TARP MATEMATIKOS IR KALBOS

Mokslininkei ir pedagogei, doc. dr. Vidai (Augustinaitei) Žilinskienei tik ką sukako 70 metų. Nedidelė paslaptis, kad ji – mano mama. Ir galbūt kiek neįprasta, kad sūnus, o ne žurnalistas, kalbintų žmogų jubiliejaus proga. Bet vis dėlto – ryžausi. Nes spėju, kad pasakojimas apie jos gyvenimą gali būti įdomus ne tik man.  Juk daugelis mano, kad kalbininkas ir matematika – tai kažkas neįmanomai prieštaringa. Tad ir norėjau, kad papasakotų, kaip mergaitė iš kaimo tapo inžiniere, kuri vėliau apgynė filologijos mokslų disertaciją, buvo vyr. moksline bendradarbe, docente ir pirmąja iš lietuvių kalbininkų, pradėjusią išsamius statistinius lietuvių kalbos tyrimus, sudariusią pirmuosius lietuvių kalbos dažninius žodynus.

Kaimo vaikas, buvusio pasiturinčio ūkininko dukra – kaip gi atėjo į galvą studijuoti Kauno politechnikos institute (KPI, dabar – Kauno technologijos universitetas), juolab – radijo inžineriją? Kodėl ne žemės ūkis, kodėl ne kas kita?

Mokykloje matematika man sekėsi, matematikos mokytoja labai patiko, buvo griežta, labai reikli ir teisinga. Kalbų dalykai atrodė nelabai  verti didesnio dėmesio, nereikalavo didesnių pastangų, o ypač prastai nuteikė vyresnių klasių lietuvių kalbos mokytoja ir klasės auklėtoja, kuri daugiau laiko skyrė komjaunimo propagandai nei lietuvių kalbai. Sunkesnį uždavinį išspręsti – tai jau šis tas.

Baigus vidurinę mokyklą Kupiškyje supratimas apie įvairias specialybes buvo visiškai prastas: nebuvo tada gi atvirų dienų aukštosiose mokyklose, o aplinkoje tebuvo sutikti mokytojai, vienas kitas gydytojas ar žemės ūkio specialistas. Taigi kur mokytis?… Ir išvis ar teks toliau mokytis? Per mokyklos išleistuves baisiai pritrenkė istorijos mokytojos  Masytės man pasakyti žodžiai: „Niekur neįstosi, o jei ir įstosi, tai vis tiek nesimokysi“. Keista tai buvo mokytoja – kai per istorijos pamoką viską puikiai atsakai ji pareiškia: „Šiai mokinei reikia rašyti penketą, bet ji ne komjaunuolė, taigi, penketo neverta“. Ir tarsi kreipiasi į klasę, ką daryti. Tada paklausinėja politinių žinių iš laikraščių (tuo metu buvo toks „idėjinis“ reikalavimas – skaityti laikraščius) – vėl viską atsakau. Ir vėl baisiausiai kremtasi, kad reikia rašyti penketą, o mokinė – ne komjaunuolė. Ir visgi drebančia ranka įrašo penketą. O aš tyčia mokydavausi, kad dar kartą pasikartotų tokia scena. Tuo tarpu lituanistė nesismulkindavo; jei ne komjaunuolis – tai penketo nevertas…

Tad koks studijų pasirinkimas: medicina – kraujas, baisu, būti mokytoja – nenoriu po „raudonųjų“ mokytojų patyčių dėl komjaunimo. Kolūkis nė kiek nežavi, nors šiek tiek svarstau apie pienininkystės technikumą – šalia namų juk buvo pieninė. Kadangi mokykla charakteristikos, net ir prastos, nedavė (vėl dėl to komjaunimo), paskutiniu momentu, atrodo, krikšto mamos (mokytojos) paraginta, nusprendžiau bandyti stoti į Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultete esančią tekstilės (ar audimo) technologijos specialybę. Ir ten stojau 1959 metais. Per matematikos egzaminą doc. (vėliau – prof.) Jonas Matulionis ėmė klausinėti – iš kur esu, kokią mokyklą baigus, kokie kitų stojamųjų egzaminų pažymiai ir ar tikiuosi įstoti?  Atsakiau, kad tikriausiai neįstosiu – ne dėl pažymių, o dėl blogos (o gal net neturėjau dar?) charakteristikos. Tada jis manęs klausia – „Ar žinai, kas aš?“ Sakau – „Dėstytojas.“ Ką gi aš galėjau žinoti – tik ką atvažiavusi iš Kupiškio? O jis sako: „Aš esu  Elektrotechnikos fakulteto dekanas.  Tu greitai pasiimk savo popierius ir ateik į dekanatą“. Taip ir padariau. Vėliau pasklido kalbos, kad per stojamuosius egzaminus iš kelių uždavinių tik keli stojantieji išsprendė vieną sunkesnį matematikos uždavinį (o konkursas buvo didžiulis). Ir tuos gerai matematiką išlaikiusius stojančiuosius J. Matulionis „susirinko“ į savo fakultetą.

Bet pradėjus studijuoti iš KPI išmetė dėl to paties nelemto komjaunimo?

Taip, atėjo iš Kupiškio kažkoks raštas ar skundas. Tai pasakė dekanas J. Matulionis, kuris, purtydamas mane už pečių, klausinėjo: „Ką iškrėtei Kupišky – vėliavą (trispalvę) pakabinai, eilėraštį kokį parašei, ko tas Kupiškis triukšmauja? Ir kokius turi  kontrolinių darbų pažymius?!“ Kai pasakiau, kad kontroliniai įvertinti penketais (tada buvo penkiabalė sistema), o mano didžiausia nuodėmė – mokykloje neprivertė įstoti į komjaunimą. Kaip supratau, už tuos penketus dekanas ir bandė mane gelbėti  – į komjaunimą „įstatydino“ pagreitintu būdu per tris dienas.

Ir tai padėjo?

Deja, ne. Baigiantis pirmam semestrui vėl iškvietė pas dekaną. Jis tik tarstelėjo, kad nebegali nieko padėti, kad Kupiškio komunistų partijos kažkoks šulas reikalauja išbraukti mane iš studentų sąrašų. Liepė tam tikru laiku būti pas instituto rektorių prof. K. Baršauską. Rektoriaus kabinete, be jo, dar buvo instituto partijos sekretorius ir dekanas. Jie mane ramiai paklausinėjo apie Kupiškį, kaip mokiausi, kodėl ten neįstojau į komjaunimą ir pan. Tarpusavy tarstelėjo, kad tenka iš instituto šalinti ne pirmą kupiškėną. O dekanas vis įterpdavo:  „Negalima mergaitės visai nuskriausti, jos visi kontroliniai įvertinti penketais, jau turi įskaitas“. Galiausiai rektorius pasakė, kad dabar nebegali „nemesti“ iš instituto, bet duos vieną patarimą: „Negrįžk į Kupiškį, iš jų geros charakteristikos vis tiek negausi, pasistenk įsidarbinti Kaune. Jei vasarą turėsi gerą charakteristiką, į institutą vėl įstoti gal užteks ir vieno egzamino.“ Giminės padėjo susirasti sekretorės-mašininkės darbą Kauno statistikos technikume.  Dirbau, stengiausi, o laisvu laiku ruošiausi matematikos egzaminui. Po kelių mėnesių technikumo direktoriaus pavaduotojas, toks „smetoninis“ inteligentas, parašė labai gerą charakteristiką. Užsirašiau į priėmimą pas KPI rektorių, ir kaip „rimtas“ žmogus nuėjau paskirtu laiku – o jis ir sako: „A, čia toji, kurią nuvirkdėm žiemą!“. Užprotestavau baisiausiai: „Aš neverkiau!“. Nusijuokęs tarė: „Gerai, gerai…  neverkei. Matai, kokia tu dabar gera tapai!“ Ir užrašė rezoliuciją: laikyti tik matematiką raštu ir žodžiu.

Studijos KPI vietoj penkerių su puse išsitęsė į šešerius su puse? Kas labiausiai patiko, kas buvo įdomu, ar sunku mokytis? Ar tai priklausė nuo dėstytojų, ar nuo turinio?

Kalba ne apie patikimą. Svarbiausia – esu studentė ir reikia gerai viską mokytis. Pirmus metus vis neapleido baimė, kad vėl išmes iš instituto. Matematika buvo principo reikalas – juk jos teoriją dėstė prof. J. Matulionis, o jam jaučiau didžiulį dėkingumą. Patiko braižomoji geometrija ir braižyba. Sunkiausia buvo darbas Radijo gamykloje.

Kaip suprasti? Studijuojant reikėjo dirbti gamykloje?

Taip. Tuo metu buvo tokia „chruščiovinė“ studijų reforma (ji truko, kol nuvertė Chruščiovą), kad tris semestrus stacionaro (dieninių studijų) studentai greta mokslo turėjo dirbti gamyboje darbininkais pagal pasirinktą specialybę. Taigi kasdien turėdavom po 4 val. paskaitų ir po pamainą Kauno radijo gamykloje. Rytinė pamaina nuo pusės šešių, iki pietų dirbi prie konvejerio (pirštų pagalvėlės apanglėjusios nuo litavimo, pečiai skauda nuo 8 val. sėdėjimo ir skubėjimo), o dar darbininkų ir vis pikto  brigadininko patyčios, kad užsimanėm tapti inžinieriais, tai dabar žinokitės!.. Per pietus pareini, spėji  nusiprausti, pavalgyti, gal kokį uždavinį išsispręsti. Nuo 18 iki 21:30 paskaitos. Sėdi paskaitose, konspektuoji ir … tik dėstytojas tolsta, tolsta… Pasipurtai, pajudi – priartėja. Po paskaitų dar repeticija iki 23:30 (šokau KPI liaudies dainų ir šokių ansamblyje „Nemunas“). Keldamasi pusė penkių ryto iki vonios eidavau pasiremdama sienomis… Kas antra savaitė būdavo lengvesnė – paskaitos iš ryto, pamaina po pietų. Ir taip pusantrų metų.

Studijų metai. Su KPI dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ draugais. Antra iš dešinės.

O kalbant apie studijas, tai reikia pasakyti, kad aš nesvarsčiau, kas man patinka, kas nepatinka. Man svarbu buvo – jei studijuoju, tai turiu mokytis, kiek galiu geriau, kad pačiai nebūtų gėda, kad gaučiau stipendiją ir pan. Šiaip visi tiksliųjų mokslų dalykai buvo gana sunkūs. Buvo daug tokių (teorinė radiotechnika, radijo siųstuvai, imtuvai, ryšio sistemos), kad konspektuoji formules per ištisas paskaitas, o per egzaminus tas formules reikia mokėti ir išvesti, ir paaiškinti. Mane ima juokas, kai būsimieji lituanistai dejuoja, kad labai sunku mokytis, pvz., akcentologijos, istorinės gramatikos ir pan. Ką jie darytų, jei reikėtų išmokti , pvz., elektromagnetinio lauko teoriją? (Galiu dalykus lyginti, nes išbandžiau savo kailiu.) Buvo dėstytojų, kurių bijojom – juk tais laikais santykiai buvo tokie, kad dėstytojai – labai tolimi, labai griežti. Buvo ir kitokių. Įvairius laboratorinius darbus vedė jauni dėstytojai, jie elgėsi daug laisviau. Buvo ir savotiškų dalykų, pvz., elektrotechnika. Pirmus du semestrus buvo sunkoka, daug ir ilgiausių uždavinių, reikalaujančių didžiulio susikaupimo, o trečią semestrą – elektros mašinos. Jas dėstė doc. Masiulis. Ir net dabar nežinau, ar dalykas toks lengvas, ar dėstytojas toks sumanus – buvo taip paprasta suprasti tuos elektros variklius ir jų veikimo principus. Dar norėčiau paminėti, kad mes visi labai nesunkiai susidorodavom su „visuomeniniais mokslais“ (TSKP(b) istorija*, politinė ekonomija, mokslinis komunizmas – taip, tai buvo vadinama mokslais!), kurie tada sudarė nemažą studijų dalį – tiesiog mus lengvai leido – matyt, tokia buvo užslėpta fakulteto politika. Tokių dalykų egzaminą mes pasiskirdavom tarp dviejų tą semestrą sunkiausių technikos dalykų ir taip kiek atsipūsdavom.

* – TSKP(b) – Tarybų (Sovietų) sąjungos komunistų partija (bolševikų)

Ansamblį, deja, teks praleisti – nors ir kiek istorijų apie tai esu prisiklausęs. Studijas baigei Kaune? Kaip atsidūrei Vilniuje?

Atvažiavau pagal paskyrimą. Mus skirstė prieš metus  iki instituto baigimo – labai anksti. Mano pažymiai buvo geri, galėjau nemažai iš ko rinktis. Nutariau važiuoti į Vilniaus pašto dėžutę Nr.52 (buvusios gamyklos „Vilma“ pirmtakė; „pašto dėžute“ sovietiniais laikais buvo vadinamos karinės paskirties gamyklos – j.ž.), nes ten praktiką atlikusios vyresnio kurso studentės ją labai gyrė. Nekėlė nerimo, kad tai „pašto dėžutė“, nes po ketvirto kurso atlikau praktiką vienos Kauno „pašto dėžutės“ Konstruktorių biure ir ten visai patiko. Dekanas J. Matulionis ne kartą bandė atvesti į protą, sakydamas: „Kur kiši galvą?“ ir siūlydamas kitus Vilniaus variantus. Užėjo kažkoks kvailas užsispyrimas – važiuosiu ten ir viskas. Pagaliau mestelėjo: „Jei tokia durna, važiuok. Kažin kiek tversi?“ Taigi 1966 m. vasarį atvažiavau į Vilnių.

Ir darbas Vilniuje – koks jis? Įdomus, patiko?

Dirbau Konstruktorių biure. Iš pradžių teko susipažinti su darbo specifika, dokumentais, o paskui tapau vieno karinio 20-ties kanalų magnetofono „vedančiuoju radistu“, atsakingu už radioelektronikos dalį: tekdavo nuolat aiškintis vienų detalių pakeitimo kitomis galimybes (mat gamyboje vis pritrūkdavo kokių nors reikalingų detalių), organizuoti dažnus magnetofono klimatinius bandymus, vertinti racionalizacinius pasiūlymus, nuolat bendrauti su visur besikišančiais kariškiais, turėjau teisę prieiti prie slaptų dokumentų, pavyzdžiui, tranzistorių charakteristikų. Pats darbas nei labai patiko, nei labai nepatiko, bet kariškiai, režimas ir aplinka … Būdavo ir taip, kad lietuviškai pasikalbėti galėjai tik per pietus su buvusiais bendrakursiais ar ankstesnių metų KPI absolventais. Atsitiko ir taip, kad vieną naktį pabudus pasakiau vyrui: „Cholodno, zakroj dveri“. Tapo aišku, kad iš ten reikia kuo greičiau dingti. Kai atvažiavo Leningrado aviacijos institutą tik ką baigę keli inžinieriai, mus pradėjo iš visur nustumti (pvz., eilėje bendrabučiui gauti) – lietuviai, prastesni… Tad atmosfera buvo bjauroka. O dar komandiruotės į Maskvą, kur viešbutį moteris dažniausiai tegalėjo gauti tik davusi kyšį…

Tad „pašto dėžutėje“ ilgai neužtrukai. Iš gamyklos į Vilniaus universitetą? Kiek netikėta?

Vyras po KPI (ten ir susipažinome) baigimo jau dirbo Vilniaus universitete ir atsitiktinai išgirdo, kad Filologijos fakultetas ieško inžinieriaus radisto. Nuėjau pas doc. A. Pupkį, pasikalbėjom ir nutariau pabandyti ištrūkti iš gamyklos. Vyriausiasis konstruktorius buvo komandiruotėje, o jo naujas pavaduotojas kažkaip nespėjo susigaudyti, kad aš dar neišdirbusi pagal paskyrimą privalomų trejų metų ir pasirašė mano prašymą. Kol grįžo vyriausiasis konstruktorius, aš jau buvau susitvarkiusi visus dokumentus išeiti. Taip ir pabėgau.

Kam filologams inžinierius? Juk kalba – tai jausmas, tai polėkis, o inžinierius – tai tranzistoriai ir elektrinės grandinės?

Na, Eksperimentinės fonetikos laboratorija turėjo įvairios moksliniam darbui reikalingos aparatūros, magnetofonų, dažniausiai skirtų ekspedicijoms ir pan. Tuo viskuo rūpintis kaip tik ir teko man. Be to, dar kaip valandininkei davė dėstyti technines priemones studentams filologams: pavyzdžiui, kaip panaudoti magnetofoną, patefoną, perrašyti įrašą iš vieno prietaiso į kitą, projekcinius aparatus.

O kas vadovavo „mechanizuotai“ kalbos tyrimų krypčiai?

Doc. Aldonas Pupkis, vėliau atėjo doc. Aleksas Girdenis.

Ir kokiu būdu vėliau patekai į aspirantūrą (tuo metu taip vadinosi doktorantūra) ir galiausiai apsigynei filologijos mokslų disertaciją (tuo metu – kandidato)? Kodėl ne VISI* ar kiti techniniai mokslai?

Iš pradžių doc. A. Pupkis buvo daugmaž sutaręs su Matematikos ir fizikos instituto prof. L. Telksniu, kad rengsiuosi į radioelektronikos krypties aspirantūrą. Profesorius man rekomendavo gerai įsigilinti į  keletą knygų – tarp jų buvo ir J. Pierce‘o  „Signalai, simboliai, triukšmai“ (rusų kalba). Ją beskaitydama radau informaciją, kad transatlantiniu kabeliu perduodama informacija yra koduojama pagal žodžių dažnį. Tada susiradau, kad yra tokie žodynai, kuriuose nurodomi žodžių vartojimo dažniai tam tikros apimties tekstuose. Pradėjau A. Pupkį klausinėti apie dažninius žodynus.  Jis pasiūlė pačiai pasidomėti išsamiau. Susiradau gana nemažai informacijos ir jam sakau: „O jeigu aš imčiausi daryti lietuvių kalbos dažninį žodyną? Kaip tik universiteto Skaičiavimo centras mūsų laboratorijai skiria valandų.“„O, jeigu padarytum – tai būtų puiku“. Taip ir užkibau.

* – VISI – Vilniaus inžinerinės statybos institutas, dab. Vilniaus Gedimino technikos universitetas

O tuo metu kitos kalbos jau turėjo dažninius žodynus?

Taip, kai kurios turėjo, pvz., anglų, vokiečių, prancūzų. Bet ten reikalas gerokai paprastesnis, nes nėra tokios linksniavimo sistemos, kaip, sakykim, baltų ar slavų kalbų. Literatūroje radau informacijos apie rengiamus čekų, baltarusių, rusų ir latvių kalbos žodynus. Greit paaiškėjo, kad jau yra išleistas latvių kalbos laikraščių ir žurnalų tekstų žodžių dažninis žodynas. Rengiami kitų latvių kalbos stilių dažniniai žodynai, atliekama jų duomenų analizė. Tada į tą darbą puoliau stačia galva. Rinkausi tekstus iš publicistikos, susigalvojau savitą metodiką, kaip vieną kartą įvedus duomenis į skaičiavimo mašiną gauti ir žodžių ir žodžių formų dažninius žodynus. Mano laimė, kad į tokius mano planus geranoriškai pažiūrėjo tuometis Skaičiavimo centro direktorius doc. A. Nagelė, o vėliau ir jį pakeitęs A. Malickas. Programą parašė ir daug padėjo tuo metu programuotoju dirbęs Stasys Liberis. Žodyną skaičiavo skaičiavimo mašina „Minsk-22“,  jos gebėjimai buvo kaip dabartinio kišeninio kalkuliatoriaus, o duomenų pateikimas ir valdymas labai sudėtingas.

Ir iš tų laikų mūsų namuose vis dar likę perforacinių juostelių ir kortelių?

Taip. Nors ir nemažai laiko užėmė duomenų įvedimas, visgi buvo suskaičiuoti žodžių, žodžių formų ir atgaliniai žodžių ir žodžių formų dažniniai žodynai. Turint tokius žodynus, jau galima tirti kalbą matematinės lingvistikos metodais ir iš to rengti disertaciją. Per tą laiką paaiškėjo, kad parengus disertaciją iš techninės kibernetikos kyla daug disertacijos gynimo keblumų (panaikinta vienintelė taryba ir pan.). Laboratorijos vadovas doc. A. Girdenis ėmė galvoti, kad reikia sukti į filologiją. Buvo parengtas sąrašas ir programos tų lituanistikos dalykų, iš kurių turiu laikyti kandidatinius egzaminus, jų buvo keturi, kai kalbininkai laikydavo vieną specialybės egzaminą (užsienio kalbos ir filosofijos kandidatiniai egzaminai jau buvo seniai išlaikyti). Taigi puoliau mokytis egzaminams.

Perforacinė korta, ankstyvieji „diskeliai“. 1 iškirstas langelis – 1 bitas informacijos. Net toks kortų pluoštas nesudarydavo net 1 kilobaito informacijos.

O disertacijai vadovavo mokslininkė iš Latvijos?

Taip, susiradau vadovę Latvių kalbos institute dr. Tamarą Jakubaitę, kuri kaip tik ir vadovavo latvių kalbos dažninių žodynų rengimui ir tyrimui. Ji, kaip pastebėjau, buvo labai patenkinta, kad vadovauja „užsienietei“.

Keliai į Latviją nepamiršti. Durbės mūšio vietoje.

Ir koks jausmas buvo rašyti disertaciją apie lietuvių kalbą rusų kalba (tuo metu SSRS buvo reikalaujama, kad visos disertacijos būtų parašytos rusų kalba – j.ž.)?

Disertacija buvo apie lietuvių ir latvių kalbų morfologijos lyginimą. Per tą laiką turėjau pramokti latvių kalbą, kad galėčiau lyginti duomenis, nes dauguma statistinių latvių kalbos tyrimų buvo skelbta tik latviškai… O apie tai rašyti rusiškai, tai nei šis, nei tas. Tekdavo vis kažkaip suktis ir įterpti lietuviškus ar latviškus pavadinimus, pavyzdžiui, rusiškai neįmanoma pavadinti lietuvių ir latvių kalbų veiksmažodžių nuosakų, kaip „pakrikštyti“ pusdalyvį ir padalyvį, kai rusų kalboje yra tik dejepričastije.

Kiek laiko truko rašymas?

Žodyną padariau dar iki aspirantūros. Per tą laiką dar tu atsiradai. Neakivaizdinė aspirantūra – ketveri metai, Tai visus tyrimus aš padariau per trejus, per juos ir patį disertacijos tekstą parašiau. Duomenų dar kokioms trims disertacijoms yra likę.

Rašydama džiaugeisi, ar tai buvo labiau „reikia“? Temą lyg ir susiradai pati, dalykas įdomus… O juk kalbos pradžioje atrodė nerimtas dalykas?

Man buvo tikrai įdomu patį žodyną rengti ir minėtą metodiką susikurti. Iš pradžių net vadovė nepatikėjo, kad vienu duomenų įvedimu gavau žodžių ir žodžių formų žodynus. Tik gal po kokio mėnesio pripažino, kad aš teisi. Dar įdomiau buvo, kai laikantis griežtų matematinės statistikos reikalavimų apdorojau duomenis ir pradėjo aiškėti lietuvių ir latvių kalbų morfologijos funkcionavimo skirtumai ir tapatumai. Nemažai išvadų buvo gana netikėtos. O patį tekstą rašyti, … tai jeigu pradėjai, reikia ir pabaigti. Aš ir baigiau. Apgyniau 1980.

O po gynimo – kas dar?

Pradžioje – tie patys prietaisai,  techninių priemonių pratybos filologams, bet davė dėstyti ir lietuvių kalbą rusų grupėms.

Ir lygiagrečiai dar teko baigti Vilniaus pedagoginį institutą, nes kai kas „patarė“, jog inžinierė be lituanistinio išsilavinimo neturėtų dėstyti?

Taip. Kažkam tai labai nepatiko, netgi „informavo“ rektorių Kubilių apie šį „baisų nusižengimą“. Teko vėl ieškoti išeities. Pagalvojau, šitiek egzaminų išlaikiau, ne kažin kiek ir belikę, kad gaučiau lituanisto diplomą. Reikia ryžtis. Suprantama, teko pasirinkti ne Vilniaus universitetą, bet Pedagoginį institutą.   VPI prorektorė vardija mano laikytų egzaminų sąrašą (antenos, fideriai, siųstuvai, imtuvai, teorinė mechanika, tikimybių teorija, mašinų mechanizmų teorija), juokiasi ir  apgailestauja, kad gali man labai nedaug ką įskaityti –  tik visuomeninius mokslus. Tačiau, aišku, įskaitė lituanistikos dalykų egzaminus, išsilaikytus aspirantūros metu. Taigi, liko dalis kalbos dalykų ir visi literatūros dalykai. Taip ir puoliau į dar vienas studijas, šįkart – lituanistines. Su kokiu įkarščiu mokiausi akcentologijos, pritaikiau net savo statistinius tyrimus, kai reikėjo išmokti priesagų kirčiavimą! Kokios patrauklios buvo doc. Ž. Markevičienės latvių kalbos ir istorinės gramatikos paskaitos!  O kiek romanų, kiek poezijos prisiskaičiau, kol pasiruošiau lietuvių ir užsienio literatūros egzaminams. Na ir smagus mokslas! Taip ir baigiau dar vieną aukštąjį mokslą, kas tuomet buvo labai reta.

Tuo metu perėjai į VU Mokslinio tyrimo dalį, dirbai prie bibliotekos katalogų kompiuterinio sisteminimo parengiamųjų darbų ir pan., kol atsidūrei Mokslų akademijos matematikos ir informatikos institute?

Taip, kadangi Filologijos fakultete geresnio etato neatsirado, perėjau į Mokslinio tyrimo dalį vyr. moksline bendradarbe ir prisidėjau prie minėto darbo, kiek vėliau Psichologijos laboratorijoje dirbau mokslinį darbą, susijusį su skaitomumo tyrimais ir mano tyrinėjimų sritimi, toliau gilinausi į lingvostatistikos sritį, rašiau straipsnius, dalyvavau konferencijose ir pan. Kol kartą pakvietė tuometinis lietuvių kalbos instituto direktorius prof. A. Vanagas ir pasakė, kad ieško žmogaus, kuris išmanytų apie skaičiavimo technikos taikymą kalbos tyrimuose, nes instituto planuose numatyta  kompiuterizuoti „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, kad tas darbas pradedamas daryti  Matematikos ir informatikos institute, o darbui vadovauja dr. V. Černiauskas. Gal aš eičiau? Idėja man labai patiko. Taigi grupė kalbininkų ir informatikų ėmėmės tuo metu gan naujoviško darbo. Vėliau informatikai juokavo, kad jiems, pavarčius žodyną, buvo susidaręs įspūdis, jog numatytam darbui užteks  300 KB skaičiavimo mašinos atminties. O kai jiems išaiškinom, kokia yra žodyno sandara, kaip reikia jo straipsnius suskaidyti, kokią papildomą informaciją įrašyti, kad skaičiavimo mašina galėtų vykdyti numatytą paiešką pagal įvairius kalbos požymius – susiėmė už galvų. Numatyta skaičiavimo mašina tokios užduoties kurį laiką net „nepavežė“. Laimė, tuo metu institute atsirado pirmieji kompiuteriai ir visą tą darbą perkėlė jiems. Tada greitai ir rezultatai atsirado – įgijome puikų tyrinėjimų įrankį, leidžiantį automatiškai analizuoti žodyno medžiagą įvairiais kalbos pjūviais.  Tuo pasinaudojus buvo parengtas ir „Atgalinis dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ ir jo lingvostatistinė analizė, kas labai svarbu lietuvių kalbos morfologijos, darybos, akcentologijos tyrimams. Intensyviai buvo kuriama morfeminė žodyno analizė, taip dedami pamatai darybinei analizei. Tai buvo labai puikus metas: mielas darbas, kaip reta puikus kolektyvas ir dar prasidėjęs Atgimimo laikotarpis. Atėjo visų laukti 1990 m. Gaila, netrukus pasklido visokių gandų, kad mažins ar naikins institutus. Lyg ir reikėjo atsarginio varianto. Kai išgirdau skelbimą, kad tik ką įkurta Policijos akademija ieško kalbos kultūros dėstytojo, dalyvavau konkurse ir  pradėjau dar dirbti ir ten.

Tad kurį laiką ir vėl derinai darbą institute su darbu Policijos akademijoje (vėliau – Teisės akademijoje, Teisės universitete, galiausiai – Mykolo Romerio universitete). Bet, nežiūrint didžiulio kaip dėstytojos krūvio, mokslinės veiklos irgi nemetei? O kam labiau patiko dėstyti – filologams, ar kitiems studentams?

Filologams dėstyti nebuvo smagu. Studentės tiesiog „bijodavo“ aparatų, nenorėdavo išmokti su jais dirbti. Išplėtus akis žiūrėdavau, kad tik į magnetofono įėjimo lizdą neįjungtų tinklo įtampos, kad pačios nenusitrenktų ir pan. Reikėdavo saugoti, kad nesugadintų prietaisų (rankinuke nuolatos nešiojausi atsuktuvą), nes paskaitos metu dažnai tekdavo magnetofonus ar vietoje taisyti, ar išsinešti. Psichologams dėstyti buvo šiek tiek geriau, jie daugiau suprasdavo ir atsakingiau elgdavosi su aparatūra, o ir ji buvo sudėtingesnė. O kalbos kultūra – jau kita sritis, be to, pradžioje studentai buvo labai stiprūs, nes buvo didelė konkurencija tarp stojančiųjų. Apskritai pedagoginis darbas man labai patiko, mielai rengdavau užduotis studentų pratyboms, parašiau mokomųjų leidinių ir vadovėlių (daugelis jų kartu su kolegomis). Moksle – tolimesni lingvostatiniai tyrimai. Su doc. dr. Laima Grumadiene padarėme keturių stilių ir visos kalbos dažninius žodynus (apimtis 1 200 000 žodžių pavartojimų). Taigi palaipsniui buvo ištirtas lietuvių kalbos dalių ir jų gramatinių formų vartojimas moksliniame, administraciniame (dalykiniame), publicistiniame ir beletristiniame stiliuose, jie palyginti tarpusavyje. Tai savotiška lingvostatistinė dabartinės rašomosios lietuvių kalbos nuotrauka. Nustatyta, kad visiems lietuvių kalbos stiliams būdingas daiktavardiškumas, kad pagal kalbos dalių vartojimą tekstuose aiškiai išsiskiria mokslinis ir administracinis stiliai, ypač jie skiriasi nuo beletristikos. Gramatinių formų vartojimas priklauso nuo funkcinio stiliaus, o ne nuo kalbos (lyginta lietuvių ir latvių kalbos). Nustatyta, kad vardininko, kilmininko ir galininko linksniai užima tarp 70 ir 80 proc. (šiek tiek priklauso nuo stiliaus) visų linksnių. Skolintų žodžių vartojama 20–25 proc., išskyrus mokslinius tekstus. Ištirta minėtų stilių akcentuacija ir nustatyta, kad ji priklauso nuo stiliaus. Daiktavardžių akcentuacijoje aiškiai vyrauja 1 ir 2 kirčiuotės, būdvardžių – 1 ir 4.

Keletas žodynų ir  žodynėlių

Rašei apie tai metodinių, mokymo rekomendacijų?

Taip. Tai buvo naudojama paskaitose, yra skelbta straipsniuose, taikyta mokomuosiuose leidiniuose ir vadovėliuose. Kai kurie tyrimų duomenys rekomenduoti kitataučių mokymui.

O kiek iš viso mokslinių publikacijų?

O iš viso esu parengusi daugiau nei 110 mokslinių publikacijų, tarp jų 45 moksliniai straipsniai recenzuojamuose ar į duomenų bazes įtrauktuose moksliniuose žurnaluose, 10 žodynų, 9 mokomieji leidiniai ir vadovėliai studentams, skaičiau keliolika pranešimų Lietuvos ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose. Tačiau nuo tada, kai Mykolo Romerio universitete kai kam sudariau savo publikacijomis itin nepalankų foną ir buvau palydėta į pensiją, daugiau nerašau – nors ir galėčiau.

O ką veiki dabar? Ganai mano vaikus…

Ir dar padedu tiems, kuriems reikia lituanisto pagalbos. Konsultuoju kolegę, rengiančią anglų-lietuvių kalbų teisės terminų žodyną, redaguoju Vidmanto Jankausko rengiamą „Kupiškėnų enciklopediją“ (visų kupiškėnų džiaugsmui jos jau išėjo du didžiuliai tomai, rengiamas trečias), skaitau anūkams knygas, pamokau anūkę spręsti kryžiažodžius ir pan. O didžiausias džiaugsmas, kai gimtadienio proga sveikina šeima, giminės, draugai ir buvę kolegos. Tai tiek.

Ačiū už pokalbį, mama. Tu net neįsivaizduoji, kaip aš tavim didžiuojuosi. Tikiuosi, kad šis pokalbis paskatins ir kitus žmones nepamiršti, kad artimuosius galima ne tik mylėti, apie juos galima ir pasakoti.

Su anūkais ant Nemenčinės piliakalnio

Įrašas paskelbtas temoje Šeima, tinklaraštis, Visuomenė ir pažymėtas , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

1 komentaras

  1. Ačiū! Buvo labai įdomu paskaityti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *