Buvo laikai, kai aš godžiai žiūrėjau „Downton Abbey“ („Dountouno abatija“, TV serialas). Gal ir dabar žiūrėčiau, bet, pirminiam goduliui atlėgus, ėmiau ir pagalvojau: „o ką aš čia žiūriu?!? Ar tik ne iš serijos „siužetą reikia nušauti“?“ Bet ne apie Abatiją kalba ir jos garbingą kelią. Kalba apie filmą, kuris į 90 minučių sutalpina beveik visą Abatijos esmę, na, gal išskyrus man geriausią seriale tarnų liniją.
Labai smagu žiūrint šį filmą* mėgautis dialogais, net jeigu jie kiek literatūriški. Tad per daug nenustebau, sužinojęs, kad šis filmas iš tiesų pastatytas pagal Noël Coward pjesę, kurią, beje, yra ekranizavęs ir pats Hitchcock’as Nors ir prisatomas kaip komedija, jis labiau yra dramedija ir pakankamai nekvaila dramedija – apie papročius, stereotipus, tėvus – vaikus, meilę ir įsimylėjimą, laisvę ir nuovargį. Aktoriai – puikūs: Jessica Biel, Colin Firth, Kristin Scott-Thomas, labai geri pagalbiniai vaidmenys – pavyzdžiui, Christian Brassingtono vaidinamas Filipas arba Kris Marshallo vaidinamas batleris Furberis. Skirtingai nuo Abatijos, filmas į nusigyvenusius britų aristokratus iš karto žvelgia ironiškai, bet šaržavimas pakankamai subtilus, o jų pasaulio stulpai – nesuniekinami, jie turi teisę į savo požiūrį, į savo 9 kartas. Filme aibė, aibė ir juokingų (šunelio likimas arba skalikai kaip figos lapeliai), ir draminių scenų (Laritos ir Pulkininko pokalbis, marčios ir anytos dvikovos), ir nepasakysi, kas nusveria – stebėtinai puikiai išbalansuota, ir pabaiga – beveik tikėta, bet ne tokia, kaip Lady Mary ir Matthew. Muzika – čia nuspręsta savotiškai: viena vertus, to laikotarpio muzika (1920), kita vertus – vienas kitas „pasendintas hitas“. Tų pasendintų gal ir nereikėjo, bent jau mano skoniui. Nes visa kita „daiktinė“ atmosfera Abatiškai autentiška.
Kitaip tariant – puikus filmas šeštadienio vakarui. Taip pat ir tiems, kurie Dountono nematė, bet norėtų sužinoti, apie ką ten ir neužstrigti prie ekrano 4 sezonams (ar jau 5?).
* – filmą susiradau visiškai atsitiktinai. Klausiausi visokius tango ir netikėtai pamačiau šokį kažkokiame filme pagal „Por una cabeza“ (vienas žymiausių argentiniečių tango kūrėjų ir atlikėjų Carloso Gardelio tango). Kadangi tango man yra vienas iš gražiausių dalykų, ėmiau ieškoti – kas čia ir kaip. Ir štai – filmas, tik, koks nusivylimas, filme šokama ne pagal tą muziką. Bet scena – tobula. Pasimėgaukite.
Ir dar vienas, ne toks prabangus. Bet detalės – svarbios.
