Ch. Nolan’o „Diunkerkas“

Skirtingai nuo daugelio mano bičiulių ir šiaip gerbiamų žmonių, aš nesu Ch. Nolano fanas. Vienintelis jo filmas, kuris man patinka be išlygų – tai „Memento“. „Prestižas“ užmušė savo viską sugadinančia pabaiga, abu „Betmenai“ (trečio nematęs) – gerai, bet ne taip, kad lydyčiausi (net ir tas, su Džokeriu) „Inception“ – per daug snukdaužio, o „Interstellar“ – ištemptas ir žiojinčiomis nelyg kadaise Kauno gatvių duobės siužeto skylėmis (suprantu, kad dabar į mane nulėkė krūva akmenų, bet toks jau kritikų gyvenimas). Eidamas į „Diunkerką“ nežinojau net ko tikėtis ir net nebuvau skaitęs išsamių recenzijų, išskyrus vieno kito draugo tarstelėjimą, jog „gerai“, arba – blogiausias Nolano filmas!!!

Pritariu tiems, kurie sako, kad – gerai. Filmas minimalistinis (tarsi būtų filmavę lietuviai), ima ne mase (priešingai nei Spielbergo „Rajenas“, nors, nemeluosiu, kartais tos masės norėjosi, ypač filmuojant 400 tūkst. britų karių Diunkerko paplūdimiuose arba civilių ir kitų laivų flotilę, atskubėjusią jų išgabenti), o mažais, labai žmogiškais epizodais. Dialogų labai nedaug, pokšto – nei vieno, comic relief’o – jokio, viskas labai paprasta ir tikroviška: nežinia kodėl vien tik tylintis kareivukas, kontūziją patyręs ir nesusivaldantis Mr. Thomas Shelby (čia tas, iš „Peaky Blinders“ arba Cillian Murphy), senjoras britas – jachtos kapitonas, jo sūnus ir draugas, karininkai, nešūkaujantys patriotiškų frazių, keletas pilotų ore, besibaigiančiais kuro bakais. Gal tai – net ne filmas, gal tai – kino spektaklis ar mizanscenų rinkinys? Paskutinis „Spitfire“ skrydis virš paplūdimio, grupė kareivukų slepiasi laive, apšaudomame vokiečių, torpeda į jau besidžiaugiančių išsigelbėjimų kareivių pilną laivą, pilotas, nusileidęs į vandenį, užstrigusiu kabinos atsidarymu, Ju-87 (Štukos) pikiruojantis siluetas ir šimtai karių susigūžusių, bet nieko negalinčių padaryti – tik laukti, ar lemtis bus palanki. Paprasta mirtis, paprasta baimė, paprastas didvyriškumas, paprastas pareigos vykdymas, paprastas džiaugsmas išsigelbėjus.

Vienintelis dalykas, kuris man šiek tiek kliuvo – tai tas menamas lengvumas, su kuriuo Heinkeliai (čia bombonešio rūšis) skandino britų eskadrinius minininkus. Nebuvo taip, kad vienas bombonešis kelis nuskandintų, kad kiekviena ataka baigtųsi sėkmingai, specialiai paskui pasižiūrėjau statistiką – gal čia tiesiog norėta sudaryti įspūdį, kad ne kariuomenė daugiau evakavo, o būtent pašaukti ir tam savo laivus ir laivelius suteikę žmonės. Iš tiesų tai buvo visuotinė operacija – tuo ir nepaprastai įdomi bei įkvepianti, bet laivynas evakavo didžiąją dalį karių pats (arba rekvizavę žmonių laivus), nei gali susidaryti įspūdis iš filmo. Dar vienas įdomus faktas, kaip skyrėsi vokiečių požiūris Vakarų fronte – per Diunkerko operaciją vokiečiai nuskandino tik vieną laivą-ligoninę iš 9 veikusių (t.y. laivus, kurių pulti pagal karo teisę negalima iš viso). Rytų fronte vokiečiai taip nesismulkino (įskaitant ir Lenkiją), sužeistųjų, ligonių ir belaisvių gailimasi nebuvo.

Apibendrinu – netipinis filmas apie žmogų kare: lėtas, ramus, įžvalgus, mažas vaizdu, gilus turiniu.

Įrašas paskelbtas temoje Ginkluotas konfliktas, Istorija, Karas, kinas. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *