Paskutinė užduotis

Kaip sakoma, ryšium su tuo, kad spaudoje pasirodė straipsnis apie kadais sudarytą Smetonos – Hitlerio paktą, kuriuo Lietuvai atiteko Vilnius, jaučiu pareigą pasidalinti kiek senesniais mano istoriniais tyrinėjimais, pateikiančiais kitokią, moksliškesnę šio laikotarpio įvykių versiją. Malonaus skaitymo 🙂

Justinas Žilinskas

Paskutinė užduotis

(Lietuvos kriptoistorijos apsakymas)

Tumulais plaukiantis rūkas pamažu dažėsi saulėtekio raudoniu. Keli šimtai vyrų įtemptai žvelgė į tolį, – ar miglos sutirštėjimai nepavirs pikta lemiančiais šešėliais? Nuo besibaigiančios vasaros rasų apgrubę delnai spaudė ginklus, smilkiniuose iš įtampos tvinksėjo kraujas. Po pragariškos savaitės jau mažai kas tikėjo, kad jie – vis dar pratybose. Hauptfeldfebelis[1] Otas Lincas žvilgtelėjo į laikrodžio rodykles ir prigludo prie periskopo. Vado, nors ir įpratusio įsakymus vykdyti, o ne juos svarstyti, galvoje vis dar kilo klausimų, trukdančių blaiviai ir tiksliai vertinti padėtį. Vakar vidudienį jų kuopa gavo keistą įsakymą – pasikeisti amuniciją iš mokomosios į tikrą ir vykti į naują vietą. Vidurnaktį, po varginančios kelionės tvankiuose vagonuose,  juos išlaipino ir nuvedė į nedideles naujas pozicijas, vos keli šimtai metrų nuo geležinkelio lanksto. Pozicijos buvo aiškiai gynybinės, įrengtos paskubomis, bet nuo ko jie turės gintis ir ką ginti – niekas nepasakė.  Pranešė tik nenumaldomai artėjantį puolimo laiką ir įsakymą išlaikyti pozicijas, kad ir kas benutiktų.

Tolumoje pasigirdo sunkus garvežio pūškavimas. Kas čia – pastiprinimas? Sucypė stabdžiai, viena į kitą taukšėjo stojančio sąstato vagonų sankabos, girgždėjo atsiveriančios stumdomos durys. Otas bergždžiai bandė ką nors išvysti – galėjo pasitikėti tik klausa ir spėlionėmis. Bet jau po kelių akimirkų rūkas prisipildė vis aiškesnio žmonių balsų gaudimo. Ne, vis dėlto tai – puolimas, pastiprinimas atvyktų kitaip.

Jis įspėdamas pakėlė ranką.

– Pasiruošti! Šaudyti tik po komandos!

Kiekvienas karys tarsi suaugo su savo ginklu, akimis naršydamas rūko tumulus – kur? Kur jie?

Pirmosios atbėgančių priešų figūros, lydimos rėkimo, sušmėžavo arčiau nei buvo galima tikėtis. Otas apstulbo: priešas buvo keistas – be uniformų, apsirengęs kaip papuola, vienų rankose – Otas nenorėjo patikėti savo akimis – beviltiškai pasenę Berdano[2] sistemos šautuvai, kiti – tiesiog nešini kažin kokiais gelžgaliais ar iš viso beginkliai. Puolė jie be jokios sistemos, – tik bėgo didžiuliu būriu ir staugė tarsi gyvulių banda. Ir čia nuo jos reikia gintis? Bet įsakymas yra įsakymas, – net ir tokį nevykusį priešą prileisti per arti galėjo būti pavojinga.

– Ugnis! – sukomandavo.

Ir dešinėje, ir kairėje sukaleno kulkosvaidžiai, supoškėjo šautuvai. Jo vyrai šaudė šaltakraujiškai ir taikliai. Gailesčio nežinanti švino audra rinkosi pirmąją kruviną duoklę. Dabar jau niekas neabejojo, kad juos metė į tikrą Didžiąją kovą! Sturm und Drang[3]!

Pirmoji nevykusių puolikų banga buvo akimirksniu suguldyta ant žemės. Otas šyptelėjo, – teisybę sakė Fiureris, žadėdamas lengvą pergalę: pasipūtę lenkų driskiai net savo kariuomenei nesugeba uniformų pasiūti ir apmokyti, o nori rungtis su vermachtu[4]!

Ir tada atėjo keistas pojūtis, – kūnas skaudžiai sudilgsėjo iš karto keliasdešimtyje vietų, tarsi ten būtų susmigę adatos. Iš netikėtumo vadas susvyravo. Kas čia dabar?! Jo vyrų veiduose taip pat sustingo nuostaba, kuri netruko pavirsti kančios grimasomis, nes skausmas stiprėjo – tolygiai, sparčiai ir negailestingai.

Spėjimas ir komanda „dujos!“ išsprūdo beveik automatiškai – tačiau Otas neišgirdo visuotinio pakartojimo ir neišvydo kuo skubiau traukiamų dujokaukių. Mintys, tik ką tokios aiškios ir dalykiškos, susiblausė nuo klastingų dūrių; kaip sapne jis matė savo kareivius, bejėgiškai griūvančius, paleidžiančius ginklus, klykiančius ir besiraitančius netikėtoje agonijoje. Apkasai per akimirką pasikeitė neatpažįstamai. Pavėluota! Skauda! Jis suklupo. Dar akimirka – ir pats neteks sąmonės.

Staiga skausmas dingo. Taip pat netikėtai, kaip buvo užklupęs. Besigaivelėjantis vadas pirmiausia suprato, kad jam patikėtų pozicijų jau niekas nebegina, – nutilo kulkosvaidžiai, išgriuvę kuopos vyrai gaudo orą lyg žuvys, išmestos į krantą, o atsinaujinęs puolančiųjų staugimas aidi jau čia pat.

Jis išrėkė dar vieną komandą:

– Į vietas! Dujos! Donnerwetter[5]!!!

O kur jo paties dujokaukė? Kūną vėl ėmė dilgčioti.

Ir tada atėjo baimė. Baimė, kuri sakė: „užsičiaupk ir nešk iš čia kudašių, nes skausmas, tas skausmas tuoj sugrįš. Sugrįš. SUGRĮŠ!“

Jis pamatė, kaip eilinis Riugenas šveitė į šalį ginklą, apsisuko ir keturiomis išsiropštė iš apkaso. „Panikierius! Dezertyras!“ – sukalė vėl temstančiose hauptfeldfebelio mintyse. Skausmas staigiai stiprėjo, paralyžiuodamas mintis ir veiksmus. Otas milžiniškomis pastangomis pakėlė valterį. Sprunkančio kareivio nugara šokčiojo taikiklio įpjovoje. Bet štai supanikavusio eilinio pavyzdžiu pasekė dar keletas. Pro sukąstus vado dantis išsprūdo keiksmas, virstantis sunkia dejone. Per brustverą į apkasą įšoko pirmasis užpuolikas. Otas dar sugebėjo nustebti, kad priešas vilkėjo keistas dryžuotas kelnes.

 

Sąmonę hauptfeldfebelis atgavo keliamas į neštuvus. Pakreipęs galvą, jis išvydo, kad apkasuose pilna kruvinų suglebusių kūnų, kuriuos kilojo vyrai su karo medikų ženklais, turbūt ieškodami likusių gyvųjų. „Pastiprinimas suspėjo, matyt, atsilaikėme…“ – lengviau atsiduso. Tačiau keisčiausia jam pasirodė, kad prie brustvero stovėjo aukštas, šviesiaplaukis vyras ištaigia esesininko uniforma. Nepažįstamasis nuvėrė žvilgsniu išnešamą kuopos vadą ir plačiai nusišypsojo – tarsi nugalėtojas, žvelgiantis į pergalės lauką.

 

***

 

„Prasideda didelis lošimas…“

Domas nusičiaudėjo. Čia, ant aukšto, nuo mažiausio krustelėjimo iš spalių kilo dulkių debesys, o karštis ir tvanka per dieną, rodės, išsiurbė pusę gyvybės syvų. Vanduo butelyje taip pat tapo šlykščiai šiltas. Bet leistis žemyn iki šulinio Domas nenorėjo, – šeimininkas lyg ir nuėjęs pogulio, geriau nežadinti. Įkaitę čia buvo viskas, – ir stogo skiedros, ir gegnės, ir net tvarkingai į stirteles sukrauti laikraščių ryšuliai. Šeimininko būta skaitančio: išsirašinėjo ir „Lietuvos aidą“, ir „Ūkininko patarėją“, ir netgi vaikišką „Šaltinėlį“, nors pastarojo rinkiniai baigėsi 1934-aisiais metais. Ech, ir kodėl gi jaukus kambarėlis, kuriame trumpam apsistojo Domas, įrengtas priešingame namo palėpės gale? Kodėl ne čia – toje pusėje, iš kurios tiesiai pro langelį matėsi Vievio geležinkelio stotis?

Kaip teigė Lietuvos susisiekimo ministerijos metraštis, paskubomis perverstas dar Kaune, stotis buvo kapitališkai suremontuota 1929 metais. Tiesa, to kapitalinio remonto pėdsakų per dešimtį metų kaip ir nebeliko: pastatas riogsojo pilkas, mažas, neišvaizdus, kaip ir dauguma nedidelių, dar caro laikais statytų stotelių. Ką nors rimčiau plėtoti ar perstatyti iš naujo nebuvo prasmės, – nors Vilnius čia pat, bet jį tebelaikė užgrobę lenkai. Netgi po 1938 metų diplomatinių santykių užmezgimo traukiniai nuolatos kursuoti nepradėjo, – mielu draugu per prievartą nebūsi[6]. Žmonių aptarnauti tokiai stočiai irgi daug nereikėjo, užteko stoties viršininko, jo pavaduotojo, iešmininko ir sargo. Su visais Domas buvo susipažinęs dar vakar, vos atvykęs.

Sąstatas vėlavo, bet ne tiek, kad reiktų jaudintis. Ir ką čia jaudintis dėl kelių ar keliolikos minučių, jeigu vis tiek pagrindinis klausimas, keliantis jaudulį, turėjo būti tik vienas: kas viduje? Ar jis tikrai išklausė ir įsiklausė į kiekvieną smulkmeną, kiekvieną detalę tada, prieš porą dienų, kai, tik ką iškviestas iš Berlyno, nugrimzdo į viršininko pasiūlytą krėslą?

Žemas, tvirto valstietiško sudėjimo, neišraiškingų veido bruožų raudonžandis vyriškis, rodės, dar tik vakar arė paskutinę vagą. Kostiumas, nors ir pasiūtas iš brangios medžiagos, išlygintas, sutvarkytas, gulėjo kažkaip keistai, tarsi ne ant to žmogaus. Pilnėjantį pagurklį aukštyn spaudė kieta iškrakmolyta apykaklė, suveržta juodu kaklaraiščiu. Ir vis dėlto, neseniai persiritęs į ketvirtą dešimtį Domas buvo vienas labiausiai patyrusių Lietuvos Respublikos saugumo departamento darbuotojų. Lemtis jam nepagailėjo nei iššūkių, nei dovanų. Tad direktoriui Augustinui Povilaičiui buvo visiškai nesvarbu, tinka jo pavaldiniui kostiumas, ar ne. Jis žinojo – kai reikia, šio žmogaus rankose stebuklus daro valteris ir dinamitas. To dabar turėjo užtekti.

Lieso, pailgoko veido Povilaičio paakiuose buvo susimetę maišeliai. Per reikšmingą pauzę jis kruopščiai servetėle nusivalė apvalius akinius storais rėmais ir vėl užsidėjo. „Šitie akiniai ir tie trumpi ūseliai labai nesiderina“, – leido sau mintyse pastebėti Domas.

– Prasideda didelis lošimas, – pakartojo direktorius, – ir mums sunku bus likti nuošalėje.

Tiesą sakant, kartoti nebuvo būtina – kas jau kas, bet žmonės, susiję su žvalgyba, tokius dalykus nujausdavo puikiai. Liko neatsakytas tik pagrindinis klausimas: kada ir kas? Vokiečiai ar rusai? Vokiečiai jau turi Klaipėdą ir problemų su lenkais. Tad ko jiems gali reikėti iš Lietuvos? Papildomo placdarmo šuoliui ant lenkiškos vištos? Tik tą ir galėtume pasiūlyti… Kam rūpi mūsų juokingas neutralumas ir kuo jį apginsim – trisdešimt šešiais pasenusiais angliškais tankais bei dar nepabaigtu „ANBO-VIII“[7]? Tarsi patvirtindamas jo mintis, šefas pratęsė:

– Rytoj pas prezidentą atvyksta Vokietijos karo atašė pulkininkas Justas. Bus deramasi dėl susitarimų, pagal kuriuos jau rugsėjo pirmąją dieną Lietuvos kariai kartu su vokiečių ginklo broliais žengs vaduoti Aušros Vartų motinos. Lenkijai – galas. Vilnius – mūsų.

„Na, va – ir atspėjau“… Dieve, kiek kartų kiekvienas lietuvis svajojo apie šiuos žodžius nuo pat nelemtų 1920-ųjų! Vilnius – mūsų! Lenkijai – galas! Ką gi, visi suprato, jog sovietų ir vokiečių nepuolimo paktas yra Pilsudskio[8] kūdikio antkapis. Ir vokiečiams, panašu, nusispjauti į prancūzų ir britų duotas saugumo garantijas. Nukaršę Europos tvarkdariai tik stengiasi kaip nors atitolinti ugnį nuo savo sienų, o kai reikės rimtai gelbėti šlėktas – liks už Mažino linijos[9]. O gal pagaliau pasiryš? Vargu bau… Rusas juk irgi nesnaus, – kam kitaip jiems su vokiečiais reikėjo tartis? Tikrai, Lenkijai galas.

Bet širdis ypatingu džiugesiu nesruvo: žinoma, vokiečiai gal geriau nei rusai, nors Klaipėdos… Ne, šito jis jiems niekada neatleis. Kaip ir Stepo Dariaus keistos žūties Soldino miške. Gal jausdami kaltę bošai ir siūlo pagalbą atsiimant Vilnių? Ne, greičiau siekia čia savo ordnungo. Turbūt mielai pasitelks gaidžiukus voldemarininkus: bus ir savas dučė[10], ir tautiniai marškiniai[11]. O tai, kad 1918 metais bolševikams priartėjus prie Vilniaus garbusis profesorius spruko į Vokietiją „rinkti lėšų“, niekas neprisimins. Vieną vadą tauta nuolankiai išmainys į kitą. Ji įprato būti vadovaujama ir atprato mąstyti savo galva, jei kada ir mokėjo. Didžiu „Tautos vado“ rūpesčiu…

– Tačiau… – šefas dviem pirštais pastūmė reljefinio popieriaus voką. – Ne viskas taip paprasta. Tai – turbūt paskutinė tavo užduotis. Perskaityk.

Vokas buvo pakankamai storas. Domas atsargiai išėmė pirmąjį lapą, kurio kamputyje buvo rašomąja mašinėle didžiosiomis raidėmis atmušta: „VISIŠKAI SLAPTAI“. Pradėjo skaityti. Nuostabos nuslėpti nesistengė – juk tarp savų.

– Kodėl?! – teištarė, pažvelgdamas į šefą.

Povilaitis šyptelėjo. Liūdnai. O kaip kitaip galėjo šypsotis žmogus, kuriam vos trisdešimt devyneri, bet jis jau regi, kad toji valstybė, kurios kūrime dalyvavo nuo pat pirmų dienų, pasmerkta, ir jos vienintelis pasirinkimas – nežinia kuris mažesnis blogis… Vėl išlaikęs pauzę, prabilo:

– Ateina laikas, kai sprendžiasi pasaulio likimas. Mūsų likimas, matyt, jau nuspręstas, bet tai nereiškia, jog mes, viena seniausių Europos tautų, turime sėdėti sudėję rankas. Mūsų laukia dideli išbandymai ir didelės netektys. Ir nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens, kiek priešų ten kraujo tekėjo…

– O jis vis negrįžta nuo Nėrio, nuo aukštų smėlėtų krantų – už Lietuvą galvą padėjo, – taip turbūt tiksliau? – poetos eilučių pritaikymu šiandienai suabejojo Domas.

– Galbūt, – sutiko Povilaitis. – Galbūt. Tamsta visada buvai arčiau žemės.

– Pratinuosi.

 

Pagaliau! Štai! Netrukus sušnypštė garas, sužviegė stabdžiai. Domas prisidėjo prie akių žiūronus. Tolumoje lėtai stojo ešelonas, ant kurio platformų po kamufliažinėmis brezento uždangomis buvo galima atpažinti grėsmingus pabūklų siluetus. Mokymai… Labai arti Lenkijos sienos, ar ne? Bet Lietuva – nepriklausoma valstybė. Neprigulmi. Ir savo teritorijoje gali daryti ką tik nori. Platformų jis neskaičiavo. Domino tik tas vienas, paskutinis, aklinai uždaras vagonas. Neabejotinai šis. Iš stoties pastato link vagono tekini pasileido du vyrai. „Tik du? Gera naujiena. Įdomu, vietiniai ar kauniškiai? Bet Povilaitis sakė, kad Antras skyrius[12] apie tai nieko nežino…“

 

Povilaitis užsirūkė. Domas rūkydavo tik tuomet, kai versdavo reikalas – pavyzdžiui, norėdamas užkalbinti reikiamą žmogų ar palaikyti pokalbį. Šefas tai žinojo ir jam net nepasiūlė. Melsvi dūmų debesys pakilo į palubę, skrodžiami pro langus besiveržiančių vakarinės saulės spindulių. Blykstelėjo Įgulos bažnyčios kupolai. Už šefo nugaros ant sienos kabantis Tautos Vado, pasipuošusio Vytauto Didžiojo ordinu, portretas sumirguliavo tarsi miražas. Įdomu, kieno jie bute? Kokio nors valdininko, įrodinėjančio savo ištikimybę net namie? O kodėl gi ne? Juk matys kiekvienas svečias…

Domas dar kartą perskaitė užduotį, tada įsigilino ir į prie jos pridėtą nedidelę pažymą. Iš tiesų, jau gavęs nurodymą atvykti ne į departamentą, o į konspiracinį butą, galėjo nujausti, kad velniava – tiesiai už slenksčio.

– Man ne visai aišku, kodėl vokiečiai būtent į Lietuvą atgabena tą ginklą? Kodėl neišbando kokiame nors… Dancige? – prisipažino.

– Na, bent jau aš matau dvi priežastis, – atsiliepė direktorius. – Ir manau, kad jos gana akivaizdžios.

– Arčiausias gabenimo taškas ir pabandymas ant svetimų?

– Matyt. Į Dancigą ar kur kitur tektų plukdyti. O čia – pakrovei į vagoną ir po poros dienų jau vietoje.

– Ir tai, – Domas pavartė pažymą, – viskas, ką mes žinome?

– Deja, taip. Žinoma, čia – apibendrinimas.

– Ir prezidentas mano, jog jos pakanka tokiam įsakymui?

– Deja, taip.

– Aš nesuprantu. Kam mums atsisakyti paramos ginklu, kuris tikriausiai padėtų lengviau atgauti Vilnių?

– Prezidentas tiesiog abejoja dėl kainos.

– O jūs?

– Mano nuomonė – nesvarbi.

– Bet juk galima atsisakyti vokiečių pasiūlymo, ir viskas išsispręs?

– Prezidentas nenori gadinti santykių.

– O dėl to, kad sunaikinome kažkokį jų slaptą ginklą – santykiai nesuges?

– Neturėtų. Mes sugausime rusų diversantą, kuris tai padarė…

– Rusų? O kodėl ne lenkų?

– Todėl, kad rusai, mūsų žiniomis, prie šio ginklo kūrimo taip pat prisidėję.

– Raizgalynė.

– Iš tiesų.

– Tai iš viso – įsakymas žygiuoti į Vilnių bus?

– Šitą žino tik prezidentas.

 

„Vaikinai dirba greitai“, – pritariamai sulinksėjo Domas, stebėdamas, kaip mikliai gelžkelio darbuotojai, prižiūrimi dviejų vyrukų, atkabina vagoną ir stumia į atsarginį kelią. Laikrodis jau rodė pusę aštuntos, pusvalandis iki pradės temti. Metas? „Ech, kad taip nusiprausus…“ – pasvajojo, timptelėdamas prie krūtinės nuo prakaito prilipusius marškinius. Tvankuma, tvyrojusi visą dieną, nesiruošė trauktis ir į vakarą. Kaip būtų gerai, jeigu trinktelėtų audra! Gerai, vagonas dabar jau niekur nepabėgs, tad metas krautis lagaminėlį. Geležinkelininko uniforma, pragaro mašinėlė[13]… Ko dar galėtų prireikti?

 

Domas dar porą sykių perskaitė pažymą. Povilaitis ir toliau neskubėdamas mėgavosi dūmu, tik retkarčiais į ąžuolinį stalą sudunksėdavo jo pirštai, nukratantys papiroso pelenus. Įsivyravusią tylą pertraukė garsus musės zyzimas. Aukštai lange ji tik ką įkliuvo į voratinklį ir dabar malėsi, dar labiau susipainiodama. Raizgalynė. Voras irgi netruks pasirodyti.

– Ką jūs dar žinote apie tą stebuklingą ginklą? Jeigu imsiuosi šios užduoties, man reiktų žinoti viską, ką turite. Pavyzdžiui, pažymėlėje apie rusus nieko neparašyta, – vėl prabilo Domas.

– Domai, – atsiduso direktorius. – Jeigu jos nesiimsi tu, imsis kitas. Turbūt supranti, kieno šansai didesni statyme Vilnius prieš Domą?

– Kaišiojate tą Vilnių, kaip kad davatka kokį Šventą Raštą, – paniurzgėjo vyriškis. – O jeigu ten – chemija? Išnuodysim viską aplinkui. Man reikia žinoti kuo daugiau.

– Kartoju, – Povilaitis nerodė nė ženklo susierzinimo dėl itin atkaklaus pavaldinio. Domas tokią teisę buvo užsitarnavęs. – Vienas vagonas. Iš visko sprendžiant, tai nėra įprastinis ginklas. Prezidentą labiausiai verčia nerimauti tai, kad dėl ginklo nepaprastai sujudo ir britai, ir prancūzai. Britų žvalgyba šį ginklą pakrikštijo „bedievišku“. Vokiečiai jį vadina „Dieviškoji baimė“.

– Pavadinimą galima sugalvoti bet kokį. Ką jie dar sužinojo? – pešė žodžius žvalgas.

– Manau, kad daugmaž tą patį, ką žinome ir mes. Pirmiausia, jis sukurtas prižiūrint pačiam Heinrichui Himleriui[14], kuris privačiame pokalbyje yra prasitaręs, jog tai garantuosią lengvą, akimirksnio pergalę „mažu krauju“. Kaip buvo minėta pažymoje, spėjama, kad pirmą kartą šis ginklas buvo išbandytas Karaliaučiuje. Bandymuose dalyvavęs vienas vermachto kareivis šaltiniui prasitarė, jog „Fiureris visada buvo didis. Bet dabar jis bus visagalis. Su priešu mums nebereiks kautis – tik jį pribaigti“.

– Hmmm…

„Oi, lengva išgąsdinti mūsų Tautos vadą. Baisesnis pavadinimas, tamsesnės fantazijos… Metas į pensiją. Seniai. Tik portretai nesensta“, – žinoma, Domas garsiai to nepasakė.

– Kitas šaltinis nurodė, jog bandymų metu dėl panikavimo ir galimo dezertyravimo buvo nuteisti sušaudyti apie šimtą kareivių, – tęsė Povilaitis, – bet vėliau pats fiureris, apsidžiaugęs rezultatais, asmeniniu sprendimu atšaukė nuosprendį. Žinių patikrinti nepavyko.

– Pažymoje to taip pat nebuvo, – atsiliepė Domas. – Nors tai, man rodos, pakankamai svarbu.

– Aš gi sakiau, žinių patikrinti nepavyko, – priminė direktorius. – Pažymoje – tik patikrintos žinios.

„O aš sakiau, kad man reikia žinoti viską!“ – eilinį kartą teko nutylėti.

– Ar iš manęs reikalaujama tiksliai išsiaiškinti, kas tai tokio? – paklausė bene svarbiausio.

– Ne. Tikslas – sunaikinti.

– Ryžtingas sprendimas.

„Nebūdingas prezidentui…“

– Taip, ir mums jį reikės įvykdyti.

„Man. Ne mums“

– O…

Domas nesiryžo ištarti „o aš?“. Juk tėvynės labui! Bet direktorius ištiesė dar vieną voką.

– Tau dėl visa ko reiks išnykti iš Lietuvos ir net Europos. Šipkartė. Tau ir visai tavo šeimai – tiesiai į Braziliją. Į užtarnautą poilsį. Kol drumzlės nusės.

Žvalgas ironiškai nusišypsojo. Logiška būtų paklausti: „o pinigai?“, bet tai būtų dar netaktiškiau. Gal čia tikrai toks reikalas, kai pinigai tampa beverčiais? Bet kuriuo atveju, neformalus susitarimas, kad, iškilus pavojui, tokio lygio darbuotojui, kaip jis, priklauso dešimt tūkstančių dolerių – neginčijamas.

– Tai – jau visos visos žinios?

– Mes nieko daugiau neturime… – išreiškė apgailestavimą šefas. – Tik dar vieną pranešimą iš pasienio, kur mūsų žmogus stebėjo sienos kirtimą. Vėl paskalų lygio.

– Norėčiau jį pamatyti.

„Viską, po galais!“

– Aš rimtai abejoju jo patikimumu.

– Leiskite ir man paabejoti. Savarankiškai.

– Na, gerai, imk.

Domas įsikniaubė į naują tekstą. Cha! „Važiuojant pro šalį traukiniui, karvės pašėlo baidytis, šokinėjo per užtvaras, maurojo kaip pašėlusios, tarsi apsėstos piktosios dvasios. Dvi iš jų kaip nieko neregėdamos nulėkė iki skardžio ir nukrito, susilaužydamos kojas. Ūkininkas prašo geležinkelių direkcijos atlyginti nuostolius.“

Valiūkiškai dėbtelėjęs į šefą pašmaikštavo:

– Ką gi, teks prieš imantis darbo eiti išpažinties. Ir gal net pasiimti krapylą.

– Gal ir nepakenks, – visiškai be šypsenos atsiliepė direktorius. – Dabar paklausyk, ką mes dar sugalvojome. Kad būtų aišku…

 

„Ne, nebus…“, – dar kartą nusičiaudėjęs, pro sukąstus dantis nusispjovė Domas. Vokiečiai atsivežė nežinią ką, Smetona prisitriedė kelnes ir įsakė sunaikinti tą nežinia ką. O jis… Kad jis bent žinotų, koks tas wunderwaffe[15] ir kodėl dėl jo taip dreba visas pasaulis. Britai, paprastai šalti ir ramūs kaip jų ledės, net ir tie susirūpino.

„Ne, prieš kažko imdamasis privalau patikrinti. Gal tas ginklas – nieko ypatingo, nežiūrint visos pliurpalų gausos? Ar maža kartų vaikėmės paistalus… Gal taip vokiečiai drąsinasi prieš lenkus, – juk šie irgi ne iš kelmo spirti. Tauta man neatleis, jei suklysiu.“ Tauta apie tave nieko nesužinos, ar tu klysi, ar neklysi, – pasišaipė vidiniu balsu. O kovų be kraujo nebūna. Be kovų tik Smetona fiureriui atidavė Klaipėdą, už kurią tu pats kažkada norėjai galvą paguldyti. Įdomu, kaip suktumeis, jeigu lenkams būtų pavykę sukurstyti Antantę ir dar jai padėti Klaipėdos „sukilėlius“ išmėžti lauk? Nedaug juk trūko – prancūzai net bombarduoti iš laivų grasino, gatvių mūšiuose praradę du kareivius!.. Bet tai įžūliai ofenzyvai vadovavo ne Smetona, kuris tik kalbomis drąsus. Tad iš kur staiga toks keistas Tautos vado pasiryžimas šiai avantiūrai? Negi tik dėl abejonės išsvajotojo Vilniaus kaina?

Jau pasiruošęs eiti, jis dar kartą prigludo prie žiūrono. Paprastas medinis, krovininis, stumdomomis durimis vagonas. Vokiečiai turbūt pasiuto, sužinoję apie prikabinimo „klaidą“, Faterlande už tai jau būtų sušaudę… Kas gi ant jo užrašyta? „POST“? O kokie ten ženklai? Vokiečių ženklas juk svastika, bet vagonas kažkodėl pažymėtas dar ir penkiakampe žvaigžde apskritime… Ir ne viena. Pala… Bet juk tai… Pentagramos! Ženklai, įkalinantys piktąją dvasią. Komedijos…  Bet nugara nubėgo šiurpuliukas. „Tarsi apsėstos piktosios dvasios“, prisiminė ūkininko raudą. Po paraliais, kliedesys!

Lyg tyčia, horizonto pakraštį pasiekusi saulė ėmė spiginti į okuliarus, aiškiai rodydama, kad jau metas. Domas čiuptelėjo ant kaklo kabantį kryželį. Jis net nebuvo praktikuojantis katalikas, – bet Danutė visada norėjo, kad jis nepamirštų tikėjimo. Tik štai kuo betikėti dabar, kai pasaulis ruošiasi nerti į dar vieno karo mėsmalę? Jis spragtelėjo valterio spyną, tikrindamas pistoleto būklę, nors jo ir neturėtų prireikti. Gerai, metas aiškinimusis perkelti į vietą ir patyrinėti apsaugos budrumą. Gal pavyks ką nors daugiau sužinoti prieš priimant sprendimą… Pirmiausiai reiktų nusigauti iki tos apleistos lūšnelės, kurioje galėtų persirengti ir iš „atostogaujančio Sostinės raštininko, ieškančio čia savo tolimų giminių pėdsakų“, kaip kad prisistatė šeimininkui, pavirsti geležinkelio stoties viršininko pavaduotoju.

Išeiti į lauką jam nepavyko, – tarpduryje stovėjo trobos šeimininkas: tvirtai sudėtas, neaukštas, žvitrių akių seniokas su juokingais pilsudskiškais ūsais. Jis, kramsnodamas juodos duonos riekę, įtemptai žvelgė į stotį, bet, vos išgirdęs svečio žingsnius, tuoj pat atsisuko.

– Sūnel, gal iš ten pastebėjai, ko taip stotis atgijusi? Šiandie ašalonai tik važiuoj ir važiuoj… Neįprastai daug, – užgriuvo su klausimu ir tarme.

– Nežinau, tėvuk, – Domas papurtė galvą. – Miegojau.

– Taip, jaunimui kad tik padrūnyti. Taip ir Vilnių prasnaus, – liūdnai palingavo galvą seniokas. – O štai aš prie Giedraičių žinai, kiek lenkų pašoviau? Och, ir kodėl mus sustabdė – būtume tų Želigauskį[16] su visais jo adjutantais ant Gedimino bokšto vėliavos stiebo padžiovį! Stipras tadu buvau – „Maksimų“ kaip plunksnelį ant peties galėjau užsimesti! Žinai, kas toks „Maksimas“?

„Žinau“, – mintyse atsiduso žvalgas. – „Geriau už tave tikriausiai…“ Lyg miglose prieš akis praskrido ilgakotė vokiška granata, lekianti tiesiai į jų – kulkosvaidininkų – „lizdą“. Tąsyk nesprogo… Ačiū Dievui!

– Ogi kulkosvydis! – nelaukė atsakymų šeimininkas. – Buvau kulkosvydininkas! Puikus ginklas, aš tau sakau, sūnel! Oi, kaip lenkus skabiau! Ir dabar – kiekvienų kartų, kai išgirstu traukinį, vis susimąstau – o gal jau metas? Gal jau traukia mūsų karuomenė Vilniaus atsiimti? Seniai laikas, oi seniai… Ir aš da stipras – prisijungčiau.

– Nebetrukus, tėvuk, nebetrukus, – paguodė Domas. – Sulauksi tos dienos, patikėk. Tik tu jau gal save pasaugok. Leisk jaunimui pavyzdį parodyt.

– Cha, sulauksiu! Kol karuomenei vadovaus Raštikis – nigdi! Žinau, jis nusipelnįs, bet mokintas pas carų, o ti be caro kriuktelėjimo – nė iš vietos. Smetona jau toks žmogus, – jį raikia pastumti, įtikinti. Ir kol Smetona nepalieps, Raštikis nieko nedarys.

– Bet taip ir turi būti, juk prezidentas – kariuomenės vadas, – priminė Domas.

– Cha! Ir karuomenės jis vadas, ir tautos vadas… Štai būtų vadu Vitkauskis[17] – gal jis ir kų nors nuveiktų. Aš juk su juo prie Giedraičių kartu lenkus mušiau! Narsus, sumanus vyras, – visi sakė, kad jenerolu bus. Ir yr! Bet kas jam duos… Oi, nepasisekė mums su vadais, sūnel, nepasisekė. Kai Smetona atėjo, žadėjo visus bolševikuojančius iškart, – o kas daba daros? Kauni, ir tį, sako, raudonų skudurų įsigudrina padžiauti… Tai ką, pasakyk, policija veikia? Kas jai algų moka? A?

„Štai čia jau pritariu…“, – bent mintyse sau leido nusišypsoti Domas.

– Buvo šič pas mus atvažiovys – gimnazists, apsiskaitęs, išsimokslinęs. Vladu Mozuriūnu prisistatė. Ir kad pradėjo postringauti: ant rusų tas gerai, anas gerai, o Smetona visus tik durniais laiko, valdininkų priveisė be Dievo žinios… Buržuazijų laikas verst, laikas ant barikadų lipt. Taip sėdi ir burnoja. Ir kad kas nors žodį prieš tartų!

– O tai ką, netarė? – atsiduso Domas, supratęs, kad su šeimininku taip greitai nepavyks išsiskirti.

– Tarė. Aš tariau. Sakau, durns esi. Buvau Rasiejoj per jų rivaliucijų. Mačiau, kaip savo karininkams antpečius ant pečių vinimis kalė, kaip žmones unt stulpų džiaustė ir šaudė. O ans man į akis: „Tai čia kai nebuvo tvarkos! Pilietinis karas!“ O aš jam: „Rasiejoj niekada nebuvo tvarkos, nei prie Nikolaškos, nei prie bolševikų. Bent jau tokios tvarkos, kad žmogus, ypač lietuvys, ramiai gyvent galėtų. Per daug tį žmonių, kad tvarkų sužiūrėt.“ Tai tas: „O prie Smetonos tvarka yr, a? Darbininkai už grašius dirba! Dvarponiai valstiečius blogiau nei per baudžiavų išnaudoja! Pusė Lietuvos Amerikėn pabėgo!“

Tadu aš paėmiau jo gimnazisto kepurį, užsmaukiau jam ant akių ir sakau:

– Rodau tau du pirštu. Ar matai?

Ans sako:

– Nematau.

Tadu atsmaukiau, bet pirštus rodau tris.

– O dabar – matai?

– Matau. Bet čia juk trys!

– Tai va, sūnel. Tai, ką tu matai šič, Lietuvoj, matai savo akimis. Apie tų gali kalbėti kiek tik nori, pasakoti, kų nori. O štai apie tai, kas užusieniuose, gali būti kaip su užsmauktu kepuri, sakau, kad rodau du pirštu, o tu ir tiki. O jeigu kitąsyk parodysiu kulokų ir vožtelsiu pažiaunan, o tu vis dar galvosi, kad rodau du pirštu? A?.. Ech, ir kada tie lietuviai supras, kad rusas mums ne draugas?

– O tai kas tada mūsų draugas, tėvuk? – nusišypsojo Domas. – Vokietys?

– Ne… – seniokas karingai papurtė galvą. – Vokietis tik tam draugas, kuris nepamena, ką jie šič per Didįjį Karų išdarinėjo. Kiek visko plėšė! Kiek vežė! O kokius mokesčius lupo! Galų gali liepė orkliams korčius ir uodegas nukirptų! Nė viens mums nedraugas, sūnel. Ir rusas nedraugas, ir lenkas nedraugas, ir vokietis nedraugas.

– Tai kaip taip… Gyventi visai be draugų? – nusistebėjo svečias.

– Latviai galėtų būti mums draugai. Bet kad mažai jų…

– Mažai. Su latviais košės neišvirsi, – sutiko žvalgas.

– Taip ir mindo mus per amželius, – liūdnai baigė seniokas. – Tik kad bent savi mažiau padėtų, bet kur tau… Sakau, buvo atvažiavęs tas gimnazists – jaunas… Oi?.. Girdi?

– Aha… – sukluso ir Domas. Iš stoties pusės girdėjosi nesiliaujantis žirgų žvengimas. Domas vos ne vos įveikė savyje pagundą pulti ant aukšto ir vėl pažvalgyti pro žiūroną.

– Niekad čia tiek žirgų nebuvo, – susirūpino seniokas. – Karuomenė, kaip Dievą myliu! Nu negi ant Vilniaus trauks? Nu negi Smetona išdrįs?!

– Tėvuk, ar ne nuo Rokiškio būsi? – pasmalsavo svečias.

– Atspėjai, sūnel. Taip, vienų vakarų tarp lenkų mušimo čia tokių moterėlį nusžiūrėjau… Ir paslikau užkuriu. Tik amžinatilsį ji… Pas Viešpatį išėjo man sūnų gimdydama, – sunkiai atsiduso. – Taip ir likau vienas. Aš gi vargonininkas.

– Dievas duoda, Dievas atima, – neberado ką nuoširdesnio pasakyti Domas. O ir pokalbio nenorėjo vėl įaudrinti: laikas byra… Be to, jis ir taip žinojo, kad šeimininkas – vargonininkas, šaulys ir… peštukas, 1925 metais sukėlęs bažnyčioje muštynes, lenkų kunigui atsisakius suteikti papildomo laiko mišioms lietuvių kalba.

– Tai jau taip, na, netrukdysiu, – pagaliau šeimininkas pasitraukė į šalį. – Tik žiūrėk, audra turbūt bus, o tamsta be lietsargio.

– Pas pažįstamą einu, užtruksiu iki vėlumos, nesirūpinkit.

– Dar vienas Zelkauskio sėbras? Velnio paveikslėliai[18]… Vyrai vyrai, iš to gero gyvenimo…

– Nesibark, tėvuk, – nusišypsojo Domas. – Juk ir pats nešventas, – ir, nebesileisdamas į naujas kalbas, nužingsniavo link vartelių.

 

Geležinkelio tarnautojo uniforma Domui buvo truputį per didelė. Tai slunkiai, negalėjo tiksliau parinkti. O tu rūpuže rugienoje! Kelnių kantas – žalias, švarko – avietinis! Žiopliai, kaip galima nepastebėti tokio dalyko? Jis gi aiškiai sakė – geležinkelininko uniformą, o kelnes tai įdėjo kelininko! Ai, neverta per daug erzintis, prietemoje tikriausiai nesimatys. Kepurė? Kepurė bent geležinkelietiška, ar teks kokiu atostogaujančiu kapitonu apsimesti? Ne, su kepure viskas gerai. Reiks atskalpuoti grįžus į Kauną. Nors… Trumpai jis čia bebus. Ir net negalės rodytis niekur kitur, kaip tik dumti į Varšuvą, iš ten – į Berlyną, susirinkti Danutės ir mergaičių… Pala. Taigi! Jeigu rugsėjį – karas, tai… Gal per Liepoją ar Rygą? Gaila. O juk būtų smagu Kaune aplankyti ir išlenkti po taurelę su tuo piktu senioku – Teodoru Reingardu, prisimintų rusų kalbą, seniai nebesipraktikavo. „Jūs, balandėli, paminėsite mano žodžius: po kito karo neliks tų visų šmublikų – respublikų. Tokios valdymo formos – niekam tikusios!.. Matote, kokia netvarka!“ – pastoviai tikindavo kilmingasis Rusijos imperatoriškojo laivyno karininkas. Vargšeliui atėmė pensiją už tai, kad bičiulių sveikinimo kalboje prisiminė imperatorių, kuriam davė priesaiką. Keistas žmogelis – visiškai lojalus Lietuvai, galima sakyti, sukūręs jos prekybinį laivyną, bet iki šiol sergantis „romantiškos“ Nikolaškos Imperijos ilgesiu. Bet ar maža tokių? Tik šis nuolatos tikisi karo, o daugelį kitų karas užgrius labai netikėtai.

 

– Taigi, paklausyk detalių,  raštu jų neturėsi, –  direktorius sumaigė papirosą. – Objektas rugpjūčio 29 dieną, tai yra, po trijų dienų, iškeliauja iš Karaliaučiaus. Jis bus vežamas pašto vagone, kaip paprasto krovininio sąstato dalis. Kituose dviejuose vagonuose knibždės lydintys vokiečių kariškiai. Į Lietuvą jie įvažiuos per Virbalius ir trauks tiesiai į Kauną. Bet ten įvyks klaida. Vokiečių kariškių vagonus prikabins ne prie to sąstato ir nuveš į Šiaulius. Objekto vagonas bus prikabintas teisingai – prie nedidelio karinio sąstato, ir keliaus tiesiai į Vievį. Taigi, turėsi daugiausia pusę dienos, tiksliau – nakties, kol išaiškės nesusipratimas ir vokiečiai suskubs atlėkti. Tuo metu krovinį saugos keli mūsiškiai, bet jie, žinoma, nei apie tave, nei apie tavo užduotį nieko nežinos. Todėl pagalbos nesitikėk. Geriausių nesiųsiu, bet jei gali – pasaugok juos, jeigu ne…

Domas linktelėjo. Toks gyvenimas; arba tarnyba.

– Na, ir, žinoma, mes taip pat nieko apie tave nežinome. Dokumentus turėsi šiuos.

Domas ir vėl sulinksėjo, paėmė voką su kyšančiu rudu paso viršeliu, įsidėjo į vidinę švarko kišenę, net nepervertęs ir neišsiaiškinęs savo naujosios pavardės. Kaip visada – neįsimintinas žmogus be veido, praeities, ateities. Todėl – velniškai pavojingas.

– O kariuomenė? Nesaugos? – dar pasitikslino.

– Kariuomenė apie ginklą nežinos. Nebent patys vokiečiai pasakytų. Bet abejoju…

Tai jau neblogai. Aišku, pačioje stotyje kariuomenės netrūks. Juk numatomi „mokymai“, pasibaigsiantys trispalve Gedimino bokšte. Gaila, nebepamatys. Nors kas jam tas niekad nematytas Vilnius? Prisiminė griausmingus „Draugijos Vilniui vaduoti“ susirinkimus, per kuriuos išsiurbčiojama daugiau krupniko nei sukuriama naudingų planų. Apgailėtina…

– Dar ko nors norėtum paklausti? – pasiteiravo šefas. Žvalgas neigiamai papurtė galvą.

Povilaitis atsistojo. Domas irgi. Kurį laiką vyrai žvelgė vienas į kitą, kalbėdamiesi be žodžių. Daug jųdviejų žvilgsniuose buvo bendros praeities, dar daugiau – suvaldyto nerimo ir tvirto pasitikėjimo, kaip ir prieš kiekvieną užduotį. Spustelėjo vienas kitam ranką. Šefas vos vos šyptelėjo:

– Tau pavyks.

Domas krūptelėjo. Atsisveikinama visada būdavo tylomis. Tuo labiau, pagal seną prietarą, linkėti sėkmės reiškė… Jei pakeliui išvys per kelią bėgančią juodą katę – nuspirs velniop. O gal, kol jis sėdėjo Berlyne, papročiai pasikeitė?

– Kaip gi kitaip, – pagaliau atsakė. – Kaip gi kitaip…

– Išeik per užpakalines duris.

– Be abejo.

Jis pasisuko ant kulno ir lengvu, spyruokliuojančiu žingsniu išėjo iš kambario. Hole sėdėjęs vyrukas su „Lietuvos aido“ numeriu rankose mostelėjo reikiamų durų link.

Tai buvo paskutinis kartas, kai Domas matė Augustiną Povilaitį. Apie tai, kad šefą išsigabeno sovietai, sužinojo jau po karo. Toks gyvenimas; arba tarnyba. Ir nėra ko kaltinti ar pasiguosti.

 

Domui atsargiai apsidairius ir išlindus iš mažos lūšnelės, kiūžtančios prie pat stoties teritorijos, ant dulkinų Vievio gatvelių jau sėdo vis tirštesnė sutema. Netolimame sode dunkstelėjo ankstyvasis obuolys, patvorių žolynuose garsiai ir tarsi kažkur skubėdami čirpė žiogai. Tvankuma nesitraukė, o čia orą dar sunkino aštrus akmens anglies ir garvežių dūmų tvaikas, gožiantis gamtos kvapus.  Netoliese jau mirgėjo uždegti keli gelžkelio stoties dujiniai žibintai, bet Domas patraukė ne ten, – jam daug reikalingesnė buvo nedidelė lauko išvietė, suręsta stoties žemėje.

„Kokį stebuklingą ginklą galima atsigabenti viename vagone? Dujos? Ypatingi pabūklų sviediniai? Sprogmenys? Naujas tankas? Velniai rautų, bet koks tikslas būtų atsiųsti vieną tanką? Ir net vagonas sviedinių – ar jis gali nulemti ofenzyvos baigtį? Ką naujo galėjo sugalvoti vokiečiai, ką?! Ir kodėl net du vagonai lydinčiųjų? Technikos stebuklas, ne kitaip…“ – vis svarstė, iš šešėlio pusės lipdamas per nedidelę tvorelę, skiriančią stoties teritoriją. Išvietė – labai patogi vieta pradėti stebėjimą. Atrodo, jis iki šiol niekam neužkliuvo, tad dabar galima truputį atsipalaiduoti ir bent padaryti „mažą reikalą“.

Iš išvietės Domas patraukė tiesiai prie vagono. Virš gelžkelio oras buvo dar labiau sutankėjęs, slegiantis, glitus. Greičiau toji audra… Juk pažadėjo! Ar vėl kaip toje balabaikėje: „Kaune palei fortus yra toksai biuras, kur praneša lietų ir temperatūras… Jei biuras iš ryto praneša giedrą, tai reiškia vidudienį pils kaip iš viedro“. Tilvytis[19], bolševikėlis. Ir ko tuos valkatas menininkus taip prie raudonųjų traukia? O gal tiesiog įprotis prisiryti sovietų ambasados rengiamuose nemokamuose vakarėliuose „apie meną“?

Vienišas vagonas atsarginiame kelyje juodavo prietemoj tarsi šieno kupeta vidury pievos. Karinis ešelonas stovėjo gerokai toliau ir labiau į šoną. O šis – pats vienas, tarsi pabrėždamas savo išskirtinumą. Atsirėmęs į vagoną stovėjo kostiumuotas vyrukas, tiesa, kaklaraištį jau nusirišęs. Drąsiai priėjęs Domas pradėjo griežtai:

– Laba vakarą, ponaiti, kokia čia tvarka? Aš atsakingas ir už pašto vagonus, o šito, man sakė, niekas nepatikrino? Kokia čia savivalė? Taip taip – savivalė. Kas jūs tokie būsit?

– O tu kas toks?! – susiraukė užkalbintasis. Apyjaunis, stambių kaulų bernas mažom akutėm. Jo plaukai buvo sušukuoti aukštyn ir sutepti briliantinu, smilkiniai išrasoję nuo prakaito. Tvanka…

– Aš Anupras Bižauskas, stoties viršininko pavaduotojas. VI kategorija, – kilstelėjo kepurę. – Esu atsakingas ir už visus čia atvykstančius pašto vagonus. Jie turi būti sužymėti, patikrinti, paštas paimtas, jei reikia – perkeltas į kitus vagonus.

– Tai va, Anuprai, – nusišiepė bernas. – Čia ne pašto vagonas, ir nešk muilą. O gal papirosų turi?

– Kaip tai ne pašto? – pašoko Domas. – Aš prie gelžkelio dirbu visą gyvenimą, o tamsta man dar aiškins, kokie vagonai atveža paštą?! Ką, aš nematau užrašo „POST“? Kas jūs toks? Ar man kviesti policiją?

– Čia ne pašto vagonas, dėdžiau, – dar kartą pakartojo bernas, – nesvarbu, kas užrašyta. Ant Onytės namo irgi užrašyta „Krautuvė „Rūtelė“, o ten – kurvų lizdas, ha ha ha, – nusižvengė.

– Jūsų juokai ne vietoje, – rūsčiai atšovė Domas. – Paskutinį sykį klausiu, kas jūs toks ir ką čia veikiate?

Bernas, ypatingo nuobodulio grimasa rodydamas kuo didžiausią panieką pristojusiam „viršininko pavaduotojui“, urgzdamas, pūkšdamas įkišo ranką į švarko kišenę ir išsitraukė pažymėjimą:

– Valstybės saugumo departamentas, Andrius Kesarauskas. Mes saugome šį krovinį. O jeigu dar zysi, – švilptelsiu ir įsakysiu kareiviams daboklėn įkišti. Kaip lenkų šnipą.

– A… Ponas… Man… Nieko nepranešė, taip taip, nieko nepranešė, – ėmė vaizduoti sutrikusį Domas. – Aš gi tik paklausiau, – pasiteisino. Juk mažesnysis viršininkas labai greitai pajunta didesnį viršininką ir prisipažįsta klydęs.

– O tu neklausinėk, – patarė naujasis pažįstamas. – Ilgiau gyvensi. Tai gal turi papirosų? Toks sumautas oras, kad baisu net pirstelėti, – bezdalas niekur nenuplaukia ir valandą dvokia. O tas slunkius nesidalina… – mostelėjo galvą į kitą pusę, kur, matyt, stovėjo antrasis sargybinis.

– Žinoma, žinoma, rasim, – maloniai išsišiepė Domas, lįsdamas į kišenę. Per tą laiką jis nesugebėjo pastebėti nieko ypatingo, kas galėtų atskleisti vagono turinį.

– Štai, viršininke, – ištiesė pakelį.

– O! Vokiški! Gerai gyveni, brolau! – apsidžiaugė bernas.

„Kaip lengvai papirosas „dėdžių“ paverčia broliu…“

– Brolis Kaune tarnybėlę turi… – pasikuklino Domas. – Tai kartais pasidalina…

– O, geras, bus geras dūmas, – su baisiu nekantrumu čirkštelėjo degtuku Andrius ir netrukus godžiai patraukė pirmą sykį. – Kaip tą kvailą galvą skauda…

„Tai jau tikrai kvailą.“

– Tai kas čia? – prisidegęs ir sau, mėgino tęsti pokalbį Domas.

– Jau sakiau, ne paštas.

– Sakėte, bet jeigu ne paštas – tai kas?

– Paslaptis. Valstybės.

– Chi chi, – sujuko Domas, – didelė! – mirktelėjo.

– Nerodyk dantų, – susiraukė Andrius. – Mane iš atostogų atšaukė. Nuo mergos, galima sakyti, nukėlė. Velniava kažkokia prasideda, brolau.

– Po tokių karščių…

– Tai jau tikrai.

– Bus audra, – Domas pažvelgė į dangų.

– Ei, Andriau! Dūmas! Po perkūnėliais, dūmas! – iš už kitos vagono pusės atkiursnojo dar vienas sargas. „Na, ir kokią gi čia apsaugą šefas pastatė? Tai jau tikrai, kad man lengviau būtų…“ – mat antrasis nedaug tesiskyrė nuo Andriaus: irgi jaunas, irgi dramblotas. Tokie tinka demonstracijoms vaikyti, į provokatorius, bet ne ypač slaptam kroviniui saugoti…

– Ramiai, Vytai, ramiai, – Andrius slėpė už nugaros papirosą. – Tau pasivaideno. Nuo karščio.

– Chi chi chi, – sukikeno Domas.

– Bet koks tu subinės rauktis! – taisyklinga sūduvių tarme ištarė antrasis. – Verkei, iš manęs paskutinę viliojai, o dabar dalintis nesiruoši.

– Tai kad aš ir neturiu. Va, pono prašyk. Gal susimylės.

– Vievio stoties viršininko pavaduotojas Anupras Bižauskas! – Domas vėl kilstelėjo ranką prie uniforminės kepurės snapelio ir taukštelėjo kulnais.

– Vytas An… Vytas, – nukando pavardę. Tai… Ponas Anuprai, gal susimylėtumėt? – skirtingai nuo bendradarbio, šis nebuvo įžūlus.

– Žinoma, žinoma, – sujudo Domas. – Štai, prašom.

– O! Ačiū! Labai ačiū.

– Na, ką jūs, nėr už ką… Žinot, pas mus čia retokai kas nors įdomaus užklysta. Tik nuo vakar visi kaip pasiutę – tai vienas ešelonas, tai kitas. Kariškiai zuja pirmyn atgal. Kažkam ruošias. Sako – mokymai. Dideli.

Andrius išsiviepė žinovo mina. „Oi, žalias tu žalias…“ – įvertino Domas. Viskas veide įrašyta. Viskas.

Staiga vagone kažkas skimbtelėjo. Lyg ir stiklas, lyg – metalas. Nušlepsėjo koks penketas tylių žingsnių. D-d-d-rinn-rin – tarsi užsivedė kažkoks variklis. Ir iš tiesų – pro nedidelį kaminėlį stoge ėmė verstis juodi debesėliai. „Ėhė… Jis gyvenamas?! Generatorius?“

Domas klausiamai pažvelgė į vyrus:

– Tu, dėde, žiūrėk savo paštą, – patarė Andrius. – Tikrai per daug tau rūpi. Ateis laikas – viską sužinosi.

– Tai kad va – pašto vagonas. O neleidžiate, – papriekaištavo.

– Po galais, pats gi matai – ne paštas čia. Vytai, pasakyk tu jam, kad čia ne paštas. Ne  paštas.

– Ne paštas, pone Anuprai. Tikrai nieko negalime daugiau pasakyti, tarnyba tokia, atleiskite.

Domas atsiduso – kaip atsidūsta bet kuris, kurio didžiausias žingeidumas atsimuša į sieną. Vėl draugiškai nusišypsojo:

– Gal po atsarginę? – ištiesė pakelį. – Ir aš jau eisiu. Žinote, reikalai… – spragtelėjo iš kelnių kišenės ištraukto laikrodžio dangteliu.

– O, duok, – nieko nelaukė Andrius, kišdamasis papirosą už ausies.

– Ačiū, – padėkojo Vytas.

„Na, devintą poveikis pasieks maksimumą…“ – mintyse pasižymėjo Domas – mat laikrodis rodė  penkiolika minučių po aštuonių. Nors, jeigu abu vyrai surūkys po du papirosus, efektas gali būti ir greitesnis. Domas dėbtelėjo į beveik sutemusį dangų – tai bus audra ar ne? Kaune palei fortus…

 

„Sušiktas reikalas tūnoti šikinyke…“ –  bandė pajuokauti pats sau. Kaip visada tokiais atvejais, laikas ėjo bjauriai lėtai, o dvokė… Na, kaip dvokia tupyklose karštą, tegul ir besibaigiančios, bet vasaros naktį? Paskutinė užduotis… Berlynas, šipkartė, Brazilija. Ir kodėl Brazilija? Ir ką jis ten veiks, karščio nemėgstantis turbūt labiau nei šalčio. Kaip pritaikys savo žinias? Pinigų šiek tiek yra, bet… O po karo – atgal į Lietuvą? Ar Lietuvos visgi karas nepalies? Kur tau – ar buvo karų, kurie nepaliestų Lietuvos? O ką pasakys Danutė? Žinoma, sutiks, juk supras, kad kito kelio tiesiog nėra, juk žinojo, su kuo susieja gyvenimą. Bet vis tiek – jo paties mamos seniai nebėra, tėvo net nebepamena, o Danutė gi saviškius dar turi. Ir net atsisveikinti sugrįžti negalės. O juk po metų jie visi turėjo grįžti atgal, į Lietuvą… – sukosi nelinksmos mintys.

„Kad taip čia gavus to brudo, kurį pildavome į sanitarinius griovius“, – atsiminė karo laikus. Tiesa, „brudo“ jie turėjo tik pirmą mėnesį. Po to būdavo, kad griovį iškasa, o po dienos jau ir užkasa, jeigu frontas nepajudėjo. Ir, kita vertus, mėšlo kvapas – tai ne salstelėjęs lavonų dvokas. Nors ir su antruoju galima susigyventi.

Pagaliau į tvankią tamsą panirusio dulkėto Vievio gatvelėmis nusiautė vėjo sūkuriai. Vilniaus pusėje žaibų medžiais suskilo dangus, prabilo griaustinis. Dar nelijo – bet pilti galėjo pradėti bet kurią akimirką. Vėjo gūsiai vis stiprėjo, užgeso vienas iš stoties žibintų. Metas! Aišku, palindus po vagonu dėti sprogmenų lietus būtų nebaisus, tačiau neštis juos per liūtį…

Vagoną jis pasiekė kartu su pirmaisiais stambiais lašais. Abu sargybiniai miegojo pačiomis keisčiausiomis pozomis čia pat, kur prieš tai stovėjo. „Papirosai suveikė, tik ką su jais reikės daryti? Nejaugi tempti… Gaila bernų, teks“, – mintijo Domas, lįsdamas po vagonu. „Nejaugi aš net nepasižiūrėsiu, kas jame… Žingsniai, aš galiu prisiekti, kad girdėjau žingsnius. Ir vyrukai girdėjo, garantuotai girdėjo. O dar generatorius. Taip, kažkas paleido generatorių. Ten kažkas yra…“. Nors dabar jis negirdėjo nieko. „Susprogdinti – spėsiu“, – galiausiai apsisprendė, – „o patikrinti kitos galimybės neturėsiu. Vaikščiojanti ir generatorius jungianti piktoji dvasia… Pasakos! Skaičiuojam… Ne, neskaičiuojam. Likus dešimčiai minučių iki kauniečių pasirodymo“, – nustatė laikrodinį pragaro mašinos mechanizmą.

Lietus pavirto aršia liūtimi, be jokių pastangų užgožiančia baisų galą lemiantį tiksėjimą. Jis turi truputį daugiau nei pusantros valandos, o tai – labai, labai daug.

Nekreipdamas dėmesio į kepurę ir pečius čaižančius lašus, Domas atsargiai, be menkiausio garso sugebėjo šiek tiek atstumti vagono duris – tik kad pralįstų. Liuoktelėjo į vidų it katinas ir sustingo netekęs amo. Išgirdęs vagone dirbantį generatorių, jis jau nujautė, kad teks susidurti su kažkokia technika, bet kad tokia..!

Pakraščiais blausią šviesą skleidė melsvos, pailgos lempos. Per visą kairįjį vagono galą stovėjo stalas, o ant jo – įvairūs įrenginiai. Iš pastarųjų Domas pažino tik porą – distiliatorių ir raciją. Visų kitų susisukusių vamzdelių, lempomis mirksinčių metalinių dėžių paskirtis buvo neaiški. Bet tai, kad stalas taip pat buvo nukrautas ir apkabinėtas mėgintuvėliais, kolbomis, įvairiausiais butelėliais leido spėti, jog tai – kažkokia chemijos laboratorija. Krėsluose prie stalo snaudė du žmonės baltais chalatais.

Dešiniajame vagono gale, sudėstytos po tris kiekvienoje pusėje, stovėjo šešios metalinės dėžės. Būtent stovėjo, kadangi kiekviena iš jų turėjo keturias kojas, tarsi lova. Nors palyginimas su lova čia ne visai tiko, – dėžės labiau priminė karstus. Tik karstai paprastai būna uždari, o šių galvūgaliai – atviri, galėjai matyti paguldytų žmonių veidus. Dar keisčiau rodės tai, kad ant kiekvieno gulinčiojo galvos buvo užmautas kažkoks metalinis gaubtas. Iš šių gaubtų driekėsi raizgalynė laidų, kylanti į palubę, ten susivejanti į vieną storą kasą, kuri savo ruožtu ėjo į palubėje kabančią metalinę dėžę. Iš dėžės išeinantys laidai jau siekėsi su dideliu pintu daiktu, pastatytu prie dešiniojo vagono galo, labiausiai panašiu į milžinišką voratinklį.

„Po perkūnėliais, kokia čia išmonė?!“

Tarsi atsiliepdamas į mintis, lauke blykstelėjo žaibas, įspindęs per nesandariai užstumtų durų plyšį. Griaustinis trinktelėjo kažkur visai čia pat. Suskambo mėgintuvėliai. Žmonės pašoko iš krėslų. Domas negarsiai vokiškai sukomandavo:

– Nekelkite triukšmo.

Abu užkluptieji išsižioję įsispoksojo į žvelgiantį į juos valterio vamzdį.

– Sėskit, – žvalgas mostelėjo pistoletu. – Sėskit! Ne, sargybos nebėra ir niekas į pagalbą neateis, – pastebėjęs, kad vienas iš jų viltingai pažvelgė durų link, išsklaidė iliuzijas. – Audra ir veržimasis.

– Kas jūs? – išdrįso paklausti tas, kuris prieš akimirką ieškojo pagalbos – kokių trisdešimties metų vyriškis tvarkingai sušukuotais šviesiais plaukais ir laikysena, išduodančia karinį muštrą.

– Aš? Jums tai jokio skirtumo, – atsiliepė Domas. – Rankas nuo šiol laikykite taip, kad jas matyčiau. Apipilti kokia nors bjaurastimi irgi nemėginkite, – aš greičiau paspausiu nuleistuką, nei jūs spėsite sugriebti mėgintuvėlį, – dar bekalbėdamas žvalgas iki galo užstūmė vagono duris.

– Kas čia? – Domas parodė į dėžes-karstus.

– Čia? Iškrypėliai. Pederastai ir žydai, – atsakė šviesiaplaukis.

„Neblogai…“ – nekviestas svečias vos susilaikė nešvilptelėjęs. Tai bent wunderwaffe!

– Aš klausiu, koks čia įrenginys, – patikslinimo klausimą.

– Šito aš jums nesakysiu.

– Tikrai?

– Tikrai.

– Dar kartą pagalvokite. Pasekmės gali būti sunkios, – pagrasino Domas.

– Jūsų pastangos – bergždžios, – vokietis išdidžiai krestelėjo galvą. – Jus vis tiek suras.

 

Domas spūstelėjo nuleistuką. Šūvis vagone nuskambėjo dusliai, tik į sienas atsimušęs aidas vėl suvirpino varpeliais skambančius mėgintuvėlius. Vyras lėtai susmuko, jo chalatas pamažu dažėsi krauju. Antrasis rankomis užsidengė veidą, laukdamas savo eilės. Bet žvalgas nesiruošė skubėti, – šitas dabar turėtų lengviau kalbėti.

– Dabar jūsų klausiu – kas čia?

Vyras, tarsi netikėdamas tuo, jog dar gyvas, lėtai atitraukė rankas nuo veido. Tik dabar Domas atkreipė dėmesį, jog baltas chalatas ant jo kabo tarsi ant pakabos, kad žmogaus veidas – apšepęs, skruostai įkritę. Bet keisčiausias žvilgsnį patraukęs dalykas buvo grandinė – grandinė, besidriekianti nuo kojos iki vagono sienos!

Vis dėlto, tono jis dar nekeitė:

– Na?! – beveik užriko.

– Čia ginklas, – sulemeno vyras. – Baisus ginklas…

– Žinau, – atsiliepė Domas, nuleisdamas pistoletą. – O tas, – parodė ranka į lavoną, – prižiūrėtojas?

– Ne tik… Ir konstruktorius…  Kas jūs? – supratęs, kad jam bent jau šią akimirką negresia susidorojimas, rišliau prakalbo antrasis.

– Jau sakiau, tai nesvarbu, – žvalgas ramiai priėjo prie suglebusio vokiečio. Vengdamas išsitepti krauju, drykstelėjo chalatą ir patikrino „konstruktoriaus“ uniformos kišenes, ieškodamas dokumentų.

– Aha, SS. Jorenas Drėmeris, – perskaitė suradęs pažymėjimą.

– Kur mes?

– Tai irgi nesvarbu.

– Jūs labai gerai kalbate vokiškai. Jūs – vokietis? – nerimo kalinys.

– Ir netgi tai – nesvarbu. Ką dar žinote apie šitą mašiną?

– Mašina čia baisi, bet ką jūs galvojate su ja daryti?

– Susprogdinti, – neslapukavo Domas. – Ir kuo greičiau.

Jis jau buvo apsisprendęs – tokio ginklo nereikia. Smetona teisus – tie karstai su žmonėmis tikrai kažkuo primena dūšios pardavimą velniui. Nejaugi vokiečiai įsigudrino panaudoti net lavonus?! Pavydėtinas taupumas ir išmoktos Didžiojo karo pamokos….

– O žmonės? Juk matėte – ten, dėžėse, žmonės!

– Mačiau. Tai jie… gyvi?

– Taip. Tiesa, abejoju, ar šiuo metu sąmoningi. Bet…

– Koks bet? Mes neturime laiko. Ištieskite savo grandinę, – Domas atsitraukė per porą žingsnių ir suėmė valterį abiem rankomis. Uždaroje vagono erdvėje du greiti šūviai susiliejo į vieną.

– Jeigu norite vaduoti savo draugus – pirmyn. Sakykite, ką daryti, aš jums padėsiu.

– O kaip į jus kreiptis? Aš – Štefanas Zeklikas. Daktaras Štefanas Zeklikas.

– Tarkim, Tomas. Tie gaubtai – pritvirtinti? Juos galima nuimti?

– Jūs – ne vokietis, – konstatavo Štefanas. – Dievas mums buvo maloningas.

– Kartoju, mes neturime laiko pažinčiai!

– Skubu, – vyriškis prišoko prie pirmos dėžės. Truktelėjo iš šono esančią rankenėlę. Dangtis kaukštelėjęs atšoko – su didele jėga. Domui per gyvenimą prisiėjo matyti visko: varnų išlesiotų lavonų, dujų atakos aukų, artilerijos sviedinio tiesioginių pataikymų, bet šįsyk jis nesusivaldė, ir išsprūdo „oi!“ „Karsto“ dangtis buvo nusagstytas plonytėmis, ilgomis, aštriomis adatomis. Lyg lydekos nasrai. Ant skeletą beprimenančio kūno matėsi aibė dūrių pėdsakų.

– Nesistebėkite, – bandydamas nuimti šalmą paaiškino Štefanas, – čia viskas gana paprasta: adatos sminga į tam tikrus taškus. Kad sukeltų kuo daugiau skausmo, bet žmonės nemirtų. Ir netgi neprarastų sąmonės. Savo nelaimei, esu parašęs darbų apie akupunktūrą. Teko girdėti tokią medicinos rūšį?

– Ne, – prisipažino Domas. – Bet nesigailiu.

– Ką jūs, pati savaime akupunktūra – nieko blogo, netgi – labai naudingas dalykas. Tūkstantmetė kinų medicina. Bet šitos bestijos… Pavyko! – šūktelėjo. „Šalmas“ pakibo ant laidų raizginio.

Ne, tokį liesumą, nepaprastai išaštrėjusius veido bruožus ir giliai įkritusias akis Domas beprisiminė tik iš karo belaisvių stovyklos, kai vokiečiai į karo pabaigą beišgalėjo maitinti belaisvius tik nežinia kokia putra, kurioje rasti riebalų pėdsakų buvo savaitės įvykis. Bet ten bent jau niekas nebadė žmonių metalinėse dėžėse…

– Kodėl nuskusti antakiai?

– Ne manęs klauskite. Atidarykite kitas dėžes, – paprašė Štefanas. – Bet gaubtų nelieskite. Nors… Ar mokėsite surasti amoniako? Jo turėtų būti ant stalo.

– Gerai, pamėginsiu. Jie – tik be sąmonės?

– Čia nuo vaistų. Prieš kelionę suleido, kad ilgiau temptų.

– Ar jie galės paeiti?

– Toli?

– Pakankamai.

– Jie guli čia keturias paras, bet, kaip matote, labai nusilpę. Nors…

Domas nuskubėjo prie stalo. Pakeliui pravėrė vagono duris, kad geriau girdėtų, kas dedasi lauke. Et, ne veltui jis įtariai žiūrėjo į nacius, skirtingai nuo Kazio Škirpos[20], net ir po Klaipėdos atplėšimo linkusio tikėti vokiškos tvarkos privalumais. Ech, dabar jau ne taip svarbu. Amoniakas… Amoniakas? Štai…

– Ačiū, – padėkojo Štefanas. – Bandysime prikelti.

– Jūs juos pažįstate?

– Nebent iš matymo. Mes iš vienos stovyklos.

– Kokios? Darbo? Perauklėjimo?

– Cha, darbo… Na, ką vadinsim darbu. Mūsų būklė turbūt pakankamai matosi? – daktaras liūdnai šyptelėjo.

Domas linktelėjo. Lauke audra jau rimo, lijo nebe piktais šuorais, o lygiai, griaustinis taip pat nusirito į tolumas. Reikėjo skubėti. Labai ištempęs ausis jis galėjo girdėti tylų tiksėjimą, apie kurį dar nieko nežinojo nei daktaras-kalinys, nei jo draugai.

– Imkit, – Štefanas ištiesė amoniaku sudrėkintą skudurėlį. – Pridėsite panosėje…

– Žinau, – nutraukė Domas. – Ne pirmas kartas.

– Tik neleiskite jiems iš karto sėstis ir – nieku gyvu – stotis. Jie nusilpę kaip lapai, juos gali tekti išnešti.

„Žinoma, man“, – dar kartą įvertinęs daktaro liesumą suvokė Domas. „Bet kur juos padėti? Nesuguldysime gi ant bėgių…“

Tuo tarpu Štefanas jau ramino vieną atsigaunantį iš gulinčių:

– Viskas gerai, viskas gerai. Tik neskubėkite keltis, labai labai pamažu, labai. Pasiremkite viena ranka… Įsitverkite, pasilaikykite.

„Nors imti ir paprašyti Viešpačio, kad naktis užsitęstų… Gal išgirstų?“ – nelinksmai pats sau pajuokavo žvalgas.

 

Kaip gerai, kad Vievio stotį apšvietė vos keli žibintai, kurių šviesa nepasiekdavo šio atsarginio kelio, naktis – tamsi, o kariniai ešelonai ir jų sargybos stovėjo gerokai toliau. Kaip gerai, kad lietus jau rimo. Trimis reidais jiedu su Štefanu leisgyvius žmones ištraukė iš vagono ir nuvedė iki stoties prieigose stūksančios lūšnelės, kurią Domas naudojo kaip persirengimo prieglaudą. Atstumas nebuvo labai didelis, kokie trys šimtai metrų  – bet bado ir kančių išsekinti vyrai alsavo taip giliai, kad buvo aišku – toliau jie nenueis. Bent jau ne dabar, ne šiandien. Jis pasižiūrėjo į laikrodį – komanda iš Kauno, sugausianti diversantą, turi pasirodyti po trisdešimties minučių. Suspėjo su kaupu… Bet ką daryti su tais dviem – Andriumi ir Vytu? Kaip juos nutempti šalin nuo vagono? Rūpužėle rugienoj, jis – diversantas ar nešikas? Reiks pateikti Povilaičiui atskirą sąskaitą… „Šitos kvailos makaulės labai nenukentės net šiek tiek pasidaužiusios į bėgius“, – piktai pasišaipė Domas, čiupdamas už kojų pirmąjį. Netrukus jis visas suprakaitavo – čia ne kastuvo koto plonumo kaliniai, čia – įmitę vaikinai. Gerai, kad vagonui reikėjo nedaug sprogmenų – visas medinis, užsiliepsnos kaip degtukų dėžutė. Tik štai toji visa chemija… Kokio fejerverko laukti?

Fejerverkas trinktelėjo toks, jog turbūt pažadino visus vieviškius. Pirmo sprogimo beveik nesigirdėjo, bet po to liepsna šovė beveik iki padebesių. „Joreno Drėmerio laidotuvių laužas“, – ironizavo Domas, vartydamas vagone palikto esesininko dokumentus. Gaisro šviesa skverbėsi tik pro lūšnelės plyšius ir mažą langelį, bet jos užteko. Domas kilstelėjo prie akių žiūronus, – link vagono sulėkė visi: stoties tarnautojai, kariškiai. Bet Andrius ir Vytas turbūt vis dar snaudė. Ta bjaurastis, buvusi papirosuose, veikė patikimai. Ir kaip jiems rytoj skaudės galvas – blogiau už pikčiausias pagirias… Pasigirdo gaisrininkų vežimo varpai.

Jis pasijuto pavargęs. Velniškai. Bet pasiduoti miegui dar negalėjo. Nors teoriškai saviškiai neturėjo jo ieškoti, bet maža ką. Vis dėlto, lūšnelė labai arti, jeigu sugalvos iškrėsti – teks pasipustyti padus. Ir palikti šiuos nelaimėlius likimo malonei? Jie nemoka nė žodelio lietuviškai… Šeši iš jų – nuogutėliai ir leisgyviai. Pagaliau – Štefanas dar nebaigė pasakoti, kokią velnio mašiną čia atsitempė vokiečiai. Kam reikėjo kankinti tuos žmones? Kam šalmai? Kam voratinklis? Ir ar ieškos vokiečiai aukų liekanų, kai čia atvyks, ar pasitenkins mūsų tyrimu? Gal ir jiems naudinga viską nuslėpti?

– Dega? – pasigirdo Štefano balsas. O jam atrodė, kad miega visi septyni…

– Taip.

– Gerai.

– Daktare?

– Klausau?

– Kodėl jūs sutikote jiems padėti? Su akupunktūra?

Štefanas atsakė ne iš karto. Keletą akimirkų girdėjosi tik ugnies traškėjimas, kažkokie šūksniai, komandos, arklių žvengimas.

– Galėjote paklausti ko nors lengvesnio, – pagaliau vėl pasigirdo duslus balsas. – Jie pažadėjo, kad jeigu aš padėsiu padaryti šitą ginklą, man leis išvažiuoti iš Vokietijos su šeima. Jeigu ne…

– Aišku.

– Niekas jums neaišku! – atkirto daktaras. – Taip, aš jiems padėjau. Bet visą laiką ieškojau būdų, kaip išgelbėti. Visus. Visą laiką tikėjausi, kad nutiks stebuklas ir Viešpaties apvaizda neleis panaudoti šitos… Mašinos.

– Kam ji turėjo būti panaudota?

– Tai – psichologinis ginklas. Jį sukūrė Jorenas Drėmeris – taip, tas pats. Labai talentingas išradėjas. Geringas[21] jį vadino „mūsų Edisonu “. Iš pradžių vyrukas dirbo Luftwaffei, paskui jį užmatė Himleris ir permetė prie visokių psichologinių ir net okultinių eksperimentų. Matyt, tada jam ir gimė idėja pagaminti ginklą – svajonę, kurio pagrindinis tikslas – sugluminti, išgąsdinti priešą, sukelti jo gretose paniką. Aš nežinau techninių detalių ir tikiuosi, kad jų jau niekas nebesužinos, – Jorenas labai pavydžiai saugojo savo išradimus ir žiniomis apie juos su niekuo nesidalino. Prieš išvykstant į vagoną persinešė ir visus užrašus. Bent jau aš tikiuosi, kad visus…

– Tai kaip tas ginklas veikė?

– Kaip sakiau, visų detalių nežinau, bet jūsų matyti gaubtai sugeba pagauti žmogaus emocijas, o voratinklis – jas ištransliuoti į aplinką, dar sustiprindamas. Jorenui kilo viena problema: sukelti žmogui skausmą, baimę – lengva, pavyzdžiui, smūgiuoji į saulės rezginį, sulaužai pirštą, įgrūdi į panagę adatą. Tik visa tai nelabai tiko – procesas turėjo būti automatizuotas, be to, užtikrinantis, kad per dažnai nereiks keisti sudėtinių dalių.

– Skamba ciniškai…

– Jis taip ir kalbėdavo. Man. Ar įsivaizduojate, ką aš patyriau, kai jis atkeliavo į Štuthofo stovyklą, kur aš kalėjau, pateikė išlikimo pasiūlymą mainais į…?

– Kiek aš susidūriau su mokslininkais, jiems „sudėtinės dalys“ – tai tik priemonės, reikalingos eksperimentui, – be didelės užuojautos daktarui pastebėjo žvalgas. – Neabejoju, jums ir pačiam buvo smalsu sukonstruoti tuos „karstus“ ir išbandyti akupunktūrą praktiškai.

– Gerai, galite mane smerkti. Aš to vertas, – Štefanas nutilo.

Domas vėl užmetė akį į vagoną. Ugnis vis dar nerimo, nors gaisrininkai jau liejo vandenį.

– Aš nesmerkiu, aš tik svarstau, – pagaliau atsiliepė Domas. – Vadinasi, adatos sminga į vietas, sukeliančias ypatingą skausmą, gaubtai pagauna emocijas, voratinklis ištransliuoja, priešo kariuomenė pabėga panikoje.

– Taip.

– Aišku… Vilnius be kraujo…

– Ką sakėte?

– Nieko… Čia sau. O rusai?

– Jūs net ir tai žinote? Taip, girdėjau, kad Jorenas dirbo su kažkokiu rusu neištariama pavarde. Padlof, Pavlof – visos jų pavardės tokios. Bet čia jau iki to, kai prireikė manęs. Aš ruso nebemačiau.

– Aišku… Nebijote, kad atsibudę vyrai panorės jus užmušti?

– Net jeigu ir bijočiau, ką tai keistų…

– Iš tiesų, turbūt nieko… – sutiko. „Įdomu, ką pakiš už diversantą, kokį bolševikėlį? Ką gi daugiau…“ – O ką reiškia tos pentagramos ant vagono? Saugojotės piktųjų dvasių?

– Pentagramos? Hmm, nežinau, bet spėju, kad čia susiję su tuo padaliniu, kuriam dirbo Jorenas. Bet visų detalių aš nežinau.

– Aišku…

– Beje, ar žinote, kaip Jorenas pavadino šitą savo išradimą? – vėl prabilo daktaras.

– Žinoma, kad nežinau.

– Šviesa iš Rytų.

– Kodėl?

– Naciai mėgsta skambius pavadinimus. Pagaliau, akupunktūra, svastika. Nežiūrint to, kad dabar Rytuose gyvena vien untermenšai[22], juk arijai visi atėjo iš ten. O kas jiems šviesa – aš niekada nesupratau.

– Aš irgi, – sutiko Domas. – O man teko girdėti, kad jie jį pavadino „Dieviškąja baime“.

– Tai čia oficialiai, turbūt paties Gėbelso[23] sumanymas. O Jorenas… Žinote, Jorenas iš tiesų tikėjo, kad jie neša šviesą. Nuoširdžiai. Kartą jis pasakė: „suprantu, turėtų būti apmaudu būti gamtos pasmerktos rasės atstovu. Bet mes juk mokslininkai, ar ne? Juk po mūsų pasaulis bus gražesnis ir šviesesnis – argi neverta dėl to pasistengti?” Aegri somnia…

– Kai kam ir gaisras – šviesa, – atsiliepė Domas, – išverskite.

– Ką?

– Paskutinį sakinį.

– Nemokate lotyniškai?

– Ne. Ir akupunktūros taip pat.

„Gal be reikalo“, – mintyse pasigailėjo Domas. – „jam ir taip nelengva, o aš vis dar druskos… Bet…“ Jis dar galėjo suprasti ginklų konstruktorius, kurie kuria ginklus skaičiuodami, kiek jie sunaikins „gyvosios jėgos“ skraidydami teorijų debesyse ir tas aukas imdami kaip nužmogintus statistinius vienetus, jų nejausdami, nematydami. Bet čia… Savų kančiomis. Nors… O tu ką darytum? Mintis nutraukė sausai ištartas vertimas:

– Ligonio sapnai, – Štefanas, matyt, pergalėjo save.

– Ačiū. Ar vis dar norite sužinoti, kur atsidūrėte?

– Taip.

– Lietuvoje.

 

Didžiulė juoda antraštė laikraštyje, gulinčiame ant kupė stalelio, skelbė: „Vokietija paskelbė karą Lenkijai“, žemiau, mažesnėmis raidėmis: „vokiečių lakūnai bombardavo Varšuvą, Vilnių, Varėną“, o greta – „Prancūzija ir Didžioji Britanija įteikė Vokietijai ultimatumą“ bei „Lietuva Lenkijos-Vokietijos kare skelbia neutralumą“. Traukinys sustojo. Pasienis. Domas pasiruošė pasą. Kaip reikės paaiškinti Škirpai, kad prezidentas galutinai atsisako vokiečių pasiūlymo eiti kartu atsiimti Vilniaus? Ar tiesiog nieko neaiškinti, – juk jis neįgaliotas? Dar tolimas kelias, sugalvos… Jis nemėgo plaukti laivu – jūros liga kankindavo labiau nei daugelį, bet dabar nebuvo kito kelio. Lenkija – ugnyje, o per rusus – dar ilgiau sugaiš. Latvių pasienietis, kepure, papuošta raudonai balta kokarda, ilgai negaišino – pamatęs diplomatinės tarnybos ženklus, mandagiai linktelėjo ir grąžino pasą.

„Įdomu, ar pravertė Štefanui mano priedangos dokumentai? Ir iš viso, kur dabar galėtų būti jis ir kiti? Žydai vienas kitam visada padeda, – tikriausiai tas Vievio krautuvininkas nepaliko jų nelaimėje, nors ilgai, labai ilgai jam reikėjo aiškinti, ko gi tokį ankstyvą metą jis atsibeldė į nepažįstamo žmogaus namus. O pamačius to vagono keleivius ir išsigąsti nesunku…“

Danutė juk tikrai niekur nenorės važiuoti iš Berlyno, nebent atgal, į Lietuvą. Ar pavyks ją įtikinti? O gal vokiečiams užteks Lenkijos? Hm, Čemberlenas[24] turbūt irgi taip pat galvojo, atiduodamas Sudetus. O gal grįžti atgal, ir toliau – kaip Dievas duos, net jeigu nebeduos nieko gero? Ne. Jis Lietuvai atidavė beveik visą savo gyvenimą, bet dabar jau ir jo neužteks. Tad gal pasisaugoti save ateičiai? Juk kažkokia ateitis turi būti, jeigu net nacis tikėjo, kad „pasaulis bus gražesnis ir šviesesnis“. Tik kada tai bus, ir kam tas grožis teks: jam, vaikams, o gal – tik anūkams?

 

***

 

Liesokas, trumpais ūseliais papuošto veido, nosį pasibalnojęs apvaliais akiniais žmogus pagarbiai sustingo ant išblizginto parketo – per keletą žingsnių nuo sunkaus ąžuolinio darbo stalo. Už stalo sėdėjęs vyriškis atsistojo. Jo pailgame veide jau buvo įsirėžusios gausios raukšlės, plaukai ir barzda seniai nebetamsavo jaunystės ryškiu. Tas pats žmogus visu ūgiu stovėjo ir portrete stalo šeimininkui už nugaros: tik čia jo veidas buvo daug lygesnis, iškilmingesnis, o laikysenos taip neslėgė rūpesčių našta.

– Sveiki, ponas direktoriau, – ištarė Antanas Smetona ir mostelėjo ranka, nurodydamas išeiti sekretoriui.

– Sveiki, jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente.

Sutrinko uždaromos dvivėrės durys.

– Sėskite.

Prieš sėsdamas, Augustinas Povilaitis ant stalo padėjo atneštą popierių pluoštą. Prezidentas į juos net nepažvelgė, tik pasakė:

– Aš patenkintas jūsų darbu.

Povilaitis linktelėjo:

– Dėkoju.

– Beje, ar jūsų žmogus tada išsiaiškino, koks ten buvo ginklas?

– Jam buvo įsakyta sunaikinti. Nežinau, ar aiškinosi.

– O vokiečiai?

– Labai piktinosi, bet patikėjo sovietų diversija. Pėdsakus užglaistėme švariai. Kaip sakiau, prie šio daikto kūrimo pradžioje nagus buvo prikišę ir rusai. Tai labai įtikinama.

– Kaip visada, – Smetona susiraukė. – Amžini Lietuvos priešai.

– Užtat trečio, galima sakyti, neliko.

– Ar girdėjote rusų pasiūlymą dėl Vilniaus?

Povilaitis linktelėjo.

– Ką manote?

– Manau, kad tai – galas, – neslapukavo direktorius, – vokiečiai mus pardavė[25].

– Visiems jums galas vaidenasi, – papriekaištavo Smetona. – Nejaugi nesuprantate, kad be diplomatijos, be balansavimo tarp kūjo ir priekalo mes neturime jokių galimybių išlikti? Su rusais bent turime patirties – neišnaikino carai, neišnaikins ir bolševikai. Deja, bet dabar Sovietų Sąjunga mums pati draugingiausia valstybė. O gulti po vokiečiais… Pats suprantate.

Povilaitis nieko neatsakė.

– Gerai. Išplėstinę ataskaitą norėčiau gauti asmeniškai, į namus. Dar kartą ačiū ir, jeigu neturite ko pridurti, galite eiti.

Povilaitis atsistojo:

– Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, – linktelėjo galvą.

– Ponas direktoriau.

 

Saugumo departamento direktoriui išėjus, prezidentas ilgai sėdėjo nieko nesiimdamas. Atrodytų – snaudė atmerktomis akimis, o gal koks nors piktadarys pasodino į krėslą vaškinę Tautos Vado figūrą. Galiausiai jis pasiėmė švarų popieriaus lapą, šalia pasidėjo Povilaičio pateiktą medžiagą ir pradėjo kažką rašyti, žvilgčiodamas į atneštus lapus. Rašė ilgai, neskubėdamas, sustodamas pagalvoti, bet nieko netaisydamas. Pabaigęs nusausino popierių spaustuku, perskaitė, ką parašė, atsiduso. Prisitraukė artyn ant stalo gulėjusį voką ir pradėjo rašyti siuntimo adresą: „Jo Ekscelencijai Sovietų Sąjungos nepaprastajam ir įgaliotajam pasiuntiniui…“

 

Už dalykines konsultacijas ir medžiagą autorius dėkoja Gediminui Kulikauskui, Taurui Valevičiui bei Lietuvos geležinkelių muziejui.