Chris Rea: Vilnius, Compensa, 2017

Chris Rea – tarsi koks dėdė iš garažo, kuriame vis virkdo gitarą, kaip ir jo grupė – ragtag band – vėtyta mėtyta: pora klavišininkų, kamuojamų viršsvorio, į kuprą susimetęs antrasis gitaristas, savyje paskendęs bosistas „sol-do“ ir toks joks bembačius. Rea turbūt niekada nebuvo trendinis, madingas ar dar koks nors, nors „This is the Road to Hell“ sušvokšti gal galėtų ir beveik kiekvienas. Ir tas dėdė, toks roko Šiškauskas, jeigu anas vaikystėje nebūtų klausęs Jungėnų kapelos, be didelės reklamos (bent jau aš negirdėjau per niekur, kad reklamuotų) surenka pilnutėlę „Compensą“. Ir, nešiodamasis su savimi 66 metus, trūkdamas inksto ir dar velnias žino kokių organų pilve, neseniai patyręs insultą, atvaro beveik dviejų valandų koncertą. Kokybišką (garsistams – ovacijos!), jausmingą, nuoširdų, nepastatyta vien ant senųjų hitų. Ir net jo skrodžiantis balsas nusėda tik ties keliomis paskutinėmis dainomis. Ir nors guodėsi nesename interviu, kad mažylis ir bevardis pirštai dar pilnai negrįžo, bet tas jam netrukdo – gitaros nuolat keičiamos, ir gitaros, drąsios, dominuojančios gitaros duodama tiek, kad erdvė tik aidi ir rezonuoja, kartu su klausytojų krūtinės lastomis. Ir netgi baigia naracija – „I was going to the disco. There was a big man. He said – you can not go, you can not go, you are too old. And I said: maybe I am small, but I am never too old… Never too old to dance!“

Labai gerai buvo. Labai. Galėjo dar truputį ir akustikos pametėti, bet negali turėti visko. Kur jūs visi buvot, ką veikėt – nesuprantu.

Įrašas paskelbtas temoje tinklaraštis. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *