Lede

Apysaka. Konkurso „Geriausia Lietuvos fantastika 2002“ trečioji vieta

Foto (c) Ilya Birman

Artimiausia žvaigždė, prie kurios aptiktos planetos, yra Lalandė 21185, M2 klasės raudonoji nykštukė, atstumas — 2,5 parsekų arba 7,5 šviesmečių. Ji turi dvi planetas, atitinkamai nutolusias per 2 ir 10 astronominių vienetų (Lalandė 21185 b ir Lalandė 21185 c). Šias planetas aptiko George Gatewood ir apie tai paskelbė 1996 m. birželį. Jis panaudojo metodą, paremtą žvaigždės padėties danguje tyrimu per 50 metų laikotarpį. Minutės dydžio žvaigždės pozicijos pokyčiai gali būti sukelti dviejų Jupiterio dydžio planetų, kurių apsisukimo apie žvaigždę periodai apytiksliai lygūs 6 ir 30 metų.

Iš astronomijos naujienų

Lalandė ekspedicija — antroji Tolimojo kosmoso isisavinimo programos, skirtos ištirti artimiausias Saulės sistemos tipo žvaigždžių sistemas, ekspedicija. Ekspedicijos tikslas — žvaigždės Lalandė 21185 planetinė sistema. Ekspedicijos erdvėlaivis — „Ieškotojas“, klasė TK3. Norėtumėte sužinoti daugiau?

Centrinis tolimojo kosmoso programos archyvas.

Vieša informacija.

Dvyniai

Įrašas „Ieškotojo“ erdvėlaivio žurnale:

Gruodžio 12 d.

Persikėlimas baigtas sėkmingai. Visos sistemos funkcionuoja normaliai. Atstumas iki Lalandė 21185 b — 3210 mln. km. B1 parengtis keičiama į B3. Kometoidų sfera kol kas nepastebėta.

Įrašė: kapitonas Leonardas Naškovskis

Galvoje suskambo: „Pirminis biologinis išvalymas baigtas. Perduodu krovinį“. Jurekas pasisuko krėsle. Šliuzo angos pamažu vėrėsi, paslėpdamos mažytį svetimos planetos milžinės vaizdo lopinėlį. Laivo atmosfera šnypšdama veržėsi į patalpą. Ryškios šviesos apšvietė bandinių kapsules, tvarkingai sudėtas konteineryje. Ant jų raudonavo užrašas: „Dėmesio! Galimas biologinis pavojus! Elgtis labai atsargiai!“ Ką?!

„Žana, kas ten?“ — užklausė Jurekas dvynio. „Bandinio tipas B2 — 4A. Užsakovas: Markas Edvudas, biologinių tyrimų skyrius“, — atsakė ji.

„A…“, — doko saugotojas pamėgino prisiminti, ką galėtų reikšti šie skaičiukai, juk nuo mažų dienų žmonės buvo pratinami nepasitikėti vien dvyniais, lavinti tikrąją atmintį, kai tik yra tinkamas atvejis, bet prisiminti nepavyko. „Et… — nusivylęs murmtelėjo, — Žana, materiali kodo išraiška arba artimiausias jos ekvivalentas“. „Uolienos. Mineralai. Vanduo“.

Tpfu, akmenukai. Moksleivos ir vėl žais: čia morkytė, čia bulvytė… „Žana, kontrolė S2“, — paliepė, bet patvirtinimo pranešimas neatėjo. Vietoje jo suskambo: „Biologinio krovinio kontrolės minimalus lygis — S3. Patikslinti?“ „Eik velniop, — mintyse palinkėjo Jurekas. — Žana, S2“. Ne, jis nebuvo nusiteikęs laukti, kol paprasčiausi uolų gabalai, sterilizuoti Kelvino nulio ir vakuumo, perėję pirminį dušą, dar eitų per tris kontrolės lygius. Koks idiotas įrašė šią specifikaciją, nuo kada uolienos — biologiniai kroviniai?!

Jurekas taukštelėjo per klavišą, atveriantį šliuzo duris. Baltas pervežimo konteineris įplaukė į koridorių. Inžinierius, žvilgtelėjęs į būklės displėjų, susiraukė: blykčiojo daviklis, rodantis, kad konteinerio gravipagalvės generatorius pažeistas. „Ar ne… — suburbėjo. — Žana, kas gi jam, po velnių, nutiko?“ Dvynys tuoj pat prisijungė prie konteinerio ir atraportavo: „Y stabilumas kritęs 40 procentų. Įtaka funkcionavimui — 52 procentai“. „Žana, iškviesk papildomą konteinerį. K12“. „Chlamas, senas, supuvęs chlamas“, — murmėjo priėjęs ir stumdamas kontrolės skydo gaubtą. Iš pradžių jis norėjo paliepti dvyniui išjungti sistemas, bet dabar, pamatęs prieš akis mygtukus, pajuto kiekvieno būsimo mechaniko vaikystės aistrą — ką nors išardyti, o paskui sudėti atgal taip, kad liktų bent kelios detalės. Vis tiek budėjimas buvo nuobodus, o čia bent jau TECHNIKA, su kuria jis svajojo dirbti, tapdamas „Ieškotojo“ nariu, o ne sėdėti kaip obliui prie šliuzo ir spaudinėti mygtukus arba kamuoti dvynį. Jurekas palietė žymę, mažinančią pirmos ašies gravipagalvės intensyvumą, atsargiai kompensuodamas kitos ašies generatoriumi pažeistą galią. Konteineris ėmė leistis, bet staiga vienas iš indikatorių spriegė iki pat viršūnės, konteinerio uodega išlėkė aukštyn, kapsulės it vėrinio karoliai nusirito žemyn, vos girdimai atsimušdamos į grindis ir išsilakstydamos kas sau.

— Psiakrev! — nusikeikė Jurekas, dar spėdamas pakišti delną ir sugriebti paskutinę kapsulę. Suspaudęs pirštus jis vogčiomis apsidairė — lyg ir niekas aplinkui nesipainiojo. Konteineris vis dar stovėjo vertikaliai, grindys jaukiai blykčiojo žaliomis kapsulių indikatorių švieselėmis — tarsi būtų pasklidęs jonvabalių pulkas. „Hmrzrhhrr…“ — suniurzgė inžinierius dairydamasis ir neapsispręsdamas, nuo ko pradėti — nuo konteinerio ar išbarstytų bandinių. „Dėžė palauks, o jeigu kas pamatys išmėtytas…“, — apsisprendė, prie sienos pastatydamas rankoje laikytą kapsulę ir žengdamas surinkti kitų, nuriedėjusių net kokį trejetą metrų. Jis pasilenkė, į abi rankas imdamas po vieną ir tuo metu galvoje suskambo: „DĖMESIO! PRIE 15 DOKO ARTĖJANTIS OBJEKTAS PRAŠO ATIDARYTI! DĖMESIO…“, — perspėjamai cypčiojo pultas. Jurekas atsitiesė. „Kas čia per nesąmonė? Lyg ir nieko daugiau nelaukiau, gal koks zondas priklydo? Žana, patikrink kodą ir duok informaciją apie objektą“, — paliepė. „Kodas sutampa su B3 padėties avarijos kodu NB85. Objekto tipas: B klasės konteineris“. „A… Paklydusiam zondui baigėsi kuras ir galbūt sutrikęs stabdymas. Stabdymas?! Žana, atidaryk!“ „Neigiamas. Šliuzo vartai perjungti vien į rankinį valdymą“. „Ką?!“, — Jurekas šoktelėjo — žinoma, jis gi tik ką žaidė su dvynio blokatorių efektyvumu… „Objekto kontaktas su doko vartais po 5 sekundžių…“, — dar pranešė dvynys. Užmiršęs išmėtytus bandinius, inžinierius metėsi link kontrolės pulto. Koja nusileido ant kažko kieto, trekštelėjo plastikas, jis susverdėjo, bet vis tik atsispyrė. Beveik griūdamas nuspaudė atidarymo klavišą. „Ufff…“, — nutęsė išvydęs, kaip saugiai įčiaužia zondas paklydėlis. Delnu nubraukęs taip netikėtai aprasojusią kaktą vėl grįžo į koridorių. Dabar jau kapsules puolė rinkti paskubom — o jeigu vėl kas nors? Tarkim, ne zondas, o meteoras… „Ne, neprasibrautų…“, — nuramino save, lenkdamasis prie priešpaskutinės kapsulės. „O, mėšlas…“ — nusikeikė, pamatęs, kad kapsulės plastikas sutraiškytas ir turinys išbiręs. „Atrodo, ant šitos ir užlipau…“, — sumurmėjo. Ant grindų blyksėdami mėtėsi skaidrūs kristalai. „Žana, paskutinio atvykusio bandinio tipas. Išsamiai“. „Bandinio tipas B2 — 4A. Uolienos. Mineralai. Vanduo“. „A… Ledas, velnias negriebs…“, — Jurekas pakėlė kapsulę ir kulnu sąžiningai sutrynė išbirusius gabaliukus. Šilumoje bandiniai greitai tirpo, palikdami vos matomas dėmeles. „Ką nors sugalvosiu…“, — pasižadėjo sau, remdamas kapsules prie sienos ir grįždamas knebinėti konteinerio.

Puristai (nuo angl. pure — švarus) — visuomeninis etinis judėjimas, kilęs XXI a. trečiame dešimtmetyje, pasisakantis prieš elektroninės ir kompiuterinės technikos prietaisų implantavimą į žmogaus organizmą. Neigė tiek mechaninius, tiek biologinius ar nanomodeliavimo būdu sukurtus dirbtinius implantus. Radikalioji atšaka nepripažino net jų panaudojimo medicinos tikslais. Per sąlygiškai trumpą laiką tapo gana populiarus, nes sulaukė daugumos religinių konfesijų paramos. Žinomiausi veikėjai: Piteris O’Kelnas, Rebeka Redžins, Luisas Banieras. Visas straipsnis. Susiję straipsniai: „Puristiniai įstatvmai“. „Genome 3000 incidentas“.

Purizmas // Encyclopaedia Britannica

Žingsnių beveik nesigirdėjo — grindų danga po kojomis noriai prisitaikydavo prie bato rašto ir sugerdavo garsą. Gyvenamųjų korpusų garso izoliacija veikė tobulai, o neįkyri šviesa stengėsi sukurti jaukumo įspūdį, nors iš tiesų jaukumą skleidė „durų individualizacija“. Kiekvienas astronautas turėjo teisę įėjimą į savo asmeninį būstą pažymėti jam patinkančiu būdu, žinoma, nekeliant žalos įrengimams ir turtui. Tad nekeista, kad nuo vienų durų žvelgė figūringos merginos, kitas puošė įmantrūs meno kūriniai, džiovintos ar popierinės gėlės, trečias — šmaikščios sentencijos (pavyzdžiui — „Palikite viltį čia įeinantys“ šalia gyventojo kortelės: „Eduardas Berendsas, patologoanatomas). Gyvenamasis „Ieškotojo“ sektorius bent jau išoriškai orientavosi į bendrabutį, o ne į kosminėms kelionėms įprastas unifikuotų koridorių eiles. Markas skubėjo, nes tik trumpam atsiprašė iš budėjimo prisiminęs, kad buvo pažadėjęs ryte išsiųsti kai kuriuos tyrimo duomenis Flavijui į Žemę, mat 12 valandą turėjo startuoti ryšio zondas. Paklaustas, ar to negalima padaryti nepasijudinus iš darbo vietos, jis atsakė, kad matrica išimta ir ją pirmiausia reikia pasiekti fiziškai. Tiesą sakant, Markas neatsiminė, ar tikrai taip buvo, tačiau kas gi atsisakys galimybės pusvalandį pasivaikščioti užuot buku žvilgsniu stebėjus prietaisus? Priėjęs iki savo durų, ant kurių buvo prilipdytas raudonu apvadu perbrauktas skritulys su centre esančiomis raidėmis „Pašaliniams — D.“, ir prispaudęs nykštį prie identifikatoriaus plokštelės, pastebėjo raštelį „Neatleisiu!..“ Jis šyptelėjo — Ruta buvo nuoširdi puristė: asmeniniuose santykiuose — jokios elektronikos. Taip, duomenis Flavijui Markas užmiršo ne šiaip sau — viešnagė kitame kambaryje užtruko ligi pat sąlyginės vėlumos, o būtinybė skubėtu budėjiman privertė merginą parašyti tokį raštelį… Durys nuslinko į šoną. „O, tiesą sakant, ko man čia reikia? — akimirkai jis susimąstė, pagautas vakardienos prisiminimų. — A, medžiaga!“ Žvilgtelėjęs į terminalą ir pamatęs, kad jame matricos iš tiesų nėra, jis atidarė stalčių, pirštais perbėgo per skirtukus, surado reikiamą plokštelę ir sustūmė į priėmimo įrenginį. „Cerberi…“, — jau norėjo duoti komandą, bet persigalvojo. Nors į Rutos postringavimus, kad žmonės per daug pasidavė apgaulingai bei patogiai tiesioginių ryšių ir tokių sutvėrimų, kaip dvyniai, galiai, kad tai yra tiesiausias kelias į tinginystę, degradaciją ir išsigimimą, jis žiūrėjo su švelnia pašaipa, būdinga technokratams, bet vis dėlto puristai jį savotiškai traukė: Markas simpatizavo jų naivumui, tikėjimui, kad gera tik tai, kas natūralu, ir kad kūnas — tai šiek tiek daugiau nei aukštai organizuota materija. Be to, jis mylėjo savo kūną, kurio nebūtų mainęs į jokį, kad ir nuostabiausio ir turtingiausio virtuarelio [01] perspektyvas. Mylėjo jis ir moterų kūnus — o puristės tam tiko labiausiai, mat galėjai būti tikras, kad viskas, kas nutiko intymaus, liks tik judviejų prisiminimuose, o ne bus saugiai įrašyta dvynyje ir panaudota isteriškoms transliacijoms, kai tik ims grėsti išsiskyrimas…

„Tvarka“, — spustelėjo kelis mygtukus, įrašydamas bičiulio adresą ir paspausdamas duomenų siuntimo žymeklį. Markas patenkintas šyptelėjo — nors daug laiko praeis, kol Flavijus gaus medžiagą, bet kai gaus… Oi, kaip sius profesorius Lepštinskis! Vaikinukas atsistojo, apsižvalgė — ką čia dar palikus, kad po kelių valandų vėl būtų priežastis sugrįžti? Bet akis už nieko neužkliuvo — juk nei antklodė, nei šliurės tam netiko. Truputį nusivylęs Markas pasisuko į duris, bet, keldamas ranką prie sensoriaus, prisiminė tebekabantį raštelį. Jam kilo smagi idėja — vėl grįžęs prie stalo nuplėšė kalendoriaus lapelį, apvertė ir brūkštelėjo: „Tada aš verksiu ir krebždėsiu prie uždarytų durų… Gal bent pieno lėkštutę išneši?..“ Po kelių minučių raštelis jau kabėjo ant Rutos durų, o Markas pasišvilpaudamas lėkė link artimiausio lifto.

Valandos slinko nuobodžiai. Markas sunkiai kentė budėjimus — eksperimentai, be jokios abejonės, visada įdomu, bet kai lauki rezultatų — nors pasiusk, kaip lėtai bėga laikas, o jeigu tie rezultatai dar ir tolimi… Žinoma, kompiuteris būtų tuojau pat įspėjęs, jeigu kas nors atsitiktų, tačiau pagrindinį sprendimą vis tiek reikėtų priimti žmogui… Tačiau viskas buvo ramu. „Cerberi, sujunk su Ruta“, — paliepė. Štai ko puristai nesugebėjo įvertinti — mentalinio kontakto, kalbos mintimis. O juk šis išradimas buvo nuostabus. Svarbiausia, kad tai anaiptol nereiškė visų minčių atskleidimo pašnekovui — dvynys mokėjo „išfiltruoti“ mintį-kalbą ir mintį-mintį, o nepasitikintis filtru galėjo pasirinkti režimą, kuriuo mintis pašnekovui buvo perduodama tik tada, jeigu prieš ją pridedamas kreipinys į dvynį. O dar nepamirškime ir vertimo galimybių, naikinančių kalbos barjerą! „Mlio…“, — Rutos balsas skambėjo vis dar mieguistai. Vaizdo ryšio nejungė, o ir kas čia keisto — kokia gi moteris norės, kad skambinantysis matytąją tik ką atsibudusią? „Patikrinimas iš padoraus gyvenimo ir ankstyvo kėlimo centro“, — pasisveikino Markas. „Centrui: jūsų veikla šiandienai sustabdoma…“ — tuoj pat gavo atsakymą, bet dar nespėjo sugalvoti atsikirtimo, kai galvoje sušnypštė: „Ach, čia dvynys, o tu tingi žabtus pajudinti? Na, tai…“ „Pala, — puolė gintis Markas, — aš gi budžiu, negaliu pliurpti!“ — bet ryšys jau buvo nutrauktas. „Atstatyti?“ — pasiūlė Cerberis. „Et, — šyptelėjo, — ne, tegul pamiega…“ Rutos profesija buvo pati tinkamiausia puristei — tiesiog medicinos seselė, o tokio dydžio laive, kaip „Ieškotojas“, ligonių atsirasdavo beveik visada: tai kas nors susiginčijęs su robotu patikrindavo, ar šis turi apsaugos mechanizmus, tai į įtampos rozetę sugrūsdavo ryšio kabelį ar ką nors panašaus. Ilga kelionė turėjo įtakos ir žmonių psichinei būklei: uždara erdvė, paros ciklo dirbtinumas, moterų trūkumas. O kokios batalijos kilo tarp ekspedicijos rengėjų, kai prancūzai labai rimtai pasiūlė į įgulą įtraukti „laisvo elgesio“ merginų grupę! Ambasados netgi diplomatiniais demaršais apsisvaidė. Ir įtraukė… du seksopatologus JAV pasiūlyto „kompromiso“ pagrindu — mat pradinėje įgulos sudėtyje buvo numatytas tik vienas.

Į skambutį ilgai niekas nereagavo, o Cerberis nesugebėjo aptikti ryšio jungties, be viso to, Markas jautėsi kvailai — hidroponikai, dažniausiai pravardžiuojami „valstiečiais“, dabar patys turės puikią progą pasityčioti… Pagaliau plastikas nuslinko į šoną. Už permatomos sienos lapojo didžiulė oranžerija, bet Markas nespėjo įžiūrėti ten vešančių augalų rūšių, nes kresnas vyriškis žaliu kombinezonu įtariai pažvelgė į atėjusį.

— Taip? — paklausė jis.

— Esu Markas Edvudas iš Biologinių tyrimų skyriaus…

— Žinau, — grubiai nutraukė jį „valstietis“.

„Savaime suprantama, žino. Juk jo dvynys pirmiausia tai ir pasakė. Cerberi, kas jis?“ „Vidas Basanauskas. Inžinierius hidroponikas. Kilmės šalis — Lietuva“. „Mmm… girdėta… Kas dar iš ten?“ — linktelėjo Markas. „Patikslinti?“ — paslaugiai pasisiūlė dvynys, bet atsakymo nesulaukė, nes hidroponikas irgi nerimo:

— Klausau jūsų, — priminė „valstietis“.

— Man įdomu, — pradėjo Markas, — ar neauginate… gėlių?

— Gėlių? — Vidas kilstelėjo vešlų antakį. — Tai…

„Nejaugi nesuprato? Bet dvynys turėtų…“

— Gėlių, — pakartojo jis, — na, pavyzdžiui, rožių… — paaiškino ir pajuto, kad skruostai idiotiškai kaista, nes „valstietis“ prisimerkė, pašaipiai vyptelėjo ir sumurmėjo:

— Sakote, rožių? Hmm… Ne, rožių neturime, bet jeigu labai norite gėlių… — pasikasė šviesiais storais plaukais apžėlusį viršugalvį. — Vienas variantas gal ir yra… Eime, — pamojo ranka. Vos įžengęs į oranžeriją Markas net susverdėjo — uoslė buvo visiškai atpratusi nuo augmenijos kvapo, mat laive palaikomas reikalingas atmosferos sterilumas, o čia plūste užplūdo drėgnų lapų, puvėsių ir nepažįstamų augalų, lapojančių prie pat įėjimo ir iškėlusių žalius stiebus su violetinėmis ataugomis, svaiginantis kvapas. Bet „valstietis“ žengė taip spėriai, jog Markas neturėjo laiko geriau apsidairyti. „Galima net pavydėti čia dirbantiems“, — sumurmėjo pats sau. Tolimesniajame oranžerijos gale, į kurį jie skubėjo, matėsi atitvertos darbo vietos, o jas pasiekęs vedlys stabtelėjo, apsidairė ir nulapnojo tiesiai prie stalo, už kurio sėdėjo azijietiškų bruožų vyriškis.

— Pone Tagomi, — visai kitokiu tonu nei į Marką kreipėsi jis. Vyriškis kilstelėjo galvą.

— Manau, kad šitam žmogui jūs galite padėti, — ir, pašaipiai mirktelėjęs Markui, nuėjo. Cerberis tuo tarpu perskaitė informaciją: „Nakišitas Tagomis, vyriausiasis inžinierius hidroponikas. Kilmės šalis — Japonija“. Markas pasisveikindamas mandagiai linktelėjo. Tagomis, truputį įdėmiau pažvelgęs į atėjusįjį, vos vos nusišypsojo ir mandagiai paklausė:

— Kuo galėčiau pasitarnauti?

Apsvaigintas oranžerijos kvapų ir grožio, Markas buvo beveik užmiršęs apie savo vizito absurdiškumą ir komiškumą. Dabar nemalonus pojūtis vėl sugrįžo, bet, įkvėpęs oro, jis tiesiog šyptelėjo ir tarė:

— Ponas Basanauskas minėjo, kad pas jus galėčiau gauti gėlių.

— Gėlių? — nustebo hidroponikas. — Dekoratyvinių? — pasitikslino.

— Na, taip, dekoratyvinių, — linktelėjo Markas.

— Bet mes neauginame dekoratyvinių augalų. Oranžerija skirta maistiniams ir eksperimentiniams augalams, — paaiškino Tagomis.

„Tai velnio perėjūnas, išdūrė, — mintyse užsiuto Markas. — Dabar beliko atsiprašyti ir nešti kudašių per tas džiungles atgal…“

— Ką gi, atsiprašau… Matyt, jūsų kolega kažką supainiojo, — jis nejaukiai sumindžikavo. — Sudie, misteri Tagomi.

— Sėkmės jums, misteri Edvudai.

Tačiau, vos pasisukus žengti atgal, žvilgsnis užkliuvo už kairiajame stende lapojančių nemenkų augalų, kurių stambius kotus, pasipuošusius mėsingais karpytais tamsiai žaliais lapais, svarino didžiuliai balti žiedai. Taip ir norėjosi sušukti: „Kaipgi gėlių neauginate?! Čia juk chrizantemos!“ Markas vėl atsisuko į misterį Tagomį. Šis, pastebėjęs svečio nenorą nešdintis, irgi laukė naujo klausimo:

— Bet, — pradėjo Markas, — misteri Tagomi, ar štai čia — ne gėlės? — mostelėjo link stendo.

— Čia? — Tagomis pasekė gestą. — Čia yra tikmiši timamama. An-gliškai būtų… Salotos?

„Salotos? Jie ką, jas valgo?!“ — apstulbo Markas, bet prisiminė Tagomio tautybę ir susivokė.

— Misteri Tagomi, — plačiai nusišypsojo Markas, — gal aš galėčiau gauti porą šakelių tų salotų? Kurios su žiedais?

Jeigu Markas jautėsi idiotiškai eidamas į oranžeriją, tai ką jau sakyti, kaip turėjo jaustis ilgais „Ieškotojo“ koridoriais besinešdamas tris didžiules chrizantemas? Dar gerai, kad žingsniavo pro mažai vaikštomus sektorius, tačiau kiekvienas sutiktasis nulydėdavo jį tokiu sutrikusiu žvilgsniu ir vos susivaldydamas nepasukiojęs pirštu prie smilkinio, kad retsykiais Markui norėjosi prasmegti skradžiai. Tik užsivėrus lifto durims į gyvenamąjį sektorių, jis pasijuto ramiau ir galėjo pasirūpinti savo išvaizda — persibraukė ranka per plaukus, timptelėdamas palygino palaidinę. Gerai, kad ne darbo metu mokslininkams buvo leista vilkėti gan laisvai… Raštelis nuo durų jau buvo nuimtas, lengvas švytėjimas aplink rodė, jog savininkė namie. Markas pastukseno. Be abejo, durų izoliacija buvo tokia, kad stovintis už jų negalėjo išgirsti artėjančių žingsnių, bet jam pasirodė, jog tarsi pajuto, kaip skiriasi oras, glaudžiai aptekėdamas Rutos kūną, nesubjaurotą (pala, negi jis PATS čia mąsto?) jokių bio-mecha priedų, kaip erdvėje šoka spalvingos fluidų snaigės, kaip jis visas įsitempia, laukdamas pirmojo… žodžio? Plastikas sklandžiai nuslinko į šoną. Ruta, susisupusi į gelsvą chalatėlį, sustingo vos pravertom lūpom. Markas tylomis ištiesė jai pono Tagomio pietus. Vis dar sutrikusi mergina paėmė gėlių kotus ir visu veidu įniro į žiedlapius: „Kvepia!“ — nerišliai sumurmėjo, baksnodama nosį tai į vieną, tai į kitą žiedą. Markas, bežvelgdamas į Rutą, staiga pajuto, kaip viduje sukyla kažkas, ko beveik neįmanoma apsakyti: šiluma, džiaugsmas, švelnumas, jautrumas, jėga… Jis panoro pakelti merginą su visomis gėlėmis, nešioti ratais po kambarį, sukti, mėtyti į viršų tarsi kūdikį ir glausti, glausti, glausti… Pagaliau Ruta atsidžiaugė gėlėmis ir pažvelgė į svečią:

— Užeik, nestovėk tarpduryje. Sargas tuoj kaukti pradės, kad techniką gadini, užeik…

„Jis jau kaukia“, — tik dabar suvokė Markas, pagaliau pastebėjęs, jog akis bombarduojama pranešimu: „Jūs trikdote prietaiso [durys] veikimą!“

Sulaukęs penktos valandos Cerberis ėmė budinti šeimininką. Iš pradžių jis į sapną įmaišė kambarį, nutviekstą kylančios saulės, tada — gaivaus vėjo dvelktelėjimą ir vos girdimą jūros bangų mūšą, galiausiai — nenumaldomą norą pažvelgti pro pravertą langą, įkvėpti pilnus plaučius oro ir saldžiai pasirąžyti. Markas atsimerkė — rytinės vizijos kontūrai suvirpėjo ir išsisklaidė prietemoje, liko tik jauki naktinės lempelės šviesa ir nosį kutenanti neklusni Rutos plaukų sruoga. „Bravo, Cerberiuk“, — šyptelėjo jis. Dvynys tikrai nusipelnė pagyrimo — juk dažniausiai jis žadindavo labai banaliai — begaliniu noru sumažinti skysčių kiekį organizme, bet šiandien, matyt, atsižvelgė į pakilią šeimininko būseną.

Atsargiai, kad nepažadintų į kamuoliuką susirangiusios merginos, Markas išslinko iš patalo. Pasirąžyti iš tiesų norėjosi — tik tos lubos buvo taip žemai, kad plaštakos tuoj pat įsirėmė į plokštes. Metęs beveik nepradėtą mankštą vaikinas žengė tiesiai į dušą. Cerberis nustatė šeimininko mėgstamą vandens temperatūrą, tačiau šįsyk Markui norėjosi karštesnio — jis atsuko reguliatorių vos ne iki maksimumo ir nulenkė galvą (tas prakeiktas patalpų žemumas!), kad vanduo kristų ant sprando…

Upelis čiupdavo žiedus it išalkęs vaikiūkštis saldainį: tik capt — ir jau pašėlusiu greičiu neša tolyn, strykčiodamas per akmenis, nerdamas į ratilus, gurgėdamas ir kibirkščiuodamas vaivorykštėmis. Vainiką Ruta draskė tylomis — pienės viena po kitos prarasdavo galvas, melancholiškai nuplevenančias į godžią srovę. Birželis baigėsi. Jo paskutinės dienos, kaip ir draskomi piktžolių žiedai, krito į ėdrią kitos upės — tik šį sykį laiko — tėkmę. „Pala, o kodėl birželis?“ — nustebo Ruta. Juk ji žinojo, kad čia žodžiai „birželis“, „spalis“ ar „gruodis“ tereiškia ekranuose mirksinčią kiek kitokią ženklų kombinaciją. Bet dabar arti tebuvo tik pieva, vanduo, pienės — ir viskas buvo tikra, uodžiama ir liečiama. „Kad ir kaip bebūčiau čia atsidūrusi — tai tik į gera“, — nusišypsojo ji, vandeniui atiduodama vainiko liekanas. „Jau sugrįžai?“ — greta nuskambėjo pažįstamas balsas. Mergina atsisuko.

Gerdos akys švytėjo džiugesiu, bet gelsvi plaukai nebuvo pailgėję nė per mažojo pirštelio nagą. „O juk ji žadėjo netrumpinti iki sugrįšiu“, liūdnai toptelėjo Rutai, nors ir suprato, jog ketveri ekspedicijos metai gal kiek per daug plaukų auginimui… Staiga, bežiūrint į draugę, iš kažkur neprašyta atsibrovė dar viena mintis: „O kaip ji tiktų prie Marko!“ — ir prieš Rutos akis stojosi jau dviese: aukštas, juodbruvas, valingo smakro, bet viliūgiškų akių vyriškis bei aukšta, šviesiaplaukė, mažyte nosele ir putliomis lūpomis mergina — visiška JOS priešingybė. Pavydas smogė it griaustinis — kodėl gi JIS čia? Nustebęs ir įskaudintas žvilgsnis slystelėjo žemyn — Markas iki kulkšnių stovėjo upelyje, bet stovėjo keistai, nenatūraliai įsitempęs, iš virpančių raumenų matėsi, kad sukauptos visos jėgos. O vanduo tarsi norėjo jį pagriebti ir nusinešti, tik milžiniškos valios pastangos leido dar kurį laiką išstovėti. „Daryk ką nors! — sušnibždėjo baldama Gerda, — Ruta, juk matai — jį tuoj nuplaus!“ Ji pabudo. Pieva, Gerda, birželis — viskas akimirksniu prapuolė, liko tik vandens čiurlenimas. Apsidairiusi galutinai atgavo nuovoką.

— Markai! — pusbalsiu pašaukė. — Markai! — pakartojo garsiau, bet jis neatsiliepė. Matinė vonios pertvara švytėjo, tačiau už jos besiprausiančio žmogaus teškenimosi nesigirdėjo — tik vienodas dušo šnypštimas.

Ji atsikėlė ir net neužsimetusi chalatėlio nuskubėjo prie vonios durų. Atvėrusi pertvarą sustingo: viduryje patalpos, prausiamas vandens čiurkšlių, keistai sukniubęs klūpėjo Markas. Trumpa impulsyvios moters ir apdairios medicinos seselės dvikova baigėsi pastarosios pergale — nepamiršusi prieš tai užsukti čiaupų, ji pripuolusi sugriebė vaikino galvą. Įdėmios akys susidūrė su kitomis atmerktomis akimis, kurias ji jau neblogai pažinojo — juodomis, giliomis, svaigiomis. Akys vis dar buvo juodos, vis dar svaigios, bet, pabandžius pažvelgti giliau, iš ten netikėtai trenkė milžiniškų bangų mūša ir purslai nutiško jai ant krūtinės…

Spalvingi analizatorių indikatoriai blyksėjo, kontrastuodami su baltomis ligoninės sektoriaus sienomis ir gausia įranga. Lempos plieskė taip ryškiai, jog bacilos turėjo nykti vien nuo fotonų srauto intensyvumo, ką jau bekalbėti apie tvyrantį sterilumo tvaiką. Šviesa ant paciento kūno krito tokiu kampu, kad matėsi vos ne kiekvienas gyvaplaukis. Daktaras Samuelis Radersas, masyvų kūną kažkodėl įspraudęs į gan ankštą chalatą, dar kartą peržiūrėjo rezultatus — ekrane mirgėjo duomenys, vienareikšmiškai įrodantys, jog vaikinas lyg ir sveikutėlis. Daktaras prunkštelėjo, brūkštelėjo per tankius rusvus plaukus, pasikasė pakaušį ir tyliai sau prisipažino:

— Nieko nesuprantu…

O nesuprasti iš tiesų buvo ką: mat analizatorius užsispyręs tvirtino, jog smegenys funkcionuoja kuo puikiausiai. Tačiau… Tiriamasis visiškai nereagavo į aplinką — jis tarsi nieko nematė ir nieko negirdėjo, nors žvelgė plačiai atmerktomis akimis. Vaikino veido išraiška buvo sustingusi, tačiau raumenys neatrodė įtempti. Akivaizdu, jog tai panašu į komą, tačiau kodėl? Juk be priežasties žmonių neištinka koma! Atrodo, grėsė sunki ir keista mįslė, kurios nepadėjo išspręsti net aktyviai kilnojami informacijos apie įvairius smegenų sutrikimus bazių segmentai…

— Robertai, būkite malonus, pakartokite seansą, — daktaras pasisuko į asistentą.

— Gerai, daktare, — atsiliepė pagalbininkas.

„Marta, prisijunk prie analizatoriaus tiesiogiai“, — paprašė Radersas, nebepasitikėdamas akimis. Analizatorius ir vėl pažėrė skaičius ir apibūdinimus, tvirtinančius, kad viskas puiku. „Marta, palygink duomenis“, — nurodė daktaras, nes esminių pokyčių pastebėti nepavyko. „Yra pokyčių būsenos įvertinime“, — atėjo pranešimas. „Marta, smulkiau“, — iš karto pareikalavo. Vėl nusidriekė skaičių ir simbolių stulpeliai. Ėhė… atrodo, kad… O jeigu su jo dvyniu pabendravus tiesiogiai? „Marta, užklausk, ką šeimininkas mato, ne, duok transliaciją“.

Jis nesuprato, kas nutiko — kūnu staiga perbėgo šiurpas, akyse blykstelėjo, pasaulis kažkur nuplaukė, didžiulė tamsi banga pakibo grėsmingu titanu, pasirengusi sumaitoti į ją žvelgiantį žmogų…

— Ne per visą lauką! — užriko Radersas, nejučiomis atšlydamas.

— Daktare, — iš karto sureagavo pašokdamas asistentas, — kas atsitiko?

„Marta, išjunk!“ — įsakė minties kumštyje suspaudęs gelmėn slystančią sąmonę. Ir kada jis sugebėjo perjungti transliacijos režimą?

— Nieko, Polai, gavau truputį per daug vizualios informacijos, — šyptelėjo atsigaudamas, nors viduje dar visas virpėjo. Kvailelis taip susitvarkęs, kad dvynys galėtų transliuoti į visą regimąjį perimetrą. Dar vienas sinefilas? Bet kas tai? „Marta, išvesk į ekraną…“ — murmtelėjo. Tačiau vaizdo tarsi nebuvo — tik kažkokia judanti, besivelianti pilkuma. Radersas dar kurį laiką bandė išvysti bangas, tačiau nebesisekė. Ir vis dėlto tai buvo kažkas, transliuojama iš dvynio tiesiai į smegenų regos centrus. „Ką gi, reikia pamėginti liepti dvyniui nutraukti transliaciją. Procesas, aišku, bus ilgokas, kol gausim reikalingus kodus, bet… Marta, susisiek su kapitonu Naškovskiu ir parodyk paciento dvynio statusą“. Po akimirkos blykstelėjo atsakymas: Nerodoma“. Radersas krenkštelėjo: „Kaip suprasti nerodoma? Marta, paaiškink!“ „Į užklausą neatsakoma dėl per didelės apkrovos. Pamėginkite vėliau“. Ką? Kuo tas dvynys manosi esąs? Serveriu? Iššoko pranešimas (daugiau kaip vieną balso ryšį turėti buvo bjauroka — keletas balsų galvoje): „Taip, Semai?“ — tai Naškovskis. „Leni, turiu netradicinį atvejį“ (kapitonas ir vyriausiasis gydytojas buvo seni draugai, tad bendraudavo vardais). „Na?“ „Vaikinas, mokslininkėlis Markas Edvudas, nežinau, filmuką žiūrėjo viską užmiršęs ar kaip, bet dabar atsijungė nuo pasaulio ir dvynys jam transliuoja kažkokį šlamštą. Norėčiau tą aparatą užblokuoti, tačiau, pats žinai, reikia kodų, kuriuos turi tik tu“. „Jokių problemų, tuoj tau jie bus perduoti…“ „Ačiū. Kaip vadovybės pasitarimas?“ „Nieko gudraus. Konstatavome akivaizdžius dalykus. Kitų planetų nėra. Gyvybės nėra. Ekspedicija faktiškai šuniui ant… Na, pats supranti. Aišku, viską uždangstėme labai subtiliomis frazėmis. O, kodai jau eina. Sėkmės, turiu dar vieną skubų reikalą. Užbėk brendžio prie progos“. „Oukei, būtinai. Marta, nutrauk ryšį, kur informacija iš dvynio?“ „Nerodoma“. „Hmm… Marta, dvynio šeimininko statusas“, — dar kartą sumurmėjo daktaras. Skaičiai ir raidės. „Marta, dvynio statusas?“ — Ir vėl: „Nerodoma“… Po perkūnais… „Marta, kontrolės pultą“. Prieš akis iššoko įvairūs užrašai. „Marta, pirmas, trečias, aštuntas, dvyliktas“. Atjungimo komanda sklandžiai nuskriejo iki paciento smegenų priedėlio. „Komandos įvykdyti negalima. Uždrausta šeimininko“. Kaip suprasti? Tokio dalyko juk neįmanoma uždrausti — universalusis kiekvieno dvynio atjungimo kodas tas pats kaip tavo ID, tik prieinamas ne kiekvienam ir taip lengvai nepanaudojamas… Negi išminčius bus „atsirišęs“? Tuos hakerius… „Marta, paaiškinimus!“ „Neduodama“. „Kartok prieš tai buvusią operaciją“. „Komandos įvykdyti negalima. Uždrausta šeimininko“. Gal prietaisas perėmė smegenų kontrolę? Bet… Ne, teks kviestis programuotojus, be jų čia nepavyks… Tpfu tpfu.

Maichelsono Džem-Bri-O kūnas vis sutrūkčiodavo — Radersas, stebintis programuotojo darbo procesą, pajuto kylantį keistą pasišlykštėjimą — štai sėdi žmogus kaip žmogus, bet iš tiesų jo čia nėra. Yra tik verdančios smegenys, sutapusios su nulių ir vienetų srautu, mėginančiu suvaldyti svetimą išprotėjusį dvynį. O visa kita — niekam nereikalinga mėsa, virpanti it drebutis. Plikagalvis informacijos genijus kaupėsi jau trečią valandą, bet daktaras, stebintis paciento būklės pokyčius ekrane, aiškiai matė — programuotojo pastangos bevaisės. O pradžioje, net neišklausęs problemos iki galo, tas programeris tik linktelėjo galva ir murmtelėjo: „Nouprobas šaringo violacija…“ Radersas net nespėjo paklausti, kas tai, nes vaikinas klestelėjo į kėdę ir tiek jį tematė. Bet štai jis atsimerkė, tarsi sufokusavo žvilgsnį į daktarą ir ištarė:

— Totalus krašas.

— Kitaip tariant? — valdydamasis, kad neišplūstų žmoniškai nekalbančio padaro, pasiteiravo Radersas.

— Sistema visiškame dizasteryje, portai perkrauti, aksesas blokuojamas, užsukta kažkas mirtino.

— Kitaip tariant, prie valdymo prieiti nepavyko? — pasitikslino daktaras.

— Kokio dar valdymo… Jeigu neduotų auto, sakyčiau, kad daikčiukas miro.

— Gerai, laisvas, — daktaras mostelėjo ranka, nebeerzindamas kantrybės. Programeris, aiškiai įsižeidęs, pakilo ir išsliūkino. Prikandęs lūpą Radersas įsispoksojo į duomenis. Oi kaip jam tai nepatiko, bet pareiga yra pareiga. „Marta, interkomą su operacine. Transliuok: kalba daktaras Samuelis Radersas. Skubiai paruoškite operacinę. Operacijos tipas — dvynio pašalinimas. Pradėsime 11:30“.

„Bet kas gi galėjo nutikti?“ — Radersas, laukdamas signalo apie parengtą operacinę, vis dar nepajėgė nurimti. Tiesą sakant, jį baugino priimto sprendimo rimtumas — pašalinti dvynį bus ne juokas, bet jeigu vaikino smegenys maitinamos tokiu vizualiniu dirgikliu, nuo kurio šis — apimtas komos, gali būti ir blogiau. Jis viena ausimi buvo girdėjęs, kad Žemėje tokių atvejų pasitaikydavo, tačiau ekspedicijoje taip atsitiko pirmą kartą. „Marta, peržiūrėk duomenų bazes, surink viską, kas susiję su dvynio pašalinimo operacija, ir referuok“.

— Polai? — šūktelėjo asistentą.

— Taip, daktare?

— O kur rado pacientą? — Gal tai ką nors paaiškintų?

— Vonioje, daktare.

— Vonioje? O kas rado?

— Seselė Ruta, ji mus iškvietė. Gal pakviesti?

„Ruta? Mūsų didžioji puristė?“ — nusistebėjo ir linktelėjo:

— Kviesk.

Radersas atsistojo ir porą kartų perėjo per kambarį. Kaipgi Ruta į tai įsivėlusi?

Suplevėsavo merginos chalatėlis:

— Daktare, kvietėte?

Radersas įdėmiai nužvelgė ją tarsi pacientą: mergina buvo nerami mindžikavo, žaidė pirštais, sukiojo galvą, vis pažvelgdama į stalą, ant kurio gulėjo tas, kaip ten… A, Markas Edvudas. O geriau pažvelgus — gi gražuolis, prie tokių bobos pačios limpa. Nukabino vargšelę? Pažaidė bitutę ir išsijungė?

— Nieko naujo? — galiausiai pasiteiravo ji.

Daktaras atsainiai mostelėjo:

— Sėsk.

Ruta toptelėjo ant kėdės ir įsmeigė laukiantį žvilgsnį.

— Kur jį suradai? — Mergina mirktelėjo pajutusi, kad daktaro tonas pakitęs į asmeniškesnį, bet kažkokį keistoką. Įžūlų?

— Vonioje. Sukniubusį, kniūbsčią. Tikriausiai prausėsi…

— Kieno vonioje? — Radersas užsimetė koją ant kojos, patogiau išsidrėbdamas jam per mažoje kėdėje.

— O koks JUMS skirtumas? Vonios, mano žiniomis, kajutėse yra vienodos, — seselė tonas irgi nešvelnėjo. Patujinta, ji tuoj pat akcentavo „JUMS“ ir tik kurčias galėjo neišgirsti šio pagarba net nekvepiančio skambesio.

— Supratau, — ironiškai nusišypsojo daktaras, — gerai, tarkim, man tai nesvarbu. Ką dar prisimeni? Keistas maistas? Emocinis šokas? Galvos svaigimas? Erekcijos sutrikimai?

Ruta prikando lūpą — nors iš esmės Raderso klausimuose nebuvo nieko neįprasto ir to klaustų kiekvienas gydytojas, norintis išsiaiškinti, kas nutiko pacientui, tačiau chamiškas daktaro tonas tarytum teigė, jog jis, tas kvadratinis snukis, dar tikriausiai dirbtinai patobulintas skalpelio genijus, turi kažkokių teisių į jos asmeninį gyvenimą!

— Buvo sveikas, gyvas, labai pajėgus, — išdidžiai atkirto ji, — jokių emocinių šokų, maistas įprastinis, viskas tiesiog puiku.

Daktaras pasitikslino:

— Nieko nieko? Visiškai nieko keisto? Pavyzdžiui, išlaikymas…

— Ne, — Ruta tarsi kirste perkirto naują užuominą ir atrėmė įžūlų žvilgsnį nemirkčiodama.

— Hmm… — Radersas pirštais timptelėjo lūpą — dar vienas veiksmas, kurio Ruta tiesiog negalėjo pakęsti: išverčia mėsingą vėpelę ir taip tiiimpt, o po to šioji pliaukšt į dantis… — Tada tiesiog nežinau: nei priežasčių, nei pasekmių, aišku tik viena — teks šalinti dvynį, kuris visiškai užblokavo paciento smegenų recepcijos ir kitus centrus, — apibendrino jis.

Ruta prasižiojo, bet prabilo tik po akimirkos:

— O tai… įmanoma?

— Taip, — jis linktelėjo, — yra buvę ir sėkmingų operacijų…

Ji nebegalėjo suprasti — juokauja Radersas ar ne, daktaro balsas taip pat to išduoti nesirengė.

— Ką gi, — galiausiai mergina šyptelėjo, — gerai, kad už kiekvieną operaciją jos atlikėjas yra atsakingas ne tik pagal Hipokrato priesaiką…

Daktaras irgi šyptelėjo — nepėsčia panelė, žodžio chalate neieško netgi pagrasinti bando…

— Bet vis tiek jų darbus paslepia kastuvas ir kauburys, ne, šiuo atveju — beorė erdvė… Cha cha cha! — nusikvatojo ir pridėjo: — Ne, tai nėra pati pavojingiausia operacija. Dvyniai konstruojami taip, kad juos galima būtų atjungti, kitaip — kaipgi atsirastų puristai, Ruta, a?

— Visi mes gimstame puristais, jeigu motinos netingi turėti vaikų, o ne genų inžinerijos augalą, — ji net nemėgino apsimesti draugiška. Radersas pakėlė rankas:

— Gerai gerai, kolege. Nesipykime. Nenorėčiau antrojo Genomo 3000 incidento…

Merginos akys plykstelėjo — „Kaip jis drįsta?! Aš!.. Aš..! Bet… Vadinasi, žino?! Tačiau..! O kas čia keisto — atspėti nesudėtinga…“ — nuskubėjo minčių grandinėlė ir iš karto atmintyje išplaukė papildomas, žeminantis ekstremalios situacijos psichologinio stabilumo testas, kurį privalėjo atlikti kiekvienas būsimos „Ieškotojo“ įgulos narys, jeigu dėl jo tinkamumo ekspedicijai kildavo abejonių „autoritetingoms“ atrankos komisijoms. Ruta nevalingai virptelėjo, bet tuoj pat susivaldė, sau tardama, jog tai buvo, bet pražuvo. Bemiegės naktys, tamsūs koridoriai, ryškios šviesos, balti chalatai, kraują stingdantys vaizdai ir riksmai — jau praeitis, ji savo pasiekė, ji JIEMS įrodė! „O dar moko, kad vaikai neatsako už tėvų nuodėmes…“ — tik liūdnai šyptelėjo lūpų kampučiu, nusprendusi visgi nuryti užuominą ir neatkirsti taip, kaip norėjosi — grubiai, gal net bjauriai… Daktaras, nenusukdamas žvilgsnio, puikiai matė tą emocijų škvalą, persiautusį merginos mintyse. Kandus šypsnys taip ir liko sustingęs lūpose, bet oda vieną akimirksnį pašiurpo — Radersas juste pajuto, kiek beveik atavistinės neapykantos išsiveržė iš merginos akių. Bet štai ji linktelėjo ir be menkiausio balso virptelėjimo tarė:

— Nesipykime.

Po to, net nelaukdama leidimo, atsistojo ir nuėjo link durų.

Radersas, nieko nebesakydamas lyg užhipnotizuotas žvelgė pavymui, beveik nevalingai sekdamas kiekvieną nueinančios merginos kūno kryptelėjimą — vienu momentu jam pasirodė, kad gyvenimo pilnatvei užtektų tik staiga sumažėti, įsitaisyti į tą liemens išlinkį ir taip amžiais keliauti sūpuojantis per ilgus koridorius, uosti svaiginantį moters kvapą ir skanauti šonu nutekančius karčiai saldžius prakaito lašelius… Tik kai Ruta dingo už kampo, jis pajuto, jog sėdi išpiltas prakaito — net delnai sudrėkę. „Ne, iš susilaikymo gero nelauk…“ — dar spėjo pagalvoti, žvelgdamas į tarpkojį ir vertindamas ten įvykusius pakitimus, bet dvynys blykstelėjo pranešimu: „Operacinė parengta“.

„Viskas…“ — šmėstelėjo mintis, kai virš atidarytos kaukolės manipuliatoriaus čiuptuvėliai lėtai pakėlė nediduką kruviną gniutulą. Nors daktaras puikiai suprato, kad tai buvo tik pusė darbo. Preciziška operacija tęsėsi jau antrą valandą — Radersas leido operacijų kompiuteriui veikti pačiam, bet kiekvieną jo sprendimą labai kruopščiai tikrindavo ir tvirtindavo pats. Galbūt toks nepasitikėjimas tobulesniu mechanizmu buvo saviapgaulė — bet žmonės jau seniai buvo įpratę neleisti kompiuteriams peržengti tam tikrų ribų, kontroliuodami jų veiksmus, ribodami dirbtinio intelekto galimybes ir visada stengdamiesi turėti galimybę atjungti kompiuterius rankiniu ar kitu išoriniu būdu. Toks požiūris dar buvo vadinamas „HAL 9000“ [02] prevencijos dėsniu“, nors ką tiksliai reiškė šios raidės ir skaičiai, galėjo pasakyti lik rimtai apsiskaičiusieji. Pranašautas visiškas žmogaus ir kompiuterio susiliejimas, net ir vystantis nanotechnologijoms, neįvyko — milijonus metų žmogų valdę biologiniai savisaugos instinktai dar kartą parodė savo galią. Nesnaudė ir puristai. Tačiau dvyniams minėto dėsnio faktiškai netaikė — mat juose DI (Dirbtinio Intelekto) nebuvo nė pėdsako, o atliekamų funkcijų apimtis — griežtai ribota. Pagaliau dvynį visada galėjai atjungti tam tikra kodine žodžių seka, o tai juk dar paprasčiau nei rankomis; pačiu blogiausiu atveju — specialiu kodu iš bet kurio kito kompiuterio. Tiesa, po šios dienos įvykių žodį „visada“ jau reikėjo keisti žodžiais „beveik visada“, kaip ir teiginį, kad „dvynys negali blokuoti smegenų“, keisti „dvynys teoriškai negali blokuoti smegenų“.

— Dvynį į konteinerį, konteinerį į analizatorių! Tuojau pat! — šūktelėjo daktaras sutrikusiems į iškeltą dvynį spoksantiems asistentams. — Ir pasiruoškite kaukolės uždarymui…

Ruta, sustingusi it statula, sėdėjo prie pat operacinės durų. Operacijose ji niekada nedalyvaudavo ir netgi neturėjo tam teisės, išskyrus kritinius atvejus, tad pykti ant daktaro taip pat nebuvo jokio pagrindo, be to, ji ir nesiprašė įleidžiama — vien pagalvojus, kad vėl teks bendrauti su keistą metamorfozę patyrusiu Radersu, ją purtė pasišlykštėjimas. Dabar ji net stebėjosi, kad kažkada daktaro chamiškumas jai atrodė įprastas mediko atributas ir netgi savotiškai patrauklus guvaus proto blykstelėjimais. Tačiau iš čia išeiti nesužinojusi, kas nutiko Markui, mergina irgi negalėjo, nes kažkur giliai širdyje krebždėjo įkyrus kaltės jausmas, primenantis, kad ji, ko gero, ramiausiai miegojo keletą valandų, kai Markui jau buvo blogai. Ir dar — retkarčiais prieš akis vėl plykstelėdavo tos bangos, tarsi matytos bičiulio akyse: juodos, tamsios, grėsmingos. Na, ir keistos vizijos — iš kur jos galėjo atsirasti? O tas sapnas apie upę, Gerdą, Marką — baugu…

Daktaras ir asistentai praėjo jos net nepastebėję — žvaliai kalbėdamiesi, mostaguodami rankomis, vos ne kvatodamiesi. Matyt, viskas baigėsi gerai. Visgi, sukaupusi visą ryžtą, seselė atsistojo, pasivijo Radersą ir, nelėtindama žingsnio, šūktelėjo:

— Daktare!

Jis stabtelėjo ir atsisuko. „Šit kaip — išlaukė visą operaciją… Kantri mergužėlė“.

— Taip? — tik ką smagų pokštą pasakojusios išsišiepusios lūpos vėl pavirto brūkšniu. Asistentai nutolo vis dar linksmai klegėdami.

— Ar operacija… pavyko? — Rutai į aukštaūgį daktarą teko žvelgti šiek tiek iš apačios ir mergina dar kartą pastebėjo, koks nemaloniai platus jo veidas, užstojantis visą apšvietimo plafoną…

Radersas linktelėjo:

— Preliminariai taip. Tačiau kada būsena ir pajėgumai vėl taps ir AR taps normalūs — pasakyti sunku. Pati suprantate, koks atvejis.

— Suprantu… Ačiū, — linktelėjo ir mergina. Bet daktaras vis dar stovėjo, tarsi nebesiruošdamas niekur eiti. Ruta ir vėl pasijuto nejaukiai — kas gi čia dedasi? Atrodė, kad tos mažos plieninės akutės tarsi taikėsi peršviesti chalatėlį ir tai, kas po juo, užmiršusios visa kita. Bet štai Raderso veide vėl pasirodė kitokia išraiška, jis tarsi atsibudo ir sumurmėjo:

— Atleiskite, jeigu pasakiau kažką ne taip. Sunki diena… — ir nusisukęs nuėjo.

Bet atsakyti: „Nieko, suprantu, viskas gerai“, — ar kažko panašaus seselė nespėjo — pro medicinos sektoriaus duris įplaukė neštuvai ir tuojau pat įsijungė pranešimo apie dar vieną ligonį signalas. Vos užmetusi akį į naują pacientą Ruta suvirpėjo — neštuvuose gulinčios moters veide buvo sustingusi keista išraiška, tarytum ji žvelgtų į nieką. Tuo metu pranešimas apie naują ligonį tikriausiai pasiekė ir Raderso smegenis, nes daktaras atsisuko ir sustingo.

Mažuma

Įrašas „Ieškotojo“ laivo žurnale:

Birželio 8, 15:00

Vyksta kažkas nesuvokiama. Žmonės, buvę gyvenamajame sektoriuje, masiškai ištikti komos. Atrodo, jog tai susiję su dvynių sutrikimu. Sektorių uždarėme. Bandome imtis priemonių.

Įrašė: kapitonas Leonardas Naškovskis

Jis bėgo. Bėgo sunkiai beatplėšdamas nuo žemės kojas, giliai alsuodamas ir jausdamas, kad jėgos tuoj apleis, jis susmuks, o banga, lekianti iš paskos — pasiglemš ir nuneš į juodas gelmes. Tamsūs, glitūs purslai jau pasiekdavo kulnus kiekvieną sykį, kai tik atsispirdavo nuo žemės — bet viltis laimėti beprotiškas lenktynes vis dar nenorėjo mirti, bent jau tol, kol visai netoli baltavo kažkokie kalnai, kurių bangos tikrai negalėtų užlieti. Tuoj pradės aukštėti, tuoj bangos nebegalės vytis… Dar šuolis, dar vienas, dar…

Staiga viskas dingo — tik balta šviesa užpylė akis. Netrukus išryškėjo lubų plokščių kontūrai ir jis pamėgino atspėti, kas nutiko: „Pabudau?“ Akyse dar pleveno vaizdinių ir prisiminimų nuotrupos: tos pačios juodos bangos, Rutos kūnas, kažkoks rytinis kambarys. Beprotiška karuselė, nežinia kada prasidėjusi ir netikėtai pasibaigusi. Jis pamėgino apsidairyti — permatomas gaubtas, o už jo — baltas lygiasienis kambarys, kažkokie prietaisai. Kur jis? „Cerberi…“ — mintyse pašaukė dvynį. Tačiau nieko neįvyko. „Cerberi!“ — pakartojo dar kartą, bet ir vėl bergždžiai. „Vadinasi, vis dar sapnuoju… — suvokė, — tik ką? Pabusk, pabusk!“ — mėgino įsakyti sau, bet niekas nesikeitė. Siurprizai laukė ir pabandžius pakelti rankas — šios buvo pritvirtintos prie lovos, o kai pamėgino kilstelėti galvą, pasigirdo balsas:

— Ligoni, prašome gulėti ramiai. Jums negalima keltis.

„Ligoni“?

— Kur aš? — paklausė šįsyk garsiai.

Gaubtas ėmė slinkti, pasigirdo žingsniai. Jis įsitempė — ko dabar laukti? Šnervės suvirpėjo, užuodusios kažkokį lengvą, pažįstamą kvapą, primenantį… Ką būtent — atsiminti nespėjo, o ir nebereikėjo — Ruta pasilenkė, sugriebė už rankos, įsistebeilijo į akis, nušvito ir iš tarė:

— Sveikas sugrįžęs, Markai…

— Iš kur? — protas visgi pirmiausia geidė atsakymų.

— Dar nežinau, bet… — Ruta staiga surimtėjo.

— Mes sapnuojame, — ištarė jis tarytum sau, mėgindamas kilstelėti kitą ranką ir pasiekti merginą, kad įsitikintų jos realumu, bet nepavyko — laikiklis vis dar veikė.

— Gulėk kol kas ramiai, — paliepė seselė, pastebėjusi pastangas, — ir nesibaidyk: nieko nesapnuoji, viskas tikra. Tu — ligoninėje, tau atlikta operacija.

— Kokia? — Markas vėl mėgino pašokti.

— Nešokinėk! — dar kartą sudrausmino. — Tau pašalino dvynį.

— Dvynį? — Markas išplėtė akis. — Kodėl?

— Pala, ką tu prisimeni, ką matei paskutinį kartą? — neatsakydama paklausė Ruta.

— Ką? — jis susimąstė. — Bangos… — sumurmėjo, — Rutos veidas persimainė, — bet pala, — toliau samprotavo, — bangas aš sapnavau — juk čia negalėjo būti bangų, nesąmonė kažkokia, — murmėjo, — tave. Iš tiesų, juk mes… miegojom?

— Miegojom, — mergina linktelėjo, — o kas nutiko po to?

— Kas? — Markas užsimerkė ir kaktoje įsirėžė raukšlės, — aš… aš…

Ruta kantriai laukė, lėtai glostydama jo ranką.

— Ėjau į vonią! — vėl norėjo pašokti.

— Aha, aš tave radau vonioje… O toliau?

— Toliau? — vėl pamėgino susikaupti vaikinas, — toliau… Prausiausi turbūt… Vanduo…

— Daugiau nieko?

Markas pažvelgė į merginą — neįprastai susirūpinęs Rutos žvilgsnis tarytum norėjo įsiskverbti vidun ir išplėšti jo prisiminimus.

— Ruta, tai kas vis dėlto man atsitiko? Kas?

— Aš nežinau, — ji sugniaužė ranką, — radau tave sukniubusį vonioje. Tu nieko negirdėjai, nieko nematei, nieko… nejautei. Tu nereagavai į aplinką. Išsigandau… Iškviečiau greitąją, tave išgabeno ir daktaras Radersas nustatė, kad dvynys blokuoja smegenis. Pabandė atjungti — nieko nepavyko, tada nusprendė operuoti ir mechaniškai pašalinti dvynį… Tai buvo prieš dvi dienas. Tavo smegenims specialiai davė poilsio, o dabar leido pabusti.

— O kodėl dvynys užsiblokavo? — paklausė kantriai išlaukęs jos paaiškinimą.

— Nežinau. Niekas to nežino ir… Markai, nutiko kažkas keista… — Rutos balsas virptelėjo, prarydamas isterišką gaidelę, bet ji prikando lūpą ir tęsė: — Bet tu kol kas nesijaudink. Rytoj, jeigu tyrimai bus teigiami, galėsi keltis, pažeidimų neturėtų būti. Aš vėl įjungsiu miegą, gerai? — tarė ji, lenkdamasi prie prietaisų skydelio.

— Palauk, — vaikinas ir vėl pasigailėjo, kad ranka pritvirtinta. — Ruta, tai kas iš tiesų atsitiko? Kas keista? Kur?

— Nesirūpink, viskas susitvarkys… Miegok… Štai, mik, — ji pasilenkė ir pabučiavo į kaktą. „Tarsi vaiką“, — dar spėjo palyginti Markas, bet miego stimuliatorius veikė labai efektyviai ir viskas apsiblausė rūku. Plastiko gaubtas vėl sklandžiai užslinko, atspindėdamas paciento būsenos indikatorių blykčiojimus. Ruta vis dar stovėjo žvelgdama žemyn — Marko veidas vėl dvelkė ramybe ir taika. O jos plaštakos, atrodė, norėjo perspausti viena kitą. „Ką, ką aš tau galėčiau papasakoti? Kad visa ligoninė pilna „sustingusių“ žmonių? Kad visų dvyniai išprotėjo? Kad ligoninėje aš likau viena? Ką?“ Lūpų kampučiai išdavikiškai virpėjo, akyse nevalingai kaupėsi lašai. Pečiai krūpčiojo, bet nors ir nežmoniškomis valios pastangomis, mergina susivaldė, išsitraukusi nosinaitę nusišluostė ašaras, porą sykių giliai įkvėpė ir pasuko durų link.

Koridoriuje, įsispraudę tarp dviejų mobilių lovų su gulinčiais žmonėmis, laukė keturi vyrai. Tiesą sakant, mobilios lovos stovėjo visur, kiek akys užmatė — buvo išnaudotas vos ne kiekvienas medicinos sektoriaus ploto metras. Kai kur jas netgi pakeitė paprasčiausi gultai, padaryti iš visko, kas tam tiko: sustumtos dėžės, kažkokie prietaisai ir ant viršaus uždėti čiužiniai, sutempti iš gyvenamojo sektoriaus. Tiesa, pažvelgęs į gulinčiuosius, nebūtum pasakęs, nei kuo jie serga, nei kas atsitiko — veidai neišblyškę, kvėpavimas normalus, niekur nesigirdėjo nei kosulio, nei kitokių ligos ženklų.

Astronomas Apolinaras Kerčius, draugų vadinamas dažniausiai Apolu, stovėjo atsirėmęs į sieną, susidėjęs rankas ant krūtinės ir įsmeigęs žvilgsnį į batų galiukus. Dažnas galėjo pamanyti, kad tik ką į ketvirtąją dešimtį įžengusio vyro protas kaip įprastai klajojo po žvaigždės, pulsuojančios už laivo sienų, pasaulį. Bet iš tiesų šis gan aukštas, nestambus šviesiaplaukis žmogus buvo vienas iš retų ekspedicijos dalyvių, kurie be didelės panikos ir gana konstruktyviai reagavo į nenumatytus įvykius, taip netikėtai užgriuvusius „Ieškotoją“, tad ne keista, kad jis tuoj pat pateko į spontaniškai iškilusį naująjį laivo vadovybės „triumviratą“. Šiam taip pat priklausė inžinierius Bilas Meidokas — žmogus, kurio kresnos fizionomijos, garbanotos plaukų kupetos, skardaus balso bei energijos tapo pilnas ne tik atlaisvėjęs kapitono tiltelis, bet ir visi koridoriai — mat inžinierius nuo pat pirmųjų krizės akimirkų ėmėsi atsakomybės už pagrindines gyvybines laivo sistemas ir sėkmingai susitvarkė. Trečiasis „triumvirato“ narys garbaus amžiaus biologas profesorius Kevinas Bouvelis — į valdžią pateko ne tik dėl to, jog buvo vyriausias „Ieškotojo“ įgulos narys, bet dar ir dėl to, kad tik jis sugebėjo nuraminti persigandusius žmones ir įtikino juos ne panikuoti, o ieškoti išeities. Žinoma, šiandieną galima buvo tik įtarti, jog jaunystėje Bouvelio būta gražaus, proporcingai sudėto, nors ir neaukšto vyro; tačiau dar ir dabar tamsios profesoriaus akys, nors ir apgaubtos tankiu raukšlelių tinklu, išliko žvalios, guvios ir net nepaliestos senatvės miglų.

Šalia trijulės stoviniavo ir dar vienas — 4-ojo rango astronavigatorius Andrė Berdžas, vienintelis astronavigatorius puristas. Iš šios grupelės tik profesorius atrodė įprastai, gi kitų išvaizda kėlė užuojautą — nuo nemigos pajuodusiais paakiais, nesiskutę, nesišukavę, prasegtais ar išteptais marškiniais, sudrėkusiais nuo prakaito ties pažastimis, jie menkai tepriminė pedantiškai tvarkingą kapitoną Naškovskį ir jo padėjėjus. Tiesą sakant, naujieji vadai atrodė prasčiau net už lovose gulinčius žmones.

Vyrai nervingai tylėjo. Berdžo akys šaudė šen bei ten, o koja vis paspardydavo šalia stovinčios lovos strypą, kol Meidokas sudraus-mindavo ramiai, bet reikliai padėdamas ranką jaunuoliui ant peties. Profesorius Bouvelis, vienas iš pirmųjų puristų, augęs dar tada, kai implantų ir kitų bio-mecha priedų montavimosi epidemija vos prasidėjo, išdavikiškai virpančiais pirštais sklaidė kažkokius brėžiniais ir schemomis primargintus lapus, kurie niekaip nenorėjo gulti vienas už kito, o vis krisdavo ant grindų. Kiekvienam iš jų nukritus, žmogus lyg ir ruošdavosi lenktis, bet galiausiai mostelėdavo ranka ir imdavosi kito, tad lapus pakeldavo Meidokas ir kruopščiai padėdavo lovos, prie kurios stovėjo profesorius, galvūgalyje.

Sučežėjus atsidarančioms durims, visi kaip vienas pasuko galvas ir Rutą pasitiko laukiančiais žvilgsniais, už kurių nedrąsiai slėpėsi viltis — galbūt pirmoji viltis per šias kelias klaikaus chaoso ir panikos paras. Bet seselė tik palingavo galvą ir sumurmėjo:

— Deja. Nieko jis neprisimena. Nieko.

— Bet atsigavo normaliai? — kaip visada minkštindamas priebalses paklausė Berdžas.

Ruta linktelėjo.

— O neprisimena visai nieko? Visiškai? — pasitikslino Meidokas.

Mergina tik atsiduso, nebenorėdama kartoti žodžių, bet persigalvojo ir išpylė:

— Taip, nieko. Atsimena, kad ėjo praustis. Be to, pabudinti buvo galima tik labai, labai trumpam… Ir taip buvo nemaža rizikos! Jis!..

— Ką darysi, bent jau žinome, jog operacijos gali būti sėkmingos… — pertraukė Rutą dusliu ir įtaigiu balsu profesorius Bouvelis, aiškiai ketindamas suvaldyti beprasiveržiančią paniką. — Dabar svarbiausia įsitikinti, ar kompiuterio programa, kurią daktaras Radersas panaudojo misteriui Edvudui operuoti, yra tinkama kitiems.

— Ne, — tyliai paprieštaravo Ruta.

— Ne? — nustebo Andrė.

— Svarbiausia, kad visi „sustingę“ jau parą ir daugiau nevalgę. Bet svarbiausia — organizmas išskyras gali laikyti tik tam tikrą laiką, vėlinu prasidės spazmai ir, nori nenori, bet visus reikės apiplauti, rūpintis higiena ir švara. Kitaip uždusim… Pauostykite orą.

— Nieko neužuodžiu, — gūžtelėjo Meidokas.

— O sanitarijos robotai su tuo nesusitvarkys? — pasiūlė Bouvelis.

— Profesoriau, aš juk kalbu ne apie žmones, kurie spėti atgabenti čia, į ligoninę, lovos tokiems atvejams pritaikytos, — nekantriai aiškino Ruta, — bet juk jų pilna visur. Mes negalime palikti be priežiūros… Užsiterš laivo atmosfera, gali netgi kilti epidemijos pavojus.

— Atmosfera pastoviai valoma, man rodos, to nereikėtų bijoti, — vėl įsikišo Meidokas.

— Palaukit, neskubėkit, neskubėkit, — profesorius, stabdydamas kalbančiuosius, pakėlė ranką. — Seselė Ruta teisi, problema yra. Bet… Jeigu mums pavyktų operacija, galėtume sugrąžinti visus.

— Viena operacija trunka apie dvi valandas. „Prisikėlimo“ ciklas, kaip sakė seselė, mažiausiai dvi dienos. Įgulos skaičius — 500, mūsų — 40… Matematika prognozuoja, kad mes užtruksime 920 valandų vien operacijoms. Jeigu operuotų 24 valandas per parą — per dieną 12 operacijų, tai užtruktume… Hmm… 40,3 dienos… — nustebę visi pažvelgė į netikėtai prabilusį Kerčių, kuris, pasirodo, irgi klausėsi pokalbio.

— Jaunuoli, nereikia taip gąsdintis matematika… — Bouvelis žybtelėjo akimis, — dabar svarbus būtų pats faktas, kad mes galime prikelti žmones. Psichologinis efektas. O kad tai užtruks gerokai ilgiau, nei suskaičiavote, suprantame visi.

— Profesoriau, bet iš mūsų vienintelė panelė Ruta — medikė. Ir… Atleiskite, bet ji seselė, tik seselė, o čia — šitokio sudėtingumo operacija! Aš suprantu, kad viską atliks kompiuteris, bet kažkas jį privalės prižiūrėti… — išbėrė Meidokas, pritariančiai linkčiojant Berdžui.

— Teks pasitikėti technika, o kai prikelsime daktarą Radersą — tada turėsime ir žmogų su patirtimi, — profesorius išliko ramus.

— Jūs siūlote pirmiausia operuoti daktarą Radersą? — nustebo Ruta. — Bet juk…

— Ramiai, paklausykite, — Bouvelis vėl iškėlė ranką, — ne, daktarą Radersą operuosime tik tada, kai įsitikinsime, kad operacijos pavyksta. Aš suprantu, tai skamba šiek tiek ciniškai, bet kito kelio nėra. Kažką turėsime aukoti.

— O jeigu medkompiuteryje nieko neliko? — Kerčius paklausė to, ką visi kol kas mėgino nutylėti.

— Kaip suprasti neliko? — Pašoko Berdžas. — Negali nelikti, juk visada vykdomas operacijų žurnalizavimas… Ypač jei tai paskutinė operacija, kurią vykdė…

— O kas mokės prie tų duomenų prieiti? Tu?

— O kodėl gi ne? Kas ten gali būti sudėtingo…

— O, iš tiesų nieko sudėtingo. Tiesiog operacija, kuri buvo atlikta galbūt vienintelį kartą… Bent jau man apie dvynių šalinimus girdėti neteko, — ramiu balsu ironizavo astronomas.

— Tai ką siūlai? — įsikišo ir Meidokas. — Sėdėti ir bliauti? O gal pasinaudoti katapultavimosi kapsule ir pradėti šlovingą kurio nors Lalandės b palydovo kolonizaciją? Ką?

— Skaityti, — ramiai atsakė jis, — tiesiog prieš ką nors darant, būtų gerai pasiskaityti, kad ir kitiems neatrodytume tarsi kliedintys: viens du, ir viską sutvarkysime! Save apgauti galime, bet ne kitus.

— Kolega… — pabandė pertraukti profesorius.

— Atsiprašau, profesoriau, norėčiau pabaigti. Vieną dieną blaškėmės nesuprasdami, kas atsitiko, kitą dieną nusispjovėm į paieškas ir pradėjome kažkaip tvarkytis, tad vargu ar verta vėl grįžti prie deus ex machina paieškos. Manyčiau, seselė teisi, pirmiausia reikia pasirūpinti žmonėmis, tai yra padaryti darbą, kurio visi purtysis, ir tik tada, gerai gerai pasidomėjus, mėginti tą rizikingą pokštą su operacija…

— Ne, kolega, jūs klystate, — išlaukęs vėl prabilo Bouvelis, — niekas nenori atsikratyti jokių darbų, tačiau juos reikės pasidalinti. Tie, kurie nors šiek tiek išmano medicinoje, eis eksperimentuoti, nes tik taip mes turime vilties kažką padaryti…

— Iš tiesų, — vėl neiškentė Meidokas, — tarp mūsų juk nėra nė vieno iš vadovybės! Mes nesugebėtume laivo parsiųsti atgal į Žemę.

— Ne, — paprieštaravo astronavigatorius, — laivas autonomiškai užprogramuotas po ekspedicijos termino pabaigos grįžti. Jeigu niekas iš vadovybės to nepakeis, tad grįžti gal ir grįžtume…

— Tačiau būtų labai nemalonu į Žemę parvežti epidemiją, kuri grėstų 90 procentų gyventojų, ar ne? Turim išsiaiškinti savo jėgomis, — profesorius sugniaužė kumštį. — O dėl knygų skaitymo jūs, Apolai, teisus. Niekas nesiruošia visų ligonių vieną po kito kišti po skalpeliais ir žiūrėti, prisikels, ar ne. Aš tiesiog pabrėžiau, kad pirmoji operacija turės būti atlikta kokiam nors žmogui, kurio netekimas būtų mažiausias nuostolis mums visiems. O dabar reikia sugrįžti ir viską gerai aptarti su likusiais. Sutinkate?

Vyrai tylomis linktelėjo. Ruta pasitaisė plaukus ir atsakė:

— Jūs eikite, o aš liksiu čia — pradėsiu tvarkytis. Kai tik sutarsite — atsiųskite pagalbininkų…

— Nemėgstu aš tos automatinės kavos, bet… — Bilas Meidokas susiraukęs trinktelėjo per mygtuką. Apolas vyptelėjo:

— Šuo iš bado ir varškę…

— Varškę? Ui, — inžinierius staigiai atitraukė dideles rankas nuo puodelio, — karšta… — sumurmėjo, dabar imdamas atsargiau. Apolas kantriai laukė, laikydamas nedidelį padėkliuką su kažkokio maisto mišiniu. Dabar įgulai ilgam teks užmiršti padorų maistą ir maitintis kaip kosmoso naršymo pionieriams… Valgykla, paprastai judri ir triukšminga, buvo tuštutėlė — tik baltų stalų, suolų eilės ir spalvotos maisto automatų akys. Tyliai grojanti „relaksacinė“ muzikėlė dar labiau didino tuštumos įspūdį… Beveik „Mary Celeste“… Nors patalpos temperatūra tikrai nebuvo mažesnė už kitų, bet astronomas net pasipurtė nuo įsivaizduojamo šalčio.

— Kas tau? — nustebo Bilas.

— Nieko, gal nemiga, — gūžtelėjo pečiais. — Sėdam, — pasiūlė, koja pasistumdamas pirmą suoliuką. — Nieko nevalgysi? — nustebo pamatęs, kad Bilas nepasiėmė jokio maisto, tik puodelį.

— Nenoriu, — papurtė galvą inžinierius, — nuo tos sintetikos paskui skystai… Atsiprašau, tu valgai.

— Nieko, — nardindamas šaukštą į tyrę šyptelėjo Apolas, — skystai, tai skystai, bet ėsti vis tiek reiks.

— Tada eisiu oranžerijos plėšti, — pajuokavo Bilas. — Įsivaizduoji kalną agurkų, pomidorų, bananų, avokadų… Ir kur juos deda?

— Tu vegetaras? — nustebęs kilstelėjo antakius astronomas.

— Sanitaras, — prunkštelėjo Bilas, — esu visiškas mėsėdis nuo pat vaikystės, valgydavau viską — pradedant skruzdėmis, baigiant žiurkėmis, kai žaisdavom indėnus! Ne, tu netikėsi, bet rimtai — vieną kartą žygyje lažinomės, kas keptą žiurkę suvalgys — žinok, skanu, beveik kaip triušis! Bet čia gi žiurkių nėra…

— Pala, o ką iki tol valgei?

— Et, šlamštą visokį — sojas, daržoves — gi sakiau, — Meidokas gurkštelėjo ir susiraukė: — Na, ir bjaurastis. Bet vis geriau už sintetiką… Va ir prisižaidė žmonija su dvyniais, — jis beveik piktdžiugiškai išsišiepė, — o mes jiems sakėm, sakėm ne vieną kartą… Pamatysi, būsime visuose vadovėliuose įėję į istoriją kaip pirmieji „pirmosios technologinės krizės“ dalyviai…

— Arba pirmosios aukos, — ištraukdamas šaukštą iš gerklės sumurmėjo Apolas.

— Na na, — Bilas trinktelėjo kumščiu į stalą — „plastmasinis“ garsas paskendo tuščioje erdvėje, Apolas vėl nejaukiai krūptelėjo ir apsidairė.

— Kaip sakė profesorius Bouvelis, — tęsė inžinierius, — gana to pesimizmo, tegyvuoja darbas ir tikrųjų žmonių pastangos išgelbėti paklydusius proto brolius!

— Atsiprašau už nemandagumą… — astronomas atitraukė nuo lūpų išsiurbtą dubenėlį, — beje, apie proto brolius… Ar turi kokią nors hipotezę, kas nutiko?

Bilas gūžtelėjo pečiais:

— Iš manęs toks hipotezių kėlikas, kad… Nežinau… Čia mūsiškiai vis įsikandę — epidemija, epidemija… Tai gal virusas, tačiau koks?

— Žinai, — Apolas viena ranka pasirėmė smakrą, o kita ėmė sukioti šaukštą, — pamenu, kažkada skaičiau romaniūkštį, autorius kažkoks… Kevin G. Iceley, ar kaip ten jį? Idėja buvo apie smegenų virusą, kuris „pakabina“ visas smegenis, o žmogaus gi „neperkrausi“… Bet kaip ten sprendė?..

— Hmm… Logikos yra, — Bilas pasitrynė kaktą, — bet… Ne, tai neįmanoma. Juk čia virusas „kabina“ dvynį, o jį pašalinus viskas atsistato, taigi, jeigu tai — virusas, jis turi būti kompiuterinis… O, tiesą sakant, kodėl gi ne? Dvynys gi siunčia ir gauna aibę informacijos…

— Vadinas, reiktų programuotojo… — žvelgdamas kažkur pro šalį sumurmėjo Apolas.

— Seselė sakė, kad Edvudo atvejį bandė išspręsti programuotojas, — priminė Bilas, — tačiau be rezultatų, o dabar ir visi programuotojai be fazės… Kas jau kas, o tie besmegeniai prisikiša tiek priedų, kad galvos padvigubėja…

— Taip gyventi patogiau! — ironizavo Apolas, prisiminęs kažkokios firmos šūkį, — ir visgi reikėtų šituos mūsų… hmm… samprotavimus ir kitiems pasakyti. Gal kam gims gerų minčių? Et, kylam.

— Bet jeigu kompiuterinis virusas… — dar nenorėjo nutraukti minties Bilas, — jis plis taip, kad be kompiuterių nepastebėsime, ir čia mes… bejėgiai?

— Hmmm… — astronomas atsistojęs jau dėliojo indelius į padėklą, — mūsiškiams būtų sudėtinga… Bet kažkokia pernelyg paprasta ši versija — įtariu, mes kažko nežinom…

— Gali būti, — linktelėjo Bilas, — nors… paprasta ne tik tai, kas genialu. O!

— Kas? — pastebėjęs persimainiusį inžinieriaus veidą klustelėjo Apolas.

— O jeigu… O jeigu tai kieno nors piktybinis darbas… Blogojo genijaus ar panašiai… Žinai, toksai… toksai… PROGRAMUOTOJAS! — Bilas nutaisė grimasą, turėjusią vaizduoti blogąjį genijų: išplėstos akys, susukti pirštai, perkreipta burna. — Norėjo kontroliuoti visus ir staiga kažkas nepavyko…

— Eik švilpt su tokiom idėjom, — šyptelėjo astronomas, — tada jau geriau ateiviai: įsiskverbė į laivą ir norėjo visus užvaldyti, tačiau tik elektronikai pasidavė…

— Okei, — numojo ranka Bilas, — sutinku, ateiviai neką geresni už programuotojus… — ir labai garsiai suglamžė plastmasinę stiklinę. Tuštumos prarytas garsas vėl privertė Apolą krūptelėti — draugiškas ir smagus pokalbis vis dėlto nepajėgė sušildyti visos erdvės.

Markas vėl mokėsi gyventi. Neįtikėtina, tačiau išmokti gyventi be dvynio, pasirodo, buvo beveik tas pats, kaip ir išmokti gyventi iš naujo. Jau pačią pirmą dieną po to, kai Ruta vaikinui leido palikti reabilitacijos kapsulę, jis pasijuto tarsi puolęs į tuštumą. Visi, net ir paprasčiausi daiktai, kajutės įranga, ką jau kalbėti apie tikrai sudėtingus prietaisus, anksčiau pasiekiamus vienu minties kreipiniu, dabar tapo tyliomis, atkakliomis ir nebendraujančiomis dėžėmis, kubeliais, nežinia kur paslėpusiais savo „vartotojui draugiškus“ modulius, pasiekiamus tik vienokiomis ar kitokiomis klaviatūrėlėmis, holoprojekcijomis, bioekranais. Gerai, kad bent jau vaizdai buvo panašūs į tai, ką siūlydavo dvynys. Kiekvieną kartą rankomis įjungdamas dušą, slinkdamas prie terminalo naršyti duomenų bazes, pagaliau netgi pasiūlydamas kiberiui tvarkdariui nešdintis velniop nuo jo kambario durų, Markas svajojo, kad kai tik pasibaigs ši netvarka, pirmasis užsakymas daktarui Radersui bus grąžinti jo dvynį į vietą! Ir daugiau niekad niekad nesižavėti puristų naivumu ir „švarumu“ — tai kvailystė, visiška kvailystė šitaip beviltiškai sunkinti sau gyvenimą… Piktos mintys apsiramindavo tik pasinaudojus vieninteliu likusiu distancinio valdymo malonumu — balsu valdomu šviesos jungikliu. Bet ir čia vietoje standartinės frazės „įjungti apšvietimą“ jis dažnai užrikdavo: „Cerberi, šviesos!“ — kol neapsikentęs perprogramavo jungiklį, o tam reikėjo susirasti instrukciją, kuri tūnojo velniažin kuriame pagrindinės „Ieškotojo“ atminties segmente…

Tačiau tuštuma aplinkui buvo dar ne viskas — tokia pati, o gal dar bjauresnė tuštuma tvyrojo ir galvoje. Anksčiau, pavargęs ar prieš užmigdamas, jis tingiai, gurmaniškai, o kartais — snobiškai žiūrinėdavo mėgstamų filmų ištraukėles, klausydavosi muzikos ar paprasčiausios bangų mūšos. Brrr… bangos — gal ir gerai, kad jų neliko, tačiau viso kito trūko iki pasiutimo. Trūko to lengvumo, kai, prisiminęs mėgstamą melodiją, galėjai tuoj pat pasitikslinti ir „pasigarsinti“, trūko mirgančių margančių kolegų žinučių, įvairiom grimasom zujančių kairiajame viršutiniame kampe, trūko kas pusvalandį atskriejančio pokšto ar smagaus nutikimo, trūko to betarpiško pojūčio, kad esi didelės visumos dalis. Dabar Markas liko vienas sau — mintys, norai, vizijos — viskas tapo tobulai nuosava, nepasidalinama, neatsikratoma, neekranuojama. Tikra — ir neapčiuopama, svarbu — bet nebeužrašoma, nuostabu — tačiau tik akimirkai.

Taip, matyt, jis smuktelėjo vienu evoliucijos laipteliu žemyn, ten, kur kamavosi puristai.

Rutos pranašysčių būta tikslių — daugiausia likusios įgulos laiko surydavo ne kas kita, o „sustingusiųjų“ tvarkymas. Tiesą sakant, mažai kas tikėjosi, jog darbus pasiskirstyti ir paskirstyti pavyks be didesnių konfliktų — visgi daugeliui turėjo būti priimtinesnis įvairios svarbios medžiagos skaitymas, mokymasis valdyti laivo sistemas, o ne kūnų vežiojimas pastoviam apiplovinėjimui arba maitinimui „per žarnelę“, kuris skatino gan skystas ir nelabai kvapnias išskyras. Galbūt taip atsitiko dėl to, kad iki „pirmosios technologinės krizės“, kaip didžiąją nelaimę pavadino profesorius Bouvelis, puristai, nors ir turėdami visas teises, garantuojamas taip vadinamų „Purizmo įstatymų“, nustatančių prievoles kitiems visuomenės nariams (pvz., prievolė gamintojui, kad kiekvienas elektroninis ar kitoks prietaisas privalo turėti išorinės kontrolės pultą, kuriuo galėtų pasinaudoti puristas), vis dėlto jautėsi mažuma, visada esanti įprastos, tačiau pašaipos objektu.

Žinoma, ir patys puristai nebuvo taikios avelės — pasitaikius progai jie visada paskubėdavo pabrėžti „elektronikų“ nužmogėjimą ir jų artinamą homo sapiens apokalipsę. Pagaliau daug kas neužmiršo ir kruvino įvykio, pavadinto „Genomas 3000 incidentu“, kai to paties pa-vadinimo pasaulinės genetikų konferencijos metu susisprogdino puristų judėjimo radikalaus sparno veikėja Rebeka Redžins. Vėliau pamėgta kartoti, jog šis aktas sustabdė genų inžinerijos vystymąsi mažiausiai dešimčiai metų, nes žuvo planetos genetikų elitas. Įvykio aplinkybės taip ir liko neaiškios, nors oficiali tyrimo komisija nustatė, kad Redžins įsinešti bombą padėjo vienas koncerno „Antrogene“, kurio patalpose vyko konferencija, apsaugos darbuotojų. Puristai, nors ir atsiribojo nuo šio akto, tačiau apkaltino koncerną teigdami, jog moteris tokiam žingsniui ryžosi tik po to, kai buvo sulaikyta ir išžaginta koncerno saugumo tarnybos. Oficiali tyrimo komisija šio fakto nepatvirtino.

Žodžiu, abiejom barikadų pusėms tobulai tiko patarlė: „Kaip šauksi — taip atsilieps“, — tik šaukiama buvo skirtingais būdais.

Dabar, „Ieškotojo“ likimui visu svoriu prislėgus puristų pečius ir, beje, pasieniais nudrėbus neginčijamus įrodymus apie JŲ viršenybę ir teisumą, daug kas mintyse džiūgavo. Šis džiūgavimas neleido per daug reikštis panikai, visada einančiai šiek tiek prieš racionalius sprendimus. Taip pat tai buvo iššūkis — tobulas iššūkis gana nedidelei žmonių bendrijai, turėjusiai ir norėjusiai dar kartą įrodyti savo teisę būti „good as you“ [03]

Lapas, padėtas ant stalo tiesiai prieš profesoriaus nosį, švietė ką tik nubrėžtu mėlyno rašalo brūkšniu. Žinoma, laive net kalbos negalėjo būti apie tikrą popierių, tačiau rašymui tiko ir sintetinis pakaitalas, nors ir kvepiantis visai kitaip. Lape juodavo viso labo penkiolika pavardžių, tačiau net ir šios teikė profesoriui Bouveliui daug, labai daug medžiagos apmąstymams. Ruta paliko profesorių žvelgiantį į popierių jau prieš porą valandų. Dabar sugrįžusi pamatė tą patį vaizdą — tarsi žvelgtum į nuotrauką, tik tas brūkštelėjimas senoviniu, tikriausiai labai brangiu parkeriu, kurio auksine plunksna žaidė šviesos atspindžiai… Seselė mandagiai krenkštelėjo. Bouvelis krūptelėjo, papurtė galvą, tarytum būtų snaudęs atmerktomis akimis, pažvelgė į merginą ir nusišypsojo:

— O, kokia tu greita! Na, ir kaip misteris Edvudas?

— Urzgia, — šyptelėjo ji.

— Urzgia? — vešlūs žili profesoriaus antakiai liptelėjo aukštėliau, rodydami šeimininko nuostabą.

— Aha, — Ruta klestelėjo ant kėdės, — urzgia tarsi šuniūkštis…

— A… — Bouvelis susiraukė, — taip ir maniau, kad išoperavus dvynį gali pradėti reikštis atavizmai…

Mergina nustebusi žvilgtelėjo į profesorių, bandydama nustatyti — senelis kvailioja ar vis dar miega? Tačiau šis tęsė tokiu pat rimtu tonu:

— Turbūt smegenys taip kompensuoja per daug staigų percepcijos šaltinių netekimą ir persijungia į instinktyvųjį refleksinį lygį…

Ruta, mėgindama suprasti, kas jai sakoma, tik pajuto, jog sėdi net išsižiojusi, o Bouvelis postringavo toliau:

— Todėl nieko keisto, kad atsiranda urzgimas, nenustebčiau, jeigu gan greitai padidėtų kūno plaukuotumas. Tu pastebėk, pasakysi, jei ką, tai gali būti neįkainojami tyrimų duomenys… — seniokas įkvėpė oro, — be to…

— Profesoriau, pala, — mergina silpnai, prieštaraujančiai pakėlė ranką, — nejaugi taip gali būti?!

— O kodėl gi ne? — Bouvelis įsmeigė žvilgsnį į merginos veidą, — tik tu užsičiaupk, nes kokia nors musė įskris, che, che, chi, chi chi chi chi chi, — pratrūko kikenti. — Oi tu mergyt mergyt… Negi taip lengvai leidiesi ir berniukams aplink pirštą apsukama?

— Musių laive nėra, — Ruta piktokai krestelėjo galvą pati stebėdamasi, kaip nesunkiai pasidavė įtaigiems profesoriaus balso tonams, — tą bent žinau… Tai jus domina Marko… tai yra misterio Edvudo būklė? — pasiteiravo dar vis įžeisto žmogaus tonu.

— Žinoma, domina, — Bouvelis vėl surimtėjo ir linktelėjo, — netgi labai domina, pati žinai, kiek daug nuo to visko priklauso. Labai daug, — tarsi pats sau patvirtino, grąžindamas žvilgsnį prie lapo su pavardėmis, o kai vėl pažvelgė į merginą, tramdomi velniukai žvilgsnyje jau buvo dingę. — Na, klok, — paprašė, — kas naujo?

— Iš esmės nieko. Netgi visai nieko. Jokių neigiamų pokyčių. Tik sakiau — urzgia, piktinasi, nervinasi, keikiasi, nes labai sunku neturėti „minties ryšio“ su viskuo. Kelintą kartą man jau prisiekė, kad kai tik prikelsim daktarą Radersą, būtinai pareikalausiąs jam vėl įmontuoti dvynį.

— Žodžiu, mūsišką buvimą jis atmeta be jokių skrupulų, — profesorius palingavo galvą, — matyt, ir kitiems bus nelengva… Įdomu, kiek užtruks adaptacija… Nes, ko gero, ir prikėlus daktarą Radersą reikės duoti savaitę atsigauti. O laikas bėga, oi, kaip bėga… — seniokiški pirštai nutipeno stalu, tikriausiai iliustruodami žodžius apie laiko tėkmę. — Tačiau, tiesiog nuostabu, kad nėra jokių neigiamų fiziologinių pokyčių, — optimistiškiau pratęsė. — Tai tik stiprina viltį, kurios mums vis dar reikia…

— Daugėja nepatenkintų? — supratingai pasiteiravo Ruta.

— Daugėja… Žinoma, kad daugėja, — profesorius energingai loštelėjo ir vėl pažvelgė į seselę, — ne visi tokie geranoriški kaip jūs, mieloji, o kas dar bus, kai… Štai, — nutraukęs sakinį jis pasuko lapą ir bakstelėjo į sąrašą, — susipažinkite.

Ruta tylomis peržvelgė pavardes: Radersas, Naškovskis, Glubinas… Žinoma, pirmiausia jie. Tik ką reiškia ta klaustukų eilutė pačiame viršuje? Nors ne taip jau ir sunku suprasti. Tarsi atspėjęs merginos mintis, Bouvelis liūdnai linktelėjo:

— Taip, bevardis bandomasis triušis. Nežinomas kareivis. Jam arba amžina garbė, arba… Et, bet tai juk neišvengiama. Tiesiog neišvengiama, — vėl pats sau patvirtino, — dėsniai, mieloji, — jis vėl žvilgtelėjo į Rutą, — dėsniai, socialinis darvinizmas ar kaip kitaip jį pavadintume. O gal viskas bus gerai? — profesoriaus žvilgsnis tarsi ieškojo paramos.

— Žinoma, kad bus gerai, — Ruta nusišypsojo taip atvirai, kaip tik galėjo, ir net pati trumpai akimirkai patikėjo savo nuoširdumu. — Kompiuteriai gali ir be žmogaus įsikišimo, be to, bus gi išmanančių…

— Tikėkimės, — Bouvelis linktelėjo, — ir nepraraskime optimizmo. Ačiū, jog man padedate, — jis atsistojo ir ištiesė ranką. Ruta švelniai spustelėjo pirštus. Profesorius suprunkštė:

— Na, žinote ką… Aš dar ne toks sukriošęs, kad man normaliai negalėtumėte paspausti rankos! — pasipiktino.

Ji ir vėl nusišypsojo, šįsyk stipriau spustelėdama visa plaštaka, ir pasisuko eiti, bet staiga atsiminė, jog ne viską pasakė, dėl ko atėjo, ir vėl atsigręžė:

— Beje, Markas nori ištirti savo dvynį. Ar leisti?

— O! — besisėdantis Bouvelis vėl išsitiesė. — Jeigu žmogus atgauna tyrimų interesą, vadinasi, tikrai viskas gerai! Edvudas — gudrus vaikinas, tepamėgina, tai irgi svarbu, gal ką nors įdomaus atras. Vis tiek tik mudu ir esame belikę biologai…

— Ačiū, profesoriau, — Ruta nužingsniavo link durų. Bouvelis vėl pasilenkė prie lapo murmėdamas: „Rolandas Redfordas, Rolandas Redfordas… Matyt…“, — brūkštelėjo ryžtingą brūkšnį ir ėmė skrebenti parkeriu.

III. Maištas

Rutos Redžins dienoraštis

Birželio 12 d.

Dabar 4 ryto. Profesorius sugniužęs, palydėjau į kajutę, paguldžiau, bet ir Bilas vos laikosi ant kojų. Jam labai reikia miego — tapo irzlus kaip velnias, tik nenori sau to pripažinti. Reikia kažką sugalvoti! (Pasitarti su Apolu, jie juk draugai)!

Redfordas vis dar ištiktas komos, nors neaišku — ar tai kompiuterio klaida, ar kas nors kita. Matyt, operacija nepavyko. Pradžioje viskas tarytum neblogai sekėsi, dvynį pavyko išimti, tačiau pabaigus pacientas neatgavo sąmonės. Laukėme 6 val. — jokių pokyčių Matyt, per daug tikėjomės; kaip apie tai reikės pranešti kitiems? Vargšas profesorius!!!

Markui viduryje operacijos pasidarė bloga ir jis nebaigė stebėti. Vargšelis, jam dar reikia atsigauti. Dieve, jis kaip vaikas — vėl nori visko ir net nemano pagalvoti, jog turi praeiti šiek tiek laiko…

6-ą privalau būti ligoninėje, nepamiršti pažiūrėti, kaip sekasi Danensui!!

Koridoriuje atsirėmę į sieną stovėjo du jauni vyrai — vargu ar jiems buvo daugiau nei dvidešimt penkeri. „Keista, kad vis dar atsiranda jaunų mūsiškių“, — pagalvojo Ruta, visai užmiršusi, jog jai irgi tik dvidešimt šešeri, nors iš tiesų jaunesnių nei keturiasdešimties iš likusiųjų buvo tik koks ketvirtadalis… Pastebėję seselę, vyrai tingiai pasislinko abipus profesoriaus kajutės durų ir sustingo. Vyriškių veidus Rutai buvo tekę matyti, bet tik bendruose susirinkimuose, todėl vardų mergina nežinojo, tačiau vis tiek pasisveikino:

— Sveiki, jūs pas profesorių?

Vyrai susižvalgė ir žemėlesnis iš jų, banguotais rausvais plaukais bei vilkintis keisto gelsvo atspalvio marškinius, gūžtelėjo pečiais:

— Kad mes… ne audiencijos, — paaiškino permesdamas svorį nuo vienos kojos ant kitos.

— O… — nustebo Ruta.

— Pono Meidoko įsakymas, — murmtelėjo antrasis, suraukdamas siaurus antakius ir susidedamas rankas ant krūtinės. — Pasaugoti nuo nepageidaujamų lankytojų… — dar trumpai pridėjo.

— Koks įsakymas? Kokių lankytojų? — Ruta įbedė reiklų žvilgsnį, reikalaujantį patikslinimų. Sargybinis pasikasė apšepusį skruostą ir mostelėjo:

— Nepageidaujamų lankytojų. Pono Meidoko, — rausvaplaukis pritariamai linktelėjo, irgi susiraukdamas.

„Tai jie… sargybiniai? Čia tai bent Bilo pokštas…“ — šyptelėjo mergina mintyse, akimis varstydama naują amplua įgijusius nežinia kokios, bet, matyt, nelabai intelektualios profesijos atstovus. Ruta pamindžikavo — atėjusi ji buvo be svarbaus reikalo, tik pažiūrėti, kaip laikosi profesorius, tačiau…

— Na, gerai, o mane įleisite? — seselė pažvelgė tiesiai į mažas rausvaplaukio sargybinio akis.

— Hmmm… — numykė tas, nemaloniu žvilgsniu perbėgdamas Rutą, — o jūs užsirašiusi?

— Užsirašiusi? Kur? — vėl nustebo ji.

— Seržai, paduok knygą, — pareikalavo rausvaplaukis.

Pirmasis apsičiupinėjo, ištraukė kažkokią knygelę ir perdavė antrajam.

— Taip… — murmėjo vartydamas, — o jūsų pavardė? — galiausiai pasiteiravo.

„Dilba tu nelaimingas, juk nuo to ir reikėtų pradėti!“ — pyktelėjo Ruta, stebėdama tokias nelengvas pastangas.

— Ruta Redžins.

— Hmmm…. Emmm…. — „sargybinio“ pirštas slydo lapu. — Ne, jūsų sąraše nėra… Nei VIP, nei užsirašiusiųjų. Apgailestaujame, turite pirmiausia suderinti su ponu Meidoku.

„Ach, tu apgailestauji!“ — Ruta pajuto, kaip rankos gniaužiasi į kumščius — ji tuoj!..

— Žinote ką, — pradėjo, — baikit šituos vaikų žaidimus su kareivėliais, tiesą sakant, man dabar nieko iš profesoriaus nereikia, bet aš tuoj pat nueisiu pas poną Meidoką ir tada… Žodžiu, saugokite…

Ir nusisuko, tačiau, suabejojusi kalbos padarytu įspūdžiu, vėl atsigręžė ir ryžtingai pabaigė:

— Saugokite ir nepamirškite loti!

Tada staigiai nusisuko ir nuėjo, vos tramdydama norą atsigręžti atgal ir nusikvatoti persiraukusiems „sargybinių“ veidams. Tačiau net ir tolstant įtempta klausa gaudė kiekvieną jų žodį.

— Energinga boba, — išgirdo tariant kažkurį, — tuoj mums klizmą statys… Cha cha cha! Bus tau — VIP sąraše, humoristas…

— Aš tik norėjau išsiaiškinti, kiek ji linkusi į isteriją… — tarsi pasiteisindamas atitarė kitas.

„Ką? Na, nieko sau… Tuoj aš jus… Į isteriją linkusi…“ — niršo Ruta, spartindama žingsnį. Dabar ji jau tikrai niekur neis, kol neišsiaiškins, kodėl Meidokas ėmė kurti „nacionalinę gvardiją…“ Per tas kelias dienas Bilas suėmė į gniaužtą visą darbų pasiskirstymą bei priežiūrą, tačiau tai, ką jis sugalvojo dabar… „Pala, o gal atsirado kas nors, nuo ko reiktų saugotis?“ — žybtelėjo nejauki mintis.

Bilas Meidokas tebuvo vienintelis žmogus didelėje laivo širdies — kapitono tiltelio — erdvėje ir dėl to atrodė ten netinkantis, mažas, iš-tirpstantis tuščių krėslų ir įrengimų gausybėje. Naujasis „Ieškotojo“ valdytojas buvo įsitaisęs prie vyriausiojo administratoriaus Efraimo Lubišo stalo, jeigu stalu galima pavadinti sudėtingą pultų sistemą. Būtent čia kryžiavosi visos laivo komunikacijos ir duomenys apie kasdienį gyvenimą, būtent dėl to Bilas turėjo likti kapitono tiltelyje, iš jo išlėkdamas tik trumpam, o ne pasišalinti į jaukią kajutę kaip profesorius Bouvelis ar Apolinaras Kerčius, kurį ištraukti į koridoriaus šviesą reikėdavo ypatingų pastangų.

Ruta pakėlė delną prie durų sensoriaus.

— Na, žinoma, kad tuojau pat… — vos pasistūmus plokštei išgirdo pokalbio nuotrupą. Merginą pastebėjęs inžinierius mostelėjo ranka — užeik…

— Bilai, ką čia išdarinėji? — Ruta ėmė bartis vos priartėjusi ir net nepasisveikinusi. Jis dėbtelėjo, įvertino seselės nuotaiką, po to murmtelėjo pašnekovui:

— Aš tuoj susisieksiu, — spustelėjo klavišą, išjungdamas ryšį, tada kreipėsi į Rutą: — Kas yra?

— Mums ir taip svarbus kiekvienas žmogus, kiekvienos rankos — o tu pradedi žaisti karą! — Ruta puolė toliau.

— Kokį dar karą? — apstulbo Meidokas, — apie ką tu, gal patikslinsi?

— Profesoriaus sargybiniai, kas juos sugalvojo? Nuo ko saugai?

— A… — Bilas susiraukė, — tai tiesiog elementarus atsargumas. Patikėk, jis būtinas.

— Juk tie buliukai ramiai galėtų padėti prižiūrėti sustingėlius, o ne kiurksoti rimtais snukiais! — energingai tęsė Ruta. — Būtinas? — staiga atsitokėjo supratusi, kas jai pasakyta. — Kodėl būtinas, kas nutiko?

— Kas nutiko? — pakartojo Meidokas, eidamas artyn. — Kol kas dar nieko, bet juk nenorime, kad nutiktų, ar ne? Tai gal geriau pasisaugoti? Ar prisimeni, kas nutiko užvakar susirinkime, kai paskelbėme neaiškią operacijos baigtį? Kaip medikė, turėtum būti išsiugdžiusi velnišką pastabumą. Negi nieko nerimą keliančio nematei?

Ruta gūžtelėjo pečiais:

— Jeigu tu apie tą karštakošį hidroponiką, tai…

— Taip taip, aš apie jį, — linktelėjo, — ir… — pažvelgė laukdamas tęsinio.

— Manote, kad tai… rimta? Tos kalbos… Nejaugi? — moters balso ryžtingumas nuslopo.

— Ruta, — atsiduso Bilas, — laive buvo penki šimtai įgulos narių. Šie žmonės — įvairiausių tautybių, spalvų, pažiūrų, tikėjimų ir panašiai. Mes čia jau dvejus metus. Per tą laiką žmonės spėjo ir susidraugauti, ir susipykti. Atsirado aibė ryšių ryšelių, grupių grupelių, o dabar staiga viskas trach babach, sumaištis, neramumas. Ir štai iš pirmo žvilgsnio elementari problema — kas bus antruoju bandomuoju triušiu, atleisk dėl pavadinimo, — pridūrė pastebėjęs gero nežadantį merginos akių blizgesį. — Juk žinom, kad tai — didžiausia rizika. Aišku, kiekvienas sveikai mąstantis pasakys, jog reikia į reikalą pažvelgti labai racionaliai ir rizikuoti su dar vienu mažiausiai išlikimui reikalingu žmogumi. Tačiau… Kaip sakiau — grupės grupelės, draugai, sugėrovai…

Todėl galbūt vienus kandidatus kas nors panorės apginti, o gal atsiras net tokių, kurie bandys suvesti asmenines sąskaitas. Nepamiršk, kad dabar mes esame išgyvenimo stadijoje, civilizacijos luobas eižėja… O kai reikės sudaryti atgaivinamųjų eilę — kas tada? Juk jeigu lydės sėkmė, visi puls stumti draugus, pažįstamus, tautiečius, bendratikius — kas geruoju, kas bloguoju. Todėl man labai nepatiko to… Velerio, ar kokia jo pavardė, lyg ir tarp kitko pasakyti žodžiai, kad tik Dievas turėtų teisę nuspręsti, su kuriuo sustingėliu atliksim kitą eksperimentą. Nes šalia Dievo tuoj atsiras Alachas, o šalia pastarojo — dar kas nors, ir galų gale profesoriaus Bouvelio ir mūsų sprendimai bus įvertinti kaip šventvagystės, antisemitizmas, rasizmas, sionizmas… To tikrai reikėtų išvengti, ypač dabar, kai privalome spręsti remdamiesi racionaliais, o ne emociniais argumentais… Žmonės nusivylę, vėl išsigandę ir suirzę — nes jiems atrodo, jog mes nieko negalim padaryti, tik juos vaikom. Ar aš vis dar blogas?

— Na, žinai, — Ruta prunkštelėjo, — o išrinkai tokius stuobrius, kurie sunkiai surezga žodį… Tokie tik dar labiau suerzins ir taip nepatenkintus… Ką tada darysi? Aha, Bouvelį saugo… Aha, raunasi į valdžią… Aha, matyt, iš tiesų nori mus nuskriausti, jeigu reikia saugoti! Apie tai pagalvojai?

Bilas šyptelėjo:

— Pagalvojau, tik… Matai, tie, kurie saugo — ne tokie jau stuobriai, kaip tau pasirodė…

— Hmmm… — seselė nepatikliai sumurmėjo, laukdama patikslinimų.

— Tai Robertas Landeris ir Seržas Bazrazis… Vardai negirdėti?

— Nieko, — ji papurtė galvą, — visiškai!

— O gaila… Nes Robertas — žurnalistas, rašęs skrydžio dienoraštį, o Seržas — vadovybės psichologas. Beje, jis tik atrodo jaunas. Žvilgtelėk atidžiau…

— Geras… — sumurmėjo ji pati sau. — Apgaudinėji! — vėl pašoko.

— Rūpi čia man tave apgaudinėti, — Bilas suirzo. — Geriau papasakok, kaip Markas, sveikas?

— Kaip ridikas, tik siunta nuolatos.

— Siunta? Dėl ko?

— Sunku jam be dvynio.

— A… Man jo problemas… Gerai, tai dabar jau būsi ramesnė dėl apsaugos? — jis nusišypsojo ir paėmė Rutą už parankės, lydėdamas prie durų.

— Na, žiūrėk, — šyptelėjo mergina, — tikiuosi, supranti, ką darai…

— Suprantu, nesirūpink… Žmonių priežiūrai užtenka?

— Žmonių visada mažai, — Ruta pasitaisė plaukus, — bet kažkaip suspėjam…

— Gerai, kad suspėjat. Jeigu poryt viskas pasiseks — sustingėlių pradės mažėti… Pamatysi, — jis spustelėjo merginos plaštaką, — viskas bus gerai.

— Tikėsimės… Einu, paleisk, — ji pažvelgė Bilui į veidą, norėdama išlaisvinti stipriai suspaustą delną.

— Oi, — Meidokas tarsi atsitokėjo, — žinoma, eik. Linkėjimai Markui. Beje…

— Ką?

— Ar apie vaistus… išmanai? — paklausė nusukęs žvilgsnį ir dviem pirštais pridengęs lūpų kampą.

— Žinoma, nors… O kokių tau reikia? Kokių, Bilai? — pakartojo klausimą, nes Rutai pasirodė, kad inžinierius vėl kažkur nukeliavęs mintimis.

— Ai, nesvarbu, — staiga atsakė šis, nuleisdamas ranką, — ne man, nesirūpink. Iki, Ruta…

Užsidarius durims ir merginai pasislėpus lifte, Bilas dar keletą akimirkų žvelgė į savo plaštaką tarytum chiromantas, paskendęs delnų linijose. „Stop, darbas!“ — murmtelėjo pats sau ir sunkiai nušleivojo atgal prie stalo.

— Vaizdą, vaizdą! — niršo Markas, eilinį kartą spausdamas ne tą klavišą. — Velnias, — keiktelėjo pastebėjęs klaidą ir šėrė per reikalingą sensorių. Ekranas blykstelėjo, juo nubėgo eilutės, skaičiai. Markas minutėlei sustingo, akimis lakstydamas po duomenis. Jo kaktoje įsirėžė dvi raukšlės, o pirštai ant manipuliatoriaus įsitempė.

— Taip… Taip… — murmėjo slinkdamas vaizdą ir kai ką perkėlinėdamas į kitą langą.

— Nieko… Tpfu, — pasirėmė kumščiu smakrą. Ėjo antroji para, kai jis, perskaitęs aibę informacijos apie dvynius, blusinėjo savo ekspriedą. Deja, kol kas negalėjo rasti nė vienos kliauties, kuri padėtų įminti paslaptį. Blogiausia, kad, net perrausęs visas ieškotojo duomenų bazes, jis nerado nė vieno šaltinio, pakankamai išsamiai aprašančio dvynius. Daugiausia informacijos buvo skirta dvynių modeliams ir jų savybėms, užslėptoms funkcijoms, kitokiems, atrodytų, visai nereikšmingiems bruožams, o apie pagrindą, tai yra jungtis, veikimo schemas bei kitus esminius dalykus — ašaros, net neminint konkrečių klausimų: KAIP ir KODĖL dvynys gali užblokuoti smegenis. Ne užstrigti, „pakibti“, „psichuoti“, o užblokuoti… Taip pat Marką labai domino klausimas, iš kur Radersas gavo atskyrimo operacijos programą medicininiam kompiuteriui, nes šių duomenų jam irgi nesisekė rasti, o gal tiesiog nemokėjo ieškoti — medicinos bazės buvo labai jau savotiškos, kur neišmanantis lengvai galėjo pajusti musės voratinklyje dalią… Na, metas į susirinkimą. Šiandien bus karšta. Dieve, padėk!

Profesorius Bouvelis persibraukė nosine per kaktą ir pažvelgė į susirinkusiuosius. Po paskutinio jo žodžio įsiviešpatavusi tyla nebuvo jauki ir bet kurią akimirką galėjo pratrūkti triukšmu. Žmonių veidai nerodė supratimo, nors jis taip ilgai ir smulkiai aiškino. „Taip, tuoj prasidės…“ — Bilas Meidokas apsidairė svarstydamas, ar spėtų ir ar vertėtų į pagalbą pasikviesti kelis vyrukus, kurie jau įrodė savo patikimumą. Aišku, tai būtų savivalė, nederinta su kitais, bet visgi pateisinama, jeigu situacija imtų slysti iš rankų…

Tačiau kol kas triukšmas dar laukė ir negalėjai suprasti, ar žmonės vis dėlto pritaria sprendimui, ar nė vienas nesiryžta prabilti pirmas ir tapti atakos, kuri, Bilas tikėjo, būtinai įvyks, smaigaliu. Pirmoji frazė: „Prašau žodžio“, — nuskambėjo gana tyliai, bet ištarė ją ne kas kitas, o Renatas Veleris. Blogiau būti tiesiog negalėjo — Veleris turėjo Dievo dovaną įsiteikti ir įkalbėti žmones: kažkodėl daugeliui atrodo, jog jeigu žmogus plačiai šypsosi ir yra apkūnus — jis būtinai bus geraširdis, nuoširdus, o jeigu kalba — tai tik tiesą ar bent jau klysta netyčia. Deja, geriau susipažinus, paaiškėdavo, jog Veleris — tinginys, plepalas ir tuščiagarbis. Prieš katastrofą jis dirbo oranžerijoje, o po to… Hmm… Bilas dar niekada jo nebuvo matęs kur nors kitur, išskyrus valgyklą, poilsio kambarius ar pasitarimus. Užtat šis tipas vienas iš pirmųjų pradėjo ieškoti lengvos duonos, keldamas būtas ir nebūtas išlikusiųjų problemas bei trukdydamas vos ne kiekvieną susirinkimą. Tačiau dabar jau kažko imtis buvo per vėlu, nes Veleris krenkštelėjo, delnu negrabiai susilygino ilgokus banguotus plaukus ir pradėjo:

— Broliai ir sesės, tikrų motinų tikri vaikai…

„Prasideda…“ — susiraukė Markas, vis dar nepripratęs prie įprasto puristų kreipinio, be to, laikantis jį įžeidžiančiu. „Galima pagalvoti, kad pradėjimas ne mėgintuvėlyje ką nors keičia…“

— Aš manau, jog profesorius iš tiesų nori mums tik gero, tačiau esu priverstas pasakyti, kad šįsyk mes nesame tokioje nežinomybėje, kokioje buvome aną kartą. Pirmoji bandymo auka taip ir neatgavo sąmonės, todėl reikia suprasti, jog tai, ką nuspręsime šiandien… — jis reikšmingai nutilo, porą kartų pūkšteldamas, mat kitaip kvėpuoti negalėjo dėl nemenko antsvorio, — gali būti lemtinga. Lemtinga aukai, lemtinga mums. Todėl aš nepritariu, kad šis klausimas būtų nuspręstas vienasmeniškai arba šių kelių žmonių. Tai — bendras visų reikalas!

Žmonės pirmą kartą pritariamai murmtelėjo. „Va štai šitaip… Pasakei, o dabar — mano eilė“, — Bilas linktelėjo sau ir prašneko, net neatsiprašydamas Velerio už įsiterpimą:

— Pone Veleri, — tačiau žvelgė Meidokas į susirinkusiuosius, o ne į maištininką, — sakyti, kad antrojo paciento asmenybė nuspręsta vienasmeniškai — tai paprasčiausiai kalbėti, nežinant faktų, be to, neklausius, ką teigė profesorius Bouvelis. Patikėkite, mes ne veltui beveik savaitę studijavome operacijos medžiagą ir dabar labai gerai žinome, jog pirmoji nesėkmė nutiko dėl nepakankamo deguonies srauto, kai operacijos metu baigėsi atsargos rezervuare. Tai nebepasikartos. Beje, Redfordas taip pat negali būti vadinamas „auka“, nes jis ne mirė, o buvo ištiktas įprastinės komos. Tačiau, kaip mes visi žinome, Žemėje žmogų prikelti iš komos nėra labai sudėtinga, galbūt tai padaryti pavyks netgi čia, prikėlus daktarą Radersą, kuris yra vienas iš geriausių specialistų. Taigi, pone Veleri, nereikia pasakoti, nežinant to, kas dedasi iš tikrųjų. Antrojo paciento prikėlimui mes turime nepalyginti daugiau šansų ir sėkme beveik neabejojame.

„Šaunuolis, Bilai!“ — norėjo šūktelėti Ruta, tačiau nespėjo, nes Veleris negaišdamas atsiliepė:

— Aš ne šansais abejoju, broli Meidokai.

„Aš tau ne brolis, storas demagoge“, — mintyse suurzgė Bilas, bet nešoko ir vėl kištis: temato, kad apie kultūrą jis visgi turi supratimą.

— O sprendimų priėmimo… hmmm… skaidrumu! Manau, jog, lemiant vieno iš mūsų bendrakeleivių likimą („Aha, o dabar jau ne brolio…“ — vėl murmtelėjo Markas), turėtume spręsti visi.

— Vadinasi, siūlote pacientą parinkti… demokratiškai? — tuoj pat ironizavo Bilas, — suorganizuoti kandidatų siūlymą, rinkimus, slaptą ir lygų balsavimą?

Veleris plačiai nusišypsojo ir mostelėjo ranka:

— Taip, balsavimas būtų viena iš galimų išeičių… Tačiau aš matau bėdų ne dėl balsavimo, tai yra ne tik dėl balsavimo, susijusio su Viktoru Staškinu, bet ir problemą dėl šio žmogaus parinkimo. Noriu paklausti, kas ir kuo remdamasis nusprendė, jog būtent ŠIS sustingėlis turėtų būti antroji auka? Kodėl JIS turi būti auka? Kodėl mes visi, atsiklausę sąžinės ir Dievo, negalime išrinkti to, kuris mums patiems atrodytų tinkamiausias?

Bilas akies krašteliu pastebėjo, kad profesorius lyg ir norėtų kažką pasakyti, bet nusprendė diskusiją tęsti pats:

— Broli Veleri, — Meidokas pasistengė sudėti į „brolį“ visą žmogaus mimika ir intonacija išreiškiamą sarkazmo dozę, — tai, ką jūs mėginate pasiūlyti, lenkiasi su bet kokia sveiko, gyvo žmogaus logika! Mes čia turime ne žaisti rinkimus ir sudarinėti sąrašus, o parinkti asmenį, kurio netekimas mažiausiai pakenktų mūsų sudėtingoje situacijoje. Nejaugi taip sunku tai suvokti?!

— Aha, netekimas! — Veleris pasigavo žodį ir plėšriai nusiviepė, — vadinasi, naujoji vadovybė pripažįsta, jog netekimas yra daug tikresnis, negu mus norite įtikinti? Tai kokiais gi labai protingais kriterijais lemiantis buvo pasirinkta auka?

— Asmuo, būsiantis antrosios operacijos objektu, buvo parinktas kruopščiai išanalizavus visas aplinkybes: jo profesiją, socialinį statusą, ryšius su Žeme… — atkirto Bilas.

— Kitaip tariant, išrinkote vargšelį, kurį galima nesunkiai pakeisti kitais, nes jis neturi daug pinigų, jo Žemėje turbūt nelaukia net devintos eilės pusseserė ir niekas jo negedės, jeigu, pasak jūsų, „netektume“, — kėlė balsą Veleris.

— Taip! — nukirto Bilas. — Nejaugi turite protingesnį pasiūlymą?

— A… protingesnį… — kiršintojas prisimerkė. — Ne, protingesnio neturime, kur čia mums, paprastiems žmonėms, taip protingai sugalvoti… Tačiau ir vėl klausiu, kas gi jūs, broli Meidokai, tokie, kad prisiimtumėte vieninteliam Aukščiausiajam duotą gyvybės ir mirties galią? Kas jūs toks, kad nuspręstumėte, kam stingti, o kam gyventi, kad ir kaip protingai mokėtumėte kalbėti? Ar jūs lygiai taip pat priimtumėte sprendimus, jeigu ir mūsų brolius ištiktų kokia nors kita lemtis? Ir kas iš mūsų nebus tikras, kad, parinkę atitinkamus sustingėlius, jūs nesugalvosite tų pačių „naudingumo išlikimui“ kriterijų pritaikyti ir mums — tik atvirkščiai ir kokiu nors garbingu tikslu, pavyzdžiui, „sustingimui“ ištirti?

Rutai šiurpuliukai perbėgo per nugarą — juk Bilas vakar beveik atspėjo, kad tokiais žodžiais ir bus prašnekta… Vadinasi, žinojo, ko laukti…

— Na, tai ką siūlote, ką? Pasiūlymų, ne tuščiažodžiavimo prašyčiau! Demagogiją apie dievą girdėjome ir užvakar! Pasiūlymų! — pareikalavo Bilas, įraudęs it prieš bulių laikoma skraistė — dabar net jo rankos, nors ir nusitverusios už stalo krašto, virpėjo iš įtampos.

— Dievo pirštą! — storas Velerio pirštas, matyt, imituodamas Dieviškąjį, šovė į lubas. — Nuo šiol tų nesėkmingų bandymų aukas turime parinkti ne mes, o JIS.

— Ir kaipgi JIS galės parinkti, — vyptelėjo Bilas, — gal mums paskambinti ir paklausti?

— Broliai, — Veleris pasisuko į susirinkusiuosius, atgręždamas nugarą priekyje sėdinčiam „triumviratui“, — mano rankose — Naujasis Testamentas, — jis pakėlė knygos tomelį. — Kaip žinote, šis veikalas nulėmė mūsų ir mūsų tėvų pasiryžimą neišduoti žmogaus prigimties, nekeisti, nebjauroti jos bedvasėmis mašinomis. Aš perduosiu Dievo žodį bet kuriam broliui ir tegul jis atvers puslapį. Kiekvienas sustingėlis turi numerį, tad tebūna operuojamas tas, kurio numeris sutaps su šventraščio puslapio numeriu. JIS neleis, kad JO žodis būtų panaudotas neteisingai! — po šių žodžių susirinkę žmonės sustingo pražiotomis burnomis, o Markas pašiurpo — na, ir pasiūlymas! „Čia kažkokia iškrypėliška logika…“ Bet Bilas, jau tikėjęsis kažkokio panašaus absurdo, tuoj pat paklausė:

— O jeigu atsitiktinumas lems, kad parinksime daktarą Radersą, kapitoną Naškovskį, gal tada JIS sugebės „Ieškotoją“ sugrąžinti į Žemę?

Veleris vėl atsisuko į „triumviratą“, pervėrė priešininkus žvilgsniu ir atsakė:

— O kuo anieji ypatingi? JO akyse visi lygūs. Mes jau įrodėme, jog galime tvarkytis vieni ir sustingusių elektronikų mums visai nereikia, be to, jie patys kalti dėl ištikusios nelaimės! — kėlė toną. — Argi Piteris O’Kelnas nesakė: „Privalome suvokti, jog bet kokie bandymai „išsivaduoti“ iš kūno gniaužtų ir ribotumų, kuriuos taip skatina šiuolaikinė populiarioji kultūra, iš anksto pasmerkia žmogų asmenybės destrukcijai, nepriklausomai nuo to, ar jis pasirenka „virtualų egzistavimą“, ar „pasipildo“ kūną elektroniniais, mechaniniais, nanotechnologiniais bei kitokiais priedais, kurie svetimi mūsų prigimčiai. Turime suprasti viena: žmonija milijonus metų gyveno kūno ir proto vienovėje bei harmonijoje. Atskyrę arba nepagrįstai aukštindami vieną ar kitą, neteksime tiek vieno, tiek kito. Dievas ir gamta to neatleis!“ O ką mes dabar matome, ką?! — maištininkas padarė pauzę, bet dairytis nenustojo:

— Dabar mes matome — NEATLEIDO! Kam dar reikia geresnių įrodymų, kad tokia JO valia, kam? — sugriaudėjo žaibuodamas akimis ir mojuodamas Evangelijos tomeliu. Susižavėję daugumos klausytojų žvilgsniai smaigstė oratorių.

„Ruta, kas per pranašas tas Okelnis?“ — šnipštelėjo Markas, kurį Velerio pamokslas ne juokais įsiutino — jis vos valdėsi nepašokęs. „Čia iš „Vaistai žmonijai“ — etapinio puristų veikalo…“ — atsakė mergina, neramiai žvalgydamasi. Kas bus toliau? Atrodo, profesorius ruošiasi tarti žodį…

— Gana! — užriko Bilas. Bouvelis tik pakraipė galvą.

— Aš nemanau, kad čia kas nors nori klausytis šių tauškalų ir įžeidinėjimų nelaimingų įgulos narių adresu. Žmoniškumo apologetas elgiasi tarsi rasistas! Siūlau pašalinti poną Velerį iš pasitarimo ir, kas už tai, prašau pakelti rankas. Prašau pakelti rankas! — iššaukė Bilas, tačiau tik apie dešimt delnų subaltavo šviesoje. Meidokas apsidairė ir dar kartą pamėgino paskatinti:

— Prašau pakelti rankas! Prašau!

Markas liūdnai šyptelėjęs linktelėjo, Ruta suspaudė jo ranką. Kas čia dedasi, negi kas nors pritars šiam pasiūlymui?!

— Tai ką, pone Meidokai, nelabai kas nori pritarti jūsų nuomonei? — nusišypsojo Veleris. — Na, o dabar pagal visas taisykles sakykite, kas prieš? — jis vėl kėlė balsą ir tarsi pagal šio stiprumą kilo rankos. Taip, ne visos, tačiau daugiau, žymiai daugiau negu prieš…

— Taigi dauguma, manyčiau, aiški, — triumfavo oratorius, — todėl siūlau daugiau nebesiginčyti, sėsti sudaryti sustingusiųjų sąrašą ir tada tegul lemia JIS, o ne nežinia kokie inžinieriai, užsigeidę valdžios.

Veleris metė triuškinantį žvilgsnį į Bilą, visą sudrebėjusį tarsi krečiamą šiurpo, rengdamasis pereiti į puolimą naujais frontais. Ankstesnės mandagios, geraširdiškos kalbėtojo kaukės neliko nė padujų. Susirinkusieji pritariamai ūžė. Dar truputis, ir prasidės perversmas…

„Kada gi jis spėjo visus įtikinti?“ — Ruta norėjo griebtis už galvos, tačiau garsėjančiame erzelyje suskambo balsas, ramia intonacija gožiantis nervingą atmosferą:

— Broliai ir sesės… Broliai ir sesės, — profesorius pakartojo kreipinį ir ištarti žodžiai akimirksniu apramino triukšmautojus.

— Aš suprantu pono Velerio („Ne brolio…“ — piktdžiugiškai šyptelėjo Ruta) nuogąstavimus, tačiau galgi galėtume suderinti skirtingus požiūrius? Mes juk broliai, o broliai nesipyksta, broliai tariasi, nes kitaip jiems nutinka kaip tai atrištai šluotai…

Bilas kilstelėjo virpantį delną virš stalo, kad pirštai nebarbentų nervingo ritmo. Ruta pastebėjo, kad Apolas jau kurį laiką nežiūri į nieką kitą, o tik įdėmiai stebi kiekvieną inžinieriaus krustelėjimą.

— Pavyzdžiui, apsvarstyti, kuo iš tiesų ponui Veleriui nepatinka antrasis pacientas, nes kol kas jo mintys labai… supainiotos. Jis lyg ir pats sau prieštarauja, pagaliau seniai gi jau sakoma, jog kiekviena liga iš Dievo, tačiau gydytojo kviesti juk neuždrausta. Ir jeigu JIS norės, galės neleisti mums prikelti dar vieno. Atsitiktinumas su šventraščio lapais, manyčiau, per menkas žaislas JAM… Be to, ir spausdino šią knygą ne JIS…

Bilas pasimuistė, tarsi norėdamas pašokti, bet Apolas ramiai bei tvirtai sučiupo bičiulio petį, neleisdamas stotis.

— Profesoriau, bet aš manau, — suskubo atsiliepti Veleris, — kad tokių svarbių klausimų vis tiek neturi spręsti trys žmonės, kurie tik atsitiktinumo dėka staiga ėmė visiems vadovauti ir nurodinėti, kam gyventi, o ką palikti stingti… Juk jiems šią teisę davė tas pats atsitiktinumas, kurio labai norima išvengti, ar ne? Suprantu, vadovauti malonu, o dirbti…

— Pone Veleri, — į ginčą netikėtai įsikišo trečias, šįsyk moteriškas, balsas. — Paleisk, — žybtelėjo Ruta Markui, beviltiškai besistengiančiam ją pasodinti atgal į vietą. — Kiek kartų jūs esate budėjęs ir rūpinęsis mūsų nukentėjusiais broliais?

— Panele Ruta, — Veleris atsisuko, — jūs tikriausiai žinote, kad aš neprivalau padėti būtent jums, nes yra daug kitokių darbų, ne tik vaikščiojimas aplink ligonius, kurie neturi jokių poreikių ir kuriems prižiūrėti nereikia nei vaistų, nei daug laiko…

„Chamas!“ — Bilas vėl vos nepašoko, bet Apolas irgi nesnaudė jį sulaikydamas. Bilas piktai dėbtelėjo į astronomą, tačiau šis tik šyptelėjo, galva mostelėdamas į profesorių, perėmusį ginčą savo iniciatyvon.

— Kokių darbų? — dar kartą paklausė Ruta. Veleris vyptelėjo:

— Įvairių, panele, įvairių. Kaip žinote, mūsų laivas labai labai didelis…

— Ir visgi, — vėl nuskambėjo profesoriaus baritonas, — gal patikslintumėte čia susirinkusiesiems, kokius gi darbus dirbate? Manau, būtų įdomu sužinoti, ką jūs, broli Veleri, nuveikiate bendram labui?

— Aš… — jis apsidairė, bet išvydo iš tiesų daug laukiančių žvilgsnių, — hmmm… pavyzdžiui, padedu virtuvėje…

— Nejaugi?.. — šįsyk suabejojo Berdžas, sėdintis netoli Velerio. — Kiek man teko pastebėti, virtuvėje jau seniai nėra nieko, išskyrus maisto automatus.

— Tai yra oranžerijoje, — pasitaisė Veleris, — bet kodėl turėčiau raportuoti, kas čia, apklausa?

— Na, ką jūs, broli Veleri, — nusišypsojo profesorius, — mes tiesiog tariamės vienu labai svarbiu klausimu. Be to, čia esantys dirba, sunkiai dirba kiekvieną dieną, ir jeigu priimsime neteisingą sprendimą, darbo gali nepaprastai padaugėti… Šiaip man teko girdėti, kad oranžerijoje jūsų nematė jau beveik mėnesį, ar ne tiesa, pone Renoti?

— Iš tiesų, — atsistojo ūsuotas tamsaus gymio hidroponikas, — poną Velerį matau visur, išskyrus oranžeriją. Matyt, jis mano, jog daržovės gali augti pačios savaime, che che, — nusišypsojo.

— Bet kas jums davė teisę sprendimą priimti vieniems? — nerimo Veleris, nebekreipdamas dėmesio į klausimus apie darbą. — Kas?

— O argi mes sprendžiame vieni? — tarsi nustebo Bouvelis. — Man rodos, jog mes tariamės, tariamės su visais ir klausome visų, netgi jūsų, kuris nieko gero mūsų bendrijai neduoda, išskyrus nuolatines kalbas…

— Profesoriau, baikite šią socialistinę propagandą — darbas, darbas… — išsiviepė Renatas Veleris. — Kažkas juk turi pasirūpinti ir tuo, kad tie, kurie skirsto darbus neskriaustų tų, kurie dirba…

— Pone Veleri, be galo malonu, kad yra tokių rūpestingų žmonių, tačiau dabar mes svarstome ne dirbančiųjų skriaudas, o labai konkretų klausimą. Todėl norėčiau atsiklausti susirinkusiųjų: kas prieš, kad antrasis pacientas, kuriam bus šalinamas dvynys, būtų jaunesnysis leitenantas Viktoras Staškinas. Balsuokite pagal savo supratimą ir sąžinę, jauskitės laisvi.

— Bet profesoriau!

— Pone Veleri, leiskite įvykti balsavimui, o tada galėsime pratęsti mūsų pokalbį ir tiesiai paklausti dirbančiųjų, kokios bėdos juos slegia. Dar kartą prašyčiau balsuoti…

Pamažu kilo rankos. Iš pradžių keletas, po to — daugiau, kai kurie pirma apsidairydavo ir tik tada balsuodavo. Bilo akys karštligiškai bėgiojo skaičiuodamos pirmuosius delnus, bet netrukus jau buvo galima ramiau atsikvėpti — pasiūlymui pritarė didžioji dauguma.

— Ačiū, — padėkojo profesorius, — o dabar norėčiau pamatyti prieštaraujančius.

Veleris, net pamiršęs atsisėsti, išmetė ranką aukštyn, dairydamasis paramos. Rankas kilstelėjo dar keli. Tik staiga kažkas prunkštelėjo, sukikeno — iš tiesų tarp sėdinčiųjų atsistojęs saliutuojantis žmogutis atrodė gana komiškai. Tačiau kai maždaug ketverių metų berniukas, besdamas pirštą, sušuko mamai: „Žiūrėk, kaip ten praplyšę!“ — ir smalsuoliai, pasekę gestą žvilgsniu, išvydo, kad pro pakeltos rankos baltų marškinių rankovės plyšį ties pažastimi lenda rudi plaukai, daugelis griebėsi dengtis burnas, kad nenusikvatotų visa gerkle, tačiau tai menkai tepadėjo. Susirinkimą sudrebino vis garsėjantis juokas. Profesorius Bouvelis, kramtydamas lūpas, stengėsi šypsotis kuo santūriau ir šiaip ne taip išstenėjo:

— Ačiū… Dauguma, kchem kchem, pritarė sprendimui…

Visiems išsiskirsčius, profesorius priėjo prie Bilo ir paprašė:

— Bilai, būkit malonus, kitą kartą, jeigu matote, kad faktai auditorijos neveikia, leiskite kalbėti kitiems, permeskite problemą į auditoriją, suteikdami galimybę kalbėti savo šalininkams!

— Žinoma, profesoriau, — linktelėjo inžinierius, — tačiau taip norisi tikėti, jog žmonės remiasi protu…

— Protas, Bilai, dažnai bejėgis prieš primityviai kurstomas emocijas… — paplekšnojo jam per petį Apolas.

— Profesoriau, jūs genijus! — pribėgusi Ruta stipriai pakratė senuko ranką.

— Bravo, — santūriai tarstelėjo ir Markas, nepaleisdamas kitos merginos rankos.

— Mieloji, bet ir tu šaunuolė! — nusišypsojo Bouvelis. — Nors labiausiai turime būti dėkingi mažajam Henrikui… Jeigu ne jo „Žiūrėk!“, chi chi, dar ilgai būtume tęsę kalbas… O pamenate, kiek buvo triukšmo, ar galima imti nėščią moterį į ekspediciją…

— Aha, o dabar Veleris išspūdino kaip į miltus prikakojęs katinas, — vyptelėjo Apolas, — taip jam ir reikia…

— Bet jis nenurims, — murmtelėjo Bilas, kelintą kartą šluostydamasis išrasojusią kaktą, o kita ranka dar spėdamas pastuksenti į stalą, — pamatysite, jis nenurims!.. — inžinieriaus akys grėsmingai blykčiojo.

— Tačiau jam reikės atsigauti, — vėl surimtėjo profesorius, — o per tą laiką gal daug kas pasikeis…

„Arba ne“, — mintyse pridėjo Apolas.

Už ribos

Mieloji Gerda,

<…> Atrodo, čia jau nutiko visa, kas blogiausia gali nutikti. Bet aš laiminga — nes tik šiomis dienomis išvydau, kiek daug apsimetinėjimo, niekšybės ir dirbtinų šypsenų buvo mūsų — kitų vadinamų bendraminčiais — kompanijoje… <…> Kai tik grįšiu, būtinai tave supažindinsiu su profesoriumi Bouveliu, Bilu, Apolu — visais, apie kuriuos rašiau. Kad tu žinotum, kokie tai šaunūs, nuostabūs žmonės! Kaip jie stengiasi ir, kas nuostabiausia, kaip jie sugeba neleisti įsigalėti panikai, net kai vėl patiriama nesėkmė. Patikėk, tai tikrai nuostabu! Ir kaip jiems sunku! Bet sunkiausia Bilui: juk profesorius ir Apolas — tikri intelektualai, tikriausiai perskaitęs kalnus knygų, o Bilas — jis toks paprastas, nuoširdus, darbštus, tačiau nelabai moka bendrauti su žmonėmis — irzliais, piktais žmonėmis, kurių vis daugėja. Jam sunku susivaldyti, nutylėti grubesnį žodį, net jeigu ir mato, kad jo teisumas nieko gero neatneš… Bet vaikinukas labai stengiasi — et, jeigu ir kiti tiek stengtųsi! <…>

Rytoj — antroji operacija. Ji privalo pavykti!

Myliu, Ruta

Laikrodis kvarktelėjo. Gyvūnų garsus skleidžiantys prietaisai buvo labai populiarūs ir netgi erdvėlaivis nesugebėjo išvengti naujausių mados klyksmų. Ruta pasistiebė ir skudurėliu nušluostė ciferblatą.

Po kelių minučių budėjimą turėjo perimti Zeileris… Mergina priėjo prie kriauklės, nusimovė pirštines, išmetė jas į utilizatorių ir pakišo ranką po srove. Vandens upeliukas lengvu šiurpuliu perbėgo per odą, plaudamas nakties nuovargį. Prileidusi rieškutes, ji tėkštelėjo vandeniu į veidą, patrynė, pasipurtė ir atkišo žandą džiovintuvui. Tačiau atgaiva buvo trumpalaikė — vos nusisukusi nuo kriauklės, Ruta pajuto, kad kristų čia it pakirstas medis ir užmigtų giliu, turbūt besapniu miegu… Paskutinės kelios dienos buvo labai labai sunkios — be sustingėlių priežiūros teko rengtis naujai operacijai, nuolat viską visiems aiškinti. O dar suirzęs Markas, kuriam nesiseka nieko atkasti dvyniuose, nors knebinėja dvidešimt valandų per parą… Be to, pagalbininkai po Velerio išsišokimų ėmė aplaidžiau žiūrėti į darbus ir kai seselė vieno paklausė, kodėl tas neapiplovė ligonio, pastarasis grubiai atkirto, jog „dar niekas nuo šūdo nenumirė…“ Reikėtų apie tai pasakyti Bilui, bet ką Bilas — jam ir savų rūpesčių užtenka… Liūdniausia, jog tokių parazitų nei nubausi, nei kitaip paveiksi, gali tik pabarti, bet ir bartis kartais jėgų nebelieka. Dauguma pamatė, kad laivo automatinės sistemos veikia be sutrikimų, kad, net ir „sustingus“ įgulos daugumai, išlikusiesiems joks staigus, mirtinas pavojus negresia, kad nebeatsitinka kažko panašaus į pirmąsias dienas, kai žmonės netikėtai krisdavo ir į nieką nebereaguodavo… Tad tų dienų savanoriškumas, sutelktumas, solidarumas su „broliais“ ėmė nykti. Iš tiesų kodėl gi būtent Džekas ar Vilhelmas turi rūpintis ir keisti paklodes „elektronikams“, jeigu Džeris ir Viktoras kuo ramiausiai lošia šachmatais arba distiliuoja šį tą stipresnio toje pačioje oranžerijoje… „Patys kalti!“ — šie Velerio viešai išsakyti žodžiai daugelio mintyse dabar pakeitė užuojautą „sustingėliams“. Nors oratorius ir buvo apramintas, tačiau tai vis tiek nesustabdė suvokto ir įžūlaus puristų triumfo, o kai mažuma tampa dauguma, turinčia valią virš ankstesnės daugumos — gero nelauk.

— Ruta, — mergina pajuto prisilietimą prie peties.

— Oi… — ji šoktelėjo iš netikėtumo ir tik tada suprato, kad jau snaudė, nusvarinusi galvą ant stalo. — Labas, Peteri…

— Labas. Viskas… gerai? — pasiteiravo aukštas, šviesus vaikinas.

— Aha, — mergina dar surado jėgų nusišypsoti, — bet po trijų valandų apeik žmones, dėl visa ko… Ryte pasirodys daugiau pagalbininkų, bet tu apeik…

— Žinoma, — Peteris smalsiai žvilgtelėjo į knygutę ant stalo, bet tuoj pat delikačiai nusuko žvilgsnį supratęs, jog tai dienoraštis, — o tu eik miegoti, aš ir taip truputį pavėlavau…

— Ė, tikrai… — Ruta žvilgtelėjo į laikrodį — rodyklė jau buvo persiritusi per ketvirtą valandą. — Kas nors nutiko? — susirūpino.

— Ne, žadintuvą ne taip nustačiau… — šyptelėjo Zeileris, — žinai, nulis nulis ir dešimt — labai nesunku praleisti, o aš nustatinėjau tarsi lunatikas…

— A… tai gerai, — linktelėjo seselė, — tada ramaus…

— Tau irgi, — atsakė vaikinukas, dar palydėdamas akimis, kol mergina pasikeitė chalatėlį į žalsvą megztinuką ir išėjo pro duris.

Iki lifto, gabenančio į gyvenamąjį sektorių, driekėsi beveik tamsus koridorius, kuris anksčiau tik vesdavo į medicinos sektorių, o dabar buvo pats tokiu pavirtęs, nes čia abipus sienos stovėjo visi įmanomi gultų variantai, ant kurių ilsėjosi „sustingėliai“. Ruta žengė spėriai, tačiau grindų danga beveik prarydavo žingsnių garsą ir atrodė, kad pro aibę lyg ir gyvų veidų bei kūnų, užklotų visokių spalvų antklodėmis, slenki it vaiduoklis… Galbūt todėl pasigirdę keisti garsai privertė seselę suklusti ir sustoti lyg įbestą. Ten, kažkur priekyje, nebetoli liftų aikštelės bei jungties su antruoju sektoriumi, kažkas pūkštė ir sunkiai šnopavo. Mergina prisiplojo prie sienos įtempusi ausis — garsas nedingo, jį papildė nemalonus stenėjimas, urzgimas, ir tai vis labiau priminė… priminė… Kraujas užvirė merginos gyslose ir trenkė į smilkinius įsiūčio banga — ji jau suprato, kas ten vyksta, ir dabar buvo pasiryžusi pasmaugti tą gyvulį, tą niekšą ir šlykštynę, kuris išdrįso taip pasielgti! Užmiršusi bet kokį atsargumą bei apdairumą, Ruta tarsi vėjo gūsis perlėkė tuos keletą metrų ir sustingo prie gulto, iš kurio tik ką sklido dabar jau nutilę garsai. Buvo aišku, kad jame — ne vienas žmogus, ir seselė jau tiesė ranką nutraukti antklodę, bet nespėjo, nes medžiaga pati nuskrido, atidengdama nuogą moterį, o tas, kuris gulėjo ant viršaus, akimirksniu atsidūrė už merginos nugaros, viena plaštaka užspausdamas jai bumą, o kita ranka geležiniu lanku sugniauždamas jos juosmenį.

— Tylėk, kale, — sušnypštė, — bent cyptelsi — užmušiu!

Ruta pamėgino pasimuistyti, išsivaduoti iš gniaužtų, bet laikančios rankos buvo patyrusios. Užpuolikas ėmė tempti merginą link tamsaus kambarėlio, kur buvo sudėti priešgaisriniai įrankiai. Suvokusi, jog vien grumtynėmis šis nuotykis gali nesibaigti, seselė dar kartą pamėgino padaryti parazitui ką nors bloga — įspirti į kauliuką arba įkasti rankon, bet niekadėjas jau sugebėjo atidaryti dureles ir įstumti merginą į vidų. Prispaudęs auką prie sienos visu kūnu, bet neatitraukdamas delno nuo merginos burnos, jis kita ranka pamėgino nusmaukti kelnes. Ruta kryptelėjo, ištiesė į šoną išlaisvintą ranką, užgriebė kažką kieta bei šalta ir net nežiūrėdama, kas tai, vožė ten, kur turėjo būti prievartautojo galva. Užpuolikas sustūgo, šiek tiek atšlijo ir gniaužtai truputį atsilaisvino. Pasinaudojusi proga Ruta kando į delną — niekšas sucypė, atitraukdamas plaštaką. Tada mergina iš visų dar likusių jėgų kirto alkūne, tikėdamasi pataikyti į paširdžius… Susirietęs it kirminas užpuolikas žingtelėjo porą žingsnių atgal, užkliuvo už mobilios lovos krašto, susvyravo, plojosi ant žemės ir nebeatsikėlė. Ruta, drebanti it lapas, atsirėmė į sandėliuko sieną. Mintyse tukseno: „Ačiū Dievui… Ačiū Dievui…“ Taip prabėgo keletas akimirkų. Galiausiai, sukaupusi drąsą ir valią, ji išsvirduliavo iš kambarėlio. Prievartautojas gulėjo išsikėtojęs per pusę koridoriaus, tačiau tokioje prietemoje įžiūrėti veidą, kurį dar reikėjo atkelti nuo grindų, ir nustatyti, kas toks jo savininkas, buvo neįmanoma. Pirmiausia derėjo įjungti šviesą, o jungiklis buvo už poros metrų nuo grumtynių vietos. „Reikia pašaukti Peterį“, — išplaukė mintis, bet ji kažkodėl atrodė daug mažiau svarbi už mintį, jog reikia uždegti šviesą… Šviesą! Atsargiai lipdama per kūną, Ruta vos nugalėjo norą apspardyti gulintįjį tarsi maitą — tokia neapykantos banga pakilo nuo pat pirštų nagų iki plaukų galiukų… Bet nespėjo ji ir žingsnio žengti link jungiklių, kai gulėjusysis staiga pašoko, stvėrė merginą už plaukų, pasuko, trenkė į sieną taip, kad akyse aptemo, šveitė ant grindų ir nuskuodė koridoriumi… Vos ne vos pakėlusi nuo grindų galvą ir išvydusi užsidarančių lifto durų šviesas, Ruta sudejavo: „Peteri…“

— Aš jį užmušiu! — sugniaužęs kumščius pašoko Markas, vos išgirdęs naktinės istorijos santrumpos paskutinį žodį. Apvirtusi kėdė dunkstelėjo į žemę, puikiai papildydama kajutės vaizdą: suveltas gultas, išmėtyti lapai bei matricos, o šeimininkas — susivėlęs, paraudusiomis akimis, pusnuogis…

„Bus tau jis ramus…“ — mintyse vyptelėjo Apolas prisiminęs, kaip, vos pravėręs Marko būsto duris, pareikalavo: „Kad ir ką tau pasakyčiau, privalai į tai reaguoti apgalvotai ir ramiai“.

— Ramiai, — dar kartą pareikalavo, — pirma reikia sužinoti, ką mušti. Bilas tikrina visas vaizdo kameras, kurios turėjo stebėti teritoriją, gal ką nors iškas…

— Kokios dar kameros? Tokį iš snukio pažinsi, — net nemanė atvėsti Markas. — Kur Ruta? Ją saugo?

— Markai, na, šiek tiek ramiau, — vėl paprašė Apolas. — Ruta savo kajutėje, ją saugo. Bilas paskyrė žmones.

— Asilas! O jeigu ten tie patys? Velnias, varau aš!

— Nusiramink! — riktelėjo Apolas. — Girdi? Nu — si — ra — mink. Nešokinėk kaip viščiukas! Ruta saugi, patikėk manim — dabar Ruta saugi. Ir tas gyvulys tikrai nesugrįš — nebent būtų visiškas debilas ir nesuprastų, kas gresia, jeigu jį išaiškins. Apskritai — kiek aš suprantu žmonių psichologiją, Ruta jam užkliuvo tik dėl to, jog sutrukdė, o paskui jis nesusivaldė… Be to, nepulk apie tai visiems trimituoti..

— Kodėl ne? — vėl stryktelėjo Markas. — Kaip NE?

— Todėl, — Apolas pamėgino pasodinti jį žvilgsniu, bet nepasisekė, — kad ir taip įtampos dabar iki ausų. Jeigu visiems bus apskelbta, kad tarp mūsų yra tokių žmonių, ar žinai, kas prasidės?

— Velniop, kas prasidės! Jūs ką, ruošiatės kaip asilai tylėti, kai kiekviena moteriškė gali tapti tokio šūdžiaus auka? Gal ir ligonių pa pildomai nesaugosit, o prikėlę priiminėsite gimdymus? Ką tu čia nusišneki? — prišoko Markas, vos negriebdamas Apolo už atlapų. Pastarasis tik žengė porą žingsnių atgal ir susidėjo rankas ant krūtinės.

— Na, gerai, tarkim, paskelbiam, kas tada?

— Kas kas… Visi žino!

— Gerai, visi žino, o toliau?

— Pagausim ir uždarysim!

— Tu tikras? — bičiulis klausė neironizuodamas, o labai rimtai. — O jeigu nepagausim? — suabejojo.

— Tada bent žmonės žinos…

— Sutarėm, žinos, bet kas iš to? Ką tai gero duos? Visi puls ieškoti, kas toks dulkina sustingėles? Žinai, ko gero, atsiras daugiau tokių, kurie pagalvos: o, nebloga idėja — moteriškių tai mažai liko…

— Apolai… — nustebo Markas.

— Ką Apolai? — atkirto šis. — Aš tiesiog tikiuosi blogiausio, kad paskui bent būtų kuo pasidžiaugti. Taigi galvojam toliau, — tęsė. — Tarkim, Velerio šutvė oficialiai pareikalauja, kad jiems būtų išskirtos moterys… Arba ne, kas nors pasivagia kokią nors sustingėlę, kad turėtų sau…

— Eik šikt, — pasiūlė rimdamas Markas, — tau stogas važiuoja, kliedi.

— Nekliedžiu, — Apolas vėl atsisėdo, — mąstau. Pavojinga pradėti raganų medžioklę, kol visko nežinom…

— Ką Bilas sako? — murmtelėjo Markas.

— Ką ką, gi sakiau — rausiasi po kamerų duomenis. Gal ką nors išknis, nors… abejoju, — Apolas pažvelgė į Marką, o šis vėl neramiai sujudėjo:

— Kodėl?

— Buvo tamsu… Infraredas… Net nežinau, ar buvo įjungtas infraredo stebėjimas… Bet čia Bilo reikia klausti, jis nusprendė dėl visa ko taupyti energiją.

— Po velnių, — jau ramiau keiktelėjo Markas, — nieko sau… Ne, aš jį vis tiek surasiu… Einu pas Bilą.

— Einam kartu, — Apolas atsistojo, nenorėdamas paleisti karštakošio draugelio vieno, kad pastarasis ko nors neiškrėstų…

Ruta pabudo. Beprotiškai norėjosi gerti. Ji šiaip ne taip išsirangė iš lovos ir virpančiomis kojomis nuklibinkščiavo iki vonios. Pildama vandenį į stiklinę, žvilgtelėjo į veidrodį. „Sutikčiau gatvėje — nepažinčau“, — nusuko akis nuo atvaizdo. Randas kaktoje išliks… Žvilgsnis it girtas klajojo nuo vieno daikto prie kito, bet ko dar norėtųsi — ji nevaliojo sugalvoti. Galų gale nusprendė bent jau išsivalyti dantis ir paėmė pastos tūbelę bei šepetuką. Baltas marmalas pamažu gulė ant šerių. Bet vos įkvėpusi arčiau nosies pakelto mentolo, ji pajuto, kad skrandis tuoj išsivers išvirkščias, ir puolė prie klozeto…

Prausiantis vėl norėjosi bliauti visa gerkle, bet dar kažkaip sekėsi save tramdyti, tad iš akių tik tylomis riedėjo reti dideli lašai. „Viskas… viskas… — kartu su pulsu dunksėjo mintyse, pasiruošiu arbatos, atsigersiu, atsigulsiu, nurimsiu…“

Markas merginą griebė į glėbį vos spėjus peržengti vonios slenkstį. Ji nieko nesakiusi prigludo ir įsikabino taip, jog net gelbėjimo ratas pavydėtų. „Tsss… ramiai… viskas gerai…“ — šnabždėjo vaikinas, glostydamas plaukus. Ruta kūkčiojo, drėkindama jo marškinius (uniforminę aprangą po katastrofos visi pamiršo — ją tebedėvėjo vos ne vienintelis Bilas, tuo primindamas, kad dar neseniai visas laivas knibždėjo žmonių, besiskiriančių tik veidais ir kai kuriomis specifinėmis žymėmis ant rūbų) ir vis įsikniaubdama iš naujo — ne, nesinorėjo rodyti ašarų, ji juk stipri… „Gal pamėginsiu bent pasodinti?“ — dingtelėjo Markui, tačiau kol kas mergina neatrodė norėsianti atsitraukti. Jis mostelėjo galva vyrams, tarytum sakydamas: „Varykit iš čia, vėliau“, — tačiau šie, atrodo, nesuprato. Bilas su Apolu tik persimetė žvilgsniais — išeiti? Bet visgi liko, nors ir pasitraukė prie pat durų. Pajutęs, kad mergina šiek tiek apsiramino ir nebekrūpčioja, Markas ją atsargiai nuvedė iki lovos, pasodino, apgaubė pledu ir prisėdo greta. Pagaliau Ruta pakėlė ašarotas akis, brūkštelėjo rankove, netgi pamėgino šyptelėti ir virpančiu balsu pratarė:

— Ką papasakoti?

Apolas tylomis paėmė kėdę ir atsisėdo, Bilas liko stovėti, rankoje suspaudęs mažytį diktofoną ir niekaip neapsispręsdamas — slėpti ar ne, tad tai pridengdavo, tai vėl atitraukdavo delną. Apolas sunėrė rankas, atsirėmė į kelius, pakėlė galvą ir prabilo:

— Smulkmenų. Mums labai reikia smulkmenų.

Marko lūpos pavirto vienu siauru dryželiu, jis įsitempė, pasirengęs vėl raminti merginą, bet šioji tik atsiduso, timptelėjo žemyn chalatėlį, kad labiau dengtų šlaunis, ir atsakė:

— Sunku įsidėmėti smulkmenas, kai jis visą laiką buvo man už nugaros… Jis stiprus… Labai stiprus. Ir didelis… Kai prispaudė prie sienos, — mergina prikando lūpą, — atrodė, lyg blokas slėgtų.

— Ar jis kalbėjo? — vėl paklausė Apolas.

— Ne… Tik pačioje pradžioje pasakė, jog užmuš, jei šauksiu… O toliau tik… pūkštė ir urzgė.

— Kvėpavo… sunkiai? — pasitikslino Bilas.

— Ne… nežinau… sunku pasakyti, — Ruta papurtė galvą.

— Kai gulėjo ant grindų… Kai pritrenkei, — drąsinančiai šyptelėjo Apolas, — kaip jis atrodė?

— Nemačiau, tikrai nemačiau, — Ruta žvilgtelėjo, norėdama įsitikinti, ar ją tikrai suprato, — ten tamsu… Mačiau tik kūną, gulintį ant grindų… Didelį…

— Plaukai? — dar pamėgino gauti ką nors tikslesnio Bilas, bet Ruta tik sukūkčiojo:

— Nepamenu, vyrai, tikrai nepamenu… Gal garbanoti?

Bilas suspaudė kumštį, bet nieko nepasakė. Markas išvydęs, kad Ruta vėl dreba tarsi sušalusi stirna, ją apglėbė, neigiamai pakraipė galvą ir mostelėjo draugams, rodydamas duris. Apolas apsidairė, linktelėjo, atsistojo ir tarė:

— Ačiū, Ruta, mes jį būtinai nutversime… Eime, Bilai, — paragino apkabindamas inžinierių per pečius ir stumdamas link išėjimo. Markas pritariamai šyptelėjo, be garso sumurmėjęs: „Aš irgi, tuoj…“

Išėjusiuosius pasitiko sargybinis — vienas iš vyrukų, kuris saugojo profesorių Bouvelį.

— Bilai, tai kas gi nutiko? — nekantraudamas pasiteiravo. Šis tik mostelėjo ranka ir murmtelėjo:

— Vėliau paaiškinsim… Neįleisk nieko, nepasitaręs su manimi… Išskyrus Marką, profesorių ir… moteris.

Sargybinis linktelėjo, užgniauždamas smalsumą. Dar nepriėję liftų jie tarsi susitarę stabtelėjo. Apolas atsirėmė į sieną, Bilas liko koridoriaus viduryje. Astronomo veidas vėl įgavo pažįstamą mąslią išraišką, o eksinžinierius tiesiog rėžė:

— Veleris.

Apolas iš po nuleistų antakių dėbtelėjo į lūpas suspaudusį Bilą, papurtė galvą ir atsakė:

— Ne.

— Plaukai… — įtaigiai priminė Bilas.

— Nieko nereiškia, — Apolas palingavo galvą, — ji sakė „gal“. Tamsoje pamatyti, ar plaukai garbanoti…

— Dydis… — metė antrą kortą inžinierius.

— Oi ne, tuo labiau, — astronomas numojo ranka, — ji nėra stambi, net ir aš galėčiau pasirodyti jai didelis, ypač kai kas nors prispaudžia…

— Bet ji labai pabrėžė dydį… — nenorėjo atsisakyti argumento Bilas.

— Ne, Bilai, maksimum, ką mes galime — tai paiešką pradėti nuo stambių, bet sakau — labai labai nepatikimas duomuo. Be to, mergina sakė, kad užpuolikas buvo stiprus. Veleris gi liulanti griuvena…

— Pūkštimas, urzgimas, — nepasidavė Bilas, — antsvorio požymiai, ar ne?

— Kokio dar antsvorio, — prunkštelėjo Apolas, — patino… Tu ką, porno nematęs? Nors ką čia porno — save prisimink… — vyptelėjo.

Bilas žengė keletą žingsnių pirmyn, apsisuko, papūtė į delną, pirštais pamasažavo užmerktas akis, krestelėjo galvą, atsimerkė ir paklausė:

— Beje, ką tu siūlai — operaciją atidėti?

Apolas linktelėjo:

— Atidėti. Ruta šitiek laiko praleido prie duomenų tikslinimo, be jos negalime…

— Gerai, atidėsim… — sutiko Bilas, — bet kam tas atidėjimas gali būti naudingas? — tarsi pats savęs paklausė ir tuoj pat atsakė:

— Veleriui ir jo šutvei! Juk jie labiausiai protestavo!

— Na, ir užsisėdai, — Apolo kantrybė pasirodė irgi ne geležinė, nes balse jau galėjai išgirsti pyktelėjimo gaideles, — Veleris anaiptol nesiekė operacijos atidėti, jam tiesiog norėjosi drumsti vandenį ir taip susirinkti gerbėjų dividendų. Jam jokios naudos iš atidėtos operacijos — tokio motyvo jis tikrai tikrai negali turėti. Suprask gi, detektyve, TAS ėjo tik pasidulkinti — nei daugiau, nei mažiau. O Rutą bandė nukenksminti kaip liudytoją. Nėra čia ko ieškoti gilios politikos, tiesiog viskas taip merginai susiklostė. Negerai susiklostė… — pridūrė vėl rimdamas ir remdamasis į sieną.

— Niekas paprastai taip paprastai nesusiklosto, — murmtelėjo Bilas.

— Geriau pagalvotum, kokios kameros, be koridoriaus, jį dar galėjo užfiksuoti, — pasiūlė Apolas.

— Hmm… Iš kur man žinoti, kur jis nuvarė… Negi teks viską tikrinti? — Bilas čeptelėjo ir bejėgiškai pliaukštelėjo rankomis, lyg nujausdamas, koks darbelis jo lauktų.

— Nepanikuok, tau reikia daugių daugiausia dviejų valandų periodo… Beje, o lifto nemėginai patikrinti?

— Lifto? — pasitikslino Bilas.

— Aha, — Apolas atlošė galvą, užsimerkė, tarsi mėgintų pagauti slystančią mintį, ir lėtai sudiktavo: — Pirmiausia reiktų patikrinti lifto kontrolės žurnalą, ar buvo naktinis iškvietimas, taip nustatysi tikslų laiką, o tada — tikrinti aikštelę, jeigu kamera ją apėmė, ir patį liftą… Klausyk, man rodos, jog viskas gerokai paprastėja, — astronomas atsimerkė ir džiaugsmingai dėbtelėjo į Bilą. Šis irgi nušvito supratęs, kad toks tyrimo kelias tikrai turėtų būti vaisingas, bet, labiau erzindamas nei rimtai, suabejojo:

— Bet juk jis galėjo nebūtinai lipti į liftą…

— Ir dar viena idėja, — Apolas kumščiu stuktelėjo sieną, — Ruta gi jam kažkuo vožtelėjo. Būtų labai neprošal kokiu nors pretekstu šūktelėti susirinkimą ir tada žiūrėti, kas neatėjo, o jeigu ateitų visi — kieno galva pažymėta bent jau guzu…

— Apolai, tu — genijus! — Bilas paplekšnojo bičiuliui per petį. — Dabar tai mes jį tikrai sučiupsime…

Apolas vyptelėjo, bet nieko neatsakė. Jis tvirtai laikėsi principo, kad kol tikiesi blogiausio, tol gyvenimas — ištisinė malonių nustebimų virtinė…

Markas kėblino į savo būstą tarsi primuštas — kojos painiojosi, pusiausvyra nusverdavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Bemiegės naktys ir stresas vis dėlto jį pričiupo… Vaikinas nenorėjo palikti Rutos vienos, bet šioji pareikalavo, kad jis eitų ir išsimiegotų, nepasiduodama jokiems įtikinėjimams apie tūkstančius priežasčių, dėl kurių jis galėtų, norėtų, siūlytų, galvotų pasilikti… Pasirėmęs į kajutės duris, Markas ilgokai laukė, kol pastarosios atsidarys, ir tik po to, kai nieko nevyko, eilinį kartą prisiminė, jog kodą ir vėl reikės įvesti ranka arba traukti iš kišenės komunikatorių, kartais pakeičiantį dvynį — išsireikalavo iš Bilo. Į vidų ne įėjo — įgriuvo taikydamas tiesiai į gultą, kuris, jo laimei, buvo ištiestas. Apsivertęs ant nugaros susidėjo rankas už galvos ir įsistebeilijo į lubas. Galvoje malėsi minčių nuotrupos — apie dvynius, apie Rutą, apie tai, kad reikia susisiekti su Bilu, gal ką nors surado, kad reiktų užkąsti, kad reiktų nusiprausti… Bet kažkodėl nė viena mintis neskatino veikti — tik sukosi ratu tarsi interaktyvus holografinis meniu. Markas užsimerkė — taip, kaip merkiamasi, kai skauda galvą — suspaudė vokus, įtempė raumenis aplink akis, mėgindamas susikoncentruoti bent į šį veiksmą. Kažkas pavyko — kurį laiką jis galvojo vien tik apie tai, kaip dar labiau užmerkti akis, kol kitos mintys ėmė rikiuotis tarsi kareiviai. Ne, jis nemiegos… Jis dar kartą pamėgins. „Vienas, du, trys… Einam!“ — pats sau sukomandavo ir sunkiai persivertė per šoną, kad pasiektų terminalą. Ranka brūkštelėjo į šoną popieriaus lapus, šie išsisklaidė, nuklodami grindis. Markas paėmė pirmą pasitaikiusį ir pakėlė prie akių. Tai buvo ištrauka iš „Encyclopaedia Britannica“, kelios eilutės šykščių žinių, kokių jis jau perskaitęs kalnus. „Cerebrinis komunikatorius, vadinamasis „dvynys“… Regos ir klausos centrai… Leidžiami modeliai… Draudžiami modeliai… „Išdžiūvo gomurys — nešinas lapu Markas atsikėlė, nu-kėblino prie kriauklės, paspaudė svirtelę… „Signalų tipas…“ — pakėlė stiklinę prie lūpų… „Analoginis… Skaitmeninis…“ Kažkas ne taip žvilgtelėjo žemyn: vanduo nebėgo. Dar kartą numygo svirtelę — nieko. „Kas gi čia atsitiko?“ — murmtelėjo, pasilenkdamas apžiūrėti čiaupo.

— Gyvatė… — siuto Bilas, — šliužas!

Apolas susiraukęs stebėjo ekraną — iš tiesų, džiaugsmui pagrindo nebuvo. Taip, jie nustatė laiką ir dabar stebėjo, kaip kažkas, ant galvos užsimetęs marškinėlius, važiuoja liftu…

— Garbės žodis, aš padarysiu kratą ir surasiu, kas turi tokius marškinėlius! Liepsiu išsirengti, sudraskyti šitą laivą į gabalus, bet surasiu… — grasino Bilas.

— Palauk, palauk, — puse lūpų ramino Apolas, — gal jis padarys klaidą…

Ekrane lifto durys atsidarė ir žmogysta žengė į… tamsą!

— Mėėėėėšlas… Kam toptelėjo į galvą išjungti šviesas gyvenamajame sektoriuje, kam?! — Bilas neberėkė, tik beviltiškai skėstelėjo rankomis.

Apolas dėbtelėjo į jį ir vyptelėjo:

— Tau. Juk dėl visa ko nuspręsta taupyti energiją…

— Aha, man, — sutiko Bilas, — iš tiesų, man… — patvirtino atsiremdamas į sieną kumščiu ir pasidėdamas galvą ant rankos, — nebenoriu žiūrėti… — sumurmėjo.

— Perjunk kamerą… — pasiūlė Apolas. Bilas neatsiliepė.

— Perjunk kamerą, — pakartojo astronomas, — alio?

— Na, perjungsiu, — murmtelėjo Bilas, — ir ką?

— Perjunk, pamatysi…

— Infraredas nebuvo įjungtas…

— Žinau… Oukei, nenori — nereikia. Taip… žiūrim visas gyvena-mojo sektoriaus kameras nuo… keturios keturiasdešimt penkios iki, tarkim, keturios penkiasdešimt penkios… — nesulaukęs inžinieriaus veiksmų Apolas pats suspaudė klavišus ir vėl įsispoksojo į ekraną…

— Na, ir ką matai? — klustelėjo Bilas, net nežvilgtelėdamas.

— Nieko… — murmtelėjo Apolas, — kol kas nieko…

— Gerai, taip ir turi būti — nieko nematyti, nieko negirdėti, infraredai išjungti…

— Čiaupkis, — šyptelėjo Apolas, — geriau jau plūstumeisi…

— Norėtum..

— Op… — Apolas vėl palinko prie klaviatūros, — blyksnis antrame trečdalyje, kamera… aštunta? Aštunta… Kartojam.

— Koks blyksnis? — pašoko Bilas.

— Blyksnis, kuris reiškia, jog kažkas atidarė savo kambario duris… — sausai paaiškino Apolas apsimetęs, kad, be ekrano, jo daugiau niekas nedomina.

— Duris? — inžinieriaus balse kažkas pasikeitė. — Kur?

— Taigi tamsu, — neatitraukdamas žvilgsnio nuo ekrano atkirto astronomas, — nieko nesimato.

— Bet turbūt per mažai švies… — murmtelėjo Bilas.

— Stop! — Apolas trinktelėjo per klavišą. — Ryškinti, kaip paryškinti šitoje dėžėje? A… Taip, — jis bakstelėjo į kelis reguliatorius, — štai taip. Ir pasukti, o! Oi, — Apolas išsižiojo.

Bilas vogčiomis dėbtelėjo į ekraną ir suspaudė kėdės atlošo strypą.

— Nieko nesuprantu… — astronomas brūkštelėjo per akis, tada atsisuko į inžinierių. — Tai juk…

Šnypštelėjo durys.

— Vyrai! — Markas užriko vos įkišęs nosį. — Problemos!..

— Tsss, — šnipštelėjo Bilas Apolui ir kirto per klavišą, — vėliau… — Ekraną vėl užliejo tamsa.

— Taip… — inžinierius lėtai atsisuko.

— Meidokai — tavo sritis. Laive dingo vanduo!

— Koks… vanduo? — murmtelėjo Apolas, mėgindamas dar ir pažvelgti, kas darosi už jo nugaros.

— Vanduo, niekur nėra vandens. Kajutėse, prausyklose… Pala, o gal jūs ką nors radote? Išsiaiškinote? — Marko akys grėsmingai plykstelėjo.

— Ne ne, — paskubėjo užtikrinti Bilas, — kol kas nieko. Vis dar mėginam…

Apolas irgi skėstelėjo rankomis leptelėdamas:

— O infraredai gi buvo išjungti…

— Šūdas, — Markas sugniaužė kumščius ir papurtė galvą. — Aš suprantu — jums atrodo keistas mano pranešimas apie vandenį, ypač dabar, bet, man regis, kažkas rimtai ne taip. Apibėgau visur, tai — ne lokalinis gedimas. Bilai, reikia tikrinti!

Jis vėl dėbtelėjo ir į vieną, ir į kitą. Bilas nusuko žvilgsnį.

— Vyrai… Jūs labai įsitempę — kas yra? Visgi pamatėte ką nors? Na? Kas ten tokio?

— Ne… — Apolas neigiamai papurtė galvą, — nė velnio nesiseka. Kapstomės jau ilgiausiai, bet nieko aiškaus… Beje, kaip Ruta? — astronomas pažvelgė Markui tiesiai į akis. Šis liūdnai vyptelėjo:

— Sunkiai, nors… Gal šiek tiek gerėliau, — gūžtelėjo, — neleido man pasilikti, išvarė miegoti, — pasiguodė, — bet kol kas, kaip matote, neužmigau…

— O visgi išsimiegok, — patarė Apolas, — nepakenks, ypač su tavo sveikata.

— Gera mano sveikata, — Markas numojo ranka, — okei, nebetrukdysiu. Spėsit su tuo vandeniu?

— Tikriausiai, — astronomas linktelėjo. — Na, sėkmės! — ištiesė ranką.

— To paties… Bilai? — Markas pakėlė plaštaką.

Bilas šyptelėjo lūpų kampu ir plekštelėjo.

— Ačiū. Labos, Markai.

Užsidarius durims, Apolas akimirką palaukė ir stvėrė Bilą už pečių:

— Žiūrėk man į akis, į akis žiūrėk! — užriko astronomas.

Bilas vos kilstelėjo veidą prikąsta lūpa, nerangiai pasimuistė, lyg norėdamas nusimesti draugo rankas, ir murmtelėjo:

— Pala… Vanduo…

— Šunsnuki tu, šunsnuki!!! — purtė jį Apolas. — Aš tau parodysiu vandenį, degenerate nelaimingas!

Vos priėjus prie centrinio pulto, dėmesį iš karto traukė didžiulėmis raudonomis raidėmis degantis užrašas ir besikartojantis nelabai įkyrus žemo tono signalas: „Vandentiekio konsolė. Dėmesio! Sutrikimas! Pagrindiniuose rezervuaruose esančios vandens atsargos nebetinkamos vartojimui. Vandentiekis blokuojamas. Detaliau. Patvirtinkite atsarginių rezervuarų įjungimą [t / n]“.

— Velnias, — murmtelėjo Bilas, spausdamas žymeklį „detaliau“. Apolas stovėjo už jo nugaros ant krūtinės susidėjęs rankas ir sučiaupęs lūpas į siaurutį ruoželį, tačiau irgi perskaitė:

„Pastebėta neleistina cheminė tarša [ … ] Taršos šaltinis — vidinis. Pagrindiniam rezervuarų atstatymui reikia nuo 14 iki 48 valandų.“

— Kaip suprasti — vidinė tarša? — nustebo astronomas.

— Kol kas nežinau, — papurtė galvą Bilas, spaudinėdamas žymeklius prie kitų įvairių duomenų patikslinimų ir mintyse dar bardamas save, kad buvo palikęs komunikatorių ant stalo.

— Reikia jungti atsarginius… — atsigręžė į Apolą.

— Tai junk, — gūžtelėjo šis, — negyvensim gi be vandens.

— Tuoj, — Bilas vėl kažką suspaudė. — Įsijungė. Sistema atgis po minutės… Bet reikia išsiaiškinti, kas atsitiko su centriniais rezervuarais. Atsarginiai neįstengs aprūpinti viso laivo.

— Tai aiškinkis, tam čia ir stovi, — grubokai mestelėjo Apolas.

— Kontrolės konsolė rodo, kad išorinių pažeidimų sistemoje nebuvo. Kondensato valymo filtrai veikė be sutrikimų. Bet atsirado kažkoks šaltinis, skleidžiantis vidinę taršą. Bandau nustatyti jo sektorių… — truputį virpančiu balsu aiškino Bilas.

— Gerai, — jau taikiau burbtelėjo astronomas, — ką kviesimės į pagalbą?

— Nežinau… Čia dabar!..

— Kas?

— Žiūrėk…

— Rezervuaro pjūvis?

— Aha… Štai… Ką?

Sutrikęs Bilas įsistebeilijo į vaizdą. Prieš vyrų akis pleveno keistas raudonų atspalvių objektas. Apolas švilptelėjo ir leptelėjo, kas pirmiausia šovė į galvą:

— Kometa…

— Tikrai… — pritarė Bilas, — bet tu tik pažiūrėk, parametrai… 321 centimetras ilgio… Iš kur ji čia?

— Iš kur man žinoti, — sumurmėjo Apolas.

— Reikia tą daiktą ištraukti, — nusprendė Bilas. — Būtinai, nes jis gal viską užnuodys… Teks išleisti vandenį.

— Reikia, — linktelėjo astronomas, — bet mes dar nebaigėm kalbos.

— Apolai… — inžinieriaus balse nuskambėjo maldaujančios gaidos, — nereikia, aš…

— Reikia, velniai rautų! — užriko astronomas. — Kodėl tu taip pasielgei? Kodėl? Man tai visiškai nesuvokiama, kad tu galėjai tai padaryti, kodėl? Buvai viską puikiai suplanavęs, vaidinai klasiškai, juk ne pirmas kartas, ar ne? Kas tau? Nesugebi susivaldyti?

— Apolai, aš nežinau, nežinau, nešauk… — Bilas sumojavo rankomis, — nešauk… — dar kartą paprašė. — Aš… Aš… — jo kalba ėmė virsti murmesiu. — Žinau, kad tai labai šlykštu, iki sustingimo aš lankiausi pas Frechtą, jis man duodavo kažkokių vaistų, tai padėdavo, bet jie baigėsi… Rutos prašyti surasti juos nedrįsau. Ir paskui nebegalėjau, tiesiog nebegalėjau. Aš net miegoti nustojau, nes, velniai rautų, ar tu žinai, ką aš sapnuodavau, ar žinai? — staiga užriko. — Jos mane kviesdavo, kviesdavo naktimis ateiti! Aš eidavau naktį ir girdėdavau: „Bilai, kur tu… Bilai, sustok. Mes čia, mes laukiame, och, Bilai!“ Ir kodėl, kodėl Ruta tada pasipainiojo… Viešpatie, viešpatie… — vebleno jis.

„Kas laukdavo, apie ką jis čia?“ — nustebęs, bet tylėdamas Apolas iš aukšto žvelgė į perkreiptą inžinieriaus veidą, o viduje viskas virė: pyktis, pasibjaurėjimas, dar sunkesnis dėl to, kad nesisekė rasti jokio, bent jau dalinio draugo veiksmų… pateisinimo? Ne, bent jau su-pratimo! „Bet jis gi… kliedi! Ligonis jis, ligonis!“ — sukalė atsakymas mintyse. Sugniaužtų pirštų nagai susmigo į delną — šiaip ne taip susivaldęs Apolas negarsiai, bet labai aiškiai ištarė:

— Su rezervuarais susitvarkysiu aš. O tave dabar palydėsiu iki kajutės, tu iš ten niekur neisi, nieko nesišauksi. Aš pakalbėsiu su profesoriumi, bet kitiems kol kas nieko nesakysiu. Tau reikia gydytis. Aišku?

— Ne…

— Kas — ne?

— Tai mano vieta, tu jos neatimsi… — inžinieriui virpėjo rankos.

— Bilai, einam tučtuojau, — Apolas įsitempė.

— Tu… Tu… Tu nori būti vienintelis! Tu nori būti amžinai teisus ir gudresnis už visus, bet nieko nedarydamas! Tik visus stebėdamas ir teisdamas! Iš pradžių nušalinsi mane, po to — profesorių! O gal tu su Veleriu, ką?

Apstulbęs Apolas žvelgė į drebantį žmogų ir staiga suvokė, jog Bilo vyzdžiai išsiplėtę, akys neįprastai blizga ir, visą laiką buvusios rudomis, staiga tapo žalsvomis! Lyg per miglą kažkurioje smegenų kertelėje blykstelėjo šizofrenijos simptomų prisiminimas, o inžinierius jau traukėsi atpakalias, ranka ieškodamas, ką čia nutvėrus…

— Bilai… — net ir tokios žinios sukeltą sumaištį Apolas sugebėjo suvaldyti. — Nedaryk nesąmonių. Nu — si — ra — mink. — „Kaip tramdomi šizofrenikai, kaip? Elektrošoku? Kur aš jį gausiu?“ — Girdi mane? Nu — si — ra — mink! Aš tau nenoriu blogo! Bilai!

Bet inžinierius, Apolas galėjo prisiekti, nebegirdėjo, kas jam sakoma. Lakstančiomis tarsi užguito žvėries akimis jis traukėsi link durų, o astronomas dabar mažiausiai troško gaudynių koridoriuose. Ir visgi buvo aišku, kad jeigu jis tuojau pat neužtvers Bilui kelio, reiks vytis, tad gal geriau pamėginti dabar. „Labai netikęs būdas nukreipti dėmesį, bet dėl vandens pagalbos irgi reikės…“ Jis kryptelėjo link pulto ir tris kartus šėrė per pavojaus signalo žymeklį.

Sukaukė sirena. Bilas sutriko ir pasisuko. Apolas puolė, mėgindamas bičiulį apglėbti iš užpakalio, bet nesitikėjo, kad inžinierius turės tiek jėgos. Vos pajutęs prisilietimą, jis išsisuko ir Apolas nuskrido į šoną tarsi atmuštas beisbolo kamuoliukas. Dabar, daug nelaukęs, ant jo metėsi Bilas, bet Apolas, nors dar tik stojosi, kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo atsilošti ir Bilas užlėkė ant kėdės. Ši nuvirto, o vargšas inžinierius išarė nosimi grindis ir dar trenkėsi į sieną.

Apolas, vis dar virpantis iš įtampos, atsistojo nusitvėręs stalo kampo. Bilas nebejudėjo. Atrodo, smūgio būta neprasto… Jis pasilenkė. Inžinierius neberodė jokių aktyvumo ženklų. „Ir ačiū Dievui! — liūdnai atsiduso Apolas. — Kiek žinau, šiais laikais tai išgydoma…“

Sušnypštė durys.

— Kas nutiko?! — šūktelėjo pirmasis atlėkęs Andrė Berdžas, o už jo nugaros šmėžavo ir keletas kitų žmonių.

Apolas kilstelėjo ranką:

— Išjunk aliarmą! Kas nors padėkit nunešti Bilą. Jis… prisitrenkė… Be sąmonės…

Andrė nustebęs dėbtelėjo į astronomą, bet nieko nepasakė.

Kiberio čiuptuvai kaukštelėjo prilipdami prie metalo ir plastiko lydinio. Žalsvas lazerio spindulys ėmė brėžti liniją. Kvapas nebuvo malonus, bet darbą stebintys žmonės nesiruošė kreipti dėmesio į tokias nereikšmingas smulkmenas. Jie įsitempę laukė, ką gi pavyks ištraukti iš pjaunamo rezervuaro. „Tik kai reikės vėl užlydyti“, — susiraukęs mintijo Apolas, stebėdamas vis ilgėjančią vertikalę…

Lazerio spindulys išnyko. Kiberis paderino čiuptuvų aukštį ir sklandžiai nutempė lakštą į šoną. Galingų prožektorių šviesa užliejo talpos vidų. Žmonės, tarsi gervės ištempę kaklus, sužiuro: rezervuaro dugne mėtėsi neišvaizdus, rudas, gal korį, gal — surūdijusį gelžgalį primenantis darinys.

— Iškelti! — nurodė kiberiui jį kontroliuojantis žmogus.

Robotas vėl sujudo stiebdamasis, tampydamasis, keisdamas galūnių formą. Oru atplaukusios graviplatformos lėtai sulindo į vidų. Žmogus įsižiebė holoekraną su kontrolės konsolėmis, kurį laiką manipuliavo žymekliais, tampė robotą, bet galiausiai atsigręžė į Apolą ir tarė:

— Biri medžiaga. Ar traukiame gabalais?

— Ne. Reikia iškelti be jokių pažeidimų, nes nežinome, kas tai, — astronomas neigiamai pakratė galvą.

— Tada teks didinti skylę… — įspėjo technikas.

— Teks, tai teks, — sutiko Apolas ir nors nematė viso objekto, bet labai gerai atsiminė ekrane raudonuojančius kometiškus kontūrus. „Tai ne mano uodega, tai ateivių technika…“ — šyptelėjo prisiminęs vaikišką dainelę.

Koridoriuje sušlepsėjo žingsniai, bet niekas į juos nekreipė dėmesio, kol atbėgusysis, net nespėjęs atgauti kvapo, užriko:

— JIE KELIASI!

— Kas?.. — dar žiojosi kažkuris ištarti, bet sulig paskutiniu garsu buvo nuneštas skuodžiančio nuovokesnių žmonių būrelio, nudundėjusio link ilgo gyvenamojo sektoriaus koridoriaus. Prie rezervuarų liko tik bedidinantis angą robotas ir jį kontroliuojantis žmogus — mat susikaupęs net nepastebėjo, jog neliko žiūrovų…

Kai atsivėrė lifto durys ir atbėgusieji išvydo, kad koridorius, nusidriekęs iki pat medicinos sektoriaus, pilnas atsikėlusių ir besidairančių „sustingėlių“, apie kuriuos šokinėjo Zeileris ir dar keletas jo padėjėjų, daugelis baimingai susižvalgė, vienas net persižegnojo. Vaikinas, vos pastebėjęs nustebusius žiūrovus, šūktelėjo:

— Nesproginkite akių! Geriau padėkite! — tuo pačiu supdamas į chalatą atsistojusią moterį.

Apolas sugniaužė kumščius, užsimerkė ir, vos tramdydamas džiaugsmą, mintyse sulemeno: „Ačiū Dievui!“ — bent kartą jis irgi nebedarė išlygų.

Atokvėpis

Įrašas Leonardo Naškovskio asmeniniame dienoraštyje:

Liepos 15

Daugelio įgulos narių psichikos būklė normalėja, atrodo, kad koma ir man smarkiai nepakenkė, tik labai dažnai prieš akis dūksta bangos. Grįžęs į Žemę turbūt nebenorėsiu žiūrėti į jūrą… Dabar visos jėgos mestos į vandens rezervuare rasto daikto, kurį pavadino „kometa „, tyrimus. Atrodo, mūsų laukia labai dideli siurprizai.

„Markai, — blykstelėjo Eduardo žinutė, — aštuntas kanalas“. „Cerberi, aštuntas kanalas. Atskiru lauku. Tiesioginį audioryšį su užklausos autoriumi“, — davė nurodymą.

„Bangos… Vėl bangos?“ — sąmonė suvirpėjo, jis vos susilaikė neišjungęs transliacijos, bet susivaldė ir mintyse paklausė:

— Kas tai, Eduardai?

— Tai Tokeišito priimta transliacija. Jo dvynys buvo įjungtas įrašymui, tad galime pamatyti, ką matėme. Tpfu, kalambūras. Dabar aš šiek tiek apdorojau medžiagą ir kai ką supratau, — suskambo atsakymas.

— Ką?

— Tai — elementarus vaizdo signalas, tačiau dažnis toks, kad mūsų smegenys nesugeba atlaikyti…

— Nori pasakyti, jog tai gali būti komos priežastis? — sumojo Markas.

— Galbūt. O gal — tik viena iš priežasčių.

„Staigmenos nesibaigia“, — murmtelėto Markas pats sau. Dvynys pajutęs, jog tai ne „mintis-žodis“, frazės pašnekovui neperdavė.

— O jūs gal irgi naujienų turite? — truputį nusivylusiu balsu pasiteiravo Eduardas — turbūt tikėjosi didesnio entuziazmo iš kolegos.

— Na, toliau nuo teiginio, kad tai — kažkas tarp roboto ir viruso, — menkai tepažengėme. Skaitei paskutinę ataskaitą?

— Aha, skaičiau. Na, gerai, nebetrukdau, sėkmės!

— Tau irgi.

„Pavargau, po paraliais…“ — Markas atsilošė krėsle. Atitinkamose akipločio vietose visomis spalvomis mirgėjo simboliai, raidės, tyrimų duomenys… „Cerberi, išsijunk“, — sukomandavo. Visa tai dingo. Keista… Atrodo, kad prie dvynio vėl reikės priprasti. Kažkaip… lyg ir smagiau, kai niekas akyse nesimala, ramiau tarytum. O juk Markas buvo įsitikinęs, kad kai tik šis mažius vėl atsidurs jo smegenyse — kiekviena diena virs švente… Tikrai keista. „Oi, juk tarėmės aplankyti Bilą… — prisiminė. — Bet dar negirdėti Apolo, gal užtruko?“

„Ieškotojo“ kapitonas Leonardas Naškovskis, kaip visada tvarkinga tarsi šachmatų rikiuotė uniforma, sėdėjo krėsle, skaitydamas paskutinę mokslininkų ataskaitą. „Štai šitas gabaliukas tiks bendrosioms žinioms“, — linktelėjo pats sau, sustumdė tekstą ir dar kartą perskaitė:

„Darinys, pavadintas „kometa“, iš tiesų yra sudėtingas transliacijos mechanizmas. Jo pagrindas — gebantys save replikuoti nanorobotai, kol kas dar nežinomu būdu (nors tikėtina, kad pažeidus mėginių transportavimo ir saugojimo taisykles) patekę į „Ieškotojo“ vandens rezervuarus. Šių robotų savireplikacijos procese per dar nenustatytą laikotarpį ir išaugo „kometa“ — mechanizmas, kurio sukūrimui šie robotai buvo užprogramuoti. Mechanizmo branduolį sudarė transliacijos modulis ir signalo perdavimo funkcijas atliekančios „ataugos“, išsidriekusios po didžiąją „Ieškotojo“ vandens cirkuliacijos sistemos dalį. Neabejotina, kad nagrinėjamas mechanizmas — nežemiškos kilmės, o jo konstrukcija byloja apie aukštą technologinį jį pagaminusios civilizacijos lygį“.

„Labai gerai!“ — pasidžiaugė kapitonas. „Sara, pridėk šį pranešimą prie bendrojo informacijos paketo, parengto ryšio zondui“. „Padaryta, — blykstelėjo dvynio pranešimas ir jį tuoj pat pakeitė kitas: — Atėjo Apolas Kerčius, astronomas. Ar įleisti?“ „Įleisk“, — nurodė Naškovskis, stodamasis pasitikti lankytojo.

Apolas iš karto suprato, jog kapitonas puikiai nusiteikęs. Atėjusiam astronomui jis iškart pasiūlė seno gero brendžio, bet šis atsisakė. „Hmm… Negi puristai taip pat ir abstinentai? O iš tiesų, mano baro juk net nepalietė“, — mintyse šyptelėjo Naškovskis.

— Sėskit, — mostelėjo ranka.

— Ačiū, — padėkojo Apolas, — bet man reikės kai ką pademonstruoti, tad vis tiek teks atsistoti.

— Na, kaip pageidausit, — kapitonas patogiai įsitaisė krėsle. — Aš klausau.

Astronomas paėmė komunikatorių ir įžiebė vaizdą:

— Štai, žiūrėkite…

„Ir kaip tu, vaikine, apsisunkini gyvenimą, — mintyse sumurmėjo kapitonas. — Juk galima būtų tiesioginiu mentaliniu kontaktu…“ — bet mintis nutrūko pusiaukelėje — prisiminus, kuo neseniai mentaliniai kontaktai baigėsi…

— Jūs, be abejo, žinote, — pradėjo aiškinti astronomas, — kad žiedai — nereta didelių planetų savybė. Tačiau šį sykį susidūrėme su kiek kitokiu atveju. Štai… — Apolas apibrėžė sritį ir tęsė:

— Šie žiedai labai gausūs ir akivaizdu, jog kažkada prie planetos įvyko milžiniškas kataklizmas. Apie jį byloja ir tas sumaitotas penktasis Lalandė b palydovas, — Apolas vėl nuvedė žymeklį ir išdidino vaizdą. — Bet ir tai dar ne viskas.

— Susiesit su „kometa“? — toptelėjo kapitonui.

— Galbūt, — linktelėjo Apolas. — Taigi tyrimai parodė, kad žiede yra neįprastai didelė ledo koncentracija. Aš linkęs daryti prielaidą, jog tame sumaitotame palydove galėjo būti labai daug vandens, kuris, įvykus kataklizmui, susidūrus su meteoritu ar kometa, ištiško į erdvę, todėl žiede šitiek daug ledo…

— Oho… — susidomėjęs kapitonas net pasikėlė iš krėslo, — norite pasakyti…

— Galbūt tai buvo vandens pasaulis.

— O „kometa“ rodo, jog tame pasaulyje gyveno kažkas, galintis pagaminti „kometos“ lygio techniką?

Apolas linktelėjo.

— Bet, jaunuoli — na, aš juk galiu jus vadinti jaunuoliu, neįsižeiskite — tai nuostabu!

— Jiems nuostabu nebuvo, — šyptelėjo astronomas, maigydamas komunikatorių.

— Na, ir kokias dar prielaidas darote?

— Daug nepadarysi, — Apolas gūžtelėjo, — galbūt jie pabėgo iš savo pasaulio prieš kataklizmą, galbūt — žuvo, taip ir neišsiveržę į kosmosą. Bet „kometos“ transliacija — tai tikriausiai žinia. Tik vargu ar mes jos adresatai — juk šiam mechanizmui, robotui ar kaip jį bepavadintume, buvo reikalingas vanduo, o transliacija — normaliai neakceptuojama mūsų smegenų… O gal jie neįsivaizdavo kitokių gyvybės formų ar jų variacijų? Daug klausimų, kapitone… Bet progresuojame.

— Iš tiesų, daug, — sutiko Naškovskis, — progresuojate. Girdėjau, ir ponas Edvudas dirba it pašėlęs?

— Aha, — šyptelėjo Apolas, — kai vėl įsidėjo dvynį, neišlenda iš laboratorijos. Nors, po perkūnais, jis biologas, o tyrinėja robotą… Tiesa, sako, šio struktūroje daug kas nubeždžioniauta iš bioorganizmų. Visi mes mokomės.

— Beje, pone Kerčiau, aš taip ir neradau progos jums padėkoti už tai, kad puikiai susitvarkėte krizės metu. Tai irgi nuostabu.

— Ačiū, — Apolas šyptelėjo, — bet nepamirškite profesoriaus ir pono Meidoko.

— Profesoriui jau padėkojau, na, o ponas Meidokas, tikėsimės, pasveiks. Ne visi atlaiko, — kapitonas palingavo galva.

— Ne visi, — linktelėjo astronomas, — tik puristai, — pasididžiavo nusišypsodamas.

— Na, už tokias kalbas galite ir cypėn sėsti, jaunuoli, — apsimetė pyktelėjęs kapitonas, — mes visi lygūs!

— Žinoma, — linktelėjo šis, — todėl ponas Veleris ir pareikalavo, kad puristų atstovas būtų įtrauktas į „Ieškotojo“ tarybą.

— Taip taip, skinate laurus, — prunkštelėjo Naškovskis, — o Veleris… jis ir emm… pirmosios technologinės krizės, che, metu buvo toks pat aktyvus?

— O, net neklauskite, — Apolas išjungė komunikatorių, — vos atsigynėm… — skėstelėjo rankomis.

— Taigi, aš apie tą patį svajoju… — nutęsė kapitonas. Bet astronomas, matyt, nebenorėjo plėtoti diskusijos ir tarė:

— Tai ačiū už sugaištą laiką, kapitone. Keliausiu.

— Ne, — paprieštaravo Naškovskis, — tai jums dar kartą ačiū, vyrai, — kapitonas atsistojo ir ištiesė ranką, — išgelbėjote ekspediciją. Ne kasdien taip atsitinka. „Pirmoji technologinė krizė“ — ar taip pavadino profesorius Bouvelis, nepatikslinsite manęs? Išspręsta? Netgi, galime drąsiai teigti, priežastys nustatytos, ar ne?

— Taip. Galbūt.

„Turbūt dar nebuvau sutikęs žmogaus, labiau vengiančio kategoriškų teiginių“, — mintyse nusistebėjo Naškovskis, bet balsu tepasakė:

— Sėkmės, pone Kerčiau.

Gyvenamojo sektoriaus koridorius driekėsi nutviekstas jaukaus virš durų spindinčių lempelių žibėjimo. Ketveriukė, sustojusi prie atvaizdo su naujausiu vienvietės kosminės jachtos „Chevrollet Caravella“ modeliu, sumindžikavo. Galiausiai į priekį buvo išstumtas Markas. Jis šyptelėjo ir delikačiai pastukseno į staktą. Po kelių akimirkų plastiko plokštė nuslinko į šoną.

— O… — Bilas išsprogino akis.

— Koks dar „o“? — Markas be ceremonijų nustūmė apstulbusį šeimininką petimi, vesdamas paskui save į kambarį profesorių Bouvelį, Apolą ir Rutą. — Aplankyti tavęs atėjome, o tu — stypsai it kuolas! — papriekaištavo.

— Čia tai bent… — suvapėjo inžinierius, baimingai apsidairęs. Tačiau net ir priekabiausia akis jo būste būtų sunkiai radusi netvarką: ant stalo sulyginta knygų krūvelė, tvarkingai išdėstyti popieriaus lapai, matricų dėžutės. Vienintelis pledas ant lovos buvo sujauktas — bet, matyt, dėl to, kad šeimininkas buvo tik ką juo apsiklojęs.

„Kaip jis sublogęs…“ — Ruta vos susilaikė užjaučiančiai nepalingavusi. Iš tiesų anksčiau sveiku raudoniu spinduliavę Bilo skruostai buvo įkritę, judesiai — sulėtėję, akys — šiek tiek apsiblaususios. „Terapija…“ — pats sau linktelėjo ir Apolas. Profesorius tuo tarpu jau sustingo prie stalo, atsivertęs pirmos pakliuvusios knygos tomelį:

— O, skaitote Davidovičių… įdomu, labai įdomu!

Bet Bilas tik šaudė akimis, žvelgdamas tai į Rutą, tai į Apolą. Kiti, rodės, jam neegzistavo. Astronomas lūpų kampučiais vos vos šypsojosi, nors šypsenos negalėjai pavadinti džiaugsminga; mėgino nors truputį ilgesniam laikui pagauti Bilo žvilgsnį, o pagavęs — tarsi perduoti, nuraminti: „Nesakiau, Bilai. Aš niekam nieko nesakiau. Nežinau, ar teisingai pasielgiau — bet tu juk ligonis, ne nusikaltėlis. Kiti tai gali užmiršti, aš — ne, ir dėl to man lengviau. Kiti gali tiesiog nespėti susimąstyti prieš kažką darydami, juk žmogus — tokia emocinga būtybė, o aš turėjau laiko viską apgalvoti. Juk per didžiąją nelaimę visi žengėme kartu, o dabar tu paliktas vienas — vienas su savo paklaikusių smegenų vizijomis, na, ir kas, kad užslopintomis visagalės chemijos. Su sąžine, bejėge prieš fiziologiją, bet nuo to ne mažiau kankinančia. Su didvyrio šleifu, kuris bet kurią akimirką gali virsti dulkėmis, kai visus tavo nuopelnus ir nemiegotas naktis nubrauks į nebūtį tarsi trupinius nuo stalo arba, dar blogiau — pavers vienintelio TO tikslo siekimo priemone… Bičiuli, tau turėtų būti velniškai sunku. O aš tave… tave suprantu, ir dėl to niekam nieko nesakau. Truputį kankinuosi — bet nesakau. Girdi?“

Bilas lyg ir žiojosi kažką sakyti, bet Apolas, pats sau sumurmėjęs: „Ir velniop, metas pradėti šou“, — šūktelėjo:

— Kolegos, prašyčiau dėmesio!

Visi atsigręžė.

— Šeimininke… — žvilgtelėjo į Bilą. — Damos, — manieringai linktelėjo Rutai. — Profesoriau… Likusieji… — Markas demonstratyviai susiraukė, tarsi būtų labai pasipiktinęs tuo, kad jį išvadino „likusiuoju“. Apolas nutraukė servetėlę, laikytą ant indo, kuriame suspindo gintarinis skystis.

— Siurprizas!

— O, tai turbūt kometos analizai! — išsišiepė Markas.

— Neatspėjote, kolega, neatspėjote. — Apolas palingavo galva. — Tai — priemonė, efektyviai gydanti nuo visų ligų, patikrinta ilgametės žmonijos patirties, atitinkanti visus Europos Federacijos standartus! Tiesiai iš mano krašto, tarpininkavus šauniajam hidroponikui Vidui Basanauskui. Ačiū jam!

— Ir kaip vadinasi… toji priemonė? — pasiteiravo profesorius.

— Ji vadinasi, — Apolas pakėlė indą prieš šviesą, — midus! Pagaminta gryno medaus pagrindu!

— Kieno kieno pagrindu? — išsižiojo Markas.

— Medaus, — atsisuko Apolas, — o ką?

— Hmmm…. Cerberis man tik ką patikslino, jog tu pasakei „brangiojo, mielojo“ [04] pagrindu.

— Ha ha ha, — nusikvatojo Apolas, — ech tu, elektronike nelemtas. Va ko verti jūsų prietaisai!

— A! — atsitokėjo Markas. — Na, ir vėpla gi aš…

— O jis… kaip vartojamas? — nedrąsiai pasiteiravo Bilas.

— Ogi taip, — Apolas ištiesė jam indą, — tai vidiniai. Gurkšniais.

Inžinierius paėmė, pauostė ir papurtė galvą:

— Ne… Alkoholis… Man negalima!

— Sesele! — tuoj pat šūktelėjo astronomas. — Ar pacientui pakenks vienas gurkšnis natūralaus produkto?

— Nepakenks, — nusišypsojo Ruta, — bet tik truputį!

— Na, gerai… — Bilas pakėlė indą prie lūpų ir apsidairė. Visi žvelgė į jį šypsodamiesi: Apolas — drąsinančiai, profesorius — santūriai, Markas — vos pašaipiai, Ruta — geraširdiškai. Inžinierius sunkiai nurijo iš kažkur gerklėje atsiradusį gumulą ir siurbtelėjo skysčio. Gomurį maloniai nudegino, kūną užliejo jauki šiluma. Jis vėl apsidairė ir lūžtančiu balsu sušnibždėjo:

— Ačiū, Apolai… Visi…

IŠNAŠOS

[01] – Virtualeriai — žmonės, gyvenantys virtualioje erdvėje. Nuo XXI a. II dešimtmečio pabaigos labai išplitęs reiškinys, iš dalies ir sąlygojęs puristų judėjimo atsiradimą bei sustiprėjimą. Pirmojo virtuasičio (virtualiojo miesto) Džeksonvilio (Pystauno) sukūrimą finansavo garsus XX a. pab. — XXI a. pradžios dainininkas Maiklas Džeksonas (Michael Jackson), plastinėmis operacijomis neatstatomai susigadinęs veidą ir pasitraukęs į virtualybę. Šiuo metu virtualeriai sudaro apie 2,7 proc. visų Žemės gyventojų; daugiausiai paplitę išsivysčiusiose šalyse.

[02] – HAL 9000 — superkompiuterio, mėginusio išžudyti kosminio laivo įgulą A. Clarke’o romane „2001 metų kosminė odisėja“, pavadinimas.

[03] – Good as you (liet. geras, kaip ir tu) — žodžiai, iš kurių atsirado santrumpa, vartojama homoseksualios orientacijos žmonių apibūdinimui „gay“.

[04] – Žodžių žaismas. Anglų k. žodis „honey“ reiškia ir „medus“, ir „mielasis, brangusis“.

Naujausi įrašai

Naujausi komentarai

Archyvai

Kategorijos

Metainformacija