Dūšelės: Jūratė ir Kastytis žengia pro Vilko vartus.

14680635_10154571712684449_8020141325785700229_n

(Nuotr. „Dūšelių“ atlikimas Karmazinų pilkapyne)

“Skylė” visada baksnojo konceptualiai – mitologinė drama “Dūšelės”, kurta pastaruosius trejus metus ir, įvairiais pavidalais, jau parodyta ne taip mažai kartų, bet vis dar laukianti didžiosios perklausos Šv. Jonų bažnyčioje (11.12), tik dar kartą tai patvirtina. Koks šis kūrinys?

Aš irgi ilgai galvojau – koks arba – kas tai? Juk pavadinimas “mitologinė drama” niekaip neapibūdina muzikinės dalies. Taigi – folkroko opera? Gamtatikiškas miuziklas? Oratorija Roko ir vokalinei grupei? Taip, tai vientisas kūrinys, kiek suprantu, iš karto taip ir sumanytas, su veikėjais, temomis, jų atsikartojimu, variacijomis ir pan. Tačiau iki operos – netempia trukmė ir apimtis, iki miuziklo – nėra judesio, taigi, kažkas mažesnio, tad tebūnie – oratorija. Folkroko oratorija.

Žvelgiant į kūrinį “Skylės” gausaus kūrybinio palikimo kontekste – tai nuosekli vėlyvosios (ar dabartinės) “Skylės” tąsa – tautinių, liaudies pajautų padiktuotos temos (nors šįsyk tema pasiūlyta muzikologės Aušros Žičkienės), gamtatikiški įvaizdžiai, liaudies kūrybos (taip, kai kurių dainų tekstai – autentiški liaudies tekstai, kuriems melodijas sukūrė Rokas Radzevičus) interpretavimas roko muzikos kanonais ir priemonėmis.

Kuo “Dūšelės” skirtingos nuo kitų “Skylės” programų? Nekalbėsiu apie temą – taip, dainuoti apie mirtį, pomirtinį (ar anapusinį) pasaulį – retokai imamasi (nebent death metalo grupės), kita vertus, ta pati “Mėnesiena” iš “Vilko vartų” ar “Devynios baltos upės” – ar tik ne tos pačios temos interpretacijos? Muzikos požiūriu “Dūšelės” ypatingos tik vienu aspektu – tai didelis vokalinės grupės vaidmuo, iš esmės – antikinis dramos choras, dalyvaujantis istorijoje aktyviai. Visa kita – te nesupyksta kompozitorius – tematiškai girdėta, ir girdėta ne tik “Vilko vartuose” ar “Broliuose”, ne kartą save gaudžiau, kad kažkas primena ir “Jūratę ir Kastyti”. Ne, nuo savęs, kūrėjau, nepabėgsi. Tačiau, man regis, “Dūšelės” turi ir dar vieną ypatybę – tai vieną (na, gal du) labai stiprius gabalus, kurie užgožia visą kitą medžiagą. Pirmiausia tai pasakytina apie turbūt vieną geriausių, galingiausių kada nors girdėtų “Skylės” darbų – “Pilkapių sniegą”. Bet, kaip sakiau, nėra to gero, kas nepavirstų akmenėliu po vežimo ratu: šis kūrinys taip smarkiai išsiskiria tarp visų kitų, kad grasina pasiglemžti visas “Dūšeles”. Ir taip jau nutinka, kad visos dramos eigoje jis yra pirmo trečdalio pabaigoje, tačiau sukelia vos ne kulminacijos jausmą, ir viskas, kas vyksta po jo – nublanksta, nes neprilygsta. Ir nors lauki kūrinio (viso) kulminacijos, jos taip ir nesulauki – nėra ir post scriptum, kokiu “Broliuose” buvo “Aitvarai” (nors bendrai “Broliai” – labai lygiaverčių kūrinių albumas). “Nėr kur dūšelei dėtis” – įsimena, bet neturi tiek svorio, neturi tiek jėgos. O visa kita – labai susilieja. Galbūt įspūdis pasikeistų perklausius 4-5 kartus, bet kol kas – įspūdis toks. Ilgai galvojau ir apie tai, kad jeigu “Dūšeles” papildžius keliomis dainomis iš “Vilko vartų”, suteikus joms daugiau įvairovės – gal būtų geriau?

Tad – jeigu mėgstate vėlyvąją “Aistę Smilgevičiūtę ir grupę “Skylė””, jums turėtų patikti. Ir dar labiau turėtų patikti, jeigu norite kuo daugiau elektrinių gitarų – štai jų kiekis ir vaidmuo auga, kartais net pagalvoji, kad artėjama prie „tautinių pinkfloydų” su ilgais ir reikšmingais solo. O jeigu pasiilgote pankuojančios “Skylės” – ne, ji negrįžo.

Įrašas paskelbtas temoje Muzika ir pažymėtas , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *