Serialas „Pelagija ir baltasis buldogas“

Borisas Akuninas ir jo kūryba* Lietuvoje turbūt žinoma tiktai tiems, kurie skaito rusiškai. Bandymas išleisti jo labai populiarius kūrinius lietuvių kalba, nors ėmėsi versti pats Sigitas Parulskis, kiek žinau, baigėsi nesėkme. O gaila – nes tai tikrai labai kokybiška lengvesnė literatūra. Daugiausia lietuvių tikriausiai bus matę kino filmą pagal romaną „Valstybės patarėjas“, kur vaidino pats Olegas Menšikovas, nors yra ir serialas „Azazelis“, ir kino filmas „Turkiškas gambitas“, ir neseniai pasirodęs (deja, nesėkmingai) „Romanas apie šnipus“.

O šis, kurį trumpai aptarsiu – tai B. Akunino detektyvų serijos „Provincijos detektyvas“ apie vienuolę – detektyvę Pelagiją pirmosios knygos ekranizavimas. Serialą, žinoma, kūrė rusų autoriai ir tai – ekranizacija, skirta televizijai. Turbūt suprantate, kad šie bruožai reiškia, jog neišvysime čia užmoju kažko panašaus į „Sostų žaidimą“, ir vis dėlto, tos aštuonios serijos su seserimi Pelagija, mano manymu, visai vertos jūsų dėmesio. Kodėl?

Pirmiausia, serialas turi savyje kažką jaukaus, kažką mielai senovinio. Jis nesistengia tavęs pritrenkti, bet elgiasi draugiškai ir nuoširdžiai. Tuo pačiu jis kamerinis, ekrane visą laiką sukasi tie patys veidai (nes masuotei turbūt nebuvo skirta lėšų), bet užtat kiekvienas gauna pakankamai laiko, kad paplėtotų veikėjo paveikslą: ar tai būtų policmeistreis Lagranžas, ar prokuroras Berdičevskis, ar gubernatorius, ką jau kalbėti apie pagrindinius veikėjus – Pelagiją ir Mitrofanijų. Kaip ir B. Akunino proza, taip ir režisieriaus žaidžia su rusų literatūros/kino klasikos įvaizdžiais ir vaizdais. Beje, kostiumai, kiek teko skaityti, tikrai istoriniai: pvz., tėvo Mitrofanijaus apranga svėrė 10 kilogramų! Filmavimo vietos –  akivaizdžiai „etnografinės“, kažkas panašaus į mūsų Rumšiškes – matosi, kad tai ne specialiai statytos „lokacijos“, o panaudojama, kas sena ir gera.  Kartais net juokingai – pvz., pirmos serijos pradžioje parodoma Zavolžsko nuotrauka, kurioje… Vilniaus Rotušės aikštė!

Gal kai kam nepatiks, kad siužetas vyniojasi neskubėdamas, bet įdomumą vis dėlto išlaiko visą laiką. Tiesa, detektyvinės intrigos išrišimas nuvilia – spėju, kad taip yra dėl to, kad vizualiai sunkiau buvo užmaskuoti tai, kas tekste turėjo būti paprasčiau ir paslaptingiau. Patiko man ir aktoriai, skirtingai nuo lietuviškų televizinių serialų, visi įtikinami ir puikiai įsijautę į vaidmenis, ypač smagu buvo pamatyti Podžio vaidmens atlikėją – tą vyruką Maksimą Matvejevą, suvaidinusi visą kitą jaunimą užgožusį Fredą puikiosiose „Stiliagose“.

Trumpai tariant, patiks turbūt ne kiekvienam, bet mėgstantiems klasikinį detektyvą, klasikinį kiną ir B. Akuniną – turėtų tikti. Na, ir kaip čia be tradicinio pabėdavojimo: kodėl oi kodėl visokios BTV, užuot rodžiusios kriminalinę rusišką černuchą, nerodo štai tokių – bent kažką duodančių serialų.

* – beje, B. Akunino tikrasis vardas ir pavardė yra Grigorijus Čchartиšvilis, jis – gruzinas pagal kilmę, japonų kalbos specialistas pagal išsilavinimą, nuoširdus liberalas pagal pažiūras ir šiuo metu – vienas iš rimtų atvirų V. Putino režimo oponentų.  Skaitantiems rusiškai labai rekomenduoju jo tinklaraštį http://borisakunin.livejournal.com.

 

 

 

Įrašas paskelbtas temoje kinas, serialai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *