Leonardas Cohenas, prieš tapdamas dainų autoriumi ir atlikėju, jau buvo pripažintas poetas. Poeziją rašė ir vėliau. Paskutinis jo poezijos rinkinys – 2006 m. pasirodžiusi rinktinė „Book of Longing“ (McClelland and Stewart, 2006). Ją sudarė įvairiais metais rašyti eilėraščiai, taip pat ir kai kurių dainų, pasirodžiusių albumuose „Ten New Songs“ (2001), „Dear Heather“ (2004), „Old Ideas“ (2012), „Popular Problems“ (2014), ir netgi paskutiniame – „You Want It Darker“ (2016) tekstai ar jų pradiniai variantai.
Pastaruoju metu savo malonumui verčiu* kai kuriuos eilėraščius ir publikuoju čia, taigi, puslapis bus vis papildomas.
* – jeigu nenurodyta kitaip.
Sutrikęs šįryt
Ak, tai!
Štai dėl ko sutrikau
šį rytą:
Grįžo aistra
ir aš vėl tavęs noriu.
Man buvo taip gerai,
Man buvo nebesvarbu.
Vaikinai ir merginos – nuostabios,
O aš – senis, mylintis visus.
Ir dabar vėl tavęs trokštu,
Trokštu viso tavo dėmesio,
tavo skubiai nusmauktų kelnaičių,
tebekabančių ant pėdos,
ir nieko daugiau mintyse –
tik būti tavyje
vienintelėje vietoje
kur nėra
nei vidaus,
nei išorės.
Palinkėk man sėkmės
naujas voratinklis
plazda
tarsi spinakeris*
atvirame lange
ir štai jis
mažasis viešpats
plaukiąs
pieno siūlu
palinkėk man sėkmės
admirole
aš jau senokai
nieko neužbaigiu.
* spinakeris – didelė trikampė burė.
Apsimetėlis
Ji mano, kad aš
Šauniai apsimetinėju
Mylėdamasis.
Ir parodo man tai
Kas rodoma
Tik apsimetėliui.
Jo Viešpaties balsas
Paklausęs Mocarto
(dažnai klausydavausi)
Aš visada
Nešiodavausi pianiną
Baldžio* kalnu –
Aukštyn, žemyn.
Ne, ne sintezatorių,
Tikrą fortepijoną
Didžiulį,
Betoninį.
Dabar, mirdamas,
Nesigailiu
Nei vieno to žingsnio.
* Mt. Baldy – kalnas prie Los Andželo, ant kurio esančiame budistų vienuolyne Cohenas gindavosi nuo depresijos ir beprotiškos gyvenimo skubos.
Tavo širdis
Aš sakiau tiesą –
Ir štai kur atsidūriau.
O reikėjo rašyti
Apie slaptas upes
Po Torontu
Ir išbandymus
Fakulteto klube.
Bet ne –
Aš išplėšiau širdį
Iš krūtinės,
Ir rodžiau visiems
Ant jos iškaltą
Dievo vardą.
Atleisk – tai buvo
Tavo širdis
Ne mano.
Aš neturiu širdies, vertos perskaityti,
Bet aš turiu peilį
Ir šventyklą.
O, mano meile,
Nejaugi nežinai, kad mes – nužudyti
Ir mirėm kartu.
Mano mama užmigo
Menu savo mamą
Atėnų teatre
Prieš trisdešimt
Ar trisdešimt penkerius metus
Theodorakio muzika
Puikios dainos
Ji užmigo
Kėdėjė, šalia
Lauko teatre
Ji atvyko tądien
Iš Monrealio
Pjesė prasidėjo
Beveik vidurnaktį
Ir ji miegojo
Kol skambėjo mandolinos
Pynėsi dermės
Aidėjo dainos
Aš buvau jaunas
Neturėjau vaikų
Neįsivaizdavau
Kaip toli gali keliauti meilė
Nežinojau
Kad gali taip pavargti.
Viskas
Viskas
Aš neisiu paskui tave,
Aš prigulsiu pusvalandžiui
Viskas
Aš nežadinsiu
Tavo atminties
Nesitrinsiu į ją veidu
Aš žiovausiu
Aš rąžysiuos
Aš pasiimsiu siuvimo adatą
Ir išsibadysiu smegenis pro nosį
Aš nenoriu tavęs mylėti
Visą likusį gyvenimą
Aš noriu, kad tavo oda
Nubyrėtų nuo mano odos
Aš noriu, kad mano spaustuvai
Paleistų tavo spaustuvus
Aš nenoriu gyventi
Su iškištu liežuviu
Ir dar viena vulgaria daina
Vietoj mano beisbolo lazdos
Viskas
Aš dabar eisiu miegoti, mieloji,
Nemėgink manęs sustabdyti
Aš eisiu miegoti
Mano veidas bus lygus
Ir aš snūduriuosiu,
Aš užmigsiu
Myli mane, ar ne.
Viskas –
Tai yra Naujoji pasaulio tvarka
Raukšlių ir blogo burnos kvapo
Nebebus, kaip buvo –
Skanauti tave
Užmerkus akis,
Tikintis, kad tu nesikelsi
Nepabėgsi
Bus kitaip
Blogiau
Kvailiau
Panašiai
Tik trumpiau.
Tada vakarėlis ir baigės
Sulaukęs penkiolikos
paskui nuostabią merginą nusekiau
iki Kanados komunistų partijos.
Ten vyko slapti susirinkimai,
tave aprėkdavo,
jei pavėluodavai minutę.
Studijavome McCarrano aktą,
priimtą Vašingtono padugnių,
ir Padlocko įstatymą,
priimtą jų liokajų Kvebeke,
tie komunistai šlykščiai dergė
mano šeimą –
kad ji prakuto, užsidirbo pinigų.
Jie norėjo sugriauti šalį,
kurią mylėjau
(jai tarnavau jūrų skautu).
Nekentė net padorių žmonių,
troškusių permainų
vadino juos socialfašistais.
Rezgė planus, ką darys su nusikaltėliais,
tokiais, kaip mano dėdės ir tetos,
net planavo, ko susilauks
mano vargšė mama
pasprukusi iš Lietuvos
su dviem sušalusiais obuoliais
ir skarele, pilna monopolio pinigų.
Jie neprileido manęs prie merginos,
ir pati mergina neprileido manęs prie merginos.
Ji vis gražėjo ir gražėjo,
galop ištekėjo už teisininko,
ir tapo socialfašiste, bei,
regis, tokia pat nusikaltėle.
Bet aš žavėjausi komunistais
jų bukagalvišku atsidavimu
absoliučiam blogiui.
Praėjo daug metų, kol radau panašių į save:
prisijungiau prie zelotų grupelės plieniniais žandikauliais,
kurie manė esą
dvasinio pasaulio jūrų pėstininkai. Dabar tik laiko klausimas:
mes išsilaipinsime su plaustais
kitame krante,
mes užimsime tą pliažą
kitame krante.
Iš anglų kalbos vertė J. Ž. ir Gytis Norvilas
