Kosas no season: dažniausiai užduodami klausimai

1. Kas ten skrenda?

Ryanair.

2. Kaip skrenda?

Tiesiogiai. Iš Kauno. Didžiausias nemalonumas – labai ankstyvas skrydis (6:40 ryto), tai reiškia, kad jeigu keliaujate iš Vilniaus, naktis bus labai trumpa.

Visos kitos Ryanair taisyklės galioja: 1 žmogus su 10 kg kabinos bagažo, registruojamas bagažas už papildomą kainą, nepamiršti atsispausdinti boarding pasų, pasisverti bagažą (beje, „Senukuose“ yra patogios mažos el. svarstyklės bagažui, apie 30 Lt, tikrai buvo patogu nesukti galvos). Bagažo matmenis kruopščiai tikrino tik Kose grįžtant, eilėje buvo aistrų ir plojimų.

Mes skridome nemenka kompanija (4 suaugę, 3 vaikai), tad dar ėmėme priority boarding (pirmenybinis įlaipinimas), kuris labai pasiteisino Kaune, nes buvo pilnas lėktuvas, bet jo beveik nereikėjo grįžtant, kadangi lėktuvas buvo pustuštis. Tad jeigu žaidi pagal Ryanair taisykles – jokių problemų. Skrydžio trukmė – 3 val. 10 min. Aptarnavimas ir visa kita labai normalu, o skrendant pirmyn buvo stiuardas iš Maltos, mokęsis lietuvių kalbos, ir pokštavęs: „jeigu gersite savo degtinė alus turėsit problemos“, siūlęs ir „cipelinai, masažas“. Nesusigundėm.

3. Kur apsistoti?

Balandžio pradžia Kose net ne low season, o tiesiog no season – vos atskridus viskas dar buvo apsnūdę žiemos miegu, ir tik per tą buvimo savaitę pastebėta vis daugiau tvarkymosi ir švarinimosi ženklų. Tad pasirinkimas gyventi nėra labai gausus. Gyviausia, kiek supratome, pačiame Kose ir ten įsitaisyti lengviausia. Bet buvo žmonių, kurie gyveno ir kitose vietose, pvz., Masticharyje. Tačiau Kardamena, Kefalos, Marmari ir kiti miestukai visiškai tušti. Mes, žinoma, sugebėjome susirasti ypatingą atvejį. Kadangi, kaip sakiau, didelė kompanija, ieškojome patogaus varianto itališkai šeimai. Ir radome: kotedžų – apartamentų komplekse „The Small Village“ (***) (http://www.thesmallvillage.gr) (prie Mastichario). Ten nuomojomės kotedžą (prancūziškai labai gražiai vadinasi maysonette, du aukštai, du miegamieji, virtuvėlė, ir dar viena sofa-lova). 5 asmenų šeimai kainavo 55 EUR parai, 2 asmenų – 33 EUR. Pusryčiai papildomai – 6 EUR. Kompleksas statytas prieš dešimt metų, anksčiau vadinosi „Seagull‘s Bay Village“, dabar matyt daro rebrandingą. Iš esmės kompleksą atidarė dėl mūsų (cho cho!), tik po kelių dienų atvyko dar viena poilsiautoja. Vieta viena vertus – smagi, kita vertus – truputį komplikuota. Pirmiausia, ji tolokai nuo centrinių kelių (nors ir tik 5 km nuo oro uosto Antimachijoje), tad automobilio nuoma – beveik neišvengiama, nebent esate backpackeriai. Kita vertus (žr. toliau) be automobilio nuomos no season metu Kose iš viso būtų prapultis. Vietos privalumai – jokio miesto šurmulio, jokio nightlife‘o, tik varlių koncertai, laukinių vištelių kudakavimas ir rytais varomų ožkų varpelių skambesys (manau, vasarą tai pasikeistų, nes yra ir šokių aikštelė, ir baras, ir kt), namų langai į jūrą, galimybė apsigyventi visiems kartu. Yra nedidelis baseinas, ypatingas vaikų džiaugsmas. Iki jūros apie 800 metrų, pliažai tokiu metu vis dar apleisti ir tik pradedami tvarkyti, užtat galimybė prisirinkti kriauklių ir kito jūros išmesto grobio – puiki. Aplinką truputį darko prie jūros stovinti elektrinė, kuri kartais šiek tiek zyzia ir girdisi.  Bet apie pliažus ir jūrą – žr. toliau.

The Small Village. Mūsų Maysonette – centrinis, melsvas.

Viešbučio personalas – malonus ir paslaugus. Pirmiausia, nežiūrint visų pasakojimų apie Graikiją ir jų negebėjimą tvarkyti reikalus internetu, kaip tik viską rezervavimą ir tvarkiau internetu, tiesiogiai su viešbučio administracija. Į pirmą laišką atsiliepė per pusdienį. Antra, kadangi nelabai įsivaizdavome transporto ypatybių (googlemapsai ne viską parodė), atskridę iš oro uosto mėginome į viešbutį nuvažiuoti autobusu, ir autobuso vairuotojas, nelabai žinojęs, kur tai yra (bet įsitikinęs, kad žino), mus nuvežė maždaug 6 km ne į tą pusę. Susiskambinus su administracija, personalas atvažiavo ir mus susirinko! Ir šiaip – viską, ką galėjo mums padėti – padėdavo be jokių atsikalbinėjimų, vaišino pyragais ir kt. Kaip jau supratote, vieta nėra prabangi, bet pakankamai tvarkinga, švari ir miela.

4. Kaip keliauti po salą?

Salos „ilgis“ – apie 42 km. Jeigu esate vienas, ar pora, ar mėgstate vaikščioti – tuomet galite keliauti autobusais. Tiesa, priveš jie ne visur, bet pagrindinius objektus aplankyti galėsite. Kaip sakiau, mūsų buvo didelė kompanija, pradinis planas buvo nuomotis septynvietį automobilį, tačiau jis sužlugo, nes brangu ir pasiūla prasta. Tad išsinuomojome du Chevrolet Spark (25 EUR parai, su pilnu draudimu, t.y. 0 franšizės) – mažytes mašinytes, bet buvo labai patogu. Pažįstami Kose sugebėjo gauti pigiau, tiesa, nežinau, su kuria draudimo opcija). Tai leido išmaišyti salą skersai išilgai. Kuro kaina – 1,85 EUR už litrą.

Tipiškas peizažas

5. Ką verta pažiūrėti?

Turistinės informacijos apie Kosą mažokai. Bet, atrodo, sugebėjome pamatyti beveik viską, ką vertėjo.

1. 1. 1. Pilys. Kosas žymus tuo, kad čia buvo įsitvirtinęs Joanitų ordinas ir, po Jeruzalės praradimo, ilgai neatidavęs Koso Osmanams. Jie paliko dvi dideles XIV – XV a. tvirtoves: pačiame Kose (įėjimas – 3 EUR suaug, vaikams – dykai, tėvukas, mojuodamas profesoriaus pažymėjimu, irgi įsiprašė dykai, senjorams – 2 EUR, dirba iki 15 val., bet 14.30 gali jau ir būti uždaryta).  Antroji tvirtovė prie Antimachijos buvo tiesiog atrakinta, sezono metu matyt irgi būtų mokama. Mano manymu, objektai tikrai verti kainos – didingos pilys, kur aiškiai matosi skirtingų laikotarpių statybos ypatybės, Kose į tvirtovės kiemą sunešti svarbiausi ir netoliese esančio antikinio miesto kasinėjimų lobiai.
      2. Ypatingai man patiko Paleo Pyli – Bizantijos (XI a.), o gal net ir senesnė pilis ir apleistas miestas kalnuose, šalia Pyli miestelio (vėliau taip pat perimta Joanitų). Nemokama. Privažiuoti tenka automobiliu, o po to reikia aukštai įkopti į kalną (pilis kalno viršūnėje), bet nedidelis vargas labai, labai vertas, nuo vaizdų apstulbsti ir apsvaigsti. Labai, labai rekomenduoju. Kaip bebūtų keista, informacijos apie Paleo Pyli beveik niekur nėra, nors, mano manymu, tai vienas įdomiausių objektų, mėginsiu kažką išsikasti internetuose.
      3. Agios Joanis. Vienuolynas prie Kefalos, vakarinėje salos dalyje. Bendrai, bažnytėlių, vienuolynų – pilna. Jie visi daugiau mažiau vienodi, tačiau Agios Joanis ypatingesnis tuo, kad, vėlgi, kalnuose, ir, vėlgi, išlikę senojo vienuolyno griuvėsiai ir neįsivaizduojamo dydžio platanas. Be automobilio pasiekti turbūt sudėtinga (kalnų keliukais 5-7 km). Automobiliu važiuojant kelias gana geras, serpentinai nebaisūs. Smagu ir pasukioti ir kitais kalnų keliukais, tačiau reikia įvertinti automobilio galimybes, nes po lietaus kai kurios griovos mažiems ratams gali būti nelabai įveikiamos (nors niekur neužstrigom). Dėl bažnytėlių ir vienuolynų – maloniai nuteikia pasitikėjimas žmonėmis. Pavyzdžiui, Agios Theologos bažnytėlėje radome tiesiog užrakintas duris su raktu, įėję – paliktus pinigus už žvakes, ir pan.), bet gal čia vėlgi dėl to, kad no season.
      4. Koso antikinis paveldas. Pačiame Kose įdomu pasivaikščioti po atkastą centrinę Agorą, apžiūrėti amfiteatrą, kitus objektus. Žinoma, ne Roma ir ne Sicilija, bet pakankamai įdomu. Yra informaciniai skydai ir anglų kalba, yra ir vietinių mulkių, užpurškusių juos raudonais dažais.  Tačiau dažniausiai informacija tik graikų kalba – nuo kelių rodyklių ir draudžiančių užrašų iki jogurto etikečių.
      5. Asklepionas. Asklepijui (Eskulapui) paskirtas antikinių (graikų ir romėnų) šventyklų ir termų kompleksas. Netoli Koso, galima nuvažiuoti ir autobusu, dviračiu, specialiu traukinuku (bet tik sezono metu). Dirba iki 15 val., įėjimas 4 EUR suaugusiam, vaikams iki 10 metų dykai, 2 EUR senjorams. Įdomu, kad kompleksą atkasė ir gyvenimui prikėlė italai, okupavę Kosą Antrojo pasaulinio karo metu, Musoliniui mėginant atkurti Romos imperiją. Labiausiai nuliūdino, kad neįleidžia į termų griuvėsius, nors rašo, kad yra išlikusi sienų tapyba ir mozaikos. Iš šventyklų, žinoma, telikę kelios kolonos, terasų atraminės sienos. Vis dėlto, aplankyti verta. Ir dar ten auga didžiulis Hipokrato neva sodintas platanas, kurio likusios tik atskiros dalys, bet dar gyvas.
      6. Povų giraitė. Vaikų džiaugsmas (posūkis į Plaka), už oro uosto, pakeliui nuo Antimachijos link Kefalos.  Vėlgi, niekur specialiai neaprašyta vieta. Ne visai aišku, iš kur ten tiek povų, bet jų tikrai daug. Keliasdešimt, gal net virš šimto, o gal keli šimtai – laksto po mišką gaujomis, ypač povės (nes povų – mažiau). Juos galima maitinti, galima tiesiog grožėtis. Poravimosi šokiai – oho!, visi „Šok su manim ar žvaigžde“ verkia giliame kamputyje. Tiesa, kartais jie puola net mašinas ir subraižo (pilkas ir mėlynas, kiek rodo kitų patirtys). Bet mūsų raudonos jiems patiko.
      7. Gretimos salos. Deja, tenuplaukėme tik į Kalymnos – beveik Koso dydžio salą, matėsi pro mūsų namų langus. Plaukėme iš Mastichari, plaukimo – valanda. Kaina 10 EUR į abi puses suaugusiam, 5 EUR vaikams iki 10 metų). Labai norėjome nuplaukti į Nisyros, vulkaninė sala, bet kasdienių keltų/kelionių į ten dar nebuvo, tad būtų reikėję plaukti – nakvoti – grįžti. Kalymnos – sala graži, pagalvojau, kad norėčiau grįžti būtent į ją. Keletas miestelių, jie lipa į kalną, aptūpdami tarsi spalvotomis kaladėlėmis, pilni siaurų jaukių gatvelių. Mes iš viso rioglinomės aukštyn, iki naujai sutvarkyto vienuolyno (Agios… kažkoks?), iš pradžių gatvių laiptais, vėliau – tiesiai per akmenis. Po tokio lipimo vaikams buvo nebe lygis eiti keliu.
      8. Pliažai. Mažiausiai tyrinėjom, nes vanduo – +17 maždaug, tačiau labiausiai patiko Marmari. Smėlis, geras gylis vaikams. Daug plokščių akmenukų „varlėms“ ir nugludintos pemzos. Vieną dieną turėjome puikios lietuviškos vasaros, net apsvilom. Mastichario pliažas irgi neblogas.
      9. Zia. Kalno terasa, nuo kurios, sakoma, labai gražūs saulėlydžiai. Irgi užvažiuojama automobiliu, atrodo, ir autobusu, bent jau sezono metu. Mes saulėlydžio nestebėjome, tiesiog važiavome. Kas įdomu, kalnuose tikras, senas libano kedrų, o gal kiparisų miškas. Net keista tokį šiaip gana skurdžioje saloje matyti.
      10. Natūralios termos. Vienas didžiausių kelionės pokštų. Šalia jūros, iš po žemių veržiasi terminiai vandenys. Kaip mums aiškino, ten yra kažkas panašaus į ežeriuką ar balą, kurioje karštas vanduo, o šalia – jūra. Tačiau kai mes nuvykome, radome tik apleistus pastatus ir jokio karšto vandens, tik užrašą „Hot water, cold drinks“. Gerai, kad šalia buvo pora turistų – kai jų paklausėme, kur termos, jie bedė pirštais į smėlį ant kurio stovime, ir paaiškino: termos čia, tik jūra dabar viską užliejusi. Tad „terminimasis“ liko tik toks, kad stovėjome ant šilto smėlio / akmenų, o kojas skalavo šaltos bangos. Tiesa, po poros dienų sutikta pora tvirtino, kad kitą dieną jas vėl „atstatė“, t.y. iškasė duobę, ir vyrukas net nusvilo padus.

Kur pažvelgsi – ten griuvėsiai

Saulė leidžias už Kalymnos

6. Maistas? Ką valgyti?

Maistas tavernose skanus, nors dauguma tavernų (išskyrus Kosą), vis dar uždarytos. Vaikų džiaugsmas – keptos bulvytės ir tzadziki, tėvų – šviežia žuvis, jūros gėrybės, graikiškos salotos ir visa kita. Didelė kompanija pavalgydavome už 40-50 EUR, nes porcijos tikrai didelės ir du žmonės be viršsvorio drąsiai gali imti vieną. Parduotuvėse kainos daugmaž lietuviškos, daržovės kainuoja beveik tiek pat, čia, žinoma, jų rojus: švieži pomidorai, agurkai, morkos, valgyk ir lieknėk! O kur dar chalva, figos, užtepėlės ir kt. Vėlgi, ne visos parduotuvės jau veikia, bet beveik kiekviename miestelyje galima rasti po vieną ar kelias. Ypač geras Carrefour supermarketas prie pat oro uosto Antimachijoje.

7. Žmonės?

Paslaugūs ir malonūs, ypač jeigu pasisveikini „Kalimera“. Pavyzdžiui, Kalymnos lipdami nuo kalno užėjome į tik ką atidarytą kavinę, nes vaikus ištiko gamtos šauksmas. Pirkome ledų. Kai pamatė mūsų būrį, ir suprato, kad keliaujame pėsti, kiekvienam vaikui įdėjo po butelėlį vandens. Kitoje vietoje, kai mažiui nepatiko nusipirktas riestainis (mat buvo sūrus, o vietoje razinų – alyvuogės), ir kai grįžome pirkti „vieno sausainio“, moteriškė davė už ačiū. „The Small Village“ personalas vaišino pyragais, visi, paklausti kelio ar ko nors, stengėsi paaiškinti, pardavėjai stengdavosi ieškant reikalingos prekės. Labai smagu.

8. O pavasaris jau ten?

Balandžio pirmosiomis dienomis buvo tipiška lietuviška vasara. Buvo ir debesų, ir saulės (2 dienas beveik nuolat), vieną dieną gavome ir lietaus ištisai. Temperatūra 18-20 dieną, panašiai ir naktį. Visą laiką gana dideli vėjai. Ilgos rankovės pravertė visą laiką, kepurės, akiniai nuo saulės, kremai nuo saulės, jau reikalingi, nes kanda nevaikiškai. Žydi mimozos, apelsinmedžiai, citrinmedžiai, įvairios gėlės, kvapų gausybė, bičių – irgi, nors sako, kad didysis žydėjimas dar priešakyje.

Reziumė:

Balandžio pradžioje važiuoti jau galima, bet reikia nusiteikti, kad ne viskas bus pasiekiama (pvz., plaukimai į kitas salas), kai kurie objektai neparuošti naudojimui, dirba ne visos parduotuvės ir pan. Lervėti pliažuose ar prie baseinų dar ne laikas, bet turistauti po kalnus ar šiaip maltis po salą – pats tas, automobilyje galima nesinaudoti kondicionieriais. Smagus pasirinkimas mokinių atostogoms: vaikai turškėsi vandenyje visas dienas, bet gerklės užklupo tik grįžus į Lietuvą, nes vėl pasitiko šlapdriba.

Nuotraukos nufirfintos iš The Small Village Facebooko paskyros.