G. Kanovičiaus „Miestelio romansas“

Iki šiol su G. Kanovičiaus kūryba buvau beveik nepažįstamas, nes du kartu matyto spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (vieną kartą man jis pasirodė labai sunkus, o antrą – labai lengvas…), matyt, negalima vadinti pažintimi. Tad „Miestelio romansą“ atsiverčiau tik turėdamas gerų atsiliepimų.

– Prašom. Kaip žinoma, žydų klausimai nemokami, – pasakė kandusis Vevlas.

Nors kiti skaitę sakė, kad skaityti labai lengva, miela ir malonu, man pradžioje įsiskaityti buvo gana sunku. Nelipo, nepagavo, neįtraukė. Kelis kartus atidėjau, bet paskui pasakiau sau – reikia baigti, ką čia. Ir maždaug ties antru trečdaliu kažkaip įsiskaičiau, o į pabaigą net laiką vagiliavau, kad baigčiau knygą.

O tu, Šleimke, matau, sveikatą saugai – nerūkai.
– Nerūkau.
– Ilgai gyventi ketini?
– Ilgai siūti ketinu, – pajuokavo Šleimkė. – O dūmai, Jeine, uždengs adatos skylutę. Siūlo neįversi„.

Kaip ir sakė pažįstami, knyga lengva. Tai nėra filosofinis romanas, tai –  tarsi kinas sekmadienio kinas: ryškūs veikėjai, raiškios kalbos, daug detalių, daug paprastos, kasdieniškos išminties, šviesaus liūdesio. Juolab, bent jau nuo antros dalies knyga yra autobiografinė: t.y. pirmoje dalyje G. Kanovičius pasakoja apie savo senelius ir tėvus iki gimimo, o antroje – jau ir jam atėjus į pasaulį. Taigi, viskas labai tikroviška – Jonavos miestelio žydai, jų kasdienybė, amatai, šnekos, rūpesčiai, paprastos svajonės. Pirmas smuikas, žinoma, rašytojo senelė Rocha pravarde Samuraj, o jai tarsi atsvara – ramūs darbininkai: vyras Dovydas, sūnus Šleimkė, jo žmona Chenka… Labai kažkodėl įstrigo ir elgeta Avigdoras Perelmanas, nors jo ne tiek ir daug. Ko knygoje tikrai nėra – tai pykčio ar neapykantos. Net žudikai – tik konstatuojami kaip faktas.

– Žydai per amžių amžius vis kažko laukia. Kas Mesjo, kas laimėti loterijoje, kas giminių iš Amerikos palikimo. O tu, Chenka, ko lauki?
– Kūdikio.

Ir nors knyga – lengva, negali sakyti, kad ji nesukelia rimtesnių minčių. Pirmoji – apie atskirtį. Kažkaip net sunku suvokti, kaip smarkiai nebendravo miestelio bendruomenės, kaip kiekviena gyveno sau. Nuolatiniu leitmotyvu skamba knygoje mintis, kad žydai – svetimame krašte. Galbūt ir dėl to tiek mažai Lietuvos žydų išsigelbėjo ar buvo gelbėta per Holokaustą? Nesant ryšių tarp bendruomenių, nėra atjautos, nėra supratimo, nėra pagalbos, labai tikiuosi, kad dabartinis pasaulis šiuo požiūriu yra padoresnis, glaudesnis. Antroji – kad tokių knygų reikėtų kuo daugiau, nes tik taip gali prisiliesti prie tų dabar jau ausiai neįprastų vardų ir pavardžių, žmonių, kurių namai iki šiol puošia Lietuvos miestelius ir miestus, tik taip gali pajusti, koks buvo šis pražudytas pasaulis. Trečioji – suvokimas, kad žydui stalininė tremtis 1941 m. buvo bilietas su gerokai didesne išgyvenimo tikimybe nei vokietmetis.

„- Gal kalėjimas jį ko nors gera išmokys, – mėgino prieštarauti mama įsismarkavusiam vyrui.
– Negali išmokyti to, kuris visą laiką moko kitus, – atkirto Šleimkė„.

Skaitykit ir kitiems papasakokit

Įrašas paskelbtas temoje Knygos, Literatūra ir pažymėtas , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *