Velnias, (ar) man patinka Marijonas?

(apie “Lengvas būdas mesti klausyti” (Promostar, 2014). Ir ne tik)

mikut

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Prieš jau nežinia kiek metų buvo labai geri metai: tada pasirodė trys puikūs albumai: Aistės Smilgevičiūtės ir “Skylės” “Povandeninės kronikos”, Alinos Orlovos “Laukinis šuo dingo”, ir, visiškai netikėtai, Marijono Mikutavičiaus “Baigėme mokyklą”. Kodėl netikėtai? Todėl, kad paprastai Marijonas, prieš sudėdamas dainas į albumą, jas grodavo – dainuodavo ilgus metus, ir kai pasirodė pirmas dainų rinkinys – “Pasveikinkim vieni kitus” – daugumai ten būtent ir pritrūko naujų dainų. Po jo daug neanonsuotas, daug nepiarintas “Baigėme mokyklą” atrodė tikras albumas – beveik visa medžiaga nauja, nenugrota, dar nevirtusi visų plėšiamais hitais, ir tai buvo, bent jau man, įrodymas, kad Marijonas sugeba ne tik sukurti pavienį hitą, dainą, bet ir pakankamai vientisą albumą. Man iki šiol tai – vienas geriausių lietuviškų albumų, duodantis viltį, kad rokas, tegul ir oldschoolinis, be didelių koncepcinių ieškojimų, gali skambėti lietuviškai. Pirmiausia, žinoma, teksto požiūriu – aš nežinau, ar Marijonas būtų įdomus dainuojantis angliškai, kažkaip tie “Bovy” gabalai nelabai palikę įspūdį – bet jeigu reikėtų išrinkti geriausią Lietuvos roko dainių, tai būtų Marijonas. Jis sugeba išbalansuoti tarp genialaus paprastumo ir banalybės, sutikite – ne taip dažnai sutiksi vienoje dainoje “rytą pakilęs paklausiu kur kava”, ir “prie lauko akmens žmonės ugnį kūrens”, regis, sulydomi tokių skirtingų patirčių įvaizdžiai! Na, ir firminė ironija bei autoironija, praturtinanti bet kokį kūrinį – “Baigėme mokyklą” makabriškas viršelis, griaunantis bet kokias konvencijas ir rinkodaros dėsnius, kaip turėtų atrodyti vieno populiariausių tautiečių darbas.

Bet visa tai – jau praeitis. Gi dabar irgi pasitinka smagi ironija: “Lengvas būdas mesti klausyti” – ir nuoroda į visuotinai žinomą bestselerį, ir gal pačiu lyg atsargus pastebėjimas: sorry, chebryte, jeigu kam nepatiks.

Žvelgiame į turinį: aha, 17 trekų, 2 iš jų – po dvi versijas: virkdanti “Balintos sienos” ir kviečianti strykčioti “Leidom-pasileidom”. 2 visuotinai hitai: “Ar mylit ją jūs” ir “Nebetyli sirgaliai”. Taigi, hitus minusuojam (jie vis tiek n kartų girdėti). Dar albumą pranašavę “singlai”: “Drąsių niekas nežudo”, “Saulius ir Paulius”, “Sex be meilės”. Tad visiškai naujo ir beveik negirdėto (išskyrus gyvai) lieka: “Sudaužyti veidai”, “Deputatas”, “40”, “Neišeik į karą”, “Benzinas”, “Valandai grįžkim atgal”, “Tu čia, tu čia”… ir “Fondue”, (jeigu tai galima pavadinti kūriniu). Na, ne taip jau ir blogai!  Taigi, ar yra albumas, jeigu albumą suprasime ne tik kaip sudėtą dainų rinkinį?

Mano akivaizdūs favoritai šiame diske yra visas tas westerniškas kvapas: “Drąsių…” (“su moterim vilko akim!”), “Saulius…” (“BMW ir šuniui, su lietiniais ratais ir kakta kaip buliaus”), “Benzinas” (“Dar daužo akmenys ratus, dar po kelionės pasižadu su meile atsiklaupęs nuvalyta dulkėtus batus”) , ir “Leidom-pasileidom country” (“Ir jeigu sąžinė tave taip graužia, tik tu jai nieko nesakyk”).  Ir – ak, tie slaidai, fūzas, rifai, akustikos ir elektros santykis, tas bosinio būgno smūgis, megagalingi backai – Gustavai, ar tu supranti, kaip buvo galima šį Lietuvos kaubojų išnaudoti tavo nuotykiuose, ne su armonikiniu “Pilki keleliai”…

Neblogas ir su Jazzu* išraudotas “Valandai grįžkim atgal”, šypseną (ir lengvą atodūsį) sukelia “40”, tarsi brolis senesniam “Nr.1” skamba “Sudaužyti veidai”.

* – užsiminus apie Jazzu, aš pritariu jos nuomonei apie kiaunes ir urodus, atlikėjas, žinoma, turi gerbti klausytoją, bet lygiai tas pats galioja ir klausytojui:  nepatinka – išeik, bet netrukdyk klausyti kitiems ėdimu, kriuksėjimu ir replikomis.

Absoliutus simpatijų čempionas – “Tu čia, tu čia”, Marijus moka iš nieko paserviruoti tokią optimizmo dozę, kad poskonis garantuoja šypseną pusvalandžiui ar ilgiau (“Gal  bėgti kaip liūtas / gali tingėti kaip panda”). O štai “Neišeik į karą”, nors ir graži, bet po “Skylės” “Brolių” ji kiek blankoka, “Deputato” gal geriau ir nebūtų – tegul apie socialą dėsto “Antis”, o Marijonui lieka žmogiškosios, taip genialiai apdainuotos “Baigėme mokyklą”.  Hitai skamba taip pat, kaip ir anksteniuose įrašuose, tik dar pridėkim akustinį “Balintos sienos” (su violončele, uch!) – stiprus šmotas, tik gal vos vos įvairumo tarp įvaizdžių ryškumo.

Taigi, man susidaro toks įspūdis: jeigu šis diskas būtų buvęs suskirstytas į dvi aiškias dalis: A pusė: westernas / rokas bei  B: tautos hitų pynė, būtų buvę tiesiog puiku. Išklausai viena ar kitą dalį, priklausomai nuo nuotaikos. Gi dabar “Nebetyli sirgaliai” po “Benzino”, ou, tarsi po gardaus steiko, dar lėkštėje likus trupučiui ne visai sukepusio kraujo pėdsakų, tau atneštų alų plastikinėje stiklinėje.  Ir – žinote, ko dar pasigedau? Ogi kažko panašaus į “Degančias rankas”, tai yra – kito autoriaus medžiagos, kurią Marijonas genialiai interpretuoja, kaip kad nutinka su Roko Radzevičiaus (“Skylė”) kuriamomis dainomis.

Žodžiu, nusivylęs nesijaučiu, tiesiog playlistą dėliosiuosi saviškai ir iš mišrainės darysiuos vakarienę  À la carte. Ir labai noriu padėkoti Marijui, kad taip kilniaširdiškai pasirūpino mano rauda dėl to, kad albumas buvo platinamas tik koncertuose, o aš ten dalyvauti negalėjau. Ir nuoširdžiai tikiu, kad susitikimas su N.P. per daug neišgąsdino.

Pabaigsiu tuo genialiu paprastumu: gėris visada rytoj, blogis visada vakarykštis. Siūlau klausytis!

Įsigyti albumą galite čia.

Įrašas paskelbtas temoje Muzika ir pažymėtas , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *