Vytautas Toleikis. Pasakojimai prabudus (atsiminimai)

Labai keista knyga. Asocijuojasi su dviem dalykais iš karto: pirmiausia, tai Facebook personažo(?) Vacio Maslionkos rašiniais (t.y. kolūkinis kaimas, kuriame visi geria ir pi***i, pi***i ir geria, o tada labai viskas juokinga, kaip agitbrigadose, tik juokingiau), antra – Rimanto Kmitos „Pietinia kronikos“. Tik jeigu „Pietinia…“ visgi yra grožinė, tai čia – tikra vaikio iš kaimo istorija, kuris tarp tų, kurie geria (geria ir vaikis) ir pi***i (tą tik stebi, mat yra drovus), ima kolekcionuoti knygas, galiausiai netgi iškeliauja iš kaimo, ir, metęs elektriko darbą, ima studijuoti lietuvių literatūrą.

Knygą galima skaityti ir kaip sovietinių laikų kaimo ar miestelio etnografijos liudijimą – su papročių kaita (motina žemaitė dar šika po serbentais, o tėvas nuo Memelando rubežiaus jau tualetą pastato netgi trobos viduje); alkoholinį marą (vaikas pirmą kartą nugirdomas jau penkerių, 11 klasėje jau ir į mokyklą ateina girtas – netyčia nuo ryto pasigėrė, profteche geria su draugeliu duše, su tėvu maloniai varo samagoną; seksualinių papročių kroniką (įspūdingas skyrelis apie šokius, ir kaip elgtis, jeigu šokių metu ištinka erekcija, ar šiurpus epizodas apie kaimo girtuoklių (o girtauja ten beveik visi) išnaudojamą (t.y. dulkinamą) psichiškai neįgalią moterį); zootechnikos ir fermų priežiūros pradmenis (čia tas, ką karvė supras). Ir visame tame juodume – viena kita kibirkštėlė: knygos, saulėtekiai, vienatvė, noras išsiveržti kitur. Galiausiai pavykęs.

Šiai knygai tikrai tinka žodžiai šokiruojantis atvirumas. Net nežinau, ar rekomenduočiau. O gal? Juk taip irgi gyventa, ir gal dabar panašiai gyvena dalis provincijos žmonių . Tik labai jau stiprus pojūtis, kad pabraidžiau po mėšlą, o perlų ten – vos vienas kitas. Tad – spręskite patys.

Įrašas paskelbtas temoje tinklaraštis. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *