Pagaliau pabaigiau „Park Krymskogo perioda“ („Krymo periodo parkas“) (Sergei Medvedev). Kodėl tiek ilgai užtrukau? Gal dėl to, kad kiek atpratęs rusiškai skaityti, gal dėl to, kad kiekvienas tekstas (tai yra skilčių, rašytų nerežiminiams leidiniams, rinkinys) sukeldavo nemažai minčių ir per juos negalėjau lėkti lengvai pasišuoliuodamas.
Man labai patiko, ir, jeigu čia lankosi kas nors iš Lietuvos leidėjų, aš jūsų prašau – atkreipkite dėmesį į šią rinktinę. Ji būtent tas atvejis, kai Rusija, jos resentimentas, jos dabartinė būklė, jos šizofrenijos, baimės ir agresija mėginama suprasti protu. Pas mus tokių įžvalgių tekstų apie Rusiją labai trūksta – nes daugiausia (ačiū delfi) pasiekia glamūro istorijos, pugačiovai, kirkorovos ir pan. Taip pat knyga labai svarbi ir dėl to, kad ji – įspėjanti, nes nesame, nesame taip toli nuo jų paniatkių, kaip norėtųsi, o mūsų valdžia irgi vis noriau gviešiasi biopolitikos, istorinės politikos, mūsų valdžia, kaip rodo šios dienos pavyzdžiai, mielai per mokesčius prispaustų kitaip neužčiaupiamus kritikus, mūsų visuomenė irgi susiskaldžiusi ir dažnai negebanti rasti kompromiso. Cituoti būtų galima vos ne kiekvieną tekstą, bet juos reikia tiesiog skaityti ir siūlau paskaityti štai šį – apie tai, kodėl Rusijoje neprigijo sūris. Rodos – gastronomija, o kiek įdomių sluoksnių.
http://www.forbes.ru/mneniya-column/tsennosti/318681-pominki-po-rokforu-pochemu-ne-udalos-importozameshchenie-syra
