Aha, dar nesužinojai?
Ir dar kartą nepavyko?
Visgi, sužinoti visai nesunku. Tiesa, paspausti nuorodos neužteks – teks perskaityti visą (arba bent dalį) Audronės Urbonaitės knygos “Mano Didžioji Nuodėmė Žurnalistika”. O ji – stora. Ir musė ant viršelio nelabai miela. Jums niekada neatrodydavo, kad musės iš jūsų šaiposi, kai nutūpusios šalia jūsų pyragėlio ima trinti priekines kojeles, tarsi sakytų “o dabar tai griebsiu”?! Štiš, bjaurybe! Bet – ar musė negalėtų būti žurnalisto metafora?
Pagalvojau – kada paskutinį kartą skaičiau žurnalistinių tyrimų ar žurnalistinių tekstų rinkinį? Atmetus specializuotus, nejaugi tai buvo Vito Tomkaus “Taranas”, tada, dar iki Nepriklausomybės, kai žurnalistai buvo tapę tiesos ir šviesos nešėjais (vienas kitas toks ir liko, vienas kitas – užaugo iš naujos kartos)?
Tiesą sakant, Audronės Urbonaitės kaip žurnalistės nebuvau įsidėmėjęs tol, kol ji nepradėjo rašyti romanų. Mano santykiai su jos romanais klostėsi dviprasmiškai ir supažindino su pačia autore, tad ir į pavardę prie rašinių ėmiau atkreipti dėmesį. Ir štai, šiemet, prieš pat knygų mugę, Audronė pasiryžo pateikti savo žurnalistinių raštų rinktinę. Ir ne bet kokią – o turbūt jai pačiai pačių svarbiausių, ir, tuo pačiu, atspindinčių visą žurnalistikos virtuvę. Nepridengtą figos lapeliais, su visu gražumu ir bjaurumu: pavyzdžiui, pykinantis interviu gliancui, imtas iš Juozo Budraičio truks plyš siekiant išmušti kokią nors sens
aciją ar apatinių baltinių spalvą; rimtas žurnalistinis tyrimas apie telemetrų machinacijas; atviro nervo paskutinės Jurgos Ivanauskaitės dienos; žurnalistiniai esė apie autobusėlį į lenkyną…
Tam tikru požiūriu leidinį būtų netgi galima pavadinti naujausios Lietuvos istorijos žurnalistinėmis refleksijomis, nes Audronė keliauja laiku nuo pat “Atgimimo” pradžios iki šių dienų – asmenybės, skandalai (oi, kaip aš buvau užmiršęs Lolišviliadą!), įvykiai. Keliauja savimi ir per save. Tuo pačiu kartais lyg ir prašo atleisti už tai, kad buvo ta žurnalistė, kurios lengva nekęsti, net vien iš puslapių – įkyri, manipuliuojanti, provokuojanti, ieškanti sensacijos; kitais kartais – besididžiuojanti, kad nuveikė kažką vertingo arba sugebėjo neperžengti padorumo ribos; o trečiais– tiesiog žemiška, likimo išbandyta moteris, žvelgiant į save ir pasaulį įdėmiu žvilgsniu, pasiryžusi visais nagais į jį įsikabinti, nepaleisti, ir dar aprašyti, nestokojant ironiškos meilės – na, ar galima nepamilti Ryčio Cicino, kuris, koncertuodamas šaltame kaimo kultūrnamyje šimtui klausytojų vis tiek tris kartus keičia kostiumą per koncertą?
Knygą perskaičiau jau senokai, gal prieš keletą mėnesių. Tai – puikus vakaro skaitinys. Gali ramiai perskaityti gabaliuką, ir tada daryti pertrauką iki kitos dienos. Ar patiko – atsakyti sunku: kai kas tikrai labai patiko, kai kas buvo labai įdomu, kai kas, žinoma, erzino ir tą žurnalistę norėjosi nušauti. Kiek suprantu, atsirado ir kolegų, kurie norėtų ją nušauti, o ką jau kalbėti apie redaktorius, kurie irgi buvo šiek tiek apskalbti (nors ne itin žiauriai. Kai kuriems autoriams Audronė žiauresnė (tie autoriai jai – taip pat <šypt>). Audronė visur rašė, kad šia knyga norėjo parodyti žurnalistiką tokią, kokia ji yra – ir jos bokštus, ir duobes. Nežinau, ar šis parodymas ką nors labai nustebins – nebent visišką naivuolį.
Perskaityti rekomenduoju. Aš pats knygą laikysiu ir namų bibliotekoje – pirmiausia kaip istorinį šaltinį. Sakysite, kokia čia istorija, toji žurnalistika ir jos nuodėmės? Pavyzdžiui, faktą, kad 1991 m. sausio 13 d. sovietų kariuomenė ir specialiosios pajėgos naudojo suyrančias kulkas iš pasakojimo apie tai, kaip į užsienio buvo gabentas vienas iš sausio 13-ąją nukentėjusių, netgi citavau negrožiniame darbe.
