„Žvaigždžių alėjai“ Vokiečių g. – ne vieta

Luko Balandžio nuotr. Žmonės.lt/15min.lt

„Žvaigždžių alėjos“ idėja nėra bloga, kaip ir apžvalgos rato Vilniuje – tačiau viskam yra sava vieta. Pavyzdžiui, būtų nusikaltimas apžvalgos ratą statyti Subačiaus regykloje. Pirmiausia, dėl to, kad jis užgožtų Misionierių – Vizitiečių bažnyčių ansamblį. Tačiau jis galėtų laisvai iškilti prie stoties, kas galbūt pagyvintų ir pagražintų stoties rajoną. O gal ir prie Baltojo tilto.

Vokiečių gatvė iš viso yra viena iš seniausių ir svarbiausių gatvių, žiauriai suniokota sovietmečiu, gatvė, palikta be atminties ir be supratimo, kokia tai gatvė. Tad geriausias mūsų laikotarpio įsiamžinimas būtų parodyti gatvei kuo daugiau pagarbos – kuo daugiau istorinių ženklų, kuo daugiau išmoningai pateiktų žinių, kuo daugiau supratimo, kad ši gatvė – tai pirmasis randas, likęs nuo dar didesnio niokojimo projekto, dėl kurio turėjo nelikti Šv. Kotrynos bažnyčios, Aušros vartų ir Rasų kapinių. Ne, gatvė neturi būti gedulo vieta, nes didžiausia pagarba išėjusiems ar išžudytiems rodoma ne tada, kai jų gedima, o kai švenčiamas jų buvimas. „Ir tie gulintys žemėj dar yra su tavim“, kaip dainuoja Domantas Razauskas.

O dėl tos „žvaigždžių alėjos“… Ponios ir ponai, net LRT (t.y. – padoraus transliuotojo) „Dainų dainos“ konkursą laimėjo Stano „Yra Lietuva“. Daina, staiga atėjusi iš niekur, į krepšio dugną sumetusi visus Raudonikius, Jagelavičius, Kulikauskus ir net „Juodąją orchidėją“, momento daina, raudanti apie tai, kaip ant Lietuvos sunku paprastam žmogui.  Štai ką jums pasiūlys visuomenė. Ne, tai – iš principo nieko blogo, tiesiog – labai laikina. Labai šiandien. Tuo tarpu gatvė – 700 metų istorijos. Atrinks komisija? Saugiklis neblogas, bet ar apskritai mūsų laikai turi teisę dėti savo pėdą šioje gatvėje? Ar mūsų laikas jau to nusipelnė? Ar, pvz., Andrius Mamontovas jau išlaikė laiko išbandymą? Ar Marcelijus Martinaitis turėtų būti įamžintas Vilniuje, ar kaip tik – jam reikėtų įžiebti žvaigždę nežinomame kaime?

Vokiečių gatvė – tiesiog ne mūsų laikas. Mūsų laikas – tai Konstitucijos prospektas, tai Neries krantinių betonas, ten ir palikime savo pėdsakus.

Kad jais neužgožtume kitų, ne mažiau mylėjusių ir gyvenusių nei mes.