Lietuvos atstumtieji

Publikuota delfi.lt

Atrodo, šis mano rašinys „prisuko“ daugiausia komentarų iš mano publikuotų medžiagų. Bent jau publikuotų tikruoju vardu ir pavarde 😉


Kartais man nesinori būti teisininku – vien dėl to, kad žvelgdamas į tam tikrą teisinį reiškinį, supranti: taip ir turi būti, tokia sistema, tokios priežastys. Bet toks žinojimas, kaip tame anekdote, nedžiugina. Nedžiugina – ir viskas.

Paskutinį sykį ši pajauta mane lankė skaitant naujausią Konstitucinio teismo išaiškinimą dėl pilietybės. Taip, aš ir pats visą laiką tvirtinau, kad po ankstesnių Konstitucinio teismo sprendimų kitaip ir būti negalėjo, taip, būtent tokio sprendimo ir tikėjausi (išskyrus vieną momentą, bet apie jį – vėliau), bet nedžiugina, nedžiugina tas pilietybės uždarymas, ir nors tu ką.

Ką pasakė Konstitucinis teismas visi daugiau mažiau jau žino, tad tik trumpai pakartosiu: pirma, dviguba pilietybė gali būti tik ypač retas reiškinys, antra, nuopelnai, norint suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti ypatingi, pasiekti ypatingomis pastangomis (taip ir norisi pridėti – maždaug, superherojiškomis), ir esami, o ne būsimi.

Kitaip nei dažnai pastebima interneto komentaruose – kad Konstituciniame teisme sėdi ribotų protinių sugebėjimų žmonės arba koks nors klanas – aš puikiai žinau, kad ten dirba aukščiausi teisės profesionalai, kuriems Konstitucija yra ne žodis ir ne politinių ar asmeninių interesų tenkinimo įrankis. Konstitucija ir jos teisė yra sudėtingas, talpus reiškinys ir mokslas, ji turi savo sistemą, dėsnius, logiką, šaknis, raidą. Ir nėra labai išmanu šaipytis, kad Konstitucinis teismas žodžius „atskirus atvejus“ išaiškino kaip labai retus, išimtinius, nors „atskiras“ gali ir reikšti „kitoks nei įprastinis“. Tačiau puikiai žinau, kad Konstitucinis teismas taip nuspręsdamas žvelgė į Konstitucijos ir pilietybės instituto visumą, analizavo istorinius aspektus, ir daug kitų klausimų. Tad negali pykti ant Konstitucijos. Ant ko tuomet pykti?

Pykti, žinoma, nereikia ant nieko. Bet reikia aiškiai pripažinti vieną faktą: šis išaiškinimas galutinai nubraukė viltis, kad Lietuvą palikę žmonės galės išsaugoti pilietybę, jeigu ją priėmė iš kitos valstybės.

Neretas sakys: valio! Taip ir reikia! Mūsų pilietybė – tai vertybė, ką, jis, išdavikas, ten gyvendamas spręs reikalus už mane? Jeigu čia nepatinka – tegul ir dingsta tuose užsieniuose. Tačiau pamirštama viena: neretas iš Lietuvos išvyksta ne dėl gero gyvenimo, o aplinkybių spiriamas. Pamenate JAV Nepriklausomybės deklaraciją – ten buvo pabrėžta, kad kiekvienas asmuo turi teisę siekti laimės. O laimė, neslapukaukim, dažnam yra ir gerovė. Tad jeigu ekonomiškai žmogus laimės (ką čia laimės – kartais tiesiog padoresnio egzistavimo) savo namuose negaliu pasiekti – patraukia į kitas šalis (ir taip gal atlaisvina vietą gudresniam, labiau pasiryžusiam, ir kt.) Ar tai reiškia, kad jis išdavė Lietuvą? O gal jį išdavė Lietuva, jeigu kitoje valstybėje save realizuoti galėjo lengviau?

Gyventi kitoje valstybėje be pilietybės, žinoma, galima. Bet pamėginkite pasidomėti, kuo skiriasi piliečio ir asmens be pilietybės statusas, ir suprasite, kad kartais pilietybės tiesiog reikia. Na, ir tada jau Lietuvos Konstitucija priverčia rinktis. Nesistebiu – Lietuvos nenaudai. Graži ta mūsų brangi Tėvynė, bet ne visada dosni savo vaikams.

Tad mes užsidarėme savo pilietybėje tarsi pilyje. Ir, panašu, manome, kad toks užsidarymas mus gali apginti, kad jis mus daro gražesnius, švaresnius, labiau Tėvynę mylinčius. Ar tikrai? Ar tikrai Tėvynės meilė matuojama formaliu nuolatiniu teisiniu ryšiu, o ne ją, pvz., garsinančiais darbais? Ar daug Tėvynei naudos, kad žmonės jos pilietybės iš viso atsisako, užuot liudiję pasauliui Lietuvą – gal nelabai laimingą, bet vis tiek brangią šalį?

Sakote, pilietybė – ne suvenyras, tai teisės ir pareigos ginti valstybę, tai prievolė mokėti mokesčius. Formaliai žiūrint – taip. Kita vertus – kiek iš mūsų mano, kad Amerika (t.y. JAV) su mumis kariaus (pamenu, tokius dalykus man sovietinės mokyklos suole kalė mokytojai – Amerika mus puls, Amerika mus puls…)? O gal su mumis kariaus Šveicarija? Prancūzija? Ar – neduok tu Dieve – agresyvioji Italija?! Nors, kai kurie „Kovo 11-osios eitynių“ dalyviai turbūt labiausiai gintųsi nuo Izraelio, ką jau bekalbėti apie Lenkiją… Bet kas draudžia įstatyme numatyti galimybę, kad iškilus grėsmingai situacijai (ar „karo stoviui“), visus dvigubus piliečius tuoj pat viengubiname?

O atsimenate „Drąsios Lietuvos“ šūkį? Ir tokią istoriją, kai DLK Vytautas žirgus girdė sūriu Juodosios jūros vandeniu? Bet kai prabylame apie pilietybę – ta drąsa kažkur dingsta: savo ambasadorių išsiųsti iš pilies nenorime, manome, kad jie išduos būtent mus, o ne naująjį šeimininką. Šitaip nepasitikime savo tautiečiais? Mokesčiai… Paprastai tariant, mokesčius moki dėl to, kad kažką gautum už juos, kad gausintum bendrąjį gėrį. Bet jeigu gyvenu užsienyje, kodėl gi man mokesčius mokėti Lietuvai? Iš solidarumo? Žinoma, galima. Sakote, naudosis mūsų sveikatos apsauga? Ar tikrai užsienyje prasisekę tautiečiai naudojasi būtent nemokama sveikatos apsauga, greičiau jie kreipiasi į privatų sektorių (jeigu jis liks…), ir ten moka pinigus. Pašalpos? Netikiu, kad negalima teisinės sistemos sutvarkyti taip, kad Lietuvoje negyvenantys, nors ir piliečiai, jų negautų.

Nedžiugina ir sprendimas dėl „būsimų nuopelnų“. Žinoma, tai – visiškas subjektyvumas, bet bausti mūsiškį, Deividą Stagniūną, iš jo atimant partnerę ir galimybę pasirodyti olimpiadoje… Bent būtų tai įforminta kaip demaršas prieš Rusijos putinizmą, tada – turėtų prasmę… Ir dar pagalvoju – ar daugelis iš mūsų, Lietuvos piliečių, sugebėtų kokiame nors (pasirinkite patys sritį – nors ir cepelinų valgymo) Europos čempionate pasiekti 9 vietą? Bet ne, mums – gerai, mes čia gimėme, mes – vietiniai.

Tiesa, Konstitucinis teismas pareiškė, kad integracijos kriterijų galima tvarkyti įstatymu – tad išimtinį pilietybės suteikimą kažkiek palengvino, bent čia Konstitucijoje ypač griežto ribojimo neįžvelgė. Bet – ir vėlgi – neapsigaudinėkime: pilietybės suteikimas išimties tvarka yra tarsi medalis, tarsi apdovanojimas. Tad kelti integracijos klausimą čia iš viso pakankamai keista. Juk išimties pilietybė – dažniausiai politinis instrumentas. Pavyzdžiui, kaip gražu būtų suteikti Lietuvos pilietybę George’ui W. Bushui, pasakiusiam, kad nuo šiol kiekvienas, kas pasirinks Lietuvą priešu, taps JAV priešu. Arba Rusijos disidentams – tegul žino, kad jų idėjas mes palaikome ne tik žodžiais, bet ir darbais.

Bet kol kas tai – tik svajonės. Nes svajojantiems ne apie gynybinį, o apie ofenzyvinį pilietybės variantą liko vienintelis kelias – referendumas*. Ir čia mane šiek tiek stebina Pasaulio lietuvių bendruomenės pozicija, kad pirma reikia mažinti reikalavimą dėl parašų, reikalingų inicijuoti referendumą, skaičiui. Bet juk parašai galbūt bus nereikalingi, jeigu Seime atsiras narių, norinčių palaikyti tokią mintį. O palaikyti ją reikėtų – kas jau kas, bet pilietybė tikrai yra svarbiausias tautos gyvenimo klausimas. Ir tegul tauta sprendžia, kaip ji nori gyventi.

Juolab, kad šiuo atveju jokių ekspertinių žinių nereikia – galima remtis ir emocijomis. O lietuvio emocijos žinomos: jos graudulingos, jos ypač užjaučia skriaudžiamus. Gal užjaus ir po visą pasaulį išsibarsčiusius tautiečius, kurių dabar Lietuvos valstybė tiesiog lengva ranka atsisako. Sutinku – ne teisinė tai išvada, bet ir teisininkai juk žmonės?

P.S. Jau pasirodžius šiam rašiniui delfi.lt, sulaukiau moters iš Italijos laiško. Ji klausė – o ką reikės mano vaikui daryti, kai jam sueis 16 ir jis turės pasirinkti pilietybę? Deja, niekuo negalėjau paguosti. Bet visgi tikiuosi, kad Seime atsiras politinės valios šį klausimą imti ir spręsti – juolab, prieš nosį pora rinkimų, kuriuos puikiausiai būtų galima suporuoti su referendumu. O po dienos I. Tobias ir D. Stagniūnas pasaulio čempionate iškovojo kelialapį į olimpiadą, kurioje atstovauti Lietuvai negalės.

* – kitą variantą dar yra pasiūlęs dabartinis Konstitucinio teismo teisėjas prof. E. Šileikis – papildyti Konstituciją nuostata, kad gimimu įgytos pilietybės nebūtų galima prarasti. Bet nors tai buvo siūlyta dar 2006 m., iki šiol platesnių diskusijų apie tai nebuvo.

 

 

Įrašas paskelbtas temoje Teisė, Visuomenė. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *