Igor Argamante. Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos
Knyga dar iš tų laikų, kai dirbau prie Mano Vilnius mano, tačiau buvau jos nebaigęs. Susideda iš dviejų dalių – pirmoje pasakojama autoriaus vaikystėje pažinoto žydų vaiko Hansio iš Prahos, kurio šeima buvo pabėgusi į Vilnių, tikra ir įsivaizduota istorija, antroje – tiesiog įvairūs pusiau dokumentiniai Holokausto Lietuvoje ir netoliese pasakojimai. Daugelio turinys žinomas iš sunkiosios istorijos – tyrimų, mokslininkų darbų – bet čia jos įvelkamos į lengvą beletristikos rūbą, ir šalia faktų atsiranda gyvi žmonės – patys žydai, nacių veikėjai, lenkai, lietuviai. Be abejo, pasakojimai sukrečia, nes tokie dalykai negali nesukrėsti, kad ir kiek kartų apie tai būtum skaitęs. Gal ir gerai, kad autorius nepersistengia su meninėmis priemonėmis, o išlieka taupus ir taiklus.
„Galima įsivaizduoti ir kiek kitokią pabaigą. Kai visi sulaipinami į sunkvežimius*, Hansis vienas iš paskutiniųjų įlipa į antrąjį sunkvežimį, jį kone prispaudžia prie borto. Po kelių akimirkų jie jau už miesto. Pasigirsta mašinos signalas, staigus stabdymas, praradę pusiausvyrą vienas ant kito suvirsta keleiviai. Akies krašteliu Hansis pastebi tolstant išsigandusį šunį – vokiečiai sustabdė sunkvežimį, kad nepartrenktų gyvūno“.
* – vežimui į Panerius, tai yra – egzekucijos vietą.
