Kažkada šiomis dienomis (gegužės mėn.) sueina 20 metų, kai baigiau Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Keistos buvo mūsų studijos, keista buvome (esame) karta – mokėmės dar iš tarybinių ir rusiškų vadovėlių (pirmieji Atviros Lietuvos fondo finansuoti vadovėliai pasirodė pačioje studijų pabaigoje, aš prie to irgi pridėjau savo dar ne plaukuotą ranką), zubrindavome ne tik kodeksus, bet ir po keletą jų projektų, daug seminarų neįvykdavo, nes dėstytojai neturėdavo kada ateiti (tokio verslo laikai!), o po trečio kurso dauguma seminarų ir paskaitų praleisdavome, nes jau dirbdavome, neturėjome krikštynų, nes studentų kolektyvinis gyvenimas (išskyrus cementovkes) buvo sustojęs, retas kuris sugebėdavo išvažiuoti pastudijuoti tolėliau. Visgi, dar spėjome paklausyti legendinio A. Cirtauto, S. Stačioko, J. Nociaus, V. Pakalniškio, Pavilonio, keletu paskaitų džiugino ir E. Kūris… Egzaminai – tik žodžiu (išskyrus berods Stačioką ir Kūrį), ir merginos žinodavo, pas kurį dėstytoją reikia eiti atsisegus viršutinę palaidinės sagutę (taip gražiau, ar ne?), o vyrukai – kam reikia paorganizuoti kavos su konjaku. Visiškai paprastos konvencijos, ilgametės tradicijos – niekam net į galvą nekildavo jų laužyti, kaip ir baimė įžengti į dekanatą – tą šventą olimpą, kur budėdavo garsiausioji cerberė iš V raidės – studente, palik viltį čia įeinantis! Būdavo ir taisyklės – su tuo nesiginčyti, niekada! Kartą užsiroviau – kaip visada, natūraliai, dar ir leptelėjau „bet jūs taip sakėte!“ Trečiame kurse laukdavo legendinė sesija: išlaikysi, arba krisi. Ją baigus – viskas, galima sakyti, kad baigei fakultetą. Po šios sesijos mano ir mano draugės vidurkiai buvo geriausi grupėje – tada įtikėjau, kad per atsitiktinumą pasirinktas teisininko kelias man irgi yra įmanomas, ir šiaip įtikėjau, kad galiu mokytis, nes apmaudžiausias studijų 6-etas gautas tada, kai mokiaus 8 (aštuonias, Kastyti!) dienas (dabar žinau, kad tas dėstytojas turi net savo vardo kalnelį prie universiteto). Baigiau baudžiamąją teisę, man, kaip žmogui be vertybinių nuostatų ((c) nesakysiu, pats žino, kas sakė), matyt, tai buvo svarbu ir įdomu, ir iš karto nukeliavau į tarptautinę baudžiamąją teisę, jau pirmą kryptinį kursinį rašiau apie genocidą (a, beje, ir buvau pirmasis antro kurso kursinį parašęs kompiuteriu – ChiWriter, ilgai žiūrėjo dėstytojas į atneštą darbą, labai ilgai). Žodžiu, tai buvo labai savarankiškos studijos, niekas su mumis nesicackino, daug ką darydavome apgraibomis (kaip cituoti? Ogi kažkaip…), bet kažkaip užaugome. O tada – kas kur: kas praktikos aukštumų, kas – į akademiją, taip pat ir kurti jaunosios teisės mokyklos Lietuvoje, dabar – MRU Teisės fakulteto… Tad, mieli kursiokai, ačiū už tą laiką, draugystes, alų ir kefyrą, pokalbius ant palangių, kortų partijas (niekada nemokėjau), ir tuos labai greitai prabėgusius penkerius metus.
Remigijau, Lyra, Algimantai, Vytautai, Jurga, Pauliau, Irmantai, Egidija, Audriau, Irmantai… Nežinau, kas dar iš jūsų čia lankosi, bet – gaudeamus 97-ųjų centurijai!
P.S. Mūsų kurse buvo trys Pauliai. Netrukus liko: Dviratis, Irklas ir Juozukas :}
