Pagaliau Apple Music įtraukė geriausią metų lietuvišką albumą (nes daugelio kitų irgi neklausiau, o apie vieno muzikos diplodoko tikrai norėčiau užmiršti), į savo paslaugą ir buvo galima ramiai kokius 4 kartus persukti*. Pamenu, kadaise Ramūnas Zilnys ironiškai rašė, jog (citata iš atminties) „tik lietuvius galima nustebinti tokiomis gitarinėmis grupėmis, kai jau prieš 10 metų grojo Oasis“. Ši frazė buvo skirta „Gravel“, bet neseniai atradau vienos „Gravel“ ir Sinickio fanės įrašą, kuriame ji rašė – „už ką mes mylime Sinickį? Žinome, už tekstus“. Štai čia reiktų ir dėti fullstopą ir dėl „MVSS“. Neabejotinai didžiausia vertybė – tai tekstai: brandžios ironijos bombikės. Gi muzika ar garso dizainas galėjo būti ir tiesiog akustinė gitara bei truputis stringų. Kitaip tariant – soundtrackas nei ką labai prideda, nei atima, na, nebent „Juokas pro ašaras“ nukentėtų. Ir aš, kaip ir daugelis, labai pasigedau aštrių Gravelių rifų, pasigedau žvyro, skambesys – per sterilus, per popsiškas, kažkoks zujus, o ne Sinickis. Gal tai irgi parodija ar ironija, bet tada ji nepakankamai užaštrinta. O šiaip, beniūnuodamas patį „Mylimas vyras ir sūnus“ staiga supratau, kad čia – ta pati „Foreign Policy“, tik kiek pakeistos struktūros. Ir išsigandau – o jeigu Tomas pasuks diplodoko keliu dar 40ies nesulaukęs? Tai būtų netektis, gal net dėdė Vidas persigalvotų.
* – klausiau ir daugiau, bet reikia palaikyti legendą. Garsas, aišku, taip pat nesisuka, nesikabinėkim prie žodžių.
** – pradžioje buvau prirašęs dar vieną žodį, bet pagalvojau, kad neKultūringa.
