinės jėgos. Tačiau prieš tapdamas prezidentu žengia dar vieną drąsų žingsnį – veda Evą. Taip, karininkas veda pavainikę aktorę. Nejau tik atsidėkodamas už paramą ir ištikimybę? Bet kol kas toji parama gana kukli, nors Evitos vaidmuo ir žinomumas taip pat didėja – radijo žvaigždė ima agituoti už J. Peróną savo laidose. Taigi, Maria Eva Duarte de Perón tampa pirmąja Argentinos dama. Kas toliau? Arbatėlės, šypsenos, rankų spustelėjimai? Anaiptol.

Geros valios ambasadorė, vargšų globėja

Evita Peron

Evos kišimasis į politiką daug ką tiesiog šokiruoja. Ypač aktyviai ji nori dalyvauti Darbo sekretoriato veikloje, čia ji priima pagalbos ir paramos prašytojus, profsąjungų atstovus, darbininkus ir kitus. Savo misiją ji apibrėžia taip: „Perduoti Perónui Argentinos žmonių rūpesčius.“ 1947 m. Eva išvyksta į „Vaivorykštės turą“ po Europą. Kodėl keliauja ne pats prezidentas? Pirmiausia, matyt, todėl, kad pakviečia Ispanija, kurią valdo fašistas generolas Franko. Ispanija sutinka Evitą karališkai, tačiau gerokai prasčiau sekasi Prancūzijoje ir ypač Italijoje, čia J. Perónas be skrupulų lyginamas su Benitto Mussolini. Namuose taip pat ne visi patenkinti ir ja, ir peronizmu.

Eilinį kartą paniekinta oligarchijos ir neišrinkta aristokratines tradicijas puoselėjančios moterų labdaros draugijos „Sociedad de Beneficencia“ prezidente, 1948 m. Eva Perón įsteigia savo vardo fondą. Fondo veikla vėlgi vertinama nevienaprasmiškai. Viena vertus, fondo pastangomis buvo pradėta ne šiaip teikti parama skurstantiems žmonėms, bet ir vyko realus gerovės perskirstymas. Fondas dalino ne tik smulkią labdarą (pavyzdžiui, batus, puodus, siuvimo mašinas), rūpinosi poilsio organizavimu vargšų vaikams ir išsilavinimo galimybių plėtra, bet ir vykdė milžiniškus projektus: 35 ligoninės, 450 mokyklų, net vadinamasis Evitos miestas – socialinių būstų rajonas Buenos Airėse. Taip, kai kada tos paramos teikimas įgydavo ir komiškas formas – loterija mėtant lapelius. Bet kada žmonėms nereikėjo ir žaidimų? Rimtesni kaltinimai susiję su tuo, kad peronistai šantažu ir spaudimu rinkdavo lėšas fondui iš pramonininkų (paaukokite geruoju, kitaip…), kad nebuvo tvarkoma apskaita ir kad tai tebuvo didelis viešųjų ryšių triukas pašlovinti Argentinos pirmajai poniai ir jos vyrui. Ir vis dėlto, kad ir kaip būtų buvę iš tiesų, Eva Perón savo pareigas fonde atliko nuoširdžiai – ji asmeniškai prižiūrėjo fondo veiklą ir skyrė visą savo laiką susitikinėdama su pagalbos prašytojais. Dirbdavo nuo ryto iki vakaro ir dažnai vyrą išvysdavo tik vėlyvą naktį (J. Perónas, beje, irgi buvo darbomanas). Na, o apie ją kaip apie „šventąją“ kalbos ėmė sklisti dar ir dėl to, kad ji neatstumdavo jokių žmonių – eilinis skandalas kilo, kai pirmoji dama apkabino sifiliu sergantį  žmogų. Net ir sunkios ligos apimta, Eva Perón nemažino savo darbo krūvio fonde.

Dar viena veiklos sritis, dėl kurios Eva Perón nusipelnė išskirtinės vietos istorijoje – tai jos pastangos, kad moterims būtų suteikta balso teisė. Vėlgi į tai galima žvelgti dvejopai – kaip į nuoširdų emancipacijos siekį mačistinėje visuomenėje, kita vertus – kaip į tolesnį vyro rinkėjų bazės stiprinimą. Tai numatantis įstatymas įsigaliojo 1947 m. ir J. Perónas oficialioje ceremonijoje, skirtoje įvykiui, įteikė įstatymą savo žmonai. Žmona neliko skolinga – įkūrė moterų peronisčių partiją, jau 1951 m. ši turėjo pusę milijono narių. Tačiau Evita nebuvo feministė, nors ir pirmoji Argentinoje viešai ėmė dėvėti kelnes. Ji visada deklaravo, kad pirmiausia yra atrama ir pagalba savo vyrui. Ir tokia liko iki pat paskutinių dienų.

Šeimynėlė su botagu


Pirmoji Argentinos pora saugojo ir mokinių ramybę

Ir vis dėlto balinant Evitos (ir Peróno režimo) paveikslą persistengti taip pat neverta. Ne viename šaltinyje apie peronizmą ir Peróną aptiksite, kad jis kūrė totalitarinę sistemą, kad peronizmas – tai fašizmo atmaina, o Evita – jos Goebbelsas. Taip, reikalavimas priklausyti peronistų partijai, jeigu nori būti valstybės tarnautojas ar mokytojas, tos isteriškos masinės demonstracijos ir oracijos apie „kovą už Peróną iki mirties“ arba raginimas „kovoti tol, kol neliks nieko neperoniško“, atrodo nekaip. Juolab kad Argentina tapo gana saugiu prieglobsčiu nacistiniams nusikaltėliams. J. Peróno ir Evos siekis tapti vieninteliais teisuoliais – daugiau nei akivaizdus. Vešėjo ir prezidento šeimos kultas – štai tarp iliustracijų matote nuotrauką iš Argentinos mokyklos, joje virš mokinių tarsi angelai sargai šypsosi diktatorius ir jo žmona. Perónai nepakentė nė vieno savo kritiko. Opozicijos spauda buvo uždaroma, opozicijos lyderiai – ne tik kalinami, bet ir kankinami. Peronistų profsąjungoms visur žalia šviesa, bet jeigu pamėgindavo streiką suorganizuoti kokios kitos… Tūkstančiai režimui nepritariančių žmonių paliko Argentiną. O Evos tikrai būta kerštingos. Štai žymi Argentinos aktorė Libertad Lamarque, su kuria Eva konfliktavo dar bendro filmavimosi laikais, neteko ne tik bet kokios galimybės vaidinti, bet ir buvo priversta emigruoti.

Nors kartais opozicijos veikla ir peronistams nurodydavo kelią, ką daryti. Pavyzdžiui, po didžiulių protestų dėl to, kad režimas per daug dėmesio skiria „populiarioms priemonėms“, kuriomis perka „darbo klasės“ simpatijas, be to – šiurkščiai kišasi į universitetų reikalus (garsus protestuotojų šūkis: „Batai? Taip! Knygos? Ne!“), ne tik skirdami sau palankius rektorius, bet ir uždarydami palaikančias opoziciją institucijas, Argentinoje buvo panaikintas mokestis už mokslą ir universitetinis išsilavinimas tapo prieinamas kiekvienam sugebančiam. Galimas dalykas, kad būtent toks J. Peróno režimo populistinis lankstumas ir leido išlaikyti valdžią, būti perrinktam 1951 m. ir valdyti iki pat 1955 m., kai griūvanti ekonomika ir kariškių nepaklusnumas bei visuomenės susipriešinimas vos leido J. Perónui pasprukti ir prisiglausti Paragvajuje.

Vis dėlto vargu ar galima šį autoritarinį režimą vadinti fašistiniu ir juolab nacistiniu. Kitos partijos nebuvo uždraustos ir veikė. J. Perónas – pirmasis Argentinos prezidentas, į vyriausybę įleidęs žydų. Pagaliau, prieš J. Peroną ne kartą veikė ne tik kairieji, bet ir dešinieji, atvirai žavėjęsi Hitleriu. Apskritai Argentina tarp sudėtingų pasirinkimų penktajame dešimtmetyje mėgino laikytis trečiojo kelio – nesivelti į komunistinio ir kapitalistinio blokų priešpriešą, o kurti ir ekonomiškai, ir politiškai nepriklausomą valstybę. Iš pradžių tai sekėsi neblogai – juolab kad karo nenukankinta ekonomika greitai kilo ir peronistai ryžtingai ėmėsi socialinių bei kitų reformų, nusiteikę sukurti „gerovės valstybę“. Bet sėkmė lydėjo neilgai.

Eva vyro žlugimo nebepamatė. 1952 m., ji, kaip ir ankstesnioji Juano Peróno žmona, mirė nuo vėžio. Gedulas – ir oficialus (30 dienų), ir žmogiškasis – buvo begalinis, kritikų požiūriu – isteriškas ir demonstratyvus. Antiperonistai ant sienų netgi rašinėjo:  „Tegyvuoja vėžys!“ Nors Eva neužėmė jokio valstybinio posto, buvo laidojama iškilmingai kaip valstybės vadovas.  Po dviejų dienų gedulo Buenos Airių gėlių parduotuvėse gėlių neliko. Jos kūnas buvo balzamuotas, galvota apie milžinišką mauzoliejų, jis turėjo atrodyti kaip didžiulė descamisado skulptūra. Tačiau nuvertus J. Peróną Evitos kūnas buvo slapta išgabentas iš Argentinos ir palaidotas svetimu vardu Italijoje [INFO]. Į tėvynę jos palaikus galutinai sugrąžino ir amžino poilsio atguldė jau net ne pats J. Perónas (jis mirė netrukus, kai trečią kartą buvo išrinktas Argentinos prezidentu 1974 m.), o jo trečioji žmona Isabel.

[INFO: Pomirtinė odisėja

Peróną nuvertę kariškiai taip bijojo Evitos mito, kad stengdamiesi nuslėpti palaikų perkėlimą įsakė paimti 25 karstus. Visiems proceso dalyviams buvo pasakyta, kad jie gabena Evitos palaikus. Visi karstai paslėpti skirtingose šalyse ar sunaikinti. Ir vis dėlto iki galo nuslėpti nepavyko. Tai nebuvo vienintelė „antiperonistinė priemonė“ – nuvertus Peróną ilgą laiką Argentinoje buvo draudžiama minėti net jo ir Evos vardus.]

Nors nuo Evos Perón mirties prabėgo jau beveik šešiasdešimt metų, pasaulyje vis dar pilna ją mylinčių ir jos nekenčiančių žmonių. „Man ji – šventoji!“ – raudodama tvirtina moteris, kurios tėvai kadaise gavo būstą „Evitos mieste“, „Diktatoriaus kekšė!“ – keikia kalinto opozicijos veikėjo sūnus. Ir nebent tik jų anūkai galės pasakyti, kuri Evita įsitvirtins istorijos vadovėliuose. Nors juk sakoma, kad žmonės ilgiau prisimena tai, kas gera, ar ne?

 

Įrašas paskelbtas temoje Istorija, Visuomenė ir pažymėtas , , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *