Vakar pabuvojau net dviejuose muzikiniuose renginiuose. Pirmasis – tai Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokio ansamblio 75-mečio koncertas, antrasis – tai Skylės naujo albumo „Vilko vartai“ pristatymo koncertas. Savaip ironiška, bet ir vieni, ir kiti save kildina iš liaudies muzikos tradicijų – tokie ansambliai gi ilgą laiką buvo viena iš nedaugelio legalių formų mylėti Lietuvą ir tautinę kultūrą, tuo tarpu Skylė dabar įžengusi į folkroko/neofolko mišką, ir lenda ten vis giliau.
Visgi, žiūrėdamas ansamblio pasirodymą, nors ir pats kažkada „liaudies instrumentu“ birbyne* baigiau muzikos mokyklą, nors grojau liaudies instrumentų orkestruose (su tuo pačiu Roku iš „Skylės“) ir tame pačiame VU ansamblyje, jaučiausi keistai. Nostalgija neapėmė nei akimirkai, kaip tik, žiūrėjau – ir jausmas buvo begalinis keistumas bei suvokimas, kiek neįtikėtinai dirbtinis konstruktas buvo šie „ansambliai“. Net ne ansambliai, o visa jų industrija, su sukurtais „liaudies“ instrumentais (tos pačios trijų tipų birbynės, išplėstų galimybių kanklės, skrabalai), aptarnaujančiais kompozitoriais (Švedas, Gaižauskas, Bražiūnas, t.t.), choreografais, muzikos mokyklų klasėmis, vaikų ansambliais, chorais… Ir tik dabar galutinai supratau, kodėl jų taip nemėgo tikrieji folkloristai. Juk jeigu folklorą palygintume su gyvu medžiu, tai šie ansambliai – baldai. Gyvybė juose užkonservuota, spontaniškumas paverstas sistema. Aišku, vis dar gali mėgautis atlikimo profesionalumu, techniškumu (ir šokio, ir muzikos), bet keistumo pojūtis neapleidžia. “Auski, auski, netingėti, negailėk rankelių – bernužėlis nemylės nedarbščios mergelės”…
* – birbynė paremta klarneto pagrindu, bet jos garsas yra švelnesnis.
“Skylės” koncerte keistumo irgi netrūko – pirmiausia, nesitikėjau, kad bus grojamas ištisai visas albumas. Nuo pirmos iki paskutinės (įskaitant ir dvi papildomas) dainos. Nata į natą, beveik taip, kaip albume. Tad – truputį užjaučiu tuos, kurie atėjo nepaklausę albumo, jiems turėjo būti sunkoka užverstiems 17 vilko vartų varčių (į antrą koncerto dalį pastebėjau, kad dalis publikos kažkur nuplaukė, kita vertus, buvo daug su mažais vaikais, o jie eidami miegoti neklausia – baigėsi jau koncertas, ar ne). Visas pasirodymas konceptualizuotas šviesomis, lazeriais, grimu, kostiumais (kodėl iš Roko padarytas “Katinas Bazilijus” man – paslaptis, bet dizainerių nesupaisysi) – žiūrint, klausant norom nenorom prašosi “tautinių pinkfloydų” pavadinimas. Stipriai skambėjo “Trečias brolis dangus”, “Mėnuo – katino vyzdys”, “Upelė”, patys “Vilko vartai”, jautri lyrika. Dvi elektrinės gitaros duoda jau ir hardrockinio skambesio (kursi man labai patinka). Bet vietomis jau norėjau prašyti – na, iškrėskite ką nors, padarykite ką nors netikėto, negirdėto, nematyto, bent dainų eilę pamėginkite sukeisti!!! Ne, daina po dainos, nata po natos – tarsi suktųsi plokštelė, bet aš ją ir taip jau moku mintinai… Gerai, kad bembačius Salvijus per atiduotą publikai duoklę su “Meilės duetu” išlindo tarsi skėčiu nešinas lėkšte, tad pagaliau buvo ne tik saldu, bet ir smagu. Kęstutis Drazdauskas (fleita) taip pat netilpo savo kailyje, raitydamas grimasą po grimasos, ir vos nuskambėjus paskutiniams “Svirplio ir žvaigždės”* akordams movęs nuo scenos. Ir, jeigu jau atvirai, nesiklijuoja man “Vilko vartų” medžiaga į aiškų albumą: dainų daug, jos geros, bet visuma byra į dalis. Bet tai – smulkmenos. O ne smulkmenos – tai, kad pašlemėko šlove paremtas uabas “SEL“ “pritraukė” visą Kauno areną, ir, kaip teisingai pastebėjo Ramūnas Zilnys, “Skylė” to turbūt nesugebėtų. Ir jai to visiškai nereikia. Man daug maloniau, kai namie iš vaikų, išbuvusių visą koncertą prie scenos, lūpų skamba: “Vėl, vėl, vėl – vėl prie vartų”.**
* – labai, labai keista daina. Ypatingai. Beveik kaip tie “dainų ir šokių ansambliai”.
** – choro – trūko. Bent jau taip mano koncerte buvę choristai. Ar bent keturi iš jų wink emoticon
