Nuotrauka matyta, ar ne? Ogi šiandien sueina lygiai metai, kai ne tiek virpančia, kiek džiugiai šokinėjančia širdimi iš spaustuvės išsinešiau „KGB vaikus“. Supakuoti po penkis, fantastišku viršeliu, prabėgus net septyneriems metams po „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ pasirodymo.
Kiekvieną kartą, kai kažką paleidi į pasaulį – knygą, dainą, dar ką nors, visada tarsi viskas iš naujo. Iš naujo laukimas, iš naujo nerimas, iš naujo džiaugsmas ir nusivylimas. Galvojau, kad čia tik man – pusrašytojui taip, bet, kiek dabar seku rašančius žmones, įskaitant ir tikrus rašytojus – regis, dažnam.
Knygos kelias buvo ilgas – viskas prasidėjo nuo to, kad net ir parašęs (gal tiksliau – užbaigęs), aš ja nepatikėjau. Nepatikėjo ir leidykla, kuriai pasiūliau – juolab, temo krizė, o aš nebuvau (ir turbūt dar nesu) vardas, kuris garantuotų garantuotą sėkmę. Tekstas mėtėsi virtualiame stalčiuje, apie jį daugiau primindavo kokie interneto srutpyliai, aptikę autoriaus pavardės sutapimus. Kol rankraščio nepamatė Sigita. Ir kol ji nepatikėjo. Negana to – ir mane įtikino.
Visą tolimesnį leidybos procesą atsimenu su begaliniu kaifu – kaip mes ten viską tvarkėme, galvojom koncepciją, kaip, sugeneravus viršelio idėją (taip ir nepamenu, kieno ji buvo), iš džiaugsmo vos neapverčiau kavinėje stalo… Bet šiaip – vis tiek, išleisti į viešumą žiauriai bijojau. Nes, tokiam rašytojui kaip aš, tikrai svarbu, ką pasakys skaitytojas. Aš neturiu Prousto ar Joyce‘o prabangos, aš nesu tas savimi kantintas tipažas, kuris byloja pats sau; aš esu pasakotojas, ir tik, o pasakotojui reikia klausytojo. Jeigu pasakojimas nepatiks – aš susirauksiu, aš nuliūsiu…
Ir koks buvo palengvėjimas, kai išankstiniai recenzentai, net ir priprašyti sakyti viską, ką mano, daugiausia sakė – gerai, net ir tokie kandžiai kaip @Liudvikas Andriulis! Redaktorė prisipažino, kad pradėjusi redaguoti, turėjo mesti redagavimą, nes pirma norėjo perskaityti… Gal dėl to pirmame tiraže dar buvo likę tiek korektūros klaidų… Bet visą laiką kartojau sau – nesidžiauk tuo „gerai“, tuoj atlėks ir tokių, kurie pasakys „blogai“, „labai blogai“, „KG/AM“ ir taip toliau. Ilgą laiką to nebuvo. Įsisuko visas pristatymo karavanas, Pegaso tope 2 vieta, šalia „50 pilkų atspalvių“, sėkmingesni ar prastesni pristatymai ir tada…
Tada užėjo vokiečiai, t.y. – @Andrius Tapinas. Su tokiu selebričiualumu ir tokiais rinkodariniais raumenimis, kad staiga galėjom tik vos vos spardytis, užspausti kamputyje. Žiauriai, žiauriai jam pavydėjau. Urzgiau, kad jis – Tapinas, niršau, kad jis „Vilko valandoje“ taip teisingai sudėliojo kai kuriuos akcentus, kad knygą skaitys ir nieko neraukiantys apie steampunką, kad tik sužinotų – o ką čia tas piemuo Tapinas parašė apie Basanavičių ir Vilnių?
Knygų mugėje galėjome nors per galvą verstis, bet permušti Tapino stebuklą buvo ne mūsų jėgoms. (Dabar galvoju – alia ot nesąmonė, mintyse konkuruoti su pačiu stipriausiu, ar ne? Iki šiol su niekuo, išskyrus savo mieliausiąją ir Sigitą, šiomis mintimis nesidalinau, nors Andriui kažkada apie tai prasitariau – ir kaip atsiprašymą, kodėl nenoriu rašyti „VV“ apžvalgos – nes, viena vertus, į mano kritiką daug kas žiūrės kaip į pavydą, antra, pavydo tikrai buvo, nors gal vertėjo pabandyti, ar sugebėčiau taip perlipti per save? Gal jau laikas? 
😀) Užtat susipažinome su „Biplanais“ ir @Olegas Sejev, padarėm 1996-ųjų parodą, dėl kurio leidėja vos nesusipyko su Litexpo, į „knygos kompaniją“ įsitraukė Ugnė Barauskaitė, tapusi Rasos balsu…
Prieš pat mugę, Račo džiaugsmui (man iki šiol mistika, kuo aš jam užkliuvau…), dar išlindo kažkokia mergina ir subaladojo knygą it kokia Lisabeta Salander – taip konkrečia: iš kojos, dešinys kablys, kairys kablys, pažiaunė, tarpukojis… Galvojau – jau po „Gugiui“ tekusių kirčių mano skūra stora… O nė velnio! Vis tiek skauda, vis tiek jautiesi nesuprastas, suniekintas, sumenkintas… Taip ir būna su ta kritika: rodos, lauki, kaupiesi, netgi nori, bet kai jos papila nelyg iš Amaltėjos rago, tada jau gaivelėjiesi ir nužiūrinėji save veidrodyje – kuo aš čia toks negražus?!. Ir – kas keisčiausia – rodos, kai turi tokį kalną teigiamų atsiliepimų – galėtum tikrai visai nekreipti dėmesio. Bet ne – kažkodėl susikoncentruoji į tą, skriaudžiantį… Visgi, aš labai laukiau, kad apie knygą žodį tartų knygų žmonės – panašiai kaip su „Gugiu“: nusiraminau tik tada, kai netikėtai IBBY davė „metų debiutą“, tada jau galėjau visus kritikus lengvesne ranka pasiųsti kalabybiškėsna ir nebegalvoti – o gal tikrai parašiau šlamštą, nežiūrint visų gerų žodžių? Gal jie skirti tik man paguosti? Tokiu vaistu „KGB vaikų“ atveju tapo Mariaus Buroko ir Jūratės Čerškutės nuomonės. Jos buvo teigiamos ir jos buvo ir naujųjų profesionalų, o profesionalus aš visada gerbiu. Viskas, balansas buvo sudėliotas. Aš nusiraminau. Net jeigu ir vėl gaudavau į dantis: „vertės čia, žinoma, jokios“ arba „antroje dalyje veiksmas pagreitėja ir pradeda daugiau keiktis“.
Paskui dar važinėjom po Lietuvą, labiau eksperimento dėlei, gal net savo malonumui ir leidyklos nuostoliams… Rodėsi dar įvairios nuomonės, lyg tyčia – vis tiek lygino su Tapinu, kai ir arkliui turėtų būti aišku, kad erelis ir žvirblis – skirtingo lizdo paukščiai, bet ne…, lipo ant mozolio, bjaurybės! Nepaprastai patiko pašnekesys Bazelyje – kai sėdėjau su 20 knygą jau skaičiusių žmonių ir visi ją narpliojo po mazgelį. Baisiai nustebau, kai atsirado tokių, kuriems patiko Vilius, nes, rodės, kad pirmu BMW visada švilpia Rasa, kad ir kaip ji nervintų kaip tipažas! Buvo tų gerų akimirkų, buvo daug. Ir iki šiol dar norisi padaryti susitikimą su skaičiusiais, su pabuvusiais joje, tik niekaip neprisiruošiu, o gal ir vėl neramu, kad niekas nenorės ateiti?
Bet galiausiai aš knygą paleidau. Nors buvo (ir yra) minčių daryti netradicinį tęsinį „Mes gyvenome 1996-ais“, bet vis tas mano kvailas būdas: užsidegu, sudegu, gal kiek perdegu ir einu naujos sieros galvutei ieškoti, dažnai net kitose šachtose, nei tose, kur tik ką knaisiojausi.
Ką norėjau šia ilga paklode pasakyti? Ogi rašyti, leisti, sukti knygą – tai nervingas reikalas. Gauni daug, atiduodi daug. Gerai, kad jau ir taip žilas, nes garantuotai dar žilčiau, bet kur toliau? Užtat – kiek fainų žmonių tuo pačiu sutikau – išvardinčiau visus, tai turbūt net pats nustebčiau! Ir ji suteikė man pasitikėjimo savo rašybinėmis jėgomis – skirtingai nuo „Genomas 3000“ (kuri, galima sakyti, buvo ir liko nišinė, net saviškių sutikta drungnai), nuo „Gugio“ (taip pat pasaulio nepargrioviau, nors paraišką pateikiau), šįsyk padaryta daugiau ir ant to galima stotis tvirtesnėmis kojomis. For better or worse, bet šitame kelyje aš liksiu. Nepaisant net būsimos „Maro dienos“! 😀
