Filmai: „Grąžinti Nepriklausomybę“ – šiltas meilės laiškas Lietuvai

Visokiausių atsiliepimų apie šį filmą girdėjau – kad visiškai nejuokingas (taip sakė rūstus vyras), kad išsityčiojo iš Petro Klimo (taip sakė mama), kad nei šis, nei tas (kažkur internetuose), kad bajeriukai nepakyla aukščiau stand-upo lygio, o ir tas 10 metų senumo (irgi internetuose), ir t.t. Ir vis tiek nusprendžiau pažiūrėti – pirmiausia gerbdamas Oleg Surajev ir kitus filmo kūrėjus. Sugalvok tu man: susukti filmą ne tik be valstybės rėmimo, bet ir be didesnių garsių lėšų rinkimo akcijų, crowdfunding’o ir t.t. Iš kur babkės, vyrai (ir moterys?), padaryti viską tyliai – ir – babach – prieš valstybės atkūrimo šimtmetį – užimti kino teatrus!

Bet ne apie babkes daina – daina apie entuziazmą, daina apie tai, kad kol yra entuziastų – tol Lietuva nepražus. Entuziazmas negali likti nenubaustas – filmas tikrai pilnas visokiausių trūkumų, būdingų entuziastų sumanymams: siužetas logiškai nepaaiškinamas ir tiesus kaip grėblio kotas, lietuvių – lenkų santykiuose klišės kyšo plūgo rAnkenomis (tarti ilgą a), schematika – akivaizdi, bajeriukai ne visada suveikia, per gausūs cameo – erzina, o Sauliaus Baradinsko režisūra – išsiplovusi pati (pun intented). Bet.
 
O, kaip aš mėgstu tą bet! Vienas dalykas, ko nuoširdžiai nekenčiu lietuviškame kine – tai medinis dialogas, tai negyva, netikra kalba (prisiminkite „Pelėdų kalno“ anonsą, brrr, jau dabar baido), ir čia – gal dėl talentingų aktorių, gal dėl scenaristų – šita Scilė, Charibdė ir Chabarovskas viename – įveikti. Klausiau – ir nesiraukiau, na, gal keliose vietose buvo per tiesiogiai, per paprastai, bet net ir tada Gediminas Storpirštis sugeba suteikti svorį tekstui balsu ir aktoryste. Tad – apie aktorius. Visa signatarų ketveriukė – puiki, schematiška (p. Paprastasis (Stulginskis – Cicėnas), p. Prezidentas (Smetona – Dainavičius), p. Tautos tėvas – Mergišius (Basanavičius – G. Storpirštis), p. Trečias brolis Jonas (Klimas – kas*? :D)), bet puiki. Entuziastinga, gyva, sava, pažįstama, jauki. Taip pat lietuviškam kinui sekasi su banditais – čia tradicija, ar ką, bet toji porelė, pasirodanti keliuose epizoduose (Mindaugas Ancevičius ir…?) vagia scenas kaip užsakyti. Taip – nėra nei vieno keiksmažodžio** – tuo kūrėjai pelnytai didžiuojasi ir aš taip pat ploju jiems per petį.
 
Žiūrint filmą visą laiką jauti plūstančią iš ekrano šilumą, matai meilę ir džiaugsmą, kuri lydėjo kūrimą, išvysti norą padaryti dovaną – ir už tai atleidi daugelį nuodėmių – nuodėmėlių – nuodėmyčių (hm, deminutyvų buvo mažai – negi nė karto nenuskambėjo „pinigėliai“?!) Tad – skirtingai nuo rūsčių vyrų, išėjau iš kino teatro kantintas, besišypsantis, tarsi pats būčiau dalyvavęs kūrybos džiaugsme (panašiai taip jaučiausi, kai su klase padarėm gerą šimtadienį, seniai seniai***). Ačiū, kūrėjai, jūs – šaunuoliai, jums pavyko prašnekti apie tėvynės meilę nerėkiant, daug nemoralizuojant ir net su autoironija bei žiupsniu refleksijos.
 
P.S. Kartu su manimi filmą žiūrėjo visa klasė kokių 10-okų iš kažkurios mokyklos. „Nu, gerai“, pasakė kažkuris, kylantis iš krėslo. Taip trumpai, lietuviškai ir aiškiai.
 
* – M. Nedzinskas.
** – Man lietuviško pramoginio kino etalonas – „Zero 2“, netoli *** – ir gal dar po „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“.
Įrašas paskelbtas temoje kinas. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *